RB wrote:Tokiu atveju reikėtų bausti už bet kokios netiesos skelbimą.
Taip, tik turėtų pirma būti ieškovas, žinoma.
RB wrote:Tačiau už šmežtą baudžiama ne todėl, kad šmeižtas trukdo jį girdėjusiems priimti teisingus sprendimus, o todėl, kad jis apjuodina šmeižiamąjį. Lygiai kaip ir nesantaikos kurstymas („visi žydai yra parazitai“ ar pan.)
Šitą jau kartojau keletą kartų, ir pateikiau pavyzdžių iš teisinės praktikos Lietuvoje, kaip interpretuojama - šmeižto atveju,
baudžiama ne už apjuodinimą kažkokį, o už neteisingos informacijos (kurią galima patikrinti) apie asmenį (ar konkrečiai apibrėžtą asmenų grupę) skleidimą.
1. Žmogus nėra racionali būtybė, taigi, neapykantos kurstymas gali paskatinti jį imtis prievartos.
2. Šmeižtas pats savaime irgi neriboja jokių kitų žmonių teisių (nebent pripažinsime žmogui teisę būti apsaugotam nuo nepagrįstai blogos nuomonės, kurią apie jį gali susiformuoti kiti).
1. Žmogus nėra racionali būtybė, todėl <insert random social activity, ideas expressed, words said> gali paskatinti jį imtis prievartos. Tikriausia čia skiriasi metodologinis priėjimas - aš manau, kad mes neturime pakankamai informacijos ir kompetencijos spręsti kas, kurį žmogų, kuriuo atveju, gali paskatinti imtis prievartos.
2. Kad bausmės už šmeižtą ir nesaugo nuo blogos nuomonės susiformavimo... PVZ. imkim Landsbergio atvejį - informacija apie jo homoseksualumą nebūtinai suformuotų blogą nuomonę (homoseksualų bendruomenėje, manau, tai kaip tik pakeltų jo "akcijas"). Šiuo atveju iš dabartinės teisinės praktikos perspektyvos jis turėtų pagrindą pateikti ieškinį dėl
neteisingos informacijos apie jį skleidimo. Kaip kiekviena pusė jaučiasi dėl to - neturi praktinės reikšmės.
Šmeižto atveju pažeidžiamos žmogaus teisės, nes paskleidžiama neteisinga informacija apie jo asmenį. Taip, aš manau, kad tokias teises mums geriau suteikti vieni kitiems. kodėl? jau rašiau, galiu ir labiau išsiplėst. Ko pasigendu iš tavęs tai tokio pat pagrindimo kodėl turėtumėm žmones saugoti nuo neapykantos, įžeidimų (jei ir už baudimą dėl jų pasisakai). Vietoj to tu man kiši "analogijas", kurios dažnai net nėra analogijos.
7x wrote:Pasikėsinimas į gyvybę pats savaime irgi neapriboja jokių teisių ir laisvių, turto pasisavinimo, mokesčių slėpimo, kyšio davimo atvejais ne visada yra ribojamos teisės ir laisvės. Pavyzdžiui - duodi kyšį teisėjui, bet tai nereiškia, jog jis būtinai bus šališkas byloje. Tai tik padidina tikimybę, jog jis bus šališkas byloje. Kyšis policininkui, kad neatimtų teisių dėl vairavimo girtam tik padidina tikimybę, jog tu ką nors girtas pertrenksi, savaime juk tai nekaltutis susitarimas su pareigūnu.
Tai kad visais šitais atvejais pažeidžiamos individų teisės ir laisvės, ar tu nori suabejoti pačių tų teisių pagrįstumu ir manai, kad mums nereiktų jų suteikti vieni kitiems? Tuomet puiku, pasakyk kuriuo atveju manai kad vienokios ar kitokios teisės neturėtų būti ginamos ir kodėl? Be to, visais šiais atvejais, visi pažeidėjai patys ir sukelia tuos pažeidimus ir jiems nereikia "pripaišyti" kitų asmenų įvykdytų nusikaltimų.
7x wrote:Jei už įmonės pinigus nusiperki mašina, tai nereiškia, kad iškart pažeidžiamos savininko teisės ir pareigos, galbūt visus pinigus iki audito gražinsi.
Bet tai juk yra vagystė, jau įsivaizduoju kaip visi vagys taip pasiteisintų, "O gal grąžinsiu, ką tu žinai..."
7x wrote:O nuo vasltybės nuslėpti mokesčiai galbūt būtų iššvaistyti absurdiškiems projektams, arba dar blogiau - pasisavinti.
Galbūt, bet šitų draudimų ir bausmių pateisinimas tai problema tau, ne man. Aš nemanau, kad kas nors turi teisę iš žmogaus atimti jo turtą be jo pačio sutikimo (tame tarpe ir valstybė). Atskira tema čia jau
7x wrote:Ir, žinoma, taip jau nutiko, kad ginklas neiššovė nuspaudus gaiduką, bet kadangi tuo nebuvo pažeistos niekieno teisės, tai negi galime taikyti baudžiamąją atsakomybę?
Va čia ir užčiuopi esmę, imo. Ar tikrai manai, kad ginklo į žmogų nukreipimas ir gaiduko paspaudimas yra analogiškas neapykantos jam išreiškimui? Jei taip, tuomet matau prasmę tavo ir RB pozicijoje. Bet tikrovėje juk viskas sudėtingiau, ir neapykanta dar nereiškia, kad automatiškai bus imamasi prievartos. Jums gi aiškiai sakoma, "Aš nekenčiu, nemėgstu, šlykščiuosi <tuo ar anuo>, bet esu griežtai prieš bet kokią prievartą jų atžvilgiu." Bet jūs vis tiek manote, kad tokiais žodžiais kažkaip išreiškiamas toks pat ketinimas, kaip ir ginklo gaiduko paspaudimo atveju... Kodėl jūs manote, tuomet, kad esate labiau kompetetingi spręsti apie kalbančiojo ketinimus geriau, nei pats kalbantysis? Kur įrodymai, leidžiantys jums abejoti jų sakomų dalykų nuoširdumu?