Aš esu linkęs naudoti kiek galima mažiau skambių abstrakcijų, nes po jomis labai lengva paslėpti dalyko esmę, tegu ir netyčiomis. Tad įvardinčiau kitaip: individo sėkmę nulemia jo sugebėjimas daryti kažką, kas naudinga ir reikalinga kitiems žmonėms ir tą savo darymą parduoti (plačiaja prasme). Ar tai pareklamuoti savo prekę/paslaugą potencialiems pirkėjams, ar savo įgūdžius potencialiems darbdaviams. Jei žmogui kažkas nesigauna, kalta ne abstrakti rinka, o jis tiesiog neturi ką pasiūlyti kitiems žmonėms.
Manau didelės grupės sugeba daryti kažką, ko reikėtų kitiems žmonėms ir taip pragyventi. Antraip visuomenė paprasčiausiai neveiktų. Nesugeba mažytės grupės. Kodėl? Valstybės ir socialinių garantijų egzistavimas yra ne paskutinėje vietoje. Nes labai patogu kaltinti dėl visko abstrakčią rinką, sistemą, valstybę ir imti pinigus iš abstrakčios beveidės valstybės.Tai belieka issiaiskinti, kas kaltas del to, kad dideles zmoniu grupes nesugeba prie jos poreikiu prisitaikyti ir kad valstybei, mokesciu moketojams, reikia imtis pastangu. Ar lemiami dalykai yra tai, ka sneka Lionginas, ar ta naturali zmoniu nelygybe? Kuri beje ir nera labai jau blogas dalykas, nes ji lemia ir profesiju ivairove visuomeneje.
Jei žmogus tvirtai žinotų, kad nieko pats nedarydamas mirs badu, neabejoju, kad „nesugebančių“ procentas drąstiškai sumažėtų. Tiesa, dalis jų tikriausiai išeitų banditauti, kas nebūtinai pagerintų bendrą situaciją