Svetimas wrote:Man atrodo, kad tai daugiau susiję su lanksčios vaikiškos vaizduotės asociacijom ar fliuktacijom apdorojant matomą vaizdą, nei su kažkokiu poreikiu ar polinkiu haliucinuoti.
Nu, ne apie haliūnus aš čia.
Aišku, vaizduotė nėra blogai, kol ji neperžengia tam tikros ribos, kurios nei aš, nei kas kitas žino. Panašus pavyzdys būtų su akių paišymu - nors nupiešti akį nėra simptomas, bet visų sąsiuvinių paskutiniai puslapiai su akimis - tai ženklas, kad kažkas ne taip.
Dėl tos agorafobijos ir šaligatvių šiaip paspėliojau. Nebuvau apie panašias sąsajas girdėjęs.
O dėl tų "normalumų" ir "nenormalumų", tai, žinok, kad neegzistuoja toks daiktas kaip "normalus tipas" - visus kankina tam tikros neurozės (sako, jų yra apie keturias pagrindines formas). Reikalas tik tas, kad vienos mažiau, o kitos daugiau, vieniems jos maišo gyventi, o kitiems - padeda (pastarojo atvejo pavyzdys, neabsoliutinant visiems, galėtų būti bet kuris nepaprastai sėkmingas verslininkas milijonierius ar įtakingas politikas).