bileciasvarbu wrote:1. Neoliberali kapitalistinė sistema - dabartinis pasaulio ekonomikos modelis, kurio pagrindinė idėja yra pelno maksimizavimas BET KOKIOMIS priemonėmis, neatsižvelgiant į neigiamas pasėkmes pasauliui, atskiriems individams, aplinkai ir netgi pačios sistemos tvarumui.
Aš tai manau, kad čia šiek tiek šiaudinė baidyklė, nes jau senokai pelno siekimas bet kokiomis priemonėmis nėra vienintelis dalykas, ko siekia įmonės. "Socialinis atsakingumas" vis dar yra daugiau PR dalykas, bet yra nemažaui įmonių, kurios pastebi tame naudą sau. Tarkime, yra restoranų, kur padavėjai uždirba minimumą, varo viršvalandžius ir po pusmečio emigruoja, bet yra ir tokių, kur padavėjai nesikeičia metų metus, nes tas darbas visai neblogas. Ir klientai paprastai geriau vertina pastarąjį restoraną, mieliau ten palieka pinigus. Nenuvertinkime to balsavimo pinigais, jis iš tiesų koreguoja įmonių tikslus.
Įmonės vis dažniau tampa socialiniais dariniais, kuriuose dalyvauja ne tik akcininkų interesai, bet ir darbuotojų, klientų, visuomenės, aplinkos. Sėkmingas bendradarbiavimas atneša naudą visiems, ir tokia organizacija gali turėti nemenkų pranašumų prieš tas, kuriose atsižvelgiama tik į vienos pusės interesus. Manau, viskas juda daugmaž ta linkme.
Bet ar tikrai visuomet ir visur "jis pats dėl to yra kaltas"? Jeigu fabrikas, kuriame tu ar tavo tėvai dirbo 30 metų iškeliauja į Vietnamą ar yra automatizuojamas ar tikrai TU esi kaltas? Čia pastebiu ir kitą dešiniųjų pamėgtą argumentą - tai jie patys kalti, tingėjo mokytis, tingėjo domėtis, tingėjo ieškoti ir t.t. Žodžiu, tinginiai, gavo pagal nupelnus, tegul tyli, nes pjauna ką pasėję. Bet ar susimąstot, gerbiami skeptikai, kad žmonės iš principo yra nevienodų intelektinių pajėgumų? Na nebus visi tokie išsilavinę ir racionalūs: programuotojai, ekonomistai, rašytojai, teisininkai. Absoliuti dauguma populiacijos neturi tam gebėjimų ir protinių pajėgumų, o ir noro.
Jis nekaltas dėl to, kad jo įmonė iškėlė darbo vietas svetur, bet visiems mums gyvenime bent kartą atsitiko ar atsitiks tokia ar panaši nelaimė - įmonė subankrutuos, robotas perims darbo vietą, investicijos nuvertės. Bet ką su tuo turėtų daryti valstybė? Visus apdrausti nuo visko?
Va dėl ko tas žmogus kaltas, tai jei praėjus keleriems metams po tokios nesėkmės jis nieko realaus nepadarės dėl savęs. Aš laikausi nuomonės, kad norint kažko pasiekti nereikalingi išskirtiniai gebėjimai. Manau, tam tereikia šiek tiek sveiko proto normos ribose ir nepatingėjimo. Dauguma profesijų nėra kažkoks raketų mokslas. Imkime kad ir elementarius valytojus. Yra tokių, kurie dirba pas savo patį blogiausią ir skupiausią darbdavį 20 metų ir skundžiasi, kad ne už tokią Lietuvą kovojo, ir yra tokių, kurie važinėja apynauju automobiliu ir kurie gali rinktis, kieno namus jiems norisi tvarkyti, ir kieno - ne. Turiu gyvų pavyzdžių. Profesija ta pati, jai nei išskirtinio talento nereikia, nei išsilavinimo. Tiesiog norėti padaryti savo darbą gerai, ir nenorėti jo daryti pačiam blogiausiam darbdaviui pasaulyje. Čia ir yra orumas.
Jūs galite juos užbraukti už visuomenės ribų (kas realiai ir daroma), bet ar neapsisuks ta lazda kitu galu ir neužvoš Jums (Mums
) per pakaušį?
O čia tiesiog reketas su ideologiniu kvapeliu. Bet esmė - dalinkitės pelnu, nes mūsų genomas su defektais todėl esame desperatiški ir neprognozuojami.
Žodžiu, verkšlentojai, tingintys dėl savęs net pirštą pajundinti. Geriau sėdės savo šūdiname darbe, skųsis ir reikalaus, kad kiti pasidalintų savo pelnu, nei kad patys savimi pasirūpins. Ir tokių nenormalių yra pilna. Suprantu, kad yra žmonių, kurie stengėsi, bet juos ištiko nelaimė - jiems reikia padėti, su jais dalintis. Bet šitie lodariai yra verti tik tiek, kiek turi.
Pasikartosiu - tokia pozicija 1. problemų nesprendžia, o jas įtvirtina ir pagilina. 2. Dažniausiai klaidinga, nes
kiti esamos neoliberalios ekonomikos sąlygomis sieks bet kokiomis priemonėmis didinti savo pelną kas turi priešingą koreliaciją su darbuotojų atlyginimais.
Manau, šiais laikais darbuotojai yra pakankamai laisvi rinktis darbo vietą. Jei darbdavys konkurencinį pranašumą įgyja per kainas mažindamas kaštus darbuotojo sąskaita, tai darbuotojas, dirbdamas tokiam darbdaviui šį pranašumą stiprina bei sukuria prielaidas numušinėti algas kitiems. Darbas pas tokį darbdavį turėtų būti geriausiu atveju trumpalaikis, t.y., CV siuntinėjamas kitoms įmonėms nuo pirmos darbo dienos. Kitaip, kas iš tiesų gilina problemą - mano pozicija, ar darbas pas tokį darbdavį, taip dar labiau sustiprinant jo konkurencinį pranašumą?