Taip, aš tikrai nežinau, kokia ta krikščioniška tiesa. Tai kas išvardinta auksčiau, kaip ir tamsta sakai, yra tikėjimo ar netikėjimo dalykai, ir nieko bendro neturi su tiesa ar tiesos pažinimu. O gal visi krikščionys mano esą tikintys vie todėl, kad „nuo to blogiau nebus“, kaip tamsta sakai. Man tokios spekuliacijos (blogiau - geriau), yra tikrai svetimos, kai mėginama kalbėti apie tiesos pažinimą.Augustas wrote:O Tamsta tikrai nežinot, kokią tiesą teikia krikščionybė, ar čia mane bandote apkvailinti? Na, dėl viso pikto pasakysiu trumpai - pagrindinė krikščionybės tiesa yra tai, kad vienas vyras, kuris tikrai buvo miręs, ėmė ir prisikėlė iš numirusių. Galima tuo tikėti, galima tuo netikėti (aš, žinoma, tuo tikiu), nuo to blogiau nebus, bet ši tiesa, mano ir kitų krikščionių manymu, yra realus istorinis faktas, ir taip, tai yra svarbiausias faktas žmonijos istorijoje nuo pat jos (t.y., žmonijos) atsiradimo.
Tad klausimas išlieka: kas yra ta krikščioniška tiesa, kurios tamsta nenori išsižadėti. Jei tamsta skaitei apie „Krikščionybės kilmę“, tai gričiausiai supratai, jog ir mano manymu, krikščionybė atsirado kaip Pauliaus melo produktas. O man tai reiškia, kad krikščionybė neturi nieko bendro su tuo tamstos minimu „svarbiausiu žmonijos istorijoje, realiu istoriniu faktu“. Ir neturi nieko bendro su tuo, tamstos minimu vyru, „kuris tikrai buvo miręs, ėmė ir prisikėlė iš numirusių“. Nes pati krikščionybė, yra vien Pauliaus pasakėlės.
Logiškai išeitų, kad tai, ką tamsta laikai krikščioniška tiesa, yra paprasčiausias krikščioniškas melas.
Na gerai, siūlau kompromisą: kol tiesa neigiama nesąmoningai, galime kalbėti apie klaidą, ne apie melą. Tada išeitų, kad tai, ką tamsta laikai krikščioniška tiesa, yra paprasčiausiai krikščionybės klaida.
Greičiausiai todėl ir kunigai, kurie tariamais iššūkiais nori pasirodyti „viską žinančiais“, atsako tik į tuos klausimus, kurie atitinka jų pasakėlių kriterijus ir tuo tiesiog šaiposi iš visuomenės...