2009-03-17 19:07
O, čia yra tai, ką aš perskaičiau Umberto Eco knygoje Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje
Šiandien turime "Universala Esperanto Asocio", kurios skyriai yra visuose didžiuosiuose pasaulio miestuose, - tai liudija esperanto sėkmę. Esperantininkai leidžia per šimtą periodinių leidinių, į šią kalbą išversti pagrindiniai visų šalių literatūros kūriniai – nuo Biblijos iki Andersono pasakų, yra ir orginalios poezijos bei prozos [p. 297].
"Politinės" TPK galimybės (TPK – tarptautinė pagalbinė kalba)
Iki šiol instrumentinių kalbų vartojimą lėmė tradicija (lotynų – kaip politinė, akademinė ir Bažnyčios kalba viduramžiais), nepasveriami dalykai (svahili kalba, natūrali šnekamoji vieno Afrikos regiono kalba, dėl prekybinių ir kolonijinių kontaktų palengva, spontaniškai virto paprastesne, buvo sunorminta ir tapo bendar didžiulio Afrikos regiono kalba) ar politinė bei ekonominė hegemonija (anglų kalba po Antrojo pasaulinio karo).
Tačiau ar įmanoma, kad kokia nors tarptautinė organizacija (pavyzdžiui, Jungtinės Tautos ar Europos Parlamentas) primestų tam tikrą TPK kaip lingua franka (ar pripažintų jos faktinį paplitimą ir ją patvirtintų)? Tokių istorinių precedentų nėra.
Tačiau niekas nepaneigtų, kad šiandien daugelis aplinkybių pasikeitė, pavyzdžiui, tas nuolatinis įvairių tautų bendravimas – ne vien aukščiausių socialinių sluoksnių, bet per masinį turizmą – tokio reiškinio ankstesniais amžiais nebuvo. Nebuvo ir visuomenės informavimo priemonių, gebančių visame pasaulyje paskleisti ganėtinai vienodus elgesios modelius (būtent visuomenės informavimo priemonės daugiausia prisidėjo prie anglų kalbos, kaip instrumentinės, paplitimo). Todėl jei politinį sprendimą lydėtų planinga žiniasklaidos kampanija, pasirinktos TPK galimybės išplisti labai padidėtų.
Albanai ir tunisiečiai lengvai išmoko itališkai tik todėl, kad dabar jie gali matyti Italijos televizijos programas. Žmonės galėtų susipažinti su TPK, jei viso pasaulio televizijos kiekvieną dieną skirtų tam nors truputį laiko arba ja būtų skelbiami, pavyzdžiui, popiežiaus kreipimaisi ar įvairių tarptautinių susirinkimų sprendimai, rašomos elektroninės programinės įrangos instrukcijos arba vyktų pokalbiai tarp lėktuvų pilotų ir skrydžių dispečerių.
Nors tokia politinė iniciatyva iki šiol nebuvo parodyta ir, atrodo, sunku ją sužadinti, anaptol nereiškia, kad to nebus ateityje. Per pastariuosius keturis šimtmečius Europoje formavosi tautinės valstybės, ir joms buvo svarbu (kartu su sienų apsaugos bei muitinių politika, reguliarios kariuomenės sukūrimu, nacionalinio tapatumo simbolika) įtvirtinti vieną nacionalinę kalbą. Mokyklos, aukstosios mokyklos, spauda padėjo sunorminti ir pakeisti šias kalbas. Mažumų kalbomis niekas nesirūpino arba įvairiausiomis politinėmis aplinkybėmis jos buvo netgi slopinamos ir sumenkintos iki "antrarūsės kalbos" statuso.
Šiandien viskas sparčiai keičiasi priešinga linkme: politikoje griaunami muitinių barjerai, kuriamos tarptautinės taikos palaikymos pajėgos, atsiveria valstybių sienos. Pastaraisiais dešimtmečiais visoje Europoje vykdoma pagarbos tautinių mažumų kalboms politika. Maža to, pastaraisiais metais įvyko dar labiau stulbinamų pokyčių, o Sovietų imperijos griūtis yra ryškiausia to išraiška: lingvistinis susikaidymas traktuojamas ne kaip vengtinas, o kaip etninės tapatybės ir politinės teisės dalykas, kurio kaina verta net pilietinio karo. Toks pat procesas, vykdomas gal skirtingomis, bet dažnai tokiomis pat žiauriomis priemonėmis, ryškėja Jungtinėse Amerikos Valstijose. Du amžius WASP (White-Anglo-Saxon Protestant – anglosaksų kilmės baltasis protestantas) anglų kalba buvo melting pot, šiandien Kalifornija virsta dvikalbe valstija (anglų ir ispanų kalbos), o nuo jos neatsilieka ir Niujorkas.
Matyt, tai jau nesulaikomas procesas. Jei Europos vienijimosi procesai vyks lygia greta su kalbų daudinimosi procesais, vienintelis galimas sprendimas bus įvesti Europoje vieną bendrą instrumentinę kalbą.
Iš visų buvusių prieštaravimų vis dar lieka vienas, suformuluotas Fontenelle'io, o pakartotas d'Alembert'o įvade į Encyclopedie – vyriausybės iš prigimties yra egoistiškos, jos niekada nemokėjo įžvelgti to, kas yra gerai visai žmonijai, ne vien joms. Net jei sitiktume, kad TPK yra neišvengiama būtinybė, sunku įsivaizduoti, kad pasaulinės organizacijos, vis dar nesusitariančios dėl neatidėliotinų priemonių, kaip išgelbėti planetą nuo ekologinės katastrofos, įstengs neskausmingai išgydyti Babelio paliktą atvirą žaizdą.
Tačiau šiame amžiuje jau taip pripratome prie nuolat greitėjančio įvykių tempo, kad verčiau atsisakykime lengvabūdiškų pranašysčių. Būtent tautinio orumo jausmas gali tapti varojąja jėga: susidūrusios su perspektyva, kad būsimoje Europos Sąjungoje gali įsivyrauti vienos tautos kalba, valstybės, turinčios mažai galimybių primesti savo kalbą ir būgštaujančios dėl kitų kalbų dominavimo (taigi visos, išskyrus vieną) galėtų susivienijusios paremti TPK pritaikymo kampaniją [p. 303 – 306].