D3monas wrote:Svetimas wrote:Kaip buvo formuojamos apklausos grupės?
Jei turi priėjimą prie duomenų bazių, tai kelis straipsnelius ta tema pateikiau aukščiau. Manau, jie atsakys į tavo keliamus klausimus.
Deja, priėjimo prie duomenų bazių neturiu, tad negalėjau detaliau pasižiūrėti.
Beje, antroje nuorodoje (
http://www.springerlink.com/content/vj102343680515m1/), kiek supratau iš straipsnio aprašymo, kritikuojama populiari "happiness is relative" koncepcija:
The theory that happiness is relative is based on three postulates: (1) happiness results from comparison, (2) standards of comparison adjust, (3) standards of comparison are arbitrary constructs. On the basis of these postulates the theory predicts: (a) happiness does not depend on real quality of life, (b) changes in living-conditions to the good or the bad have only a shortlived effect on happiness, (c) people are happier after hard times, (d) people are typically neutral about their life. Together these inferences imply that happiness is both an evasive and an inconsequential matter, which is at odds with corebeliefs in present-day welfare society.
Recent investigations on happiness (in the sense of life-satisfaction) claim support for this old theory. Happiness is reported to be as high in poor countries as it is in rich countries (Easterlin), no less among paralyzed accident victims than it is among lottery winners (Brickman) and unrelated to stable livingconditions (Inglehart and Rabier). These sensational claims are inspected but found to be untrue. It is shown that: (a) people tend to be unhappy under adverse conditions such as poverty, war and isolation, (b) improvement or deterioration of at least some conditions does effect happiness lastingly, (c) earlier hardship does not favour later happiness, (d) people are typically positive about their life rather than neutral.
, kuria turbūt nemaža dalimi ir remiasi David G. Myers savo vadovėlyje ir berods kai kurie veikėjai šioje temoje.
D3monas wrote:Svetimas wrote:Kodėl žmogus, kuris tikėtina jog per savo kvailumą susikuria daugiau problemų gyvenime, turėtų būti ne mažiau laimingas?
Kodėl manai, jog kvaili žmonės susidurs su daugiau problemų gyvenime? Kodėl manai, jog jie tas problemas sureikšmins?
Nes aš, kaip kvailas žmogus, puikiai žinau tai.
Man atrodo elementaru: žmogus, kuris nemato problemų, dažniau su jomis susiduria ir neretai gana skausmingu kampu. Tuo tarpu, žmonės, kurie problemas mato, jas apeina arba pasitinka jas pasiruošę, neskausmingu kampu. O problemų ir nereikia sureikšminti. Problemas galima efektyviai spręsti arba jų vengti ir nesiblaškant ir negadinant sau nervų dėl jų (tiem, kas sakys, kad problemos sureikšminimas labiau motyvuoja jos sprendimą, atsakysiu, kad geresnis problemos sprendimo motyvas yra supratimas, kodėl ir kada problema yra problema). Negi protingi žmonės sureikšmina problemas? Pvz. man patinka žmonės, kurie sugeba į gyvenimiškas problemas žiūrėti tarsi į įdomias, smagias kliūtis kokiame kompiuteriniame žaidime. Manau, kad ir pats esi kada specialiai rinkęsis sunkesnius žaidimo lygius, nes žaisti kitais lygiais per daug paprasta, neįdomu, atsibodę, per mažai intrigos ar pan.
Beje, šitas skirstymas į kvailių ir ne kvailių kategorijas laimės kontekste yra šiek tiek naivokas. Mes ir patys daugelyje sričių esame kvailesni už mažesnio intelekto žmones dėl dėmesio ar naudingų žinių trūkumo tose srityse ir pertekliaus kitose. Todėl net protingi žmonės laimės srityje gali elgtis kaip kvailiai.
D3monas wrote:Kadangi tenka susidurti su kvailais asocialiais asmenimis (regis, kvailumas ir asocialumas žengia koja kojon), galiu papasakoti, jog pastebėjau, kad šie žmogeliai kaip tik linksmiau leidžia laiką. Visų pirma, todėl, jog jie yra orientuoti į dabartį bei hedonizmą, o tai reiškia, jog jie neplanuoja ateities, ignoruoja galimas neigiamas pasekmes, kurias turės jų veikla, todėl esamu metu stengiasi gauti kuo daugiau malonumų per kuo trumpesnį laiką. Kadangi jų gyvenimas susideda ne iš ilgalaikių tikslų, nėra atidėlioto atpildo (ilgo mokymosi, kad ateityje gerai gyventumei ar panašiai), jie viską pasiima čia ir dabar. Visi žmonės, būdami vaikais, gyvena dabartimi ir siekia malonumo, tačiau ugdymo procesas įdiegia kitokį, į ateitį orientuotą mąstymą. Kitiems žmonėms, ar dėl prasto auklėjimo, ar dėl prastų perspektyvų, tiesiog nepavyksta arba atrodo neverta išmokti planuoti ateities, todėl jie ir išlieka dabarties hedonistais. Žmogus, kuris esamu laiku pasiekia daug malonumo, ignoruoja praeitį bei neplanuoja ateities, mano akimis, yra laimingesnis, grynai ta prasme, jog per jo organizmą daugiau endorfinų prateką.
Jei tiems, tavo minėtiems asocialams, tiek daug endorfinų per organizmą prateka, tai kodėl tau nepasirinkus jų gyvenimo būdo?
O gal visgi didesnį pasitenkinimą savo gyvenimu bei geresnį neigiamų ir teigiamų potyrių balansą per savo gyvenimą patiri tu, o ne jie (beje, atsižvelgk į tikėtiną asocialų gyvenimo trukmę)? Ką jie veikia arba kas su jais vyksta tarpe tarp linksmybių?
O gal jie iš ties visumoje laimingesni ir labiau patenkinti savo gyvenimu, bet yra kažkokios kitos pakankamai rimtos priežastys, dėl kurių tu neseki jų pavyzdžiu? Tokiu atveju man būtų labai įdomu jas išgirsti.
Šiaip, pastebėjau, kad žmonės buitinėse šnekose "hedonizmui" kažkodėl dažnai suteikia negatyvią reikšmę, tarsi hedonizmas jiems asocijuojasi su kažkokiu primityviu ir buku malonumų vaikymusi. Čia gal koks fariziejaus sindromas? Jie matyt nėra girdėję, kad net klasikinis hedonizmas nepataria prisiryti skanaus maisto, jei po to nuo jo skaudės pilvą.