Singuliaras wrote:Jeigu vaiko planavimo procese kada nors bus pasitelktos visokios genetinės manipuliacijos, tuomet vaikas užaugęs galės paduoti savo tėvus į teismą?
Kai tokie metodai bus pasitelkti, tada ir nuspręsim ar tai etiška ar neetiška, ar tai prieštarauja dievui ar neprieštarauja ir apskritai ką reikia daryti tokiu atveju. Tu juk nesitiki iškarto sukurti įstatymų, kurie bus tinkami tiem metodams, kurie dar tik bus naudojami po tarkim gero šimtmečio, ar ne?
status_quo wrote:Voila!
OHO, koks džiaugsmas...
status_quo wrote:Pats padėjai privesti savo argumentą iki absurdo. Vadinasi pagal tavo logiką, jeigu tu pateksi į avariją ir neteksi sąmonės, gyditojai tau negalės daryti net ir būtiniausių operacijų (kad išgelbėtų tavo gyvybę), nes tamsta būsite be sąmonės ir negalėsite duoti sutikimo operacijai.
Pats žinau, kad tai absurdas (uždrausti visiems gimdyti tikrai absurdiška), todėl ir pasiūliau, neatidavinėti vaikų (gimdymus leidžiam) tiems, kurie net techniškai negali (niekados negalėjo ir negalės (atmeskim tas genetines manipuliacijas, kurios dar neaišku kada bus pradėtos taikyti, ar išviso bus taikomos ir ar tai bus laikoma kaip tai, kad gėjai patys susilaukė vaiko)) susilaukti kūdikio. Visai normalus ir teisingas poelgis. Ir jei tik būtų įmanomą, norėčiau, kad juo būtų vadovaujamasi sprendžiant ir mano įvaikinimo klausimą.
O jeigu konkrečiai kalbėti apie tavo pateiktą pavyzdį, tai, jeigu po avarijos man būtų tarkim lūžęs kaklas ko pasakoje po tų skubių operacijų aš likčiau gyvas, bet visam gyvenimui paralyžuotas, tai dieve padėk, tu net neįsivaizduoji, kaip aš norėčiau, kad medikai mane tiesiog paliktu atšalti toje mašinoje (pageidautina, kad prieš tai sustumtu padidintą dozę morfijaus). Tokio gyvenimo baimė man yra ant tiek didelė, kad aš net sutikčiau jei medikai net nebandytų manęs gelbėti, kai jau matytų (iš pirminės apžiūros įvykio vietoje), kad mano būklė išties sunki ir yra pagrindo manyti, kad net po skubios pagalbos aš liksiu paralyžuotas.
Taip kad jei išties nori pademonstruoti tą mano argumento tariamą absurdiškumą, tai teks tau surasti koki nors kitą, labiau macnesnį pavyzdį.
status_quo wrote:Ne gamtą, o tėvą ir motiną.
Šiaip tai aš labiau akcentavau tai, kad gamta apskritai suteikė galimybę vyrui ir moteriai susilaukti vaiko (dviem tėčiams tai pagailėjo šito malonumo). Nors iš esmės tai tu irgi teisus.
Undine wrote:Jei vaikai suprastų, kas jiems geriausia, tai jie galėtų patys sudarinėti sutartis, jiems būtų taikoma tokia pati baudžiamoji atsakomybė kaip suaugusiems ir nebūtų termino „nepilnametis". Ir įvaikinimo klausimams nereikėtų teisėjo. Pas ką jis norėtų, pas tą ir gyventų. Kaip ir visi suaugę žmonės. Kol taip nėra, už jį sprendžiamąjį balsą turi kiti.
Aš regis niekur neminėjau, kad teisėjo paslaugų reiktu atsisakyti. Teismo sprendimas įvaikinimo klausimu būtų reikalingas. O dalykas, kurį aš norėjau akcentuoti yra tas, kad teismo posėdis (tuo pačiu ir visa įvaikinimo procedūra) negalėtu vykti, jei vaikas nepareikštu susidomėjimo gyventi homoseksualų poroje.
Undine wrote:
Kad ir koks būtų mano atsakymas, tai nieko nekeičia. Jei pasiilgčiau mamos arba tėčio, tai uždrauskim ir vienišiems įsivaikinti, ar ką?
Keičia, nes tu negautum pilnaverčio auklėjimo.
Uždrauskim! Jei vienišius nesugebės tinkamai rūpintis vaiku, taip ir padarykim.
Undine wrote:Ir vyriausybė laimėtų...
O vaikas, kuris užaugęs suprastu, kad jo gyvenimas buvo sugadintas vien dėl to, kad kažkokie valdžios vyrai nusprendė leisti jį įsivaikinti dviem tėčiams, pralaimėtų. Seems okay...