Norėjau Jūsų paklausti, galbūt Jums teko susidurti su tokia situacija diskusijoje:
Pašnekovas stipriai linkęs į filosofiją, 'persivalgęs' nepažinumo idėjos, viską lenkia absurdiškų spekuliacijų link (kurių tikslas jau nebėra diskusijos objektas; tikslu tampa manojo požiūrio diskreditavimas prieš pretenziją į diskusiją su jo nežmonišku intelektu, apskritai). Mokslas su visa iki šiol nepaneigta teorine medžiaga jam nėra joks pagrindas (nes gali būti bet kada paneigtas, atsiradus naujai informacijai ar tikslingesnei jos interpretacijai, atlaikiusiai bandymus falsifikuoti), religija su savo iracionaliais paaiškinimais jam taip pat netinka (nes tai iracionalus stuff'as, o kalbėtis sutarta racionalumo ribose), kaip ir pats sako, jog filosofija jam nėra tai, kas tenkina be proto skvarbų žingeidumą. Galų gale - galima bet kokia hipotezė, nesureikšminant ją keliančio asmens, kaip specialisto, statuso. Manau, kad čia viskas jau pakankamai aišku. Viskas nuveda prie plonytės linijos, skiriančios sąlyginį bulšitizmą (retkarčiais, tenka pripažinti, iškeliantį genialių idėjų pagrindus) ir tikslingą fenomeno interpretaciją, turinčią potencialą tapti modeliu, patikrinamai paaiškinančiu minėtą fenomeną.
Iš viso to kažkaip darau išvadą, kad tai kažkoks naujas metodas, kurio pagalba lengva likti teisiam: Pozicija diskusijoje - pozicijos nebuvimas. Nėra ką bandyti falsifikuoti, tad lieki teisus ir 'protingas' visais atvejais; atakuojama, bandoma falsifikuoti gali būti tik oponento pozicija. Pabėgti nuo konkretumo kažkokiame diskusijos vingyje taip pat nesunku - galima apeliacija į forsavimą prisiimti kažkokias pažiūras ar pozicijas, kurios yra nepriimtinos nepažinumo kupinam 'išminčiui'.
Aišku, čia bandoma ne ieškoti kažkokių sąlyginai priimtinų tiesų, bet sudirbti oponentą ir likti inteligentiškai nelaimingu, vis dar žinant, kad nieko nežinoma
Kuo dažniau įsiveliu į pokalbius su filosofijai prijaučiančiais asmenimis, tuo dažniau pastebiu, kad šis metodas - kažkokia jų ancient technique, how to...
Wtf?
ccams: 