Įdomi tema, bent jau man.
Esu šia tema savo laiku nemažai prisvaigęs ir hipotezių įvairių prikūręs. Prie to paties kažkaip senus gerus savo jaunystės PC žaidimus kaip Master of Orion I, II ir pan. prisiminiau ir nostalgija sukilo...
Lengviausia turbūt būtų fantazuoti apie kitas "protingas" civilizacijas pagal save pačius.
Matyt antropinis principas (nors dabar kažkieno gudriai išverstas į finetiuninimo argumentą) ne šiaip sau buvo sugalvotas.
Pvz. jeigu gaudytume savo į kosmosą išskiriamus elektomagnetinius signalus. Kiek kartų mes tą signalą galėtume iš principo "pastiprinti" priklausytų nuo tam naudojamų radijo teleskopų dydžio/pajėgumo. Ką, didėjant teleskopo gabaritams, techniškai nėra lengva padaryti. Dėl to didesnę elektromagnetinio signalo aprėptį padeda išgauti kelių radijo teleskopų masyvai, kas dėl platesnio erdvinio išsidėstymo šiek tiek pagerina ir signalo krypties nustatymą. Bet iš kitos pusės, kiek suprantu, dėl kelių atskirų radijo teleskopų naudojimo šiek tiek suprastėja silpniausio galimo signalo pagavimas, nes atskirų teleskopų imtuvai techniškai irgi turi savo minimalias signalo (kurį surinko radijo teleskopas) išskyrimo ribas.
Bent jau man šiek tiek smalsu būtų daugiau sužinoti apie tas technines ribas. Vajėzus (buvęs forumo senbuvis) man pasakojo, kad berods buvo kažkur iškapstęs, kad mūsų techologijos leistų "išskirti" nanovatų eilės silpnumo elektromagnetinį signalą, bet man (ant smūgio primetus) kažkodėl atrodo, kad pagal žemiau pateiktus duomenis, tokia geba būtų per maža. Bet gal klaidą kur beskaičiuodamas įvėliau.
Panašu, kad didžiausiais savo šiandien turimais radio teleskopais mes pajėgtumėm užfiksuoti savo galingus karinius ar aerouostų radarus (kurių pikinė impulsų galia siekia kelis megavatus; o tai, sakyčiau, pakankamai galingas signalas) už maždaug 50 šviesmečių (
https://www.space.com/16443-seti-extrat ... scope.html). Ten pat taip pat rašo, kad didžiausias šiuo metu projektuojamas radio teleskopų masyvas yra 1-o kvadratinio kilometro "dydžio", kas leistų berods gaudyti mūsiškius galingiausiaus radijo radarus iki maždaug 100 šviesmečių.
Pasiremiant:
ir primetus pagal paprastą tūrių proporciją:
50 šviesmečių atstumu galėtų būti apie ~1500 sistemų;
100 šviesmečių atstumu - ~12000 sistemų (bet gal tai šiek tiek per optimistinis įvertis, nes galbūt žvaigždės galaktikoje ties Saule yra šiek tiek labiau plokštumoje išsidėsčiusios ir dėl to toks aproksimavimas į visas puses yra per grubus).
Bet šiaip ar taip mūsų galaktikos mastu (~100-400 mlrd. žvaigždžių) ~1500 ar ~12000 žvaigždžių tikrai yra labai nedaug. Panašu, kad realiai protingos civilizacijos netoli mūsų "generuojasi" daug mažesniais tankiais.
Seniau aš gyvybės tankį Visatoje savo grynai intuityviai subjektyviais įsivaizdavimais, vertinimais buvau labai smarkiai numažinęs. Leisdavau sau tik labai kukliai pafantazuoti, kad jei mūsų galaktikoje iki dabar pasigamino ir egzistuoja daugiau nei keli rimtesni gyvybės atvejai skirtingose žvaigždžių sistemose (ir čia tik gyvybės atvejai, Karlai, o ne protingos civilizacijos!), tai būtų netgi stebėtinai gerai.
Įvairūs labai realūs fizikiniai ir pan. apribojimai turi įtakos gyvybės atsiradimo (ir, aišku, jos egzistavimo pakankamai ilgą laiką) galimybėms ir labai smarkiai prafiltruoja gyvybei tinkamas sąlygas.
Pvz. tam, kad gyvuotų ir sąveikautų mums įprasti organiniai junginiai, reikalingos tam tikros nei per didelės nei per mažos temperatūros patencialios gyvybės aplinkoje ir ne per dideli temperatūrų svyravimai tame tinkamų temperatūrų rėžyje.
Buvo anksčiau visokios spekuliacijos apie gyvybę, kuri galėtų galbūt egzistuoti prie kiek kitokių temperatūrų, nes gal pvz. galėtų naudoti organinius junginius ne anglies (kaip mūsų), o pvz. silicio ar kokio fosforo pagrindu. Bet chemikai šitais klausimais domėjosi ir panašu, kad su organinių junginių įvairove ne anglies pagrindu yra ne kas (gal ten su elektronų debesėliais, nutolusiais nuo atomų branduolio, nėra viskas taip gerai ar pan.).
Gyvybė turėtų daug daugiau laiko megztis nuošalesnėse (labiau nuo visokių kosminių ar pan. kataklizmų apsaugotose vietose) ir šalia mažesnių (pvz. panašių į mūsų Saulę ar mažesnių už ją) žvaigždžių, nes didesnės žvaigždės daug greičiau "išdega" (
https://en.wikipedia.org/wiki/Stellar_evolution):
Beje, kalbant apie kosminius kataklizmus, tai prisiminiau pvz. supernovas. Negerai kokios nors gyvybės/civilizacijos ilgalaikei evoliucijai, kai labai pavojingai arti šalia yra kokia potenciali supernova (
http://www.konstanta.lt/2017/03/o-kas-j ... -supernova), bet be kokios nors supernovos rezultatų ir tos pačios gyvybės, kaip mūsų, greičiausiai irgi nebūtų. Sunkesni nei geležis elementai pasigamina tokių žvaigždžių kataklizmų, kaip supernovų sprogimai, dėka, bet jie (pvz. cinkas, varis, kobaltas ir pan.) dabartinei mūsų gyvybei faktiškai yra gyvybiškai būtini ir be jų įsivaizduoti mūsų gyvybę (net ir įvairias bakterijas ar grybus) būtų gan sunku. Bent jau mane įvairių astronomų/astrofizikų pajuokavimai, kad esam savotiški "žvaigždžių vaikai", "žvaigždžių dulkės", poetiškai veikia ir stipriai prijaučiu jų entuaziamui šitoj vietoj.
Šiek tiek vėliau, įvairios nuogirdos apie saviorganizacinius procesus (pvz., viena iš abiogenezės hipotezių
http://www.youtube.com/watch?v=vjOqWkV1_tk (kažkur nuo 2:30, praleidus kreacionizmo nesąmones pradžioje)) ir tai, jog aplinkinės žvaigždės nėra jau tokios skurdžios planetomis apie jas, šiek tiek pataisė mano optimizmą dėl gyvybės mezgimosi tankio galaktikos mastu.
Kas dėl intelekto evoliucijos, tai šitoj vietoj šiek tiek pritariu Sejanaus gan pamatuotam skepsiui. Gal įvairių apribojimų ir sąlygų filtras, kuris filtruoja intelekto evoliuciją, ir nėra toks galingas kaip gyvybės mezgimuisi tinkamų sąlygų filtras, bet nuvertinti jo irgi nereikėtų.
Pavyzdžiui tas daiktas, su kuriuo mes mąstome (ir ne tik) - t.y. mūsų smegenys, turi būti ne per mažos (ir turbūt ne per didelės), nes su mažomis smegenimis subtilesnį mąstymo procesą ir atoveiksmį į aplinką turbūt būtų sunku išlaužti. Čia, pavyzdžiui, gali įsivesti toks apribojimas, kaip kad laisvo kritimo pagreitis ties planetos paviršiumi, kuriame ruošiasi evoliucionuoti koks potencialiai protingas padaras. Planetose, kuriose tas laisvas kritimo pagreitis daug didesnis nei Žemėje, gyvus žmogaus dydžio padarus būtų sunku įsivaizduoti. Bent jau man įsivaizduoti kokį pelės dydžio smarkiai protingesnį padarą (su pajėgiom smegenim) kažkodėl gan sunku (tarkim, ne tiek jau daug kokių nors neuronų į mažas smegenis sukiši). Ir tokių pačių įvairiausių ribojančių faktorių gali būti galybė.
Kažkada prisiklausęs ditirambų vandenyno turtams, gyvybinei įvairovei ir panašiai, pasvaigdavau apie vandenyje evoliucionavusius protingus padarus. Na, maždaug, galima galbūt įžiūrėti ir kažkokių pliusų tame. Pvz. nereikia ieškoti būdų kaip "išlipti į krantą", kad ten pratęsti savo evoliuciją. Ką tik aukščiau minėtas laisvo kritimo pagreitis vandenyje mažiau reikšmingas nei dujinėj atmosferoj (net ir prie didesnio laisvo kritimo pagreičio organizmai galėtų būti didesni). Išoriniai temperatūriniai pokyčiai, visokių meteoritų ir pan. poveikis vandenyje gyvenančiai gyvybei turbūt mažiau reikšmingas būtų. Ir pan.
Bet vandeninei ar pan. civilizacijai matau ir nemažai minusų. Sunku greičiausiai būtų tai protingų padarų civilizacijai atrasti "elektrą" ir išmokti ja vandenyje naudotis. Arba jau vien tas faktas, kad tie protingi padarai galbūt nematytų žvaigždžių, galbūt pristabdytų civilizacijos pažangą, nes pvz. sunkiau būtų išrasti kalendorių ar pan.
Kas dar... Manau turėtų turėti tie protingi padarai kažkokias neprastas galūnes ar pan. (rankas, čiuptuvus, uodegas ar pan.), kad galėtų gana subtiliai manipuliuoti aplinkoje esančiais objektais (pasidaryti bent jau pradžioje kažkokius įrankius ar pan.). Turėtų patirti didžiulį spaudimą iš aplinkos, kad būtų didesnis poreikis intelektui jų evoliucinėje kovoje (pvz. sudėtingos ir nuolat besikeičiančios aplinkos sąlygos, individualiai silpni lyginant su kitais aplinkui esančiais gyvais padarais, daug priešų, nuo kurių reikia gintis ir pageidautina susitelkus ir pan.), atsirastų kolektyvinis tų padarų susitelkimas ir tarpusavio pagalba, be kurios, manau, būtų sunku kalbėti apie kažkokią civilizaciją. Kam rutuliotis tam intelektui, jei viskas tavo aplinkoje daugiau mažiau kaip ir gerai, nieko per daug netrūksta ir pan. Mylėtųsi ir žaistų kaip kokie mūsų delfinai sau patenkinti, kam ten dar kokią civilizaciją kurti.
Na, prie to paties tam tikri agresijos proveržiai (kaip savotiškas kovos su priešais rudimentas) tokiai civilizacijai, manau, irgi visai tikėtinas.
Kas dėl mūsų sunaikinimo. Dėkui O Kosminiam Klounui, jog fizikos dėsniai (šviesos greičio barjeras) kol kas veikia, tad didžiuliu optimizmu (arba pesimizmu agresyvios kaimyninės civilizacijos atveju), kad kažkokia civilizacija gali lengvai skersai ir išilgai ir atsipūtus varinėti įvairius savo kosminius laivus, zondus ar pan. po galaktiką, netrykštu. Na, smagu kartais pafantazuoti apie kokį Hyperdrive iš kokio fantastinio filmo ar žaidimo, bet saikas irgi kartais reikalingas.
Tie patys fizikos dėsniai ir šviesos greičio barjeras apsunkintų ir tokios civilizacijos tarpusavio komunikaciją, grįžtamajį ryšį su savo zondais ir pan. Sakyčiau ne itin malonu būtų mainytis kelių ar daugiau metų senumo informacija ir smarkiai užvėlintą komunikacinį ping-pongą su kokiais zondais žaisti. Na, o jei aš šitoj vietoj su šviesos greičio barjeru ir klystu ir yra kažkokios galimybės nesunkiai nardyti po galaktiką, tai blogiausiu atveju aš tikiuosi, kad intelektas neatskiriamas nuo smalsumo. Todėl, panašiai kaip koks nors biologas pas mus Žemėje domisi kokiomis skruzdėlytėmis, tai galbūt panašiai, kokius nors smalsius ir daug įtakos turinčius supercivilizacijos atstovus tokie nereikšmingi padarėliai, kaip mes, bent jau kažkuo sudomins, ir ta super-civilizacija nepuls mūsų naikinti ir galbūt išsimuš mūsų Saulės sistemai kokio nors rezervato teises.