...tad nupėdinau pas vietos bažnyčios valdžią ir išdėsčiau savo norus. Kągi, pasirodo, jog aš - pirmasis, beprecedentis atvejis tikrai nejauno dvasininko karjeroje. Teko ilgokai jam įrodinėti, jog tokia procedūra apskritai egzistuoja. Aišku, kas be ko, užvirė diskusija, kurioje paskutiniu štrichu tapo dvasininko nuostaba, "...ir kokius gi sprendimus priima gyvenimu nusivylęs jaunimas...", nors, kaip ten bebūtų, argumentuotai jį tikinau, jog džiaugiuosi gyvenimu, neesu nusivylęs niekuo, išskyrus tai, jog priklausau visuotinį sąmoningumą dusinančiai katalikų bažnyčiai. Mano istorinės ir filosofinės įžvalgos tiesiog degė nuo jo citatų iš mus mylinčio dievo žodžio skelbėjų knygų!Atsisakyti savo priklausomybės Katalikų Bažnyčiai įmanoma, pateikus prašymą kompetentingai Bažnyčios valdžiai (žinoma, ne paštu, o asmeniškai) ir jos akivaizdoje tai oficialiai paliudijus. Toks žmogus Bažnyčioje gauna apostato (žmogaus, atsisakiusio tikėjimo) vardą, jis užsitraukia ekskomuniką ir negali naudotis jokiomis Bažnyčios teikiamomis malonėmis, įskaitant visas bažnytines apeigas ir bažnytinį palaidojimą. Apie jo atsisakymą informuojama parapija, kurioje jis priėmė krikštą, kad apie tai būtų pažymėta krikštų įrašų knygoje. Apostazija laikoma sunkiu bažnytiniu nusikaltimu, todėl visas su jomis susijusiais
bausmes gali atleisti tik vietos vyskupas.
Man po savaitės buvo pažadėtas raštas, nors prašymo, kurį, kiek žinau, reikia užpildyti savo vardu, neparašiau, kad ir kaip stengiausi tamstą dvasininką įtikinti jo būtinybe.
Norėjau paklausti, galbūt kažkas jau esate susidūręs su šia procedūra? Sunkumų neapturėjote?