Šešėlis wrote: ↑2018-04-18 21:44
Nepernešu maisto ir visko, kas su juo susiję. Jei tik būtų tabletė, kurią nurytum ir jaustumeis sveikas beigi sotut sotutėlis...
Oi, palaukit, toks dalykas jau yra, tik ne tablečių, o miltelių forma. Variau aš tuos miltelius ištisus metus. Skonio vienodumą paįvairindavau sultimis – su kiekvienu valgymu vis kitomis.
Viskas būtų buvę tiesiog pasaka, bet visą reikalą sudirbo kaina.
Paskaičiavau, kad viena pigiausių šitų chemikalų firmų už 2000 kcal ima visus 200 €. O tai yra plėšikiška kaina, nes ekonomistai yra paskaičiavę, kad vienas gyventojas Lietuvoje maistui turėtų skirti ~80 € per mėnesį. Man asmeniškai kiekvieną dieną reikia suvalgyti apie 3500 kcal, tai prie tų 200 € reikėdavo dar pridėti solidžią sumelę.
Būtų įdomu, ar kažką tokio būtų galima pasidaryti namų sąlygomis ir kiek tai kainuotų.
Na, aš nors ir visaėdis, bet šiek tiek įsivaizduoju, kad vegetarams, veganams ar pan. turbūt nelengva. Pašaipų greičiausiai nemažai per gyvenimą prisiklausot. Reikia maisto įvairovę rimčiau sekti. Visokiose maitinimo įstaigose pasirinkimas šiuo aspektu irgi dažnai labai skurdus arba jo iš viso praktiškai nėra. Jei reikia važinėti ar pan. į darbą, maistą greičiausiai dėl to tenka su savim tampytis. Žodžiu, vargas.
Įtariu, kad veganams ir pan. turbūt sunkiausiai pasipildyti baltymais, tai esu girdėjęs apie įvairius "plant protein powder", kuriuos naudoja visokie atletai veganai ir pan. Pats nesu bandęs ar tuo rimčiau nesidomėjau, bet manau net ir geros kokybės "plant protein powder" kaina turėtų būti ženkliai mažesnė už tavo minėtų miltelių kosminę kainą. Riebalų poreikį savo organizmui manau galima bandyti padengti visokiausiais aliejais. Dabar su jų pasirinkimu ir įvairove parduotuvėse kaip ir nėra problemų ir nėra brangu. Tik panašu, jog augalinės kilmės omega 3/6 organizmas dažnai sunkiau pasisavina, tad reikėtų pasekti, kad bent omega 3 netrūktų. Su angliavandeniais veganams ir pan. lyg ir atrodytų kaip ir būtų paprasčiausia, bet, mano galva, ne viskas taip paprasta.
Man neramu, kad maitindamasis vien tik visokiais specialiais milteliais ir pan. smarkiai koncentruotu perdirbtu maistu, tu gali susidrožti sau sveikatą. Manau tikrai nėra gerai ištirta, kokią įtaką turi sveikatai maisto papildai ar pan. dalykai (greičiau ir lengviau organizmo pasisavinami) nuolat naudojami kaip maistas, o ne priedas prie maisto.
Aš pats, asmeniškai, į tokį tavo priėjimą per miltelinius, smarkiai perdirbtus, koncentruotus ar pan. produktus subjektyviai žiūrėčiau gana kritiškai, konservatoriškai ir su nepasitikėjimu. Ypač jei yra laikui neimlios kitos alternatyvos.
Pirma, tai man, panašiai kaip ir Viliui, maisto skonis yra reikšmingas dalykas. Jei yra galimybė neaukoti šio vieno iš didžiausių gyvenimo malonumų, tai ir nebūčiau linkęs aukoti. Be to skonio pojūtis evoliucijos eigoje matyt atsirado ne šiaip sau. Skonis padeda identifikuoti prastos kokybės maistą, šiek tiek apsaugo nuo maisto raciono skurdumo, vienodumo ir pan. Pvz. cinko deficitas organizme kartais nustatinėjamas cinko skonio testu. Arba kai man kažkada trūko vitamino D, tai patiekalai su lašiša arba žuvies taukai atrodė dieviško skonio. Panašu, jog kai kuriais atvejais skonio dėka organizmas geba nujausti, ko jam trūksta, per daug ar pan.
Na, taip - tu gali šitoje vietoje sakyti, kad tau tai neaktualu, nes tu teoriškai matai maisto sudėtį ir dauguma įvairių parametrų ant pakelio ir gali teoriškai įsivertinti savo subalansuotos mitybos poreikį. Bet aš nemanau, kad tie teoriniai skaičiai ant pakelio yra tikslūs ir kad teoriškai kažkieno paskaičiuotos normos, įvertinimai ir pan. padengia visą realų individualų tavo organizmo sudėtingumą, specifiškumą, gebėjimą pasisavinti tas maisto medžiagas ir pan. (su tavo genetika, visa žarnyno mikroflora ir t.t.). Mūsų organizmų sudėtingumas, jei rimčiau tuo pasigilini, yra mind-blowing ir per ilgą evoliucijos procesą mūsų organizmai veikia kaip labai subtilūs mechanizmai.
Jei tau tie dalykai (mikroelementų ar pan.) atrodo labai svarbūs, turbūt geriau ir paprasčiau būtų kokių svarbesnių mikroelementų ar pan. trūkumą ar perteklių nustatinėti iš faktinių savo kraujo tyrimų ar kitų tavo organizmo rodiklių ar simptomų, nei užsiiminėti teoriniais skaičiavimais.
Antra, kai kuriais atvejais nemėgstu smarkiai apdoroto, smulkinto, apdirbto maisto. Iš dalies turbūt dėl nepasitikėjimo ir nežinojimo iš kokių ir kokios kokybės žaliavų, produktų buvo gautas galutinis rezultatas. Man kažkodėl subjektyviai kaip gana didelis pliusas suveikia žinojimas ar bent jau įsivaizdavimas, galėjimas įvertinti, kokie ar kokiam pavidale buvo pirminiai produktai, iš kurių buvo gautas rezultatas (aišku, čia turiu galvoje ne pačią pačią pirminę produkto formą, kaip kad gyvas veršiukas ar pan.). Dėl to privengiu visokių ne namie gamintų kreminių sriubų, faršo, sulčių ir pan., jei yra kitų alternatyvų.
Panašiai turbūt kaip ir tau, man maisto gamyba irgi yra labiau našta nei malonumas.
Skirtingai nei Viliui, tai, kad mėgstu skanų, gerą maistą, man yra šiokia tokia problema, nes pats gaminti maistą savo pilvui kasdieniams poreikiams pritingiu ir man nepatinka, jei tam reikia skirti bent kiek daugiau laiko. Aišku, atmetus tuos išimtinius retus atvejus, kai pagauna įkvėpimas pramogos dėlei ir/ar su kokia kompanija pasilepinti kuo nors subtilesniu.
Maitinimo įstaigose pagamintas maistas man retai perspjauna naminį, namuose pagamintą maistą, o tose retose vietose kur perspjauna (restoranuose ir pan.) maitintis ten dažnai man būtų brangu. Dėl to bandau suktis su visokiais valgiais ir receptais, kurių pagaminimui reikia labai nedaug gryno darbo laiko (iki 5 min). T.y. nereikia stovėti prie keptuvės, kažką sekti/maišyti, pačiam ilgiau rankiniu būdu apdoroti, pjaustyti ir pan. Geras pagalbininkas laiko prasme man šioje vietoje yra galimybė sau išsivirti, išsitroškinti įvairius produktus (o ir gerai kad labai nemažai tokių produktų man skanūs ir aš juos mėgstu). Kiaušiniai, įvairios daržovės, sėklos (kruopos, grūdai, lęšiai), mėsos ir pan. Kai žinai, kiek kas verda, žadintuvas-laikmatis ir keli puodai daro stebuklus. Uždedi virti ir gali iki kol išvirs, suveiks laikmatis-žadintuvas multitaskinti ties kažkuo kitu (praustis, skustis ir pan.). Pradžioj būna pavargsti, kol kažkiek efektyviau susireguliuoji kokį valgio gaminimo procesą, bet su laiku tai patampa beveik automatišku procesu ir ilgiau 3 min gryno darbo laiko ties maisto gamyba turbūt užtrunku tik retais atvejais. Taip pat mėgstu ir darau visokias paprastas ir greitai padaromas žalumynines ar kitas salotas.
Kas dėl baltymų, tai manau, jog geresnė alternatyva baltymų milteliams (ypač jei nesportuoji) yra tiesiog valgyti daug baltymų turinčius augalinius produktus. Aš kartais įvairovės dėlei mėgstu ir verduosi sau šparagines pupeles, lęšius, žirnius, avinžirnius ir pan. O pasigardinus visą tai indiškais prieskoniais ir sviestu bet jau man gaunasi visai skanūs valgiai. Daugiau kokių 3 min gryno darbo laiko irgi berods netrunka. Reikia tik ilgiau palaukti kol išvirs ar išsitroškins.
Šešėlis wrote:Skonio vienodumą paįvairindavau sultimis – su kiekvienu valgymu vis kitomis.
Įdomu, kokias sultis gerdavai? Nes įprastinės parduotuvėje pardavinėjamos sultys, bent jau kiek mačiau, mano galva, yra šlamštas. Jei namuose su sulčių spaudykle spaudi, tai labai išeiga didelė (iš didelio kiekio žaliavos mažai sulčių). Gaunasi vos ne produkto gadinimas. Praktiškai netenki ląstelienos, apie kurios naudą įvairūs dietologai kaip ir teigiamai pasisako.