Čia tipo skambutis suskambėjo ir seilės išsiskyrė?fizikanas wrote: Na gerai papasakok, kur cia linksti su tais jausmais. As nesakysiu ar manau ar jie egzistuoja ar ne, nes nezinau ka tu jais vadini. Neneigiu, kad egzistuoja zmogaus tam tikros reakcijos i tam tikrus dirgiklius.
Kas yra ego ir super ego?
Tai nepasakosi?SCnazi wrote:Čia tipo skambutis suskambėjo ir seilės išsiskyrė?fizikanas wrote: Na gerai papasakok, kur cia linksti su tais jausmais. As nesakysiu ar manau ar jie egzistuoja ar ne, nes nezinau ka tu jais vadini. Neneigiu, kad egzistuoja zmogaus tam tikros reakcijos i tam tikrus dirgiklius.
Turbut turejau omenyje pojucius. Na o jausmu veikimo mechanizmas speju nelabai skiriasi nuo pojuciu: jie irgi buna siektini ir vengtini aka teigiami ir neigiami, juos irgi sakome, kad jauciame. Anyway, nu jausmai, so?SCnazi wrote:Matyt turėjai omenyje pojūčius, bet ir tai yra ne informacijos perdavimas, o to perdavimo sukeltos reakcijos (karšta, šalta, skausmas, alkis ir pan.)
Ką manai apie jausmus?
džiaugsmas
liūdesys
ramybė
gėda
kaltė
pasitenkinimas ir t.t.
Pojuciai, jausmai, poreikiai. Man jau pradeda atsibostiSCnazi wrote:Alkis yra labiau poreikis nei jausmas, kaip ir poreikis parūkyti ar išsituštinti. Turėjau omenyje panašius jausmus kuriuos išvardinau anksčiau - saugumo jausmas, nerimas, baimė, pasitenkinimas, kaltė ir t.t.
Psichologijos mokslas iki šiol nesusitaria dėl to, kad apima poreikius, siekius, motyvus, jausmus, emocijas ir panašius dalykus. Praktiškai, bet kokia šių dalykų interpretacija, jei logiškai pagrįsta, yra tinkama. Vieningo modelio nėra, vieni sako, kad emocijos ir jausmai sukelia poreikius ir motyvus, kiti sako, kad atvirkščiai. Aš linkęs manyti, kad jausmai atsiranda nepatenkinus ar patenkinus kokius nors poreikius, kitaip tariant, jausmai yra evoliucijos procese atsiradęs mechanizmas, kuris mus skatina veikti bei apdovanoja, skatina vengti žalingų situacijų, etc. Nemažai psichologų mano kitaip ir iš viso kaip nors bilekaip, taigi laukiam, kol neuromokslas viską pastatys į vietą.
Manau psichologija išliks ir neuromokslas tik padės jai tapti labiau pagrįstai ir pakaustytai. O kad neurobiologija ir kitos (nepsichologinės) mokslo šakos tiriančios žmogaus CNS turi tikslą "vs psichologija" [tipo pastatyti į vietą] tai labai nesvaigčiau šia įdėja - taip nėra.
O niekas ir nesako, kad psichologija neišliks. Psichologija yra daugiau taikomasis/gydomasis mokslas. Tik labai laukiu, kol neuromokslininkai pastatys į vietą visus idiotus, tikinčius humanistinės psichologijos, psichoanalizės ir kitais nemoksliškais paistalais. Neuromokslas gali pasiūlyti be galo daug žinių ir jas nuolat siūlo. Tobulėjant neuromokslui vis aiškesni tampa psichikos sutrikimai, kurie, pasirodo, daug dažniau turi neurologinį pagrindą, nei psichologinį. Taigi, ir visi nevykę psichoanalitiniai ar humanbistiniai paistalais čia nepadeda. Pavyzdys būtų tai, jog psichopatų smegenys yra pakitusios, sumažėjęs hipokampas ar migdolinis kūnas, o gal abu, nepamenu. Bet yra ir kitų grynai fiziologinių skirtumų, tarp psichopato ir nepsichopato, tuos skirtumus identifikavo neuromokslininkai. O Froidas būtų ilgus metus su tokiu kalbėjęs ir nė velnio nepasiekęs nieko gero. Taigi, galima sakyti, kad neuromokslas stovi "VS pseudomokslinė psichologija". Štai surinkus visus faktus apie konkrečius sutrikimus, suradus jų tikrąjį pagrindą, psichologai jau galėtų dirbti tuos sutrikimus atitinkamai švelninant. Bet čia tik iš sutrikimų pusės kalba eina. Apie sveikus žmones neuromokslas taip pat daug ką gali pasakyti. Žinoma, čia galima lietis ir lietis šia tema, taigi apsiraminsiu tam kartui.SCnazi wrote:Manau psichologija išliks ir neuromokslas tik padės jai tapti labiau pagrįstai ir pakaustytai. O kad neurobiologija ir kitos (nepsichologinės) mokslo šakos tiriančios žmogaus CNS turi tikslą "vs psichologija" [tipo pastatyti į vietą] tai labai nesvaigčiau šia įdėja - taip nėra.
Manau tu neteisus, neuromokslas netiria elgesio modelius, žmogaus santykio su kitais žmonėmis ir tų santykių, savivertės ir pan. (pvz. kokią įtaką padarė, ar daro, individui tėvai, aplinkiniai, auklėjimas ir pan.) Tai psichologijos ir psichoanalizės sritis. Naudoti neuromokslą sprendžiant ir koreguojant individo psichikos problemas, ypač kai tiriama praeities patirčių įtaka dabarties elgesiui ar reakcijom, tas pats kaip rašant kokią paprogramę vietoj java skripto naudoti dvejetainį mašininį kodą - neracionalu iki absurdo
Veikiausiai ne taip supratai ką noriu pasakyti. Aš esu visiškai už elgesio tyrinėjimą, ir manau, kad daug ką iš elgsenos galima paaiškinti būtent psichologiniame lygmenyje, tam nereikia neurologijos. Senas geras operantinis sąlygojimas būtų vienas iš pavyzdžių. Tačiau aš noriu pabrėžti, kad be galo daug atvejų, kuriuos psichoanalitikai ir psichologai interpretuoja kaip koreguojamus pokalbiu ar elgsenos terapija, yra neurologiniai sutrikimai, pakitimai nervų sistemoje, kurie neišnyksta vien nuo pokalbio ar elgesio korekcijos mėginimų. Prieš keletą metų tarp psichologų ėjo kalbos, kad per daug psichinių sutrikimų yra be reikalo gydomi medikamentais, kad juos būtų galima pataisyti pokalbiais ir t.t. Aš tą argumentą atmetu ir teigiu priešingai - per daug psichikos sutrikimų yra laikoma vien patirties sukeltais sutrikimais, kuriuos galima koreguoti pokalbiu, labai daug sutrikimų turi fiziologinį pagrindą ir tik jį atradus gali būti pašalinami. Nesu už tai, kad liūdesį dėl mirusio artimojo kas nors "gydytų" vaistais ar operacijomis, tačiau yra be galo daug psichologams dar nesuprantamų sutrikimų, kuriuos jie iki šiol mėgina "gydyti" slopinančiais vaistais ar pokalbiais, kai vietoje to reikėtų skenuoti pacientų smegenis ir išsiaiškinti kas iš tiesų su jais negerai.SCnazi wrote:Manau tu neteisus, neuromokslas netiria elgesio modelius