Taisyklės ir diskusijos dėl taisyklių.
Komandos:
Valstybė - aukščiausia dvasinė palaima:
Ateonas
RB
son
Liberalizmas: asmeninis kelias link Dievo:
Nomad
Legionas
Snukis
Santrauka:
Šioje temoje negali "muštis" komandoms nepriklausantys forumo nariai.
Šioje temoje diskutuojama tik prieš šioje temoje išvardintus argumentus
Komandos (atstovai) pakaitomis rašo po vieną žinutę.
Žiūrovų ložę, kurioje galėsite komentuoti debatus, rasite čia: viewtopic.php?p=16256
[Fight Club] Ringas
Valstybė - konkretus politinis valdžios mechanizmas, kurio pagalba valdymo subjektas (valdančioji mažuma) gina ir įtvirtina savo interesus, primeta visuomenei savo valią, reguliuoja atskirų visuomenės grupių santykius.
1. Valstybė yra prievartinė organizacija.
2. Valstybė yra pati didžiausia monopolinė organizacija. Turime galimybę rinktis tik valstybinius teismus, valstybinę policiją ir taip toliau.
3. Atsisakyti dalies valstybės paslaugų ne tik neįmanoma, bet dažniausiai ir draudžiama. Pavyzdžiui, negalima nemokėti dalies mokęsčių ir nesinaudoti valstybine sveikatos apsauga. Net jei ja nesinaudosime, mokesčius už ją vis tiek reikės mokėti.
4. Taip pat, valstybės prievarta parduoda gyventojams tai, ko jiems visiškai nereikia. Pavyzdžiui, oranžinius dviračius arba karą Irake. Net jei to reikia gyventojų daugumai, neaišku, kodėl mažuma taip pat verčiama tai pirkti. Jei visa mano laiptinė įsigyja Mazda automobilius, tai nėra priežastis versti mane taip pat pirkti Mazda automobilį.
5. Didelė dalis valstybių verčia gyventojus daryti tai, ko jiems visiškai nereikia. Pavyzdžiui, privalomoji karinė tarnyba yra nenaudinga nei prievolininkams, nei likusiems valstybės gyventojams, savo pinigais išlaikantiems šią struktūrą.
6. Valstybės valdančiųjų mažumos valdžia grįsta ne laisvanorišku susitarimu, o jėgos struktūromis. Daugiausia, ką gali pilietis, tai išsirinkti kitą poną vietoje esamo.
7. Dalyje valstybių gyventojai neturi net teorinės galimybės išvykti į kitas valstybes - jiems tai draudžiama įstatymais, primestais jėgos pagalba. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja.
8. Joks gyventojas neturi galimybių su savo žeme išstoti iš valstybės ir prisijungti prie kitos, labiau patinkančios. Visų pirma ne todėl, kad kita nepriimtų. Todėl, kad esama neišleistų.
9. Eilinis žmogus neturi jokių galimybių įtakoti valstybės valdymą. Bent jau ne didesnes, nei nepatenkintas pirkėjas įsidarbinti VP Market valdyboje ir ten būdamas pakeisti jų kainų politiką.
10. Eilinis gyventojas neturi jokių galimybių įsteigti alternatyvią valstybę, kurioje (jo nuomone) piliečiams būtų geriau. Jis negali to padaryti net savo privačioje žemėje.
11. Iš gyventojų surinktus pinigus valstybė tvarko neefektyviai. Dažnai svarbiais klausimais neatsiklausiama piliečių nuomonės, o priimami tik valdančiajai daugumai palankūs sprendimai. Nekalbant apie grubius įstatymų pažeidinėjimus - biudžeto pinigų pasisavinimą ir naudojimą asmeninėms reikmėms.
12. Valstybė dažnai kišasi į asmeninį žmogaus gyvenimą, kuris niekaip nesusijęs su bendruomenės gyvenimu. Pavyzdžiui, drausdama abortus arba eutanaziją. Yra ir dar kraštutinesnių pavyzdžių: arabų šalyse moterims viešoje vietoje privaloma prisidengti veidą.
13. Valstybes valdo ne didžiausią kompetenciją toje srityje (srityse) turintys asmenys, o tik turintys daugiausiai ryšių, pinigų ir geriausius viešųjų ryšių atstovus. Nėra jokio mechanizmo užtikrinti, kad valdytų kompetetingiausi. Lietuvoje tai įrodo visuomenės apklausos, pagal kurias valdžioje atsidūrusių žmonių populiarumas pašoka, valdžią palikusių - krenta, taip pat - priešrinkiminės kampanijos, kuriose dažniausiai nebūna nei žodžio, rodančio kompetenciją ir išsilavinimą reikalingose srityse. Atvirkščiai, dažniausiai nuostatos būna kvailos ir neįgyvendinamos (Pakso rinkimų kampanija, Darbo partijos rinkimų kampanija ir beveik visos kitos).
14. Atimdama pinigus iš valdinių ir nukreipdama juos valstybinėms organizacijoms, valstybė žlugdo galimybes visuomenei vystytis natūraliai ir kurti analogiškas ne prievartines ir ne monopolines organizacijas.
15. Rinka yra pats efektyviausias resursų paskirstymo būdas. Savanoriškose transakcijose abi pusės visada laimi, prievartinėse - viena pusė visada pralaimi.
16. Visuomenė yra per daug sudėtingas mechanizmas, kad būtų galima jį valdyti centralizuotai. Istoriškai akivaizdu, kad kuo labiau centralizuota ir kuo daugiau apimanti valstybės valdžia - tuo prastesnis ten pragyvenimo lygis, ir tuo prasčiau naudojami pinigai. Išskyrus nebent valdančiajai daugumai patinkančias ir todėl kitų sąskaita remiamas sritis (pvz., mokslas TSRS).
17. Valstybinio paslaugų "paketo" idėja grįsta prielaida, kad žmogus ne visada žino, ko jam reikia ar ko prireiks ateityje. Tačiau ko žmogui reikia ar prireiks ateityje, nusprendžia.... kiti žmonės? Demagogija? Jei aš nežinau, ko man reikia ar reikės (visai galimas dalykas), tuo labiau geriau už mane to nežinos kiti žmonės. Jei ko man reikia žinau tik abstrakčiai (sveikatos, saugumo, teisingumo, gamtos apsaugos), man turi būti sudaryta galimybė pačiam rinktis norimą specialistą, kuris tuo kompetetingai pasirūpintų. Valstybė šią galimybę atima įvairiose srityse, pradedant sveikatos apsauga ir baigiant draustinių steigimu - esu priverstas rinktis jos paslaugas, nors ji neišmano geriau už mane, ko ir kiek man reikia.
18. Vienintelė valstybės duodama nauda yra vieningesnė ir organizuotesnė gynyba nuo kitų valstybių agresijos įvairiomis formomis. Pabrėžiame, kad agresija kyla taip pat dėl kitų valstybių (valdančiųjų), o ne dėl jose gyvenančių žmonių, kurie apsieitų ir be agresijos, ir be valdančiųjų, ir be valstybių. Įrodymui pasitarnaus propagandinės valstybės kampanijos, siekiančios įtikinti gyventojus, kad karas iš tiesų reikalingas. WWII laikotarpiu tokias varė tiek JAV, tiek Vokietija.
Remdamiesi aukščiau išvardintais punktais manome, kad valstybė yra neefektyvi, nepagrįstai individo laisvę suvaržanti ir todėl nereikalinga institucija.
1. Valstybė yra prievartinė organizacija.
2. Valstybė yra pati didžiausia monopolinė organizacija. Turime galimybę rinktis tik valstybinius teismus, valstybinę policiją ir taip toliau.
3. Atsisakyti dalies valstybės paslaugų ne tik neįmanoma, bet dažniausiai ir draudžiama. Pavyzdžiui, negalima nemokėti dalies mokęsčių ir nesinaudoti valstybine sveikatos apsauga. Net jei ja nesinaudosime, mokesčius už ją vis tiek reikės mokėti.
4. Taip pat, valstybės prievarta parduoda gyventojams tai, ko jiems visiškai nereikia. Pavyzdžiui, oranžinius dviračius arba karą Irake. Net jei to reikia gyventojų daugumai, neaišku, kodėl mažuma taip pat verčiama tai pirkti. Jei visa mano laiptinė įsigyja Mazda automobilius, tai nėra priežastis versti mane taip pat pirkti Mazda automobilį.
5. Didelė dalis valstybių verčia gyventojus daryti tai, ko jiems visiškai nereikia. Pavyzdžiui, privalomoji karinė tarnyba yra nenaudinga nei prievolininkams, nei likusiems valstybės gyventojams, savo pinigais išlaikantiems šią struktūrą.
6. Valstybės valdančiųjų mažumos valdžia grįsta ne laisvanorišku susitarimu, o jėgos struktūromis. Daugiausia, ką gali pilietis, tai išsirinkti kitą poną vietoje esamo.
7. Dalyje valstybių gyventojai neturi net teorinės galimybės išvykti į kitas valstybes - jiems tai draudžiama įstatymais, primestais jėgos pagalba. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja.
8. Joks gyventojas neturi galimybių su savo žeme išstoti iš valstybės ir prisijungti prie kitos, labiau patinkančios. Visų pirma ne todėl, kad kita nepriimtų. Todėl, kad esama neišleistų.
9. Eilinis žmogus neturi jokių galimybių įtakoti valstybės valdymą. Bent jau ne didesnes, nei nepatenkintas pirkėjas įsidarbinti VP Market valdyboje ir ten būdamas pakeisti jų kainų politiką.
10. Eilinis gyventojas neturi jokių galimybių įsteigti alternatyvią valstybę, kurioje (jo nuomone) piliečiams būtų geriau. Jis negali to padaryti net savo privačioje žemėje.
11. Iš gyventojų surinktus pinigus valstybė tvarko neefektyviai. Dažnai svarbiais klausimais neatsiklausiama piliečių nuomonės, o priimami tik valdančiajai daugumai palankūs sprendimai. Nekalbant apie grubius įstatymų pažeidinėjimus - biudžeto pinigų pasisavinimą ir naudojimą asmeninėms reikmėms.
12. Valstybė dažnai kišasi į asmeninį žmogaus gyvenimą, kuris niekaip nesusijęs su bendruomenės gyvenimu. Pavyzdžiui, drausdama abortus arba eutanaziją. Yra ir dar kraštutinesnių pavyzdžių: arabų šalyse moterims viešoje vietoje privaloma prisidengti veidą.
13. Valstybes valdo ne didžiausią kompetenciją toje srityje (srityse) turintys asmenys, o tik turintys daugiausiai ryšių, pinigų ir geriausius viešųjų ryšių atstovus. Nėra jokio mechanizmo užtikrinti, kad valdytų kompetetingiausi. Lietuvoje tai įrodo visuomenės apklausos, pagal kurias valdžioje atsidūrusių žmonių populiarumas pašoka, valdžią palikusių - krenta, taip pat - priešrinkiminės kampanijos, kuriose dažniausiai nebūna nei žodžio, rodančio kompetenciją ir išsilavinimą reikalingose srityse. Atvirkščiai, dažniausiai nuostatos būna kvailos ir neįgyvendinamos (Pakso rinkimų kampanija, Darbo partijos rinkimų kampanija ir beveik visos kitos).
14. Atimdama pinigus iš valdinių ir nukreipdama juos valstybinėms organizacijoms, valstybė žlugdo galimybes visuomenei vystytis natūraliai ir kurti analogiškas ne prievartines ir ne monopolines organizacijas.
15. Rinka yra pats efektyviausias resursų paskirstymo būdas. Savanoriškose transakcijose abi pusės visada laimi, prievartinėse - viena pusė visada pralaimi.
16. Visuomenė yra per daug sudėtingas mechanizmas, kad būtų galima jį valdyti centralizuotai. Istoriškai akivaizdu, kad kuo labiau centralizuota ir kuo daugiau apimanti valstybės valdžia - tuo prastesnis ten pragyvenimo lygis, ir tuo prasčiau naudojami pinigai. Išskyrus nebent valdančiajai daugumai patinkančias ir todėl kitų sąskaita remiamas sritis (pvz., mokslas TSRS).
17. Valstybinio paslaugų "paketo" idėja grįsta prielaida, kad žmogus ne visada žino, ko jam reikia ar ko prireiks ateityje. Tačiau ko žmogui reikia ar prireiks ateityje, nusprendžia.... kiti žmonės? Demagogija? Jei aš nežinau, ko man reikia ar reikės (visai galimas dalykas), tuo labiau geriau už mane to nežinos kiti žmonės. Jei ko man reikia žinau tik abstrakčiai (sveikatos, saugumo, teisingumo, gamtos apsaugos), man turi būti sudaryta galimybė pačiam rinktis norimą specialistą, kuris tuo kompetetingai pasirūpintų. Valstybė šią galimybę atima įvairiose srityse, pradedant sveikatos apsauga ir baigiant draustinių steigimu - esu priverstas rinktis jos paslaugas, nors ji neišmano geriau už mane, ko ir kiek man reikia.
18. Vienintelė valstybės duodama nauda yra vieningesnė ir organizuotesnė gynyba nuo kitų valstybių agresijos įvairiomis formomis. Pabrėžiame, kad agresija kyla taip pat dėl kitų valstybių (valdančiųjų), o ne dėl jose gyvenančių žmonių, kurie apsieitų ir be agresijos, ir be valdančiųjų, ir be valstybių. Įrodymui pasitarnaus propagandinės valstybės kampanijos, siekiančios įtikinti gyventojus, kad karas iš tiesų reikalingas. WWII laikotarpiu tokias varė tiek JAV, tiek Vokietija.
Remdamiesi aukščiau išvardintais punktais manome, kad valstybė yra neefektyvi, nepagrįstai individo laisvę suvaržanti ir todėl nereikalinga institucija.
Prieš pradedant diskusiją turbūt būtų prasminga apibrėžti esmines sąvokas. Šiuo atveju pati svarbiausia sąvoka neabejotinai yra valstybė. Manome, kad šios diskusijos ribose valstybę galima apibrėžti kaip žmonių bendruomenės organizacijos formą, pasižyminčią tokiomis savybėmis:
1. Valstybė egzistuoja apibrėžtoje teritorijoje. Bet kuri teritorija vienu metu gali priklausyti ne daugiau kaip vienai valstybei.
2. Valstybė turi savo valdžios organą viena ar kita forma.
3. Valstybėje galioja tam tikras norminių aktų rinkinys. Šie norminiai aktai yra imperatyvūs valstybei priklausančioje teritorijoje.
4. Valstybei priklauso prievartos panaudojimo monopolis valstybės teritorijoje. Valstybė gali legaliai naudoti prievartą siekdama užtikrinti galiojančių norminių aktų laikymąsi.
Kitas svarbus dalykas, kurį vertėtų apibrėžti prieš diskutuojant – tai vertybinės normos, kuriomis remdamiesi vertinsime vienos ar kitos sistemos tobulumą. Mes laikomės nuomonės, kad kiekvieno individo gerovė yra siektinas tikslas. Kadangi dažnai tarp savo gerovės siekiančių individų interesų iškyla konfliktai, juos spręsti būtina kompromisų, o ne stipresniojo teisės pagalba. Teisės į laisvę bei teisingumą – prigimtinės kiekvieno žmogaus teisės.
Visiškai sutinkame, kad šios vertybės yra subjektyvios ir pasirinkus kitą vertybinę sistemą, pvz., Nyčės antžmogio idealus, šioje diskusijoje galėtume prieiti visiškai kitokių išvadų.
Dabar vertėtų patikslinti mūsų ir oponentų tikslus. Mes, teigdami valstybės būtinumą, pasistengsime pademonstruoti, jog egzistuoja eilė problemų, kurių sprendimui valstybė būtina arba bent jau mums nėra žinomi jokie patenkinami būdai toms problemoms išspręsti be valstybės. Neneigiame, kad valstybinė santvarka nėra tobula ir kad ji turi savo trūkumų, tačiau norime parodyti, kad kai kurie nevalstybinės santvarkos trūkumai yra kur kas didesni (t. y. nevalstybinė santvarka apskritai nepateikia patenkinamų atsakymų į tam tikrus svarbius klausimus).
Taigi, mes teigiame, kad valstybės egzistavimas visuomenei yra gyvybiškai būtinas. Pabandysime išdėstyti argumentus, kuriais remdamiesi priėjome tokios išvados:
1. Kaip žinome, resursai yra riboti, o poreikiai – ne. Ypač aštrus šis klausimas kalbant apie natūralius gamtinius resursus, kurie negali būti pagaminti (arba tokios gamybos kaina per didelė praktiniams tikslams). Šitokių resursų pavyzdžiai galėtų būti žemė, oras, vanduo, naudingos iškasenos. Valstybė atlieka svarbų vaidmenį skirstant tokius resursus ir užtikrinant jų prieinamumą visiems gyventojams. Be valstybinės kontrolės gamtinių resursų valdytojas įgytų neribotai didelę galią vien todėl, kad likusieji gyventojai būtų priversti vykdyti visus jo reikalavimus norėdami gauti resursus, būtinus jų išgyvenimui. Taip pat valstybė užtikrina tokių išteklių nuosavybės administravimą. Būtent valstybė patvirtina, kad vieni ar kiti ištekliai yra tam tikro asmens nuosavybė ir leidžia išvengti konfliktų, kurie neabejotinai kiltų jei tokio centralizuoto administravimo nebūtų. Taigi, užduosime gerbiamiems oponentams kelis klausimus:
a. Kaip siūlote skirstyti gyvybiškai būtinus išteklius, pvz., orą ar vandenį, nevalstybinėje sistemoje?
b. Kas rūpinsis nuosavybės teisių administravimu? Kokia įstaiga patvirtins vieno ar kito išteklių šaltinio priklausomybę tam tikram asmeniui ir kas užtikrins jos autoritetą, jei kelios konkuruojančios įstaigos tvirtins, kad ištekliai priklauso skirtingiems asmenims?
2. Kai kurios paslaugos negali būti perkamos individualiai. Jos tiekiamos iš karto tam tikrai visuomenės grupei (dažniausiai teritoriniu pagrindu). Pvz.: gynyba, gatvių valymas. Valstybė užtikrina šių paslaugų tiekimą ir per privalomų mokesčių surinkimą priverčia gyventojus apmokėti tas paslaugas. Atsisakius privalomų mokesčių visuomet atsiras gudruolių, kurie už tokias paslaugas nemokės, tačiau jomis naudosis vien todėl, kad paslaugas apmokėjo jų kaimynai.
3. Svarbi valstybės funkcija yra administracinė. Valstybė rūpinasi įstatymų ir poįstatyminių aktų leidyba, organizuoja rinkimus, referendumus. Visos teisinės sistemos kūrimas yra valstybės atsakomybė. Tuo pačiu administracinę funkciją galėtume priskirti prie 2 punkte minėtų paslaugų kategorijos – neįmanoma rūpintis teisėsaugos administravimu tik tam tikrų asmenų, bet ne visos visuomenės atžvilgiu. Norėtume, kad gerbiami oponentai pateiktų alternatyvų, nevalstybinį teisėtvarkos administravimo modelį.
4. Dar viena svarbi valstybės funkcija – monetarinė politika. Valstybė leidžia pinigus, valstybė rūpinasi jų padengimu realiomis vertybėmis, reguliuoja valiutų kursus ir pan. Klausimai:
a. Kas vykdys pinigų leidybos funkciją neegzistuojant valstybei?
b. Kaip bus nustatomi valiutų kursai tarp skirtingų leidėjų išleistų pinigų?
c. Kas užtikrins apsaugą nuo infliacijos ir kitų didelių valiutų kursų fluktuacijų?
d. Kaip išvengti piktnaudžiavimo per opcionus galimybės?
e. Kas sutrukdys privačiam pinigų leidėjui žaibiškai išspausdinti ir išleisti į apyvartą didelį kiekį valiutos, realizuojant ją greičiau nei pasireikš infliacija?
5. Dar viena problema – monopolijos. Masto ekonomika sako, kad didesnės įmonės visuomet yra efektyvesnės nei mažos. Taigi, kapitalo koncentracija yra neišvengiama ir neapgręžiama. Vienintelis būdas to išvengti – išorinė jėga, valstybinė kontrolė. Monopolistui stiprėjant naujiems dalyviams įeiti į rinką bus vis sunkiau – dėl tos pačios masto ekonomikos bei dėl kitų faktorių: monopolistas turės išvystytą prekybos tinklą, komercinius ryšius, įsigalėjusius prekinius ženklus. Monopolistui stiprėjant įėjimas į rinką bus vis sunkesnis, kol galų gale monopolistas (arba oligopolinis kartelis) valdys visą rinką, o jokie nauji dalyviai negalės į ją įeiti. Vienas paprasčiausių būdų užkirsti naujokams kelią į rinką būtų tiekėjų šantažavimas (metodas, Lietuvoje sėkmingai panaudotas VP Market ir ne taip sėkmingai – Senukų prekybos centro). Monopolistas pareikalaus, kad tiekėjas netiektų savo produkcijos niekam kitam, tik jam. Priešingu atveju monopolistas atsisakys platinti tiekėjo produkcija, o atsižvelgiant į išvystytą monopolisto platinimo tinklą tai reikštų tiekėjo bankrotą.
Dar rimtesnė monopolijų problema darosi kalbant apie gamtinius išteklius. Čia net nebūtina globalinė monopolija, lokali yra ne mažiau pavojinga. Paprastas pavyzdys:
Tarkime, aš valdau žemės plotą. Nedidelį, kelis šimtus kvadratinių km. Žemės nuosavybės monopolistas aš esu tik to ploto ribose, taigi, labai lokalioje teritorijoje. Dabar aš priimu kelis sprendimus:
a. Už pragyvenimą mano žemėje gyventojai privalo mokėti mokestį (normalus ir teisėtas reikalavimas). Mokesčio dydis – 90% jų pajamų.
b. Vaikščioti 100 metrų pločio juostoje mano žemės sklypo pakraštyje yra draudžiama (normalus ir teisėtas reikalavimas, juk galiu uždrausti pašaliniams vaikščioti mano žeme). Šis reikalavimas sustiprinamas ginkluota sargyba ir minų laukais. Taigi, joks mano teritorijoje gyvenantis žmogus negali iš jos pasišalinti.
c. Mano teritorijoje draudžiama veikti bet kokioms apsaugos ir teisėsaugos įmonėms išskyrus man priklausančias (vėlgi, normalus ir teisėtas reikalavimas, juk aš galiu savo fabrike naudoti tik man dirbančių šlavėjų darbo jėgą, o ne skelbti konkursą valymo firmoms).
Štai mes turime Šiaurės Korėjos tipo diktatūrą. Svarbiausia – viskas teisėta ir net valstybės nereikia. Žinoma, akylesnis skaitytojas be vargo supras, kad tai ir yra valstybė, be to – autokratinė. Plačiau ši problema bus nagrinėjama toliau.
6. Valstybinė sistema su sudėtinga biurokratija, hierarchija, atskaitomybe priežiūros institucijoms sukuria patikimą saugiklių sistemą, neleidžiančia valdantiesiems atlikti neapgalvotų veiksmų, kurių pasekmės būtų negrįžtamos. Tuo tarpu be valstybės tokios sistemos neliktų. Kas uždraus turtingam verslininkui nusipirkti Vilniaus Senamiestį, jį nugriauti, užlieti betonu ir pastatyti ten supermarketus? Taip, turbūt tai bus ekonomiškai klaidingas sprendimas, potencialūs pirkėjai pasipiktins, verslininkas bankrutuos. Tačiau Senamiestis jau bus prarastas visiems laikams.
7. Kaip žinome, teisinė bazė libertarinėje sistemoje turėtų būti sudaroma prievartos vengimo principu. Ką gi, tuomet norėtume, kad oponentai vienareikšmiškai ir tiksliai apibrėžtų – kas gi ta prievarta?
8. Ši diskusija bus labai teorinio pobūdžio, jei oponentai nepateiks aiškaus veiksmų plano, kaip turėtų atrodyti perėjimas nuo dabartinės, valstybinės sistemos, prie bevalstybio libertarizmo.
9. 5 punkte pateikėme pavyzdį, kaip paprastai bet kuris žemės savininkas gali įkurti struktūrą, analogišką valstybei. Kadangi, kaip jau minėjome, dėl masto ekonomikos bei įėjimo į rinką barjero neišvengiamai vyks kapitalo koncentracija, tai valdžia bus telkiama vienose rankose, ko pasėkoje kiekvienas toks kapitalo koncentracijos taškas virs valstybės analogu. Kaip oponentai siūlytu to išvengti libertaristinėje sistemoje?
10. Kaip visi puikiai žinome, libertarizmas remiasi racionalaus pasirinkimo teorija, kuri tvirtina, kad kiekvienas žmogus pats geriausiai žino savo poreikius. Todėl sprendimus ir turėtų priimti pats žmogus, o ne valstybė. Tačiau čia kyla fundamentalus prieštaravimas. Absoliuti dauguma gyventojų libertarizmo nepalaiko (taip, aš negaliu pateikti konkrečių faktų, neturiu tokios statistikos. Tačiau tikiuosi, kad oponentai nebandys įrodyti, jog iš tiesų visi gyventojai pasisako už libertarizmą. Galų gale stiprėjančios socialinės gerovės valstybės, pasižyminčios dideliu valstybės kišimusi į ekonominį gyvenimą aiškiai rodo tendencijas ir gyventojų norus. Jei žmonės balsuoja už socialistines partijas, akivaizdu, kad jie netrokšta libertarizmo.) Taigi, žmonės nenori libertarizmo. Kokias išvadas galime padaryti? Matau tris galimus variantus:
a. Libertarizmas iš ties yra geriausia santvarka, bet žmonės to nesupranta. Taigi, racionalaus pasirinkimo teorija neteisinga. Tačiau jei ši teorija neteisinga, tai libertarizmo pagrindas griūva – akivaizdu, kad žmonės patys nepajėgia pasirinkti geriausio jiems varianto.
b. Racionalaus pasirinkimo teorija yra teisinga, bet libertarizmas nėra geriausia santvarka, valstybinės santvarkos yra geresnės ir žmonės, suprasdami tai, renkasi jas.
c. Libertarizmas nėra geriausia santvarka ir racionalaus pasirinkimo teorija nėra teisinga.
Deja, nė vienas šių variantų nėra palankus libertarinei santvarkai.
1. Valstybė egzistuoja apibrėžtoje teritorijoje. Bet kuri teritorija vienu metu gali priklausyti ne daugiau kaip vienai valstybei.
2. Valstybė turi savo valdžios organą viena ar kita forma.
3. Valstybėje galioja tam tikras norminių aktų rinkinys. Šie norminiai aktai yra imperatyvūs valstybei priklausančioje teritorijoje.
4. Valstybei priklauso prievartos panaudojimo monopolis valstybės teritorijoje. Valstybė gali legaliai naudoti prievartą siekdama užtikrinti galiojančių norminių aktų laikymąsi.
Kitas svarbus dalykas, kurį vertėtų apibrėžti prieš diskutuojant – tai vertybinės normos, kuriomis remdamiesi vertinsime vienos ar kitos sistemos tobulumą. Mes laikomės nuomonės, kad kiekvieno individo gerovė yra siektinas tikslas. Kadangi dažnai tarp savo gerovės siekiančių individų interesų iškyla konfliktai, juos spręsti būtina kompromisų, o ne stipresniojo teisės pagalba. Teisės į laisvę bei teisingumą – prigimtinės kiekvieno žmogaus teisės.
Visiškai sutinkame, kad šios vertybės yra subjektyvios ir pasirinkus kitą vertybinę sistemą, pvz., Nyčės antžmogio idealus, šioje diskusijoje galėtume prieiti visiškai kitokių išvadų.
Dabar vertėtų patikslinti mūsų ir oponentų tikslus. Mes, teigdami valstybės būtinumą, pasistengsime pademonstruoti, jog egzistuoja eilė problemų, kurių sprendimui valstybė būtina arba bent jau mums nėra žinomi jokie patenkinami būdai toms problemoms išspręsti be valstybės. Neneigiame, kad valstybinė santvarka nėra tobula ir kad ji turi savo trūkumų, tačiau norime parodyti, kad kai kurie nevalstybinės santvarkos trūkumai yra kur kas didesni (t. y. nevalstybinė santvarka apskritai nepateikia patenkinamų atsakymų į tam tikrus svarbius klausimus).
Taigi, mes teigiame, kad valstybės egzistavimas visuomenei yra gyvybiškai būtinas. Pabandysime išdėstyti argumentus, kuriais remdamiesi priėjome tokios išvados:
1. Kaip žinome, resursai yra riboti, o poreikiai – ne. Ypač aštrus šis klausimas kalbant apie natūralius gamtinius resursus, kurie negali būti pagaminti (arba tokios gamybos kaina per didelė praktiniams tikslams). Šitokių resursų pavyzdžiai galėtų būti žemė, oras, vanduo, naudingos iškasenos. Valstybė atlieka svarbų vaidmenį skirstant tokius resursus ir užtikrinant jų prieinamumą visiems gyventojams. Be valstybinės kontrolės gamtinių resursų valdytojas įgytų neribotai didelę galią vien todėl, kad likusieji gyventojai būtų priversti vykdyti visus jo reikalavimus norėdami gauti resursus, būtinus jų išgyvenimui. Taip pat valstybė užtikrina tokių išteklių nuosavybės administravimą. Būtent valstybė patvirtina, kad vieni ar kiti ištekliai yra tam tikro asmens nuosavybė ir leidžia išvengti konfliktų, kurie neabejotinai kiltų jei tokio centralizuoto administravimo nebūtų. Taigi, užduosime gerbiamiems oponentams kelis klausimus:
a. Kaip siūlote skirstyti gyvybiškai būtinus išteklius, pvz., orą ar vandenį, nevalstybinėje sistemoje?
b. Kas rūpinsis nuosavybės teisių administravimu? Kokia įstaiga patvirtins vieno ar kito išteklių šaltinio priklausomybę tam tikram asmeniui ir kas užtikrins jos autoritetą, jei kelios konkuruojančios įstaigos tvirtins, kad ištekliai priklauso skirtingiems asmenims?
2. Kai kurios paslaugos negali būti perkamos individualiai. Jos tiekiamos iš karto tam tikrai visuomenės grupei (dažniausiai teritoriniu pagrindu). Pvz.: gynyba, gatvių valymas. Valstybė užtikrina šių paslaugų tiekimą ir per privalomų mokesčių surinkimą priverčia gyventojus apmokėti tas paslaugas. Atsisakius privalomų mokesčių visuomet atsiras gudruolių, kurie už tokias paslaugas nemokės, tačiau jomis naudosis vien todėl, kad paslaugas apmokėjo jų kaimynai.
3. Svarbi valstybės funkcija yra administracinė. Valstybė rūpinasi įstatymų ir poįstatyminių aktų leidyba, organizuoja rinkimus, referendumus. Visos teisinės sistemos kūrimas yra valstybės atsakomybė. Tuo pačiu administracinę funkciją galėtume priskirti prie 2 punkte minėtų paslaugų kategorijos – neįmanoma rūpintis teisėsaugos administravimu tik tam tikrų asmenų, bet ne visos visuomenės atžvilgiu. Norėtume, kad gerbiami oponentai pateiktų alternatyvų, nevalstybinį teisėtvarkos administravimo modelį.
4. Dar viena svarbi valstybės funkcija – monetarinė politika. Valstybė leidžia pinigus, valstybė rūpinasi jų padengimu realiomis vertybėmis, reguliuoja valiutų kursus ir pan. Klausimai:
a. Kas vykdys pinigų leidybos funkciją neegzistuojant valstybei?
b. Kaip bus nustatomi valiutų kursai tarp skirtingų leidėjų išleistų pinigų?
c. Kas užtikrins apsaugą nuo infliacijos ir kitų didelių valiutų kursų fluktuacijų?
d. Kaip išvengti piktnaudžiavimo per opcionus galimybės?
e. Kas sutrukdys privačiam pinigų leidėjui žaibiškai išspausdinti ir išleisti į apyvartą didelį kiekį valiutos, realizuojant ją greičiau nei pasireikš infliacija?
5. Dar viena problema – monopolijos. Masto ekonomika sako, kad didesnės įmonės visuomet yra efektyvesnės nei mažos. Taigi, kapitalo koncentracija yra neišvengiama ir neapgręžiama. Vienintelis būdas to išvengti – išorinė jėga, valstybinė kontrolė. Monopolistui stiprėjant naujiems dalyviams įeiti į rinką bus vis sunkiau – dėl tos pačios masto ekonomikos bei dėl kitų faktorių: monopolistas turės išvystytą prekybos tinklą, komercinius ryšius, įsigalėjusius prekinius ženklus. Monopolistui stiprėjant įėjimas į rinką bus vis sunkesnis, kol galų gale monopolistas (arba oligopolinis kartelis) valdys visą rinką, o jokie nauji dalyviai negalės į ją įeiti. Vienas paprasčiausių būdų užkirsti naujokams kelią į rinką būtų tiekėjų šantažavimas (metodas, Lietuvoje sėkmingai panaudotas VP Market ir ne taip sėkmingai – Senukų prekybos centro). Monopolistas pareikalaus, kad tiekėjas netiektų savo produkcijos niekam kitam, tik jam. Priešingu atveju monopolistas atsisakys platinti tiekėjo produkcija, o atsižvelgiant į išvystytą monopolisto platinimo tinklą tai reikštų tiekėjo bankrotą.
Dar rimtesnė monopolijų problema darosi kalbant apie gamtinius išteklius. Čia net nebūtina globalinė monopolija, lokali yra ne mažiau pavojinga. Paprastas pavyzdys:
Tarkime, aš valdau žemės plotą. Nedidelį, kelis šimtus kvadratinių km. Žemės nuosavybės monopolistas aš esu tik to ploto ribose, taigi, labai lokalioje teritorijoje. Dabar aš priimu kelis sprendimus:
a. Už pragyvenimą mano žemėje gyventojai privalo mokėti mokestį (normalus ir teisėtas reikalavimas). Mokesčio dydis – 90% jų pajamų.
b. Vaikščioti 100 metrų pločio juostoje mano žemės sklypo pakraštyje yra draudžiama (normalus ir teisėtas reikalavimas, juk galiu uždrausti pašaliniams vaikščioti mano žeme). Šis reikalavimas sustiprinamas ginkluota sargyba ir minų laukais. Taigi, joks mano teritorijoje gyvenantis žmogus negali iš jos pasišalinti.
c. Mano teritorijoje draudžiama veikti bet kokioms apsaugos ir teisėsaugos įmonėms išskyrus man priklausančias (vėlgi, normalus ir teisėtas reikalavimas, juk aš galiu savo fabrike naudoti tik man dirbančių šlavėjų darbo jėgą, o ne skelbti konkursą valymo firmoms).
Štai mes turime Šiaurės Korėjos tipo diktatūrą. Svarbiausia – viskas teisėta ir net valstybės nereikia. Žinoma, akylesnis skaitytojas be vargo supras, kad tai ir yra valstybė, be to – autokratinė. Plačiau ši problema bus nagrinėjama toliau.
6. Valstybinė sistema su sudėtinga biurokratija, hierarchija, atskaitomybe priežiūros institucijoms sukuria patikimą saugiklių sistemą, neleidžiančia valdantiesiems atlikti neapgalvotų veiksmų, kurių pasekmės būtų negrįžtamos. Tuo tarpu be valstybės tokios sistemos neliktų. Kas uždraus turtingam verslininkui nusipirkti Vilniaus Senamiestį, jį nugriauti, užlieti betonu ir pastatyti ten supermarketus? Taip, turbūt tai bus ekonomiškai klaidingas sprendimas, potencialūs pirkėjai pasipiktins, verslininkas bankrutuos. Tačiau Senamiestis jau bus prarastas visiems laikams.
7. Kaip žinome, teisinė bazė libertarinėje sistemoje turėtų būti sudaroma prievartos vengimo principu. Ką gi, tuomet norėtume, kad oponentai vienareikšmiškai ir tiksliai apibrėžtų – kas gi ta prievarta?
8. Ši diskusija bus labai teorinio pobūdžio, jei oponentai nepateiks aiškaus veiksmų plano, kaip turėtų atrodyti perėjimas nuo dabartinės, valstybinės sistemos, prie bevalstybio libertarizmo.
9. 5 punkte pateikėme pavyzdį, kaip paprastai bet kuris žemės savininkas gali įkurti struktūrą, analogišką valstybei. Kadangi, kaip jau minėjome, dėl masto ekonomikos bei įėjimo į rinką barjero neišvengiamai vyks kapitalo koncentracija, tai valdžia bus telkiama vienose rankose, ko pasėkoje kiekvienas toks kapitalo koncentracijos taškas virs valstybės analogu. Kaip oponentai siūlytu to išvengti libertaristinėje sistemoje?
10. Kaip visi puikiai žinome, libertarizmas remiasi racionalaus pasirinkimo teorija, kuri tvirtina, kad kiekvienas žmogus pats geriausiai žino savo poreikius. Todėl sprendimus ir turėtų priimti pats žmogus, o ne valstybė. Tačiau čia kyla fundamentalus prieštaravimas. Absoliuti dauguma gyventojų libertarizmo nepalaiko (taip, aš negaliu pateikti konkrečių faktų, neturiu tokios statistikos. Tačiau tikiuosi, kad oponentai nebandys įrodyti, jog iš tiesų visi gyventojai pasisako už libertarizmą. Galų gale stiprėjančios socialinės gerovės valstybės, pasižyminčios dideliu valstybės kišimusi į ekonominį gyvenimą aiškiai rodo tendencijas ir gyventojų norus. Jei žmonės balsuoja už socialistines partijas, akivaizdu, kad jie netrokšta libertarizmo.) Taigi, žmonės nenori libertarizmo. Kokias išvadas galime padaryti? Matau tris galimus variantus:
a. Libertarizmas iš ties yra geriausia santvarka, bet žmonės to nesupranta. Taigi, racionalaus pasirinkimo teorija neteisinga. Tačiau jei ši teorija neteisinga, tai libertarizmo pagrindas griūva – akivaizdu, kad žmonės patys nepajėgia pasirinkti geriausio jiems varianto.
b. Racionalaus pasirinkimo teorija yra teisinga, bet libertarizmas nėra geriausia santvarka, valstybinės santvarkos yra geresnės ir žmonės, suprasdami tai, renkasi jas.
c. Libertarizmas nėra geriausia santvarka ir racionalaus pasirinkimo teorija nėra teisinga.
Deja, nė vienas šių variantų nėra palankus libertarinei santvarkai.
Kaip pripažįsta mūsų oponentai - valstybė nėra tobula santvarka, bet jų manymu - būtina. Jų pateiktas argumentavimas neįrodo tos būtinybės! Pažvelkime dar kartą papunkčiui:
1 RESURSAI IR JŲ PASKIRSTYMAS
Kalbant apie resursus (ypač šiais laikais) reikia visų pirma atsižvelgti į resursų panaudojimą, t.y - kas jais naudojasi. Valstybe tik pasisavino teisę į resursų skirstymą iš esmės prisiskirdama sau nešališko (abejotina, nes valstybė tampa suinteresuota puse) arbitro vaidmenį, be to ir paimdama nemenką pelną iš tų resursų panaudojimo net jei ji pati jais nesinaudoja. Nėra nei vienos valstybės, kurioje būtų visi įmanomi resursai (arba jų reikiamas kiekis), tą patį galima pasakyti apie privatų resursų (žemės, vandens, naudingųjų iškasenų ir kt.) turėjimą. Privatus kažkokių resursų turėtojas galės diktuoti sąlygas kitiems ne daugiau, kiek dabartinės valstybės diktuoja savo sąlygas kitoms valstybėms. Privataus resursų turėtojo atveju "diktatas" būtų dar mažesnis, nes pavienis privatus asmuo negalės niekaip apsieiti be svarbiausio resurso - kitų privačių asmenų, net ir turėdamas neišsenkamas kitų resursų atsargas. Arbitras (valstybė) padeda išvengti konfliktų, bet - ar būtina, kad arbitras nuolat plėštų juo pasitikėjusius privačius asmenis? Nevalstybinės santvarkos atveju galima apsieiti vienkartiniu - skirtu konkrečiam atvejui, resursų paskirstymu, nes vargu ar įmanoma išgauti naftą, vandenį, metalą, maistą iš tos pačios privačios nuosavybės. Darbo pasiskirstymas libertaristinėje visuomenėje išliks. Jį reguliuos rinka ir atskirais atvejais - arbitražas.
Todėl:
a. Nevalstybinėje sistemoje esamus resursus skirstys rinka ir atskiru atveju - arbitražas.
b. Resursų priklausomybės klausimus išspręs arbitražas, nes resursų išieškojimui reikalingos investicijos ir ne kiekvienas skubės investuoti į dykumos gabalą, kuriame galbūt yra kažkokie resursai. Precedentų resursų nuosavybės nustatyme galima rasti ir dabar: Naujos neatrastos teritorijos atitenka ju atradėjui ir/arba pirmam paskelbusiam apie jų suradimą, aprašyma/padėtį.
2/3 ADMINISTRAVIMAS IR TEISĖ
Valstybei tikrai reikia rūpintis administravimu, įstatymų ir poįstatyminių aktų leidyba, organizuoti rinkimus, referendumus, tačiau visa tai daroma tik tos pačios valstybės palaikymui, o be to dar - už mokesčių mokėtojų pinigus. Koks administravimas pasirūpina, kad į parduotuvę šalia mūsų namų būtų pristatyta duonos ir pieno? Centriniai administravimai ir monopolijos yra nereikalingi, ir teisėtvarka - ne išimtis. Valstybė ne iš geros valios, o tik siekdama išlikti, prisiima šias funkcijas. Daugelis šių valstybės funkcijų libertaristinėje visuomenėje nėra būtinos ar reikalingos! Taip pat klaidinga manyti, kad yra neįmanoma rūpintis teisėsaugos administravimu tik tam tikrų asmenų, bet ne visos visuomenės atžvilgiu. Libertaristinės visuomenės vienas iš pagrindinių administravimo "įrankių" gali būti arbitražas arba trečiųjų teismas. Kadangi libertaristinėje visuomenėje viskas grindžiama pagarba vienas kito laisvei (principas - "Nedaryk to kitam, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų"), tai administruoti visos visuomenės atžvilgiu nėra būtinybės! Viską galima išspręsti konkrečių suinteresuotų asmenų tarpusavio susitarimu. Valstybinėje santvarkoje egzistuoja arbitražinis teismas ir pakankamai sėkmingai, o tai ir įrodo, kad toks teismas gali lengvai susitvarkyti su iškylančiomis problemomis nesikišant valstybei! Dažnai įmonės vengdamos brangių ir lėtų valstybinių teismų naudojasi arbitrų paslaugomis. Sprendimo arbitrams įgyvendinti net nereikia, dažniausiai įmonės vertindamos savo reputaciją paklūsta sprendimui, kitaip su kitais partneriais bus sunku pasirašyti sutartis, kuriose numatytas arbitražas. Atvejis, kai egzistuoja sutartis dėl arbitražo yra pats paprasčiausias. Konkrečios teisnės paslaugos bei tarnybos gali būti privačiai samdomos nemokant valstybei už nereikalingas paslaugas ir/ar, tuo labiau, mokant už kažką kita, kuris nenori mokėti už jau suteiktas paslaugas.
Vagystės atveju, ieškovas gali kreiptis į jam apsaugos paslaugas teikiančią bendrovę, kad ji grąžintų pavogtą turtą. Jei įtariamasis naudojasi kitos apsaugos įmonės paslaugomis, jis gali iškviesti savo apsaugos įmonę, kad jį apgintų. Taip gali kilti miniatiūrinis karas, kuris nepriklausomai nuo to, kuri pusė laimetų, kainuotų brangiai, ir dėl rizikos gal net tektų pakelti darbuotojams atlyginimus. Papildomos sąnaudos rinkoje iškeltų bankroto pavojų, nes susilpnėjusias įmones iš rinkos gali išstumti kitos įmonės. Todėl apsaugos įmonės pasinaudotų galimybe susitarti del arbitražo, ir jei arbitras nusprestų, kad daiktas tikrai vogtas, apsaugos imonė vagies negintų nes neturetų tokio įsipareigojimo. Tokia praktika tiktų pereinamajame laikotarpyje, o libertarios anarchijos institucijoms nusistovėjus, apsaugos įmonės nelaukdamos konkrečių konfliktų gali sutarti kuriame arbitraže spręs tarpusavio ginčus.
Įstatymų sistemos gali būti gaminamos atviroje rinkoje kaip ir bet kokios kitos prekės. Įvairios įstatymo sistemos gali konkuruoti lygiai kaip ir skirtingos automobilių markės. Tokioje visuomenėje gali būti daug teismų ir daug teisinių sistemų, o jokia centrinė admininstracija nėra reikalinga.
4 PINIGAI
Pinigai yra per daug svarbus dalykas, kad juos galėtume patikėti valdžiai. Valdiški pinigai nėra nei neišvengiami nei pageidautini. Valstybė gali tiesiog prisispausdinti pinigų ir juos leisti tiesiogiai neapmokestindama gyventojų. Taip pat nuvertinti pinigus yra politiškai naudinga kai valstybė pati yra įsiskolinusi.
Yra keli būdai privačiam pinigų leidimui. Vienas būdas yra privačioms įmonėms leisti pinigus, kurie patys savaime yra vertybė, pavyzdžiui, auksines monetas. Auksinių pinigų naudojimas istorijoje jau buvo paplitęs. Kitas būdas yra privačiai institucijai išduoti banknotus, kuriuos grąžinusiems įsipareigojama išmokėti kokia likvidžia vertybe, pavyzdžiui, tam tikrą kiekį aukso. Pinigų konvertavimas yra labai paprastas: vienas gramas aukso viename banke yra vertas vieno gramo aukso bet kuriame kitame banke. Pinigai išduoti bankuose turinčiuose problemų gali būti parduodami su nuolaida. Dar naudingiau jei įsipareigojama išmoketi ne viena vertybė, o vertybių "paketas", pavyzdžiui, už piniginį vienetą įsipareigojama sumokėti toną plieno, unciją aukso, 100 kg kviečių grūdų ir kitokias vertybes. Tokia sistema stabilizuoja kainas: jei vertybių "paketas" taps vertesnis už pinigus, pinigai bus grąžinti bankui mainais i vertybes, taip sumažinant pinigų pasiūlą ir vertybių kainą, o jei vertybės atpinga ir tampa vertos mažiau už pinigus, bankas gali išleisti daugiau pinigų. Stabilios kainos pašalina ir piktnaudžiavimo opcionuose galimybes.
Sukčiavimo atvejų žinoma pasitaiko visur, bet nėra pagrindo manyti, kad tai būtų dažnas dalykas, ypač šiais laikais, kai yra išvystytos institucijos, kuriančios ir platinančios įmonių finansinės veiklos ataskaitas. Pinigų, kuriuos išduoda bankai, reguliariai nesidalinantys informacija su audito firmomis, ir neturint informacijos apie tų bankų būklę, tiesiog neverta imti.
Tolesniam skaitymui susidomėjusiems:
Istorinė privačios pinigų gamybos konkurencingoje rinkoje studija- Lawrence H. White (1984) 'Free banking in Britain: Theory, Experience, and Debate'.
5/9 MONOPOLIJOS IR KAPITALO KONCENTRACIJA
Klaidinga manyti, kad didelės įmonės visada yra efektyvesnės negu mažos, nes egzistuoja ne tik masto ekonomija bet ir masto disekonomija. Daugumoje ekonominės veiklos rūšių įmonės efektyvumas auga su įmonės dydžiu iki optimalaus dydžio ir tuomet mažėja. Masinė produkcija leidžia didinti efektyvumą iki tam tikros ribos, kurią peržengus efektyvumas nebedidės. Didelė plieno krosnis yra efektyvesnė uz menko pajėgumo, bet yra riba kai krosnies padidinimas nebesuteikia jokios naudos. Masto disekonomiją sukelia ir išaugęs biurokratijos svoris ir gamybos inercija, o nuo gamybos nutolę vadovai daro brangias klaidas. Dėl šios priežasties didelėms įmonėms teko skaidytis i mažesnius pusiau nepriklausomus padalinius, kad vadovai būtų arčiau gamybos ir galėtų efektyviau konkuruoti su mažesnėmis įmonėmis.
Paskutinius dešimtečius vartotojų poreikiai fragmentuojasi, rinka skyla į mažesnius segmentus, kompiuterių įsigalėjimas leidžia gamybą daryti vis lankstesnę, masinės gamybos laikai jau seniai baigėsi. Niekas nebenori važinėti su vienodais automobiliais kaip senais laikais. To pasekoje vidutinis įmonių dydis jau keliasdešimt metų mažėja.
Taigi "masto ekonomika" kapitalo koncentracijos nesukelia. Tuo pačiu paneigtas ir devintasis valstybininkų punktas dėl "masto ekonomikos lemiamos neišvengiamos kapitalo koncentracijos".
"Vilniaus prekyba" nėra monopolija, nors ryšiai su valdžia ir valdžios korupcija neabejotinai jiems padėjo užimti rinkos lyderių poziciją. Pats "Vilniaus prekybos" vadovas skundžiasi "žvėriška konkurencija" nes jiems tenka konkuruoti ne tik vietinėm įmonėm, bet ir tarptautiniais tinklais. Konkurentų nenugalėsi šantažuodamas vietos tiekėjus- vokiečių prekybos įmonės Aldi ir Lidl Airijoje valdo tokią pat dalį maisto mažmeninės prekybos, kokią dalį parduotuvių valdo ir prekiauja beveik vien importiniais produktais. Taigi praktika rodo, kad galima sėkmingai konkuruoti netgi ignoruojant vietos gamintojus, žinoma, jei valdžia neproteguoja vienos ar kitos įmonės.
Monopolijos gali būti trijų tipų: natūralios, dirbtinės ir valstybinės. Kaip libertarams mums įdomios tik pirmų dviejų tipų monopolijos. Natūralios monopolijos gali egzistuoti ten, kur optimalus įmonės dydis kurioje nors gamybos srityje yra toks didelis, kad rinkoje nelieka vietos konkurentui. Išskyrus labai mažą rinką, kaip kad maisto parduotuvė mažame kaime, tai yra reta situacija. Net natūralios monopolijos negali laisvai kelti kainų: jei žymiai pakels kainas, mažesnės įmonės atras kad jos gali pelningai konkuruoti. Taigi natūralios monopolijos sąlygomis visada yra potenciali konkurencija neleidžianti monopolinei įmonei piktnaudžiauti. Natūralių monopolijų galią taip pat riboja netiesioginė konkurencija: jei egzistuotų plieno monopolija ir ta įmone būtų daug efektyvesnė už potencialius konkurentus, jos kainas ribotų plieno pakaitalų egzistavimas, pvz., galimybė statybai naudoti medieną, plastiką ar aliuminį. Taigi natūralios monopolijos jei egzistuoja, jos netrukdo rinkai ir nekelia tokios žalos kaip valstybės bandymai monopolijas reguliuoti.
Dirbtinės monopolijos yra stambios įmonės sukurtos valdyti rinką, pakelti kainas ir taip susišluoti monopolinius pelnus rinkoje su neegzistuojancia konkurencija. Kol kas visi tokie planai žlugo. Kai kas teigia, kad Amerikos monopolijos sunyko dėl antimonopolinių įstatymų. Tačiau iš tiesų įstatymai įsigaliojo monopolijoms nesugebėjus apsaugoti rinkos ir didžiausios bei įtakingiausios imonės antimonopolinius istatymus tiesiog panaudojo silpnesniems konkurentams žlugdyti. Taip jau visada būna su valstybe- politikais lengviausia manipuliuoti didžiausioms įmonėms. Dirbtinei monopolijai nėra kaip panaikinti konkurenciją: įmonė turinti 99% rinkos ir bandanti mažomis kainomis išstumti 1% rinkos turinčią įmonę, pati patirs 99 kartus didesnį nuostolį. Dar daugiau: 1% rinkos turinti įmonė gali nešvaistyti resursų ir tiesiog sumažinti apimtis ar laikinai atleisti daugumą darbuotojų, o monopolija turės ir toliau nuostolingomis kainomis aprūpinti rinką. Konkurentų nupirkimas monopolijos irgi neišgelbes, nes konkurentai pamatę tokį puikų verslą specialiai prikurs konkuruojančių įmoniu, skirtų pardavimui. Ką su jomis daryti visas supirkus? Karteliai dažniausiai suyra partneriams nepasidalinus pelningų kvotų. Kitas variantas esant rinkoje vietos tik kelioms imonėms ir pirkėjams kenčiant dėl aukštų kainų yra potencialiam konkurentui iš anksto susitarti dėl to kiek produkcijos pirkėjai nupirks jam pastačius gamyklą. Tas apsimoka ir dėl kartelio kainų vargstančiam pirkėjui ir kartelio konkurentui, kuris gali triumfuojančiai įžengti į rinką su rezervuota rinkos dalimi ir palikti kartelio dalyvius kovoti del sumažėjusios rinkos dalies. Yra rinkoje ir daugiau mechanizmų neleidžiančių monopolijoms įsigalėti, kas nori pasidomėti gali rasti D. Friedman knygą "The Machinery of Freedom". Neišvengiamas monopolijų įsigalėjimas laisvoje rinkoje yra nei teoriškai nei praktiškai nepagrįstas nors ir populiarus įsitikinimas.
Tuo tarpu labiausiai paplitusios ir žalingos ūkiui monopolijos yra sukurtos ir remiamos valdžios. Valstybines monopolijas panaikinti neįmanoma nepanaikinus valstybės, nes pati valstybė yra monopolija, o politikai yra lengvai sugundomi didelių įmonių pinigais.
6 VERTYBIŲ SAUGOJIMAS IR KONSERVACIJA
Visi senamiesčiai yra pastatyti pagrindinai privačiomis lėšomis. Valstybė nepastatė nei vieno senamiesčio.
Kur yra Varšuvos senamiestis? Kur yra Drezdeno senamiestis? Nėra jų, juos sugriovė demokratinės ir nedemokratinės valstybės. Kas per rūmai kyla Vilniuje prie katedros? Nesuveikė saugikliai? Praktikoje matome kaip premjeras už mokesčių mokėtojų pinigus niokoja senamiestį. Nekiltų Brazauskui rankos tokiai kiaulystei jeigu mokėti už tuos pseudoistorinius rūmus reiktų iš savo kišenės. Įdomi statistika: iš privačių lėšų senamiesčio niokojimui buvo surinkta tik vienas procentas reikiamų pinigų, biudžete senamiescio nuniokojimui buvo rasti trūkstami 99%.
Dar blogiau kai valdžios "saugikliai" suveikia. Didžiausią nuostolį Vilniaus senamiesčiui padarė būtent per griežtos rekonstrukcijos taisyklės. Daugybė vertingų namų tiesiog sugriuvo ar baigia sugriūti, nes valdininkai neleidžia padaryti nė menkiausių pakeitimų pastato konstrukcijoje, o viduramžiškos medžiagos ir statybos būdai yra per brangūs ir dažnai neatitinka pasikeitusių rinkos poreikių. Namo likučiai verčiau paliekami nugriūti negu leidžiama padaryti konstrukcinius pakeitimus.
Pateikti pavyzdžiai kaip visada rodo nuolatinį valdžios pasimetimą, perlenkimus, nekompetenciją, vienos rankos nežinojimą ką daro kita, nenuoseklumą ir kvailumą.
Jei koks kvailys nusipirkęs senamiestį norėtų jį užbetonuoti, rinkoje tie, kam rūpi senamiesčio likimas jį gali išpirkti, o nevertingo negaila. Sunku įsivaizduoti tokį mizantropą, kuris sunaikintų senamiestį nepaisydamas konservacijos entuziastų siūlomų lėšų. Rinka yra pats geriausias saugiklis. Kiek privačių senamiesčių buvo užbetonuota paskutiniais metais? Tuo tarpu valdžiai nusprendus ką vertingo nugriauti tai ir nugriaus. Juk tas turtas valdiškas, vadinasi niekieno, valdininkui jo negaila, už veiksmus politikai savo turtu neatsako, turtą parduoti valdininkai nesuinteresuoti, jie ir taip pasiims iš gyventojų tiek pinigų kiek jiems reikia.
7 PRIEVARTA IR AGRESIJA
Teisinė bazė visai neturi būti sudaroma prievartos vengimo principu, o tik agresijos vengimo principu. Agresija yra neišprovokuota prievarta, pvz. asmens teisių į save patį ar jo nuosavybę pažeidimas.
8 LIBERTARIZMO SIEKIMO BŪDAI
Esminis darbas yra švietimas - knygų rašymas, kalbos, diskusijos su draugais, įvairių komunikacijos priemonių platinant libertarias idejas panaudojimas.
Tai ne tik vienintelė strategija. Efektyvus mokymo būdas yra praktinė demonstracija. Jei valstybe tiesia žmonėms kelius, saugo nuo nusikaltamumo ir pristato laikraščius, žmonės natūraliai mano, kad be valdžios tie dalykai neatsiras. Geriausias būdas įrodyti, kad tie dalykai gali būti būti sukurti privačiai yra tiesiog padaryti juos. Taigi antra strategija yra alternatyvių institucijų - libertarios anarchijos struktūros dabartinėje visuomenėje - kūrimas. Paštą gabena privačios imones, privatūs arbitražai pakeičia valdiškus teismus, didelė dalis lėšų apsaugai atitenka privačioms įmonėms, dauguma apsaugos personalo jau šiandien daugumoje šalių dirba privačiose įmonėse. Šiai tendencijai toliau vystantis, rinkėjai gali pamatyti, kad jie jau neblogai saugomi privačių įmonių ir jiems neapsimoka antrą kartą mokėti už prastesnį valstybinės policijos darbą, kaip ir tėvai, vedantys vaikus į privačias mokyklas, retai balsuoja už mokesčius mokykloms.
Trečioji strategija yra kurti ir remti pasiūlymus, kurie trumpoje perspektyvoje yra palankūs politikams, o ilgoje perspektyvoje - palankūs visuomenei, pavyzdžiui remti vietos politikus, siekiančius decentralizacijos.
Visuomenę laisvesnę gali padaryti tik daugybė žmonių dirbančių pavieniui arba mažomis grupėmis ir bendraujančių per rinkos institucijas.
10 RACIONALUS PASIRINKIMAS
Efektyvumas yra laipsnis, kuriuo pasiekiami individo išsikelti tikslai. Dalis žmonių turi vienokius tikslus ir jiems atrodo, kad jie geriausiai pasieks savo tikslus turėdami valdovą, kiti turi kitokius tikslus ir jiems atrodo, kad jie savo tikslus geriausiai pasieks veikdami savarankiškai. Viskas priklauso nuo individo tikslų ir prioritetų. Kokia dalis gyventojų turi tikslą iš pavydo atimti turtingesnio kaimyno turtą, o kokia dalis turi tikslą būti laisvi ir turtingi, yra neesminis dalykas. Kadangi individų tikslai yra kintantis dalykas, "gerovės valstybės" perspektyvos visai nėra užtikrintos.
Libertarai neprieštarauja individų norui turėti sau valdovą, bet prieštarauja kai valdžia primetama individams, kuriems valdovai nereikalingi. Valdžios primetimas jos nenorintiems individams nesiderina su iškeltais laisvės ir teisingumo idealais.
1 RESURSAI IR JŲ PASKIRSTYMAS
Kalbant apie resursus (ypač šiais laikais) reikia visų pirma atsižvelgti į resursų panaudojimą, t.y - kas jais naudojasi. Valstybe tik pasisavino teisę į resursų skirstymą iš esmės prisiskirdama sau nešališko (abejotina, nes valstybė tampa suinteresuota puse) arbitro vaidmenį, be to ir paimdama nemenką pelną iš tų resursų panaudojimo net jei ji pati jais nesinaudoja. Nėra nei vienos valstybės, kurioje būtų visi įmanomi resursai (arba jų reikiamas kiekis), tą patį galima pasakyti apie privatų resursų (žemės, vandens, naudingųjų iškasenų ir kt.) turėjimą. Privatus kažkokių resursų turėtojas galės diktuoti sąlygas kitiems ne daugiau, kiek dabartinės valstybės diktuoja savo sąlygas kitoms valstybėms. Privataus resursų turėtojo atveju "diktatas" būtų dar mažesnis, nes pavienis privatus asmuo negalės niekaip apsieiti be svarbiausio resurso - kitų privačių asmenų, net ir turėdamas neišsenkamas kitų resursų atsargas. Arbitras (valstybė) padeda išvengti konfliktų, bet - ar būtina, kad arbitras nuolat plėštų juo pasitikėjusius privačius asmenis? Nevalstybinės santvarkos atveju galima apsieiti vienkartiniu - skirtu konkrečiam atvejui, resursų paskirstymu, nes vargu ar įmanoma išgauti naftą, vandenį, metalą, maistą iš tos pačios privačios nuosavybės. Darbo pasiskirstymas libertaristinėje visuomenėje išliks. Jį reguliuos rinka ir atskirais atvejais - arbitražas.
Todėl:
a. Nevalstybinėje sistemoje esamus resursus skirstys rinka ir atskiru atveju - arbitražas.
b. Resursų priklausomybės klausimus išspręs arbitražas, nes resursų išieškojimui reikalingos investicijos ir ne kiekvienas skubės investuoti į dykumos gabalą, kuriame galbūt yra kažkokie resursai. Precedentų resursų nuosavybės nustatyme galima rasti ir dabar: Naujos neatrastos teritorijos atitenka ju atradėjui ir/arba pirmam paskelbusiam apie jų suradimą, aprašyma/padėtį.
2/3 ADMINISTRAVIMAS IR TEISĖ
Valstybei tikrai reikia rūpintis administravimu, įstatymų ir poįstatyminių aktų leidyba, organizuoti rinkimus, referendumus, tačiau visa tai daroma tik tos pačios valstybės palaikymui, o be to dar - už mokesčių mokėtojų pinigus. Koks administravimas pasirūpina, kad į parduotuvę šalia mūsų namų būtų pristatyta duonos ir pieno? Centriniai administravimai ir monopolijos yra nereikalingi, ir teisėtvarka - ne išimtis. Valstybė ne iš geros valios, o tik siekdama išlikti, prisiima šias funkcijas. Daugelis šių valstybės funkcijų libertaristinėje visuomenėje nėra būtinos ar reikalingos! Taip pat klaidinga manyti, kad yra neįmanoma rūpintis teisėsaugos administravimu tik tam tikrų asmenų, bet ne visos visuomenės atžvilgiu. Libertaristinės visuomenės vienas iš pagrindinių administravimo "įrankių" gali būti arbitražas arba trečiųjų teismas. Kadangi libertaristinėje visuomenėje viskas grindžiama pagarba vienas kito laisvei (principas - "Nedaryk to kitam, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų"), tai administruoti visos visuomenės atžvilgiu nėra būtinybės! Viską galima išspręsti konkrečių suinteresuotų asmenų tarpusavio susitarimu. Valstybinėje santvarkoje egzistuoja arbitražinis teismas ir pakankamai sėkmingai, o tai ir įrodo, kad toks teismas gali lengvai susitvarkyti su iškylančiomis problemomis nesikišant valstybei! Dažnai įmonės vengdamos brangių ir lėtų valstybinių teismų naudojasi arbitrų paslaugomis. Sprendimo arbitrams įgyvendinti net nereikia, dažniausiai įmonės vertindamos savo reputaciją paklūsta sprendimui, kitaip su kitais partneriais bus sunku pasirašyti sutartis, kuriose numatytas arbitražas. Atvejis, kai egzistuoja sutartis dėl arbitražo yra pats paprasčiausias. Konkrečios teisnės paslaugos bei tarnybos gali būti privačiai samdomos nemokant valstybei už nereikalingas paslaugas ir/ar, tuo labiau, mokant už kažką kita, kuris nenori mokėti už jau suteiktas paslaugas.
Vagystės atveju, ieškovas gali kreiptis į jam apsaugos paslaugas teikiančią bendrovę, kad ji grąžintų pavogtą turtą. Jei įtariamasis naudojasi kitos apsaugos įmonės paslaugomis, jis gali iškviesti savo apsaugos įmonę, kad jį apgintų. Taip gali kilti miniatiūrinis karas, kuris nepriklausomai nuo to, kuri pusė laimetų, kainuotų brangiai, ir dėl rizikos gal net tektų pakelti darbuotojams atlyginimus. Papildomos sąnaudos rinkoje iškeltų bankroto pavojų, nes susilpnėjusias įmones iš rinkos gali išstumti kitos įmonės. Todėl apsaugos įmonės pasinaudotų galimybe susitarti del arbitražo, ir jei arbitras nusprestų, kad daiktas tikrai vogtas, apsaugos imonė vagies negintų nes neturetų tokio įsipareigojimo. Tokia praktika tiktų pereinamajame laikotarpyje, o libertarios anarchijos institucijoms nusistovėjus, apsaugos įmonės nelaukdamos konkrečių konfliktų gali sutarti kuriame arbitraže spręs tarpusavio ginčus.
Įstatymų sistemos gali būti gaminamos atviroje rinkoje kaip ir bet kokios kitos prekės. Įvairios įstatymo sistemos gali konkuruoti lygiai kaip ir skirtingos automobilių markės. Tokioje visuomenėje gali būti daug teismų ir daug teisinių sistemų, o jokia centrinė admininstracija nėra reikalinga.
4 PINIGAI
Pinigai yra per daug svarbus dalykas, kad juos galėtume patikėti valdžiai. Valdiški pinigai nėra nei neišvengiami nei pageidautini. Valstybė gali tiesiog prisispausdinti pinigų ir juos leisti tiesiogiai neapmokestindama gyventojų. Taip pat nuvertinti pinigus yra politiškai naudinga kai valstybė pati yra įsiskolinusi.
Yra keli būdai privačiam pinigų leidimui. Vienas būdas yra privačioms įmonėms leisti pinigus, kurie patys savaime yra vertybė, pavyzdžiui, auksines monetas. Auksinių pinigų naudojimas istorijoje jau buvo paplitęs. Kitas būdas yra privačiai institucijai išduoti banknotus, kuriuos grąžinusiems įsipareigojama išmokėti kokia likvidžia vertybe, pavyzdžiui, tam tikrą kiekį aukso. Pinigų konvertavimas yra labai paprastas: vienas gramas aukso viename banke yra vertas vieno gramo aukso bet kuriame kitame banke. Pinigai išduoti bankuose turinčiuose problemų gali būti parduodami su nuolaida. Dar naudingiau jei įsipareigojama išmoketi ne viena vertybė, o vertybių "paketas", pavyzdžiui, už piniginį vienetą įsipareigojama sumokėti toną plieno, unciją aukso, 100 kg kviečių grūdų ir kitokias vertybes. Tokia sistema stabilizuoja kainas: jei vertybių "paketas" taps vertesnis už pinigus, pinigai bus grąžinti bankui mainais i vertybes, taip sumažinant pinigų pasiūlą ir vertybių kainą, o jei vertybės atpinga ir tampa vertos mažiau už pinigus, bankas gali išleisti daugiau pinigų. Stabilios kainos pašalina ir piktnaudžiavimo opcionuose galimybes.
Sukčiavimo atvejų žinoma pasitaiko visur, bet nėra pagrindo manyti, kad tai būtų dažnas dalykas, ypač šiais laikais, kai yra išvystytos institucijos, kuriančios ir platinančios įmonių finansinės veiklos ataskaitas. Pinigų, kuriuos išduoda bankai, reguliariai nesidalinantys informacija su audito firmomis, ir neturint informacijos apie tų bankų būklę, tiesiog neverta imti.
Tolesniam skaitymui susidomėjusiems:
Istorinė privačios pinigų gamybos konkurencingoje rinkoje studija- Lawrence H. White (1984) 'Free banking in Britain: Theory, Experience, and Debate'.
5/9 MONOPOLIJOS IR KAPITALO KONCENTRACIJA
Klaidinga manyti, kad didelės įmonės visada yra efektyvesnės negu mažos, nes egzistuoja ne tik masto ekonomija bet ir masto disekonomija. Daugumoje ekonominės veiklos rūšių įmonės efektyvumas auga su įmonės dydžiu iki optimalaus dydžio ir tuomet mažėja. Masinė produkcija leidžia didinti efektyvumą iki tam tikros ribos, kurią peržengus efektyvumas nebedidės. Didelė plieno krosnis yra efektyvesnė uz menko pajėgumo, bet yra riba kai krosnies padidinimas nebesuteikia jokios naudos. Masto disekonomiją sukelia ir išaugęs biurokratijos svoris ir gamybos inercija, o nuo gamybos nutolę vadovai daro brangias klaidas. Dėl šios priežasties didelėms įmonėms teko skaidytis i mažesnius pusiau nepriklausomus padalinius, kad vadovai būtų arčiau gamybos ir galėtų efektyviau konkuruoti su mažesnėmis įmonėmis.
Paskutinius dešimtečius vartotojų poreikiai fragmentuojasi, rinka skyla į mažesnius segmentus, kompiuterių įsigalėjimas leidžia gamybą daryti vis lankstesnę, masinės gamybos laikai jau seniai baigėsi. Niekas nebenori važinėti su vienodais automobiliais kaip senais laikais. To pasekoje vidutinis įmonių dydis jau keliasdešimt metų mažėja.
Taigi "masto ekonomika" kapitalo koncentracijos nesukelia. Tuo pačiu paneigtas ir devintasis valstybininkų punktas dėl "masto ekonomikos lemiamos neišvengiamos kapitalo koncentracijos".
"Vilniaus prekyba" nėra monopolija, nors ryšiai su valdžia ir valdžios korupcija neabejotinai jiems padėjo užimti rinkos lyderių poziciją. Pats "Vilniaus prekybos" vadovas skundžiasi "žvėriška konkurencija" nes jiems tenka konkuruoti ne tik vietinėm įmonėm, bet ir tarptautiniais tinklais. Konkurentų nenugalėsi šantažuodamas vietos tiekėjus- vokiečių prekybos įmonės Aldi ir Lidl Airijoje valdo tokią pat dalį maisto mažmeninės prekybos, kokią dalį parduotuvių valdo ir prekiauja beveik vien importiniais produktais. Taigi praktika rodo, kad galima sėkmingai konkuruoti netgi ignoruojant vietos gamintojus, žinoma, jei valdžia neproteguoja vienos ar kitos įmonės.
Monopolijos gali būti trijų tipų: natūralios, dirbtinės ir valstybinės. Kaip libertarams mums įdomios tik pirmų dviejų tipų monopolijos. Natūralios monopolijos gali egzistuoti ten, kur optimalus įmonės dydis kurioje nors gamybos srityje yra toks didelis, kad rinkoje nelieka vietos konkurentui. Išskyrus labai mažą rinką, kaip kad maisto parduotuvė mažame kaime, tai yra reta situacija. Net natūralios monopolijos negali laisvai kelti kainų: jei žymiai pakels kainas, mažesnės įmonės atras kad jos gali pelningai konkuruoti. Taigi natūralios monopolijos sąlygomis visada yra potenciali konkurencija neleidžianti monopolinei įmonei piktnaudžiauti. Natūralių monopolijų galią taip pat riboja netiesioginė konkurencija: jei egzistuotų plieno monopolija ir ta įmone būtų daug efektyvesnė už potencialius konkurentus, jos kainas ribotų plieno pakaitalų egzistavimas, pvz., galimybė statybai naudoti medieną, plastiką ar aliuminį. Taigi natūralios monopolijos jei egzistuoja, jos netrukdo rinkai ir nekelia tokios žalos kaip valstybės bandymai monopolijas reguliuoti.
Dirbtinės monopolijos yra stambios įmonės sukurtos valdyti rinką, pakelti kainas ir taip susišluoti monopolinius pelnus rinkoje su neegzistuojancia konkurencija. Kol kas visi tokie planai žlugo. Kai kas teigia, kad Amerikos monopolijos sunyko dėl antimonopolinių įstatymų. Tačiau iš tiesų įstatymai įsigaliojo monopolijoms nesugebėjus apsaugoti rinkos ir didžiausios bei įtakingiausios imonės antimonopolinius istatymus tiesiog panaudojo silpnesniems konkurentams žlugdyti. Taip jau visada būna su valstybe- politikais lengviausia manipuliuoti didžiausioms įmonėms. Dirbtinei monopolijai nėra kaip panaikinti konkurenciją: įmonė turinti 99% rinkos ir bandanti mažomis kainomis išstumti 1% rinkos turinčią įmonę, pati patirs 99 kartus didesnį nuostolį. Dar daugiau: 1% rinkos turinti įmonė gali nešvaistyti resursų ir tiesiog sumažinti apimtis ar laikinai atleisti daugumą darbuotojų, o monopolija turės ir toliau nuostolingomis kainomis aprūpinti rinką. Konkurentų nupirkimas monopolijos irgi neišgelbes, nes konkurentai pamatę tokį puikų verslą specialiai prikurs konkuruojančių įmoniu, skirtų pardavimui. Ką su jomis daryti visas supirkus? Karteliai dažniausiai suyra partneriams nepasidalinus pelningų kvotų. Kitas variantas esant rinkoje vietos tik kelioms imonėms ir pirkėjams kenčiant dėl aukštų kainų yra potencialiam konkurentui iš anksto susitarti dėl to kiek produkcijos pirkėjai nupirks jam pastačius gamyklą. Tas apsimoka ir dėl kartelio kainų vargstančiam pirkėjui ir kartelio konkurentui, kuris gali triumfuojančiai įžengti į rinką su rezervuota rinkos dalimi ir palikti kartelio dalyvius kovoti del sumažėjusios rinkos dalies. Yra rinkoje ir daugiau mechanizmų neleidžiančių monopolijoms įsigalėti, kas nori pasidomėti gali rasti D. Friedman knygą "The Machinery of Freedom". Neišvengiamas monopolijų įsigalėjimas laisvoje rinkoje yra nei teoriškai nei praktiškai nepagrįstas nors ir populiarus įsitikinimas.
Tuo tarpu labiausiai paplitusios ir žalingos ūkiui monopolijos yra sukurtos ir remiamos valdžios. Valstybines monopolijas panaikinti neįmanoma nepanaikinus valstybės, nes pati valstybė yra monopolija, o politikai yra lengvai sugundomi didelių įmonių pinigais.
6 VERTYBIŲ SAUGOJIMAS IR KONSERVACIJA
Visi senamiesčiai yra pastatyti pagrindinai privačiomis lėšomis. Valstybė nepastatė nei vieno senamiesčio.
Kur yra Varšuvos senamiestis? Kur yra Drezdeno senamiestis? Nėra jų, juos sugriovė demokratinės ir nedemokratinės valstybės. Kas per rūmai kyla Vilniuje prie katedros? Nesuveikė saugikliai? Praktikoje matome kaip premjeras už mokesčių mokėtojų pinigus niokoja senamiestį. Nekiltų Brazauskui rankos tokiai kiaulystei jeigu mokėti už tuos pseudoistorinius rūmus reiktų iš savo kišenės. Įdomi statistika: iš privačių lėšų senamiesčio niokojimui buvo surinkta tik vienas procentas reikiamų pinigų, biudžete senamiescio nuniokojimui buvo rasti trūkstami 99%.
Dar blogiau kai valdžios "saugikliai" suveikia. Didžiausią nuostolį Vilniaus senamiesčiui padarė būtent per griežtos rekonstrukcijos taisyklės. Daugybė vertingų namų tiesiog sugriuvo ar baigia sugriūti, nes valdininkai neleidžia padaryti nė menkiausių pakeitimų pastato konstrukcijoje, o viduramžiškos medžiagos ir statybos būdai yra per brangūs ir dažnai neatitinka pasikeitusių rinkos poreikių. Namo likučiai verčiau paliekami nugriūti negu leidžiama padaryti konstrukcinius pakeitimus.
Pateikti pavyzdžiai kaip visada rodo nuolatinį valdžios pasimetimą, perlenkimus, nekompetenciją, vienos rankos nežinojimą ką daro kita, nenuoseklumą ir kvailumą.
Jei koks kvailys nusipirkęs senamiestį norėtų jį užbetonuoti, rinkoje tie, kam rūpi senamiesčio likimas jį gali išpirkti, o nevertingo negaila. Sunku įsivaizduoti tokį mizantropą, kuris sunaikintų senamiestį nepaisydamas konservacijos entuziastų siūlomų lėšų. Rinka yra pats geriausias saugiklis. Kiek privačių senamiesčių buvo užbetonuota paskutiniais metais? Tuo tarpu valdžiai nusprendus ką vertingo nugriauti tai ir nugriaus. Juk tas turtas valdiškas, vadinasi niekieno, valdininkui jo negaila, už veiksmus politikai savo turtu neatsako, turtą parduoti valdininkai nesuinteresuoti, jie ir taip pasiims iš gyventojų tiek pinigų kiek jiems reikia.
7 PRIEVARTA IR AGRESIJA
Teisinė bazė visai neturi būti sudaroma prievartos vengimo principu, o tik agresijos vengimo principu. Agresija yra neišprovokuota prievarta, pvz. asmens teisių į save patį ar jo nuosavybę pažeidimas.
8 LIBERTARIZMO SIEKIMO BŪDAI
Esminis darbas yra švietimas - knygų rašymas, kalbos, diskusijos su draugais, įvairių komunikacijos priemonių platinant libertarias idejas panaudojimas.
Tai ne tik vienintelė strategija. Efektyvus mokymo būdas yra praktinė demonstracija. Jei valstybe tiesia žmonėms kelius, saugo nuo nusikaltamumo ir pristato laikraščius, žmonės natūraliai mano, kad be valdžios tie dalykai neatsiras. Geriausias būdas įrodyti, kad tie dalykai gali būti būti sukurti privačiai yra tiesiog padaryti juos. Taigi antra strategija yra alternatyvių institucijų - libertarios anarchijos struktūros dabartinėje visuomenėje - kūrimas. Paštą gabena privačios imones, privatūs arbitražai pakeičia valdiškus teismus, didelė dalis lėšų apsaugai atitenka privačioms įmonėms, dauguma apsaugos personalo jau šiandien daugumoje šalių dirba privačiose įmonėse. Šiai tendencijai toliau vystantis, rinkėjai gali pamatyti, kad jie jau neblogai saugomi privačių įmonių ir jiems neapsimoka antrą kartą mokėti už prastesnį valstybinės policijos darbą, kaip ir tėvai, vedantys vaikus į privačias mokyklas, retai balsuoja už mokesčius mokykloms.
Trečioji strategija yra kurti ir remti pasiūlymus, kurie trumpoje perspektyvoje yra palankūs politikams, o ilgoje perspektyvoje - palankūs visuomenei, pavyzdžiui remti vietos politikus, siekiančius decentralizacijos.
Visuomenę laisvesnę gali padaryti tik daugybė žmonių dirbančių pavieniui arba mažomis grupėmis ir bendraujančių per rinkos institucijas.
10 RACIONALUS PASIRINKIMAS
Efektyvumas yra laipsnis, kuriuo pasiekiami individo išsikelti tikslai. Dalis žmonių turi vienokius tikslus ir jiems atrodo, kad jie geriausiai pasieks savo tikslus turėdami valdovą, kiti turi kitokius tikslus ir jiems atrodo, kad jie savo tikslus geriausiai pasieks veikdami savarankiškai. Viskas priklauso nuo individo tikslų ir prioritetų. Kokia dalis gyventojų turi tikslą iš pavydo atimti turtingesnio kaimyno turtą, o kokia dalis turi tikslą būti laisvi ir turtingi, yra neesminis dalykas. Kadangi individų tikslai yra kintantis dalykas, "gerovės valstybės" perspektyvos visai nėra užtikrintos.
Libertarai neprieštarauja individų norui turėti sau valdovą, bet prieštarauja kai valdžia primetama individams, kuriems valdovai nereikalingi. Valdžios primetimas jos nenorintiems individams nesiderina su iškeltais laisvės ir teisingumo idealais.
Taigi, norėtume sukritikuoti oponentų pasisakyme išdėstytus teiginius.
Visų pirma mums užkliuvo pati metodologija. Oponentų buvo pademonstruoti valstybės trūkumai, kai kurių jų mes neneigiame. Tačiau šie trūkumai nėra kliūtis egzistuoti stabiliai visuomenei, kurioje užtikrinamas daugumos jos narių esminių interesų patenkinimas (tai įrodo dabartinės visuomenės egzistavimas). Taigi, oponentų išvardyti faktai, net ir priimant besąlygišką jų teisingumą, per se nieko nereiškia šios diskusijos ribose. Jie prasmingi tik tuo atveju, jei oponentai sugebės pademonstruoti, kad įmanoma santvarka, kur jų išvardyti trūkumai pranyks ar sumažės. Kol kas nematome jokio oponentų siūlomo visuomenės modelio, kas labai apsunkina diskusiją. Mes nenorime ir nebandome įrodyti, kad dabartinė valstybinė santvarka yra ideali. Mes norime parodyti, kad ji yra tobulesnė nei alternatyvos. Tai įrodyti galėtume tik lygindami su tokiomis alternatyvomis, tačiau oponentai nesiteikė jų pateikti.
Pereikime prie oponentų kritikos papunkčiui:
Visų pirma mes kategoriškai nesutinkame su oponentų pateiktu valstybės apibrėžimu. Jis nėra nei pakankamas (analogiškas apibrėžimas tinka bet kokiai organizuotai žmonių bendruomenei, valdomai mažumos), nei būtinas (šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse valdžia priklauso ne mažumai, o daugumai, per atstovaujamosios demokratijos mechanizmą. Senovės Graikijos poliuose, kurie – tikimės, oponentai neprieštaraus, taip pat buvo valstybės, valdžia priklausė piliečių daugumai per tiesioginės demokratijos mechanizmą.) Taip pat šis apibrėžimas neatitinka tarptautinėje teisėje ir politologijoje naudojamų apibrėžimų, pradedant paprasčiausiu, baziniu, Montevidėjaus konvencijoje priimtu ir baigiant išplėstiniais, pvz., pateikiamais Ričardo Hartzelo.
Toliau papunkčiui išnagrinėkime oponentų argumentus:
1. Iš esmės taip, tačiau bet kokia sistema, apjungianti atskirų individų poreikius bus prievartinė, nes iškils poreikis riboti individų interesus taip, kad nebūtų pažeidžiami kitų individų interesai. Tai išplaukia iš ekonomikos aksiomos, tvirtinančios, ka resursai yra riboti, o poreikiai – ne.
2. Taip. Monopolis šiuo atveju yra teigiamas reiškinys, nes atstovauja visos visuomenės interesus. Teisingumo monopolis yra būtinas, nes neegzistuojant kažkokiai imperatyviai teisinei bazei jokios teisingumo institucijos negalės funkcionuoti – kiekvienas individas pats paskirs save teisėju kiekvienoje byloje ir vadovausis tokiomis teisinėmis normomis (sukurtomis ad hoc), kurios bus palankios jam. Neegzistuojant imperatyviam galutiniam teisingumo autoritetui bet kokie teisminiai procesai bus amžini – niekas niekada nebus suinteresuotas kreiptis į teismą, kuriame pralaimės. Be abejo, prireikus panaudoti prievartą kiekvienas individas tos prievartos panaudojimą pateisins savo asmeniniais „įstatymais“, kurie leis prievartos panaudojimą tokioje situacijoje. Beje, mums iki šiol nėra aiški libertaristinė teisinė sistema – ar egzistuos vieningas įstatymų rinkinys visai visuomenei? Ar kiekvienas individas turės teisę kurti savo įstatymų sistemą, galiojančią tik jam asmeniškai (turime charakteringą pavyzdį, kaip oponentų diskutavimo stilius, nepateikiant jų siūlomos sistemos aprašymo, priverčia mus spėlioti ar pačius kurti libertarizmo modelius).
3.
a. Taip, negalima. Tai būtina, norint išvengti „free riders“ (pvz., kam man samdyti apsaugą nuo plėšikų, jei mano žemes iš visų pusių supa kaimynai, kurie yra nusisamdę tokią apsaugą? Aš žinau, kad plėšikai manęs nepasieks, nes mane apsaugo kaimynų teritorijos. Arba kam man mokėti už gatvės valymą, jei už jį moka mano kaimynai, gyvenantys tame pačiame name?) ir išvengti to, kad žmonės patys trumparegiškai nesirūpins savo poreikiais (pvz., nekaups senatvės pensijos, o paskui eis vogti, kad nemirtų badu).
b. Ne visada žmogus gali apmokėti jam būtinas paslaugas. Pvz., invalidai nuo prigimties ar beglobiai vaikai, taip pat ką tik savarankiškais tapę, bet dar darbo neįgiję jaunuoliai.
c. Tai laisvė, tokia pat, kaip ir laisvė pirkti maistą iš vieno ar iš kito pardavėjo. Nepatinka šitos valstybės parduodamas paslaugų paketas – pirk kitos valstybės siūlomą. Nenori pirkti nė vieno – atsidursi kalėjime už įstatymų nepaisymą. Ko gero, tai ne mažiau humaniška, nei laisvė mirti badu nenorint pirkti maisto nė iš vienos parduotuvės
Nereikia siūlyti auginti maistą patiems, nes man nežinomi būdai per porą savaičių apsirūpinti pakankamu kiekiu maisto, o po ilgesnio laiko tarpo be maisto aš jau nebepajėgsiu pats kažką auginti.
4. Iš dalies sutampa su 3, toliau minimi nebūtini valstybės atributai (dviračiai ar karas Irake). Apskritai, daugelis oponentų argumentų dubliuojasi ar persidengia
5. Karo prievolė nėra būtinas valstybės atributas, atmetame šį argumentą.
6. Demokratinė valstybė valdoma daugumos per atstovaujamąją demokratiją. Senovės Graikijos poliai buvo valdomi daugumos piliečių per tiesioginę demokratiją. Mažumos valdžia nėra būtinas valstybės atributas, atmetame šį argumentą. Be to pilietis, jei jam nėra priimtinos valstybės siūlomos paslaugos gali emigruoti į kitą valstybę. Taip, jo gali nepriimti. Tačiau libertarizme (vėl leidžiame sau konstruoti libertaristinės valstybės modelį, nes neturime kitos alternatyvos) tai yra kiekvieno pardavėjo teisė – pasirinktinai neaptarnauti klientų. Taip pat žr. 3.
7. Daugumoje valstybių išvykimas neribojimas, judėjimo laisvės varžymas nėra būtinas valstybės atributas, atmetame šį argumentą.
8. Žemės įsigijimas yra savanoriškas sandoris tarp valstybės ir žmogaus. Sandorio sąlygos numato apribojimus disponavimui žeme, tame tarpe – jos perkėlimui į kitą valstybę.
9. Žr. 6.
10.
a. Žr. 8
b. Teoriškai galite susipilti dirbtinę salą vandenyne ir įkurti ten savo valstybę. Neturite tam pinigų? Na, ka padarysi – čia jau jūsų problema, kad nesugebėjote jų užsidirbti. Galų gale ši teorinė galimybė ne mažiau reali nei Malaizijos sweat-shop‘e už 2 dolerius per savaitę dirbančio penkiolikmečio galimybė mesti darbą ir įkurti savo verslą.
11. Korupcija galima smarkiai apriboti teisinėmis priemonėmis (pvz., Skandinavija). Demokratinėse valstybėse valdžios priimai sprendimai orientuoti į daugumos interesų tenkinimą. Atsiklausti kiekvieno piliečio didelėse valstybėse per brangu, mažose tai teoriškai įmanoma, žr. senovės Graikijos polius, praktiškai neefektyvu, nes gyventojai neturi pakankamos kvalifikacijos daugeliu klausimu, apie tai plačiau kalbėsime vėliau. Neefektyvus valstybės resursų valdymas – nepagrįstas teiginys, kaip pavyzdį galime pateikti itin išvystytą ir efektyviai funkcionuojantį viešąjį sektorių Skandinavijos valstybėse, kuris laikomas esminiu nulemiant didelį (didžiausią pasaulyje pagal Pasaulio ekonomikos forumo tyrimą) jų ekonomikos konkurencingumą
12. Abortų draudimas ir panašūs asmeninio gyvenimo suvaržymai nėra būtinas valstybės atributas, atmetame šį argumentą.
13.
a. Valdančiųjų kompetencija yra gerokai didesnė nei vidutinio piliečio. Tuo labiau, kad be renkamų valdžios pareigūnų yra korpusas skiriamų valdžios pareigūnų, specialistų. Neefektyviai veikianti valdžia kitą kadenciją nėra perrenkama, konkurencija nulemia kiekvienos valdžios siekį veikti kuo efektyviau.
b. Jei gyventojai neracionaliai renkasi politikos, jie darys ne mažiau neracionalius sprendimus patys tvarkydami savo gyvenimą.
14. Valdžia paskiria pinigus bendrų (individualiai neteiktinų) paslaugų teikimui. Nematau kito būdo pvz., įstatymų leidybos darbui organizuoti. Taip pat pinigai skiriami remtiniems gyventojų sluoksniams, pvz., invalidams, beglobiams vaikams. Be to, remiamasi niekuo nepagrįstu teiginiu, kad „natūralus“ visuomenės vystymasis (kas tai yra? Genčių karai? Džiunglių įstatymai ir stipresniojo teisė?) kažkuo geresnis už organizuotą, valstybinį. Be to, oponentai ignoruoja faktą, kad valstybių atsiradimas – to paties jų liaupsinamo „natūralaus“ visuomenės vystymosi pasėkmė.
15. Taigi:
a. Efektyviausias? kokia vertinimo metodika? Kol kas matome nepagrįstą tvirtinimą. Ir ar tikrai ekonominis efektyvumas – vienintelis svarbus kriterijus? Kaip su socialiniais faktoriais?
b. Ar tikrai visada abi pusės laimi? Masinis darbuotojų išnaudojimas XIX amžiaus pabaigoje to nepatvirtina
c. Gyvenimas valstybėje – irgi savanoriškas sandėris. Nepatinka – važiuok į kitą valstybę. Tiek pat laisvės, kaip renkantis, pirkti maistą VP Markete, RIMI ar turguje. Taip pat turi bado mirties alternatyvą
d. Sandėris nėra tik dviejų pusių reikalas. Dažnai yra įvairūs pašaliniai efektai. Tai ir poveikis aplinkai, ir socialinės pasėkmės. Štai ūkio subjektas A pagamino automobilį ir pardavė jį ūkio subjektui B. Tačiau visi aplinkiniai, nedalyvavę sandėryje, kenčia dėl padidėjusios oro taršos.
16.
a. Centralizuota komandinė ekonomika nėra būtinas valstybės atributas.
b. Kalbant apie istorinį akivaizdumą galime palyginti Somalį (kur nėra stiprios centralizuotos valdžios, tuo labiau – socialinės sistemos ar planinės ekonomikos) ir Skandinaviją. Taigi, matome drąsų, bet niekuo nepagrįstą teiginį. Mūsų nuomone protingas kompromisinis sprendimas tarp laukinio kapitalizmo ir grynojo socializmo duoda geriausius rezultatus tiek ekonomine, tiek socialine prasme.
17. Žr. mūsų pasisakymą apie racionalaus pasirinkimo teoriją. Žr. atsakymą 13. Ar tikrai oponentai galėtų įvertinti, kuris mokesčių reformos modelis jiem labiau reikalingas – didinant pelno mokestį ar mokestį nuo apyvartos? Arba, pvz., kokios turėtų būti maksimalios leistinos nitratų koncentracijos normos pienų produktuose?
18. Taigi, oponentai tvirtai tiki, kad gentys nepjovė viena kitos iki valstybių susikūrimo? Prievarta ir konfliktai egzistavo visuomet, tik žmonėms jungiantis į vis didesnes bendruomenes didėjo tų konfliktų mąstai. Valstybių kūrimąsi ir paskatino siekis kartu gintis nuo plėšikų ar kaimyninių genčių. Tačiau toliau vystantis tarpvalstybiniams ryšiams, plečiantis tarptautinėms organizacijoms, turinčioms potencialą ateityje tapti federacinėmis valstybėmis (pvz., ES) karų tikimybė tik mažės.
*
Taip pat norėtume pateikti kelis papildomus klausimus ir argumentus apie valstybės naudą:
1. Vaikų statusas libertarizme. Ar jie taip pat gali priimti visus sprendimus savarankiškai?
a. Jei ne – ar jie yra tėvų nuosavybė? Kokie apribojimai taikomi tėvams? Ar gali tėvai parduoti vaikus į vergiją? Prostitucijai? Nužudyti?
b. Jei taip – ar gali vaikai atsisakyti tėvų? Nuo kokio amžiaus? Kokio amžiaus vaikai gali pradėti vartoti alkoholį ir narkotikus? Lytiškai santykiauti?
c. Ar tėvai privalo rūpintis vaikais, juos aprūpinti?
2. Libertarizmo (turbūt ir mūsų oponentų, deja, tiksliai nežinome) propaguojamos privačios apsaugos firmos – iš esmės tai tipiškas mafijos modelis, vienu ar kitu metu veikęs įvairiose vietovėse – nuo Italijos iki JAV ir Lietuvos. Ginkluotos organizacijos, už pinigus suteikiančios stogą ir neatskaitingos jokioms aukštesnioms instancijoms. Kaip žinome iš istorijos mafijos valdžia neužtikrino teisingumo, nebuvo išvengta „apsaugos“ piktnaudžiavimo, mafijos tarpusavio karų, silpniausiųjų visuomenės narių interesai praktiškai nebuvo ginami nuo įtakingų veikėjų – tiek mafijos, tiek jos saugomųjų. Kaip išvengti šių blogybių libertarizme?
3. Istorinė realybė:
a. Pastebima neabejotina koreliacija tarp stiprių valstybių ir aukšto pragyvenimo, mokslo ir pramonės lygio (pvz., dabartinė Vakarų Europa vs. dabartinė Afrika. Egipto ar Kinijos klestėjimas irgi vyko ten esant stipriai valstybei. Jokia civilizacija nepasiekė žymaus progreso neegzistuojant valstybei.)
b. XIX amžiaus pabaigos JAV kapitalizmas, buvęs labai arti libertaristinio idealo (valstybė nesikišo į „laisvanoriškus“ darbo santykius, nereglamentavo prekių kokybės). Ar tikrai tai yra ta ideali, oponentų siūloma visuomenė? Kitas pavyzdys – dabartinė Peru, kur didžioji verslo – mažmeninės prekybos, transporto, apgyvendinimo verslo dalis veikia nelegaliai, nemokėdama jokių mokesčių ir, mainais, negaudama jokių valstybinių paslaugų. Libertarų teorijos sako, kad Peru ekonomika turėtų klestėti. Kaip yra realybėje?
4. Kokybės kontrolė. Gyventojai nėra pajėgūs patys nustatyti maisto, vaistų ir kitų prekių kokybės. Asmeniškai individui kreiptis į laboratorijas per brangu, o gamintojas publikuos suklastotus patikrinimų rezultatus. Publikuoti teisingus duomenis niekas nebus suinteresuotas, o net jei kažkokia vartotojų bendruomenė ir imtusi to – jų skelbiama informacija pradings masiškai gamintojo skelbiamoje reklamoje su neteisingais duomenimis dėl kur kas didesnių gamintojo finansinių resursų bei suinteresuotumo. Tą rodo ir istorinė realybė – mano jau minėtoje XIX amžiaus JAV maisto produktų ir geriamojo vandens užterštumas buvo itin didelis.
5. Keip išvengti diskriminacijos etniniu ir religiniu pagrindu? Ji skatins pati save. Pvz., visuomenėje nemėgstami negrai. Klientai neina į parduotuvę, kur dirba negrai. Darbdavys nebesamdo negrų. Negrai valkatauja ir vagia. Negrai nemėgstami dar labiau. Libertarai pareikš, kad racionalūs klientai ir darbdaviai taip nesielgs. Žmonių racionalumo klausimas kol kas lieka neatsakytas (mes jį jau ne kartą iškėlėme), tačiau ta pati nuvalkiota istorinė realybė rodo, kad šios prielaidos nepagrįstos. Vergvaldžiai JAV atsisakė vergų ne dėl ekonominio efektyvumo, o tik įsikišus valstybei.
6. Dar viena problema – mass-media šaltinių koncentracija vienose rankose. Šališki leidiniai, propaguojantys stambiojo verslo interesus, bus platinami pigiau savikainos, apmokant juos iš kitų veiklos rūšių (iš esmės – reklamos forma), o nepriklausantys korporacijoms leidiniai bus neįperkami, nes turės visas leidybos išlaidas padengti vien iš pardavimų kainos (joks verslininkas juose nesireklamuos). Šiais laikais didžiąją laikraščio leidybos dalį padengia reklama, ji visiškai padengia televizijos ar radijo transliacijos išlaidas. Taigi, egzistuos vien korporatyvinė žiniasklaida. Ar galima kalbėti apie laisvę, jei individai net neturės galimybių gauti objektyvios informacijos?
7. Intelektualinė nuosavybė – kaip bus su ja? Ar aš, įsigijęs muzikos CD galiu su savo nuosavybe elgtis kaip noriu – pvz., kopijuoti ją ir pardavinėti kopijas?
8. Teisėsaugos sistema – kaip ji gali veikti, nepažeisdama nuosavybės šventumo principo? Kaip privati policija rinks įkalčius ir tirs nusikaltimus, jei aš elementariai neįleisiu jos į man priklausančią teritoriją? Juk tai mano nuosavybė, kuria galiu manipuliuoti kaip noriu?
9. Gamtosauga. Kaip veiks libertaristų propaguojamas „teršėjas moka“ principas? Jei įmonė teršia upę – kam ji mokės ir kiek? Kiekvienam, kuris gyvena prie tos upės? Ar ir tiems, kurie gyvena prie jūros, į kurią upė įteka? Ar ir tiems, kurie iš prie upės gyvenančio žvejo nusipirko žuvį, persisunkusią teršalais? O kaip viskas atrodys oro taršos atžvilgiu? Kam mokės automobilio savininkas? Kiekvienam Žemės gyventojui? Kas nustatys sumas? O kaip bus su retų gyvūnų ir augalų rūšių apsauga? Kokia iniciatyva kapitalistui saugoti pievelę su reta žolės rūšimi vietoje to, kad užlieti ja asfaltu ir įrengti parkingą?
10. Taip pat norėtume išplėsti pirmame mūsų pasisakyme išdėstytą 5 argumentą. Kaip jau pademonstravome, bet kuris privatus žemės savininkas labai lengvai gali jam priklausančioje teritorijoje įkurti faktinį autoritarinės valstybės analogą. Dar daugiau – drįstame teigti, kad taip ir įvyks. Absoliutus monopolis užtikrins kur kas didesnį tokios valdos pelningumą. Juk natūralu, kad savininkas gali riboti jo teritorijoje vykdomą veiklą, išduoti jai licencijas. Taigi, ar gerbiami oponentai gali pasiūlyti kokias nors priemones tam išvengti?
Visų pirma mums užkliuvo pati metodologija. Oponentų buvo pademonstruoti valstybės trūkumai, kai kurių jų mes neneigiame. Tačiau šie trūkumai nėra kliūtis egzistuoti stabiliai visuomenei, kurioje užtikrinamas daugumos jos narių esminių interesų patenkinimas (tai įrodo dabartinės visuomenės egzistavimas). Taigi, oponentų išvardyti faktai, net ir priimant besąlygišką jų teisingumą, per se nieko nereiškia šios diskusijos ribose. Jie prasmingi tik tuo atveju, jei oponentai sugebės pademonstruoti, kad įmanoma santvarka, kur jų išvardyti trūkumai pranyks ar sumažės. Kol kas nematome jokio oponentų siūlomo visuomenės modelio, kas labai apsunkina diskusiją. Mes nenorime ir nebandome įrodyti, kad dabartinė valstybinė santvarka yra ideali. Mes norime parodyti, kad ji yra tobulesnė nei alternatyvos. Tai įrodyti galėtume tik lygindami su tokiomis alternatyvomis, tačiau oponentai nesiteikė jų pateikti.
Pereikime prie oponentų kritikos papunkčiui:
Visų pirma mes kategoriškai nesutinkame su oponentų pateiktu valstybės apibrėžimu. Jis nėra nei pakankamas (analogiškas apibrėžimas tinka bet kokiai organizuotai žmonių bendruomenei, valdomai mažumos), nei būtinas (šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse valdžia priklauso ne mažumai, o daugumai, per atstovaujamosios demokratijos mechanizmą. Senovės Graikijos poliuose, kurie – tikimės, oponentai neprieštaraus, taip pat buvo valstybės, valdžia priklausė piliečių daugumai per tiesioginės demokratijos mechanizmą.) Taip pat šis apibrėžimas neatitinka tarptautinėje teisėje ir politologijoje naudojamų apibrėžimų, pradedant paprasčiausiu, baziniu, Montevidėjaus konvencijoje priimtu ir baigiant išplėstiniais, pvz., pateikiamais Ričardo Hartzelo.
Toliau papunkčiui išnagrinėkime oponentų argumentus:
1. Iš esmės taip, tačiau bet kokia sistema, apjungianti atskirų individų poreikius bus prievartinė, nes iškils poreikis riboti individų interesus taip, kad nebūtų pažeidžiami kitų individų interesai. Tai išplaukia iš ekonomikos aksiomos, tvirtinančios, ka resursai yra riboti, o poreikiai – ne.
2. Taip. Monopolis šiuo atveju yra teigiamas reiškinys, nes atstovauja visos visuomenės interesus. Teisingumo monopolis yra būtinas, nes neegzistuojant kažkokiai imperatyviai teisinei bazei jokios teisingumo institucijos negalės funkcionuoti – kiekvienas individas pats paskirs save teisėju kiekvienoje byloje ir vadovausis tokiomis teisinėmis normomis (sukurtomis ad hoc), kurios bus palankios jam. Neegzistuojant imperatyviam galutiniam teisingumo autoritetui bet kokie teisminiai procesai bus amžini – niekas niekada nebus suinteresuotas kreiptis į teismą, kuriame pralaimės. Be abejo, prireikus panaudoti prievartą kiekvienas individas tos prievartos panaudojimą pateisins savo asmeniniais „įstatymais“, kurie leis prievartos panaudojimą tokioje situacijoje. Beje, mums iki šiol nėra aiški libertaristinė teisinė sistema – ar egzistuos vieningas įstatymų rinkinys visai visuomenei? Ar kiekvienas individas turės teisę kurti savo įstatymų sistemą, galiojančią tik jam asmeniškai (turime charakteringą pavyzdį, kaip oponentų diskutavimo stilius, nepateikiant jų siūlomos sistemos aprašymo, priverčia mus spėlioti ar pačius kurti libertarizmo modelius).
3.
a. Taip, negalima. Tai būtina, norint išvengti „free riders“ (pvz., kam man samdyti apsaugą nuo plėšikų, jei mano žemes iš visų pusių supa kaimynai, kurie yra nusisamdę tokią apsaugą? Aš žinau, kad plėšikai manęs nepasieks, nes mane apsaugo kaimynų teritorijos. Arba kam man mokėti už gatvės valymą, jei už jį moka mano kaimynai, gyvenantys tame pačiame name?) ir išvengti to, kad žmonės patys trumparegiškai nesirūpins savo poreikiais (pvz., nekaups senatvės pensijos, o paskui eis vogti, kad nemirtų badu).
b. Ne visada žmogus gali apmokėti jam būtinas paslaugas. Pvz., invalidai nuo prigimties ar beglobiai vaikai, taip pat ką tik savarankiškais tapę, bet dar darbo neįgiję jaunuoliai.
c. Tai laisvė, tokia pat, kaip ir laisvė pirkti maistą iš vieno ar iš kito pardavėjo. Nepatinka šitos valstybės parduodamas paslaugų paketas – pirk kitos valstybės siūlomą. Nenori pirkti nė vieno – atsidursi kalėjime už įstatymų nepaisymą. Ko gero, tai ne mažiau humaniška, nei laisvė mirti badu nenorint pirkti maisto nė iš vienos parduotuvės
Nereikia siūlyti auginti maistą patiems, nes man nežinomi būdai per porą savaičių apsirūpinti pakankamu kiekiu maisto, o po ilgesnio laiko tarpo be maisto aš jau nebepajėgsiu pats kažką auginti.4. Iš dalies sutampa su 3, toliau minimi nebūtini valstybės atributai (dviračiai ar karas Irake). Apskritai, daugelis oponentų argumentų dubliuojasi ar persidengia
5. Karo prievolė nėra būtinas valstybės atributas, atmetame šį argumentą.
6. Demokratinė valstybė valdoma daugumos per atstovaujamąją demokratiją. Senovės Graikijos poliai buvo valdomi daugumos piliečių per tiesioginę demokratiją. Mažumos valdžia nėra būtinas valstybės atributas, atmetame šį argumentą. Be to pilietis, jei jam nėra priimtinos valstybės siūlomos paslaugos gali emigruoti į kitą valstybę. Taip, jo gali nepriimti. Tačiau libertarizme (vėl leidžiame sau konstruoti libertaristinės valstybės modelį, nes neturime kitos alternatyvos) tai yra kiekvieno pardavėjo teisė – pasirinktinai neaptarnauti klientų. Taip pat žr. 3.
7. Daugumoje valstybių išvykimas neribojimas, judėjimo laisvės varžymas nėra būtinas valstybės atributas, atmetame šį argumentą.
8. Žemės įsigijimas yra savanoriškas sandoris tarp valstybės ir žmogaus. Sandorio sąlygos numato apribojimus disponavimui žeme, tame tarpe – jos perkėlimui į kitą valstybę.
9. Žr. 6.
10.
a. Žr. 8
b. Teoriškai galite susipilti dirbtinę salą vandenyne ir įkurti ten savo valstybę. Neturite tam pinigų? Na, ka padarysi – čia jau jūsų problema, kad nesugebėjote jų užsidirbti. Galų gale ši teorinė galimybė ne mažiau reali nei Malaizijos sweat-shop‘e už 2 dolerius per savaitę dirbančio penkiolikmečio galimybė mesti darbą ir įkurti savo verslą.
11. Korupcija galima smarkiai apriboti teisinėmis priemonėmis (pvz., Skandinavija). Demokratinėse valstybėse valdžios priimai sprendimai orientuoti į daugumos interesų tenkinimą. Atsiklausti kiekvieno piliečio didelėse valstybėse per brangu, mažose tai teoriškai įmanoma, žr. senovės Graikijos polius, praktiškai neefektyvu, nes gyventojai neturi pakankamos kvalifikacijos daugeliu klausimu, apie tai plačiau kalbėsime vėliau. Neefektyvus valstybės resursų valdymas – nepagrįstas teiginys, kaip pavyzdį galime pateikti itin išvystytą ir efektyviai funkcionuojantį viešąjį sektorių Skandinavijos valstybėse, kuris laikomas esminiu nulemiant didelį (didžiausią pasaulyje pagal Pasaulio ekonomikos forumo tyrimą) jų ekonomikos konkurencingumą
12. Abortų draudimas ir panašūs asmeninio gyvenimo suvaržymai nėra būtinas valstybės atributas, atmetame šį argumentą.
13.
a. Valdančiųjų kompetencija yra gerokai didesnė nei vidutinio piliečio. Tuo labiau, kad be renkamų valdžios pareigūnų yra korpusas skiriamų valdžios pareigūnų, specialistų. Neefektyviai veikianti valdžia kitą kadenciją nėra perrenkama, konkurencija nulemia kiekvienos valdžios siekį veikti kuo efektyviau.
b. Jei gyventojai neracionaliai renkasi politikos, jie darys ne mažiau neracionalius sprendimus patys tvarkydami savo gyvenimą.
14. Valdžia paskiria pinigus bendrų (individualiai neteiktinų) paslaugų teikimui. Nematau kito būdo pvz., įstatymų leidybos darbui organizuoti. Taip pat pinigai skiriami remtiniems gyventojų sluoksniams, pvz., invalidams, beglobiams vaikams. Be to, remiamasi niekuo nepagrįstu teiginiu, kad „natūralus“ visuomenės vystymasis (kas tai yra? Genčių karai? Džiunglių įstatymai ir stipresniojo teisė?) kažkuo geresnis už organizuotą, valstybinį. Be to, oponentai ignoruoja faktą, kad valstybių atsiradimas – to paties jų liaupsinamo „natūralaus“ visuomenės vystymosi pasėkmė.
15. Taigi:
a. Efektyviausias? kokia vertinimo metodika? Kol kas matome nepagrįstą tvirtinimą. Ir ar tikrai ekonominis efektyvumas – vienintelis svarbus kriterijus? Kaip su socialiniais faktoriais?
b. Ar tikrai visada abi pusės laimi? Masinis darbuotojų išnaudojimas XIX amžiaus pabaigoje to nepatvirtina
c. Gyvenimas valstybėje – irgi savanoriškas sandėris. Nepatinka – važiuok į kitą valstybę. Tiek pat laisvės, kaip renkantis, pirkti maistą VP Markete, RIMI ar turguje. Taip pat turi bado mirties alternatyvą
d. Sandėris nėra tik dviejų pusių reikalas. Dažnai yra įvairūs pašaliniai efektai. Tai ir poveikis aplinkai, ir socialinės pasėkmės. Štai ūkio subjektas A pagamino automobilį ir pardavė jį ūkio subjektui B. Tačiau visi aplinkiniai, nedalyvavę sandėryje, kenčia dėl padidėjusios oro taršos.
16.
a. Centralizuota komandinė ekonomika nėra būtinas valstybės atributas.
b. Kalbant apie istorinį akivaizdumą galime palyginti Somalį (kur nėra stiprios centralizuotos valdžios, tuo labiau – socialinės sistemos ar planinės ekonomikos) ir Skandinaviją. Taigi, matome drąsų, bet niekuo nepagrįstą teiginį. Mūsų nuomone protingas kompromisinis sprendimas tarp laukinio kapitalizmo ir grynojo socializmo duoda geriausius rezultatus tiek ekonomine, tiek socialine prasme.
17. Žr. mūsų pasisakymą apie racionalaus pasirinkimo teoriją. Žr. atsakymą 13. Ar tikrai oponentai galėtų įvertinti, kuris mokesčių reformos modelis jiem labiau reikalingas – didinant pelno mokestį ar mokestį nuo apyvartos? Arba, pvz., kokios turėtų būti maksimalios leistinos nitratų koncentracijos normos pienų produktuose?
18. Taigi, oponentai tvirtai tiki, kad gentys nepjovė viena kitos iki valstybių susikūrimo? Prievarta ir konfliktai egzistavo visuomet, tik žmonėms jungiantis į vis didesnes bendruomenes didėjo tų konfliktų mąstai. Valstybių kūrimąsi ir paskatino siekis kartu gintis nuo plėšikų ar kaimyninių genčių. Tačiau toliau vystantis tarpvalstybiniams ryšiams, plečiantis tarptautinėms organizacijoms, turinčioms potencialą ateityje tapti federacinėmis valstybėmis (pvz., ES) karų tikimybė tik mažės.
*
Taip pat norėtume pateikti kelis papildomus klausimus ir argumentus apie valstybės naudą:
1. Vaikų statusas libertarizme. Ar jie taip pat gali priimti visus sprendimus savarankiškai?
a. Jei ne – ar jie yra tėvų nuosavybė? Kokie apribojimai taikomi tėvams? Ar gali tėvai parduoti vaikus į vergiją? Prostitucijai? Nužudyti?
b. Jei taip – ar gali vaikai atsisakyti tėvų? Nuo kokio amžiaus? Kokio amžiaus vaikai gali pradėti vartoti alkoholį ir narkotikus? Lytiškai santykiauti?
c. Ar tėvai privalo rūpintis vaikais, juos aprūpinti?
2. Libertarizmo (turbūt ir mūsų oponentų, deja, tiksliai nežinome) propaguojamos privačios apsaugos firmos – iš esmės tai tipiškas mafijos modelis, vienu ar kitu metu veikęs įvairiose vietovėse – nuo Italijos iki JAV ir Lietuvos. Ginkluotos organizacijos, už pinigus suteikiančios stogą ir neatskaitingos jokioms aukštesnioms instancijoms. Kaip žinome iš istorijos mafijos valdžia neužtikrino teisingumo, nebuvo išvengta „apsaugos“ piktnaudžiavimo, mafijos tarpusavio karų, silpniausiųjų visuomenės narių interesai praktiškai nebuvo ginami nuo įtakingų veikėjų – tiek mafijos, tiek jos saugomųjų. Kaip išvengti šių blogybių libertarizme?
3. Istorinė realybė:
a. Pastebima neabejotina koreliacija tarp stiprių valstybių ir aukšto pragyvenimo, mokslo ir pramonės lygio (pvz., dabartinė Vakarų Europa vs. dabartinė Afrika. Egipto ar Kinijos klestėjimas irgi vyko ten esant stipriai valstybei. Jokia civilizacija nepasiekė žymaus progreso neegzistuojant valstybei.)
b. XIX amžiaus pabaigos JAV kapitalizmas, buvęs labai arti libertaristinio idealo (valstybė nesikišo į „laisvanoriškus“ darbo santykius, nereglamentavo prekių kokybės). Ar tikrai tai yra ta ideali, oponentų siūloma visuomenė? Kitas pavyzdys – dabartinė Peru, kur didžioji verslo – mažmeninės prekybos, transporto, apgyvendinimo verslo dalis veikia nelegaliai, nemokėdama jokių mokesčių ir, mainais, negaudama jokių valstybinių paslaugų. Libertarų teorijos sako, kad Peru ekonomika turėtų klestėti. Kaip yra realybėje?
4. Kokybės kontrolė. Gyventojai nėra pajėgūs patys nustatyti maisto, vaistų ir kitų prekių kokybės. Asmeniškai individui kreiptis į laboratorijas per brangu, o gamintojas publikuos suklastotus patikrinimų rezultatus. Publikuoti teisingus duomenis niekas nebus suinteresuotas, o net jei kažkokia vartotojų bendruomenė ir imtusi to – jų skelbiama informacija pradings masiškai gamintojo skelbiamoje reklamoje su neteisingais duomenimis dėl kur kas didesnių gamintojo finansinių resursų bei suinteresuotumo. Tą rodo ir istorinė realybė – mano jau minėtoje XIX amžiaus JAV maisto produktų ir geriamojo vandens užterštumas buvo itin didelis.
5. Keip išvengti diskriminacijos etniniu ir religiniu pagrindu? Ji skatins pati save. Pvz., visuomenėje nemėgstami negrai. Klientai neina į parduotuvę, kur dirba negrai. Darbdavys nebesamdo negrų. Negrai valkatauja ir vagia. Negrai nemėgstami dar labiau. Libertarai pareikš, kad racionalūs klientai ir darbdaviai taip nesielgs. Žmonių racionalumo klausimas kol kas lieka neatsakytas (mes jį jau ne kartą iškėlėme), tačiau ta pati nuvalkiota istorinė realybė rodo, kad šios prielaidos nepagrįstos. Vergvaldžiai JAV atsisakė vergų ne dėl ekonominio efektyvumo, o tik įsikišus valstybei.
6. Dar viena problema – mass-media šaltinių koncentracija vienose rankose. Šališki leidiniai, propaguojantys stambiojo verslo interesus, bus platinami pigiau savikainos, apmokant juos iš kitų veiklos rūšių (iš esmės – reklamos forma), o nepriklausantys korporacijoms leidiniai bus neįperkami, nes turės visas leidybos išlaidas padengti vien iš pardavimų kainos (joks verslininkas juose nesireklamuos). Šiais laikais didžiąją laikraščio leidybos dalį padengia reklama, ji visiškai padengia televizijos ar radijo transliacijos išlaidas. Taigi, egzistuos vien korporatyvinė žiniasklaida. Ar galima kalbėti apie laisvę, jei individai net neturės galimybių gauti objektyvios informacijos?
7. Intelektualinė nuosavybė – kaip bus su ja? Ar aš, įsigijęs muzikos CD galiu su savo nuosavybe elgtis kaip noriu – pvz., kopijuoti ją ir pardavinėti kopijas?
8. Teisėsaugos sistema – kaip ji gali veikti, nepažeisdama nuosavybės šventumo principo? Kaip privati policija rinks įkalčius ir tirs nusikaltimus, jei aš elementariai neįleisiu jos į man priklausančią teritoriją? Juk tai mano nuosavybė, kuria galiu manipuliuoti kaip noriu?
9. Gamtosauga. Kaip veiks libertaristų propaguojamas „teršėjas moka“ principas? Jei įmonė teršia upę – kam ji mokės ir kiek? Kiekvienam, kuris gyvena prie tos upės? Ar ir tiems, kurie gyvena prie jūros, į kurią upė įteka? Ar ir tiems, kurie iš prie upės gyvenančio žvejo nusipirko žuvį, persisunkusią teršalais? O kaip viskas atrodys oro taršos atžvilgiu? Kam mokės automobilio savininkas? Kiekvienam Žemės gyventojui? Kas nustatys sumas? O kaip bus su retų gyvūnų ir augalų rūšių apsauga? Kokia iniciatyva kapitalistui saugoti pievelę su reta žolės rūšimi vietoje to, kad užlieti ja asfaltu ir įrengti parkingą?
10. Taip pat norėtume išplėsti pirmame mūsų pasisakyme išdėstytą 5 argumentą. Kaip jau pademonstravome, bet kuris privatus žemės savininkas labai lengvai gali jam priklausančioje teritorijoje įkurti faktinį autoritarinės valstybės analogą. Dar daugiau – drįstame teigti, kad taip ir įvyks. Absoliutus monopolis užtikrins kur kas didesnį tokios valdos pelningumą. Juk natūralu, kad savininkas gali riboti jo teritorijoje vykdomą veiklą, išduoti jai licencijas. Taigi, ar gerbiami oponentai gali pasiūlyti kokias nors priemones tam išvengti?
Taigi, norėtume pakomentuoti oponentų atsakymą mums. Esam nepatenkinti tiek jo netikslumu ir abstraktumu, tiek kai kurių esminių mūsų pateiktų argumentų ignoravimu. Plačiau:
1. Apie resursus:
a. Vis dar neaišku, kaip bus paskirstomi resursai. Oponentai neatsakė į šį klausimą. Visų pirma jie ignoravo faktą, kad šiuo metu didžioji dalis resursų jau yra atrasta ir kontroliuojami valstybių. Kaip jie bus padalinti perėjimo prie libertarizmo metu? Kam atiteks oras?
b. Kaip bus su keliais skirtingos nuomonės arbitražais? Jonas sakys, kad šitas žemės sklypas jo, ir tai patvirtins kompetentingas teismas (Jono žmona), remdamasis galiojančiais norminiais aktais (Jono sugalvotais) – Jonas buvo pirmasis, tame žemės sklype pasodinęs morkas. Pagal Jono sugalvotus teisės aktus žemės nuosavybė įgyjama būtent taip. Tačiau Petras, remiamas kito kompetentingo teismo (savo žmonos) ir remdamasis savo norminiais aktais teigs, kad žemė jo, nes jis buvo pirmasis, kuris joje sušoko makareną per mėnulio pilnatį (o pagal Petro sugalvotus įstatymus žemės nuosavybė įgyjama būtent taip). Taigi, kuriais „įstatymais“ remsimės? Kuris teismas bus viršesnis? Dėl trečiojo teismo jie niekada nesusitars, nes iš anksto žinos, kokiais teisės aktais tas teismas vadovaujasi ir galės numatyt, kas laimės bylą. Taigi, kiekvienas rinksis jam palankų teismą, kurį antrasis atmes.
c. Oponentai ignoravo tą faktą, kad resursai – tai ne vien iškasenos, bet ir oras, vanduo, žemė. Kas atsitiks, jei aš nusipirksiu orą Vilniuje ir uždrausiu juo kvėpuoti (juk tai šventa mano nuosavybė, kuria naudotis neturite teisės). Juk gyventojai net nesuspės išvažiuoti iš mano teritorijos prieš uždusdami. Kaip bus su šių resursų nuosavybe? Apie atradėjo teises ar investicijas į paieškas turbūt juokinga būtų kalbėti?
d. Oponentai teigia, kad privatūs savininkai galės diktuoti savo sąlygas gyventojams ne daugiau, nei dabar vienos valstybės diktuoja sąlygas kitoms. Palyginimas nekorektiškas. Visų pirma, daugelis gyventojų greičiausia neturės jokių resursų. Kokias teises jie turės, būdami visiškai priklausomi nuo kitų? Kitas dalykas – pažvelkime, kaip atrodė tarptautinė politika iki imperatyvios tarptautinės teisės atsiradimo. Kas atsitikdavo, kai Vokietija ar Rusija nuspręsdavo, kad joms reikėtų dalies ar visos Lietuvos teritorijos? Kuo remiantis galima teigti, kad privačios nuosavybės sąlygomis bus kitaip.
e. Oponentų teiginys apie tai, kad valstybė nusavina dalį perskirstomo turto yra absurdiškas. Valstybė nėra pelno siekianti organizacija. Ji nekaupia turtų, o surinktas į biudžetą lėšas perskirsto, o ne nusisavina. Apskritai, pastebime stiprų oponentų polinkį valstybę suasmeninti.
2. Bendrai teikiamos paslaugos. Oponentai taip ir neatsakė, kaip bus sprendžiama individualiai neteiktinų paslaugų problema. Pavyzdys: Jonas ir Petras gyvena šalia gatvės. Jonas nori, kad gatvė būtų švari ir siūlo Petrui kartu apmokėti jos sutvarkymą. Petras atsisako. Taigi, Jonui belieka vienam apmokėti gatvės valymą, nors tuo pačiu švaru yra ir prie Petro namų. Petras gavo tą pačią paslaugą visiškai nemokamai. Jonui tai atrodo nesąžininga ir jis nustoja mokėti. Gatvė lieka nevalyta. Kitas pavyzdys: Petro žemės iš vienos pusės apsuptos Jono žemių, iš kitos – Anupro. Ir Jonas, ir Anupras samdo stiprią apsaugą. Kam Petrui prisidėti prie apsaugos paslaugų apmokėjimo, jei jis nemokamai saugus – jokie banditai iki jo nepraeis pro Jono ir Anupro apsaugą.
3. Teisėsauga. Taigi, teisė kiekvienam individui individuali? O kokia teise remsis arbitražas? Kuris teismas priims sprendimus, jei kiekvienas konflikto dalyvis norės to teismo, kuris remia jo teisės normas? Akivaizdu, kad nė vienas konflikto dalyvis niekada nesutiks teistis teisme, kuris lems jam pralaimėjimą. Oponentai teigia, kad „apsaugos įmonės pasinaudos galimybe susitarti dėl arbitražo“. Absurdas. Konfliktas kilo ne tarp apsaugos įmonių, ir jos neturi jokios teisės rinktis teismą. Teismą renkasi jų klientai.
4. Monetarinė politika:
a. Auksiniai pinigai – visiškai netinkamas ir nepraktiškas sprendimas. Nepatogu dėl didelio svorio, prekybos vietose sudėtinga tikrinti aukso tikrumą, o ir aukso atsargos pasaulyje ribotos.
b. Padengimas konkrečia preke irgi nepraktiškas. Kokia nauda man, jei už pinigus bankas man duos porą tonų plieno? Kur aš jį dėsiu? Tai dar nepatogiau nei auksas.
c. Kas garantuos, kad pinigų vertė tikra ir bankas pajėgus ją padengti? Nejaugi kiekvienas pilietis privalės tapti finansų ekspertu ir sekti audito firmų išvadas? Ypač, kai tos išvados bus skirtingos – banko savininkams priklausančios įstaigos pateiks vienas išvadas, konkurentam priklausančios – kitas (taip pat žr. mūsų praeitą pasisakymą apie mass-media kontrolę).
d. Kaip atrodys atsiskaitymas greta kursuojant kelioms dešimtim valiutų? Ar kiekvienas žmogus pajėgs bent jau atsiminti jų kursus? Tai bus itin nepatogu.
e. O kaip su pinigų padirbinėjimu? Neegzistuojant vieningai legislatūrai niekas neuždraus man gaminti kokio nors banko pinigų kopijas. Mano asmeninės teisės normos to nedraus. Kokių priemonių įmanoma imtis? 5. Monopolijos:
a. Manome, kad oponentai nesugebėjo įrodyti „masto disekonomijos“ efekto egzistavimo. Didėjant įmonei ji įgyja kur kas didesnį lankstumą, galėdama nukreipti į reikiamą vietą vis didesnius resursų srautus, be to, viršutinės valdymo grandys visuomet didėją lėčiau nei gamybos grandys. Tą patvirtina ir oponentų pavyzdys apie vienodus automobilius. Taip, žmonės važinėja skirtingais automobiliais. Bet tų skirtingų automobilių gamintojai priklauso vos keliems gigantiškiems koncernams.
b. Kalbėdami apie tai, kaip lengvai monopolijos bus išstumtos, jei pabandys piktnaudžiauti savo padėtimi, oponentai pamiršta tokį ekonominį faktą kaip įėjimo į rinką barjeras. Jei monopolistas valdo visą automobilių pramonę, tai norint su juo konkuruoti reikia investuoti milžiniškas sumas į gamyklų statybą, automobilių projektavimą, autoservisų ir platintojų tinklus. O po to monopolistas labai lengvai galės sužlugdyti tokį naujoką nuleisdamas kainas – monopolistui, priešingai nei naujokui, nereikės į parduodamų automobilių kainą įskaičiuoti ir milžiniškų investicijų susigrąžinimo (jis tas investicijas jau seniai susigrąžino). Taigi, bandymas išstumti monopolistą daugelyje sričių būtų labai brangus ir pasmerktas žlugimui.
c. Oponentai vėl ignoruoja natūralių resursų klausimus. Jei galima konkuruoti su monopolistu – automobilių gamintoju, tai kaip kovoti su monopolistu – žemės (oro, vandens, geležies rūdos) savininku?
d. Oponentai absoliučiai ignoravo mūsų pateiktą privačios autoritarinės pseudovalstybės atsiradimo modelį. Ar tai reiškia, jog jie visiškai sutinka su šito scenarijaus realumu ir nelaiko jo nepageidautinu?
6. Vertybių apsauga ir saugikliai, leidžiantys išvengti neatitaisomų veiksmų:
a. Šiuo metu Vilniaus Senamiestį niokoja būtent privatus verslas, bet kokia kaina apeidamas įstatymus. Pažiūrėkime į pastatų „rekonstrukcijas“, prikabinant papildomus aukštus, naikinant autentiškas detales. Nekalbu apie tokių šedevrų kaip „Novotel“ viešbutis statybą.
b. Oponentų pasiūlymas – išpirkti saugotiną objektą, ignoruoja vieną galimybę: o kas, jei verslininkas tiesiog nenorės jo parduoti? Arba užkels kainą keliolika kartų?
c. Taip pat oponentai ignoruoja faktą, kad visuomenė nėra savaime organizuota ir linkusi veikti. Būtent valstybė yra visuomenės organizacijos forma, padedanti išvengti būtinybės organizuotis kas kartą iškilus kokios nors bendros veiklos būtinybei.
7. Prievarta ir agresija. Oponentai tiesiog išsisuko nuo klausimo. Ką gi, patikslinsime: vienareikšmiškai apibrėžkite prievartos sąvoką. Vienareikšmiškai apibrėžkite provokacijos sąvoka. Tuomet, remdamiesi šitomis sąvokomis, galėsime suvokti, kas gi yra agresija, kurios vengimo principu veiks libertarizmas.
8. Libertarizmo sukūrimas. Oponentai apsiribojo deklaratyviais šūkiais. Norėtume konkretaus plano: kaip įtikinsite gyventojus libertarizmo nauda (atsižvelkime, kad vis didėjančią visuomenės dalį sudaro pensininkai, kurie vargu ar bus suinteresuoti tokia santvarka, kurioje nebeliks valstybės jiems garantuojamos globos), kaip panaikinsite valstybes, kaip privatizuosite valstybių turtą – žemę, policiją ir t. t., kaip padalinsite šiuo metu niekam nepriklausančius resursus (pvz., orą), kaip tai atliksite sinchroniškai visame pasaulyje (priešingu atveju kitos valstybės gali įsikišti ir sutrukdyti libertarizmo sukūrimui atskirai paimtoje valstybėje), ką darysite, jei viena kita stipri valstybė neatsivers į libertarizmą? Galų gale kaip išvengsite tokio paprasto efekto, kad vos panaikinus, tarkime, Lietuvos Respubliką, galingiausios grupuotės (tarkime, Lietuvos Respublikos policija arba armija) neužgrobtų valdžios? Juk akivaizdu, kad jokios atsvaros joms neegzistuos (jei norite apeliuoti į kitų valstybių kariuomenes – ką gi, kas taps atsvarą kad ir JAV karinėms pajėgoms? Beje, kaip privatizuosite masinio naikinimo ginklus? Kam juos patikėsite?)
9. –
10. Apie racionalaus pasirinkimo teorijos paradoksą. Šio klausimo oponentai taip pat neatsakė. Kadangi, kiek pavyko suvokti, racionalaus pasirinkimo teorijos teisingumą jie pripažįsta, darome išvadą, jog oponentai sutinka su teiginiu, kad šiuo metu libertarizmas nėra geriausia santvarka daugumai žmonių.
1. Apie resursus:
a. Vis dar neaišku, kaip bus paskirstomi resursai. Oponentai neatsakė į šį klausimą. Visų pirma jie ignoravo faktą, kad šiuo metu didžioji dalis resursų jau yra atrasta ir kontroliuojami valstybių. Kaip jie bus padalinti perėjimo prie libertarizmo metu? Kam atiteks oras?
b. Kaip bus su keliais skirtingos nuomonės arbitražais? Jonas sakys, kad šitas žemės sklypas jo, ir tai patvirtins kompetentingas teismas (Jono žmona), remdamasis galiojančiais norminiais aktais (Jono sugalvotais) – Jonas buvo pirmasis, tame žemės sklype pasodinęs morkas. Pagal Jono sugalvotus teisės aktus žemės nuosavybė įgyjama būtent taip. Tačiau Petras, remiamas kito kompetentingo teismo (savo žmonos) ir remdamasis savo norminiais aktais teigs, kad žemė jo, nes jis buvo pirmasis, kuris joje sušoko makareną per mėnulio pilnatį (o pagal Petro sugalvotus įstatymus žemės nuosavybė įgyjama būtent taip). Taigi, kuriais „įstatymais“ remsimės? Kuris teismas bus viršesnis? Dėl trečiojo teismo jie niekada nesusitars, nes iš anksto žinos, kokiais teisės aktais tas teismas vadovaujasi ir galės numatyt, kas laimės bylą. Taigi, kiekvienas rinksis jam palankų teismą, kurį antrasis atmes.
c. Oponentai ignoravo tą faktą, kad resursai – tai ne vien iškasenos, bet ir oras, vanduo, žemė. Kas atsitiks, jei aš nusipirksiu orą Vilniuje ir uždrausiu juo kvėpuoti (juk tai šventa mano nuosavybė, kuria naudotis neturite teisės). Juk gyventojai net nesuspės išvažiuoti iš mano teritorijos prieš uždusdami. Kaip bus su šių resursų nuosavybe? Apie atradėjo teises ar investicijas į paieškas turbūt juokinga būtų kalbėti?
d. Oponentai teigia, kad privatūs savininkai galės diktuoti savo sąlygas gyventojams ne daugiau, nei dabar vienos valstybės diktuoja sąlygas kitoms. Palyginimas nekorektiškas. Visų pirma, daugelis gyventojų greičiausia neturės jokių resursų. Kokias teises jie turės, būdami visiškai priklausomi nuo kitų? Kitas dalykas – pažvelkime, kaip atrodė tarptautinė politika iki imperatyvios tarptautinės teisės atsiradimo. Kas atsitikdavo, kai Vokietija ar Rusija nuspręsdavo, kad joms reikėtų dalies ar visos Lietuvos teritorijos? Kuo remiantis galima teigti, kad privačios nuosavybės sąlygomis bus kitaip.
e. Oponentų teiginys apie tai, kad valstybė nusavina dalį perskirstomo turto yra absurdiškas. Valstybė nėra pelno siekianti organizacija. Ji nekaupia turtų, o surinktas į biudžetą lėšas perskirsto, o ne nusisavina. Apskritai, pastebime stiprų oponentų polinkį valstybę suasmeninti.
2. Bendrai teikiamos paslaugos. Oponentai taip ir neatsakė, kaip bus sprendžiama individualiai neteiktinų paslaugų problema. Pavyzdys: Jonas ir Petras gyvena šalia gatvės. Jonas nori, kad gatvė būtų švari ir siūlo Petrui kartu apmokėti jos sutvarkymą. Petras atsisako. Taigi, Jonui belieka vienam apmokėti gatvės valymą, nors tuo pačiu švaru yra ir prie Petro namų. Petras gavo tą pačią paslaugą visiškai nemokamai. Jonui tai atrodo nesąžininga ir jis nustoja mokėti. Gatvė lieka nevalyta. Kitas pavyzdys: Petro žemės iš vienos pusės apsuptos Jono žemių, iš kitos – Anupro. Ir Jonas, ir Anupras samdo stiprią apsaugą. Kam Petrui prisidėti prie apsaugos paslaugų apmokėjimo, jei jis nemokamai saugus – jokie banditai iki jo nepraeis pro Jono ir Anupro apsaugą.
3. Teisėsauga. Taigi, teisė kiekvienam individui individuali? O kokia teise remsis arbitražas? Kuris teismas priims sprendimus, jei kiekvienas konflikto dalyvis norės to teismo, kuris remia jo teisės normas? Akivaizdu, kad nė vienas konflikto dalyvis niekada nesutiks teistis teisme, kuris lems jam pralaimėjimą. Oponentai teigia, kad „apsaugos įmonės pasinaudos galimybe susitarti dėl arbitražo“. Absurdas. Konfliktas kilo ne tarp apsaugos įmonių, ir jos neturi jokios teisės rinktis teismą. Teismą renkasi jų klientai.
4. Monetarinė politika:
a. Auksiniai pinigai – visiškai netinkamas ir nepraktiškas sprendimas. Nepatogu dėl didelio svorio, prekybos vietose sudėtinga tikrinti aukso tikrumą, o ir aukso atsargos pasaulyje ribotos.
b. Padengimas konkrečia preke irgi nepraktiškas. Kokia nauda man, jei už pinigus bankas man duos porą tonų plieno? Kur aš jį dėsiu? Tai dar nepatogiau nei auksas.
c. Kas garantuos, kad pinigų vertė tikra ir bankas pajėgus ją padengti? Nejaugi kiekvienas pilietis privalės tapti finansų ekspertu ir sekti audito firmų išvadas? Ypač, kai tos išvados bus skirtingos – banko savininkams priklausančios įstaigos pateiks vienas išvadas, konkurentam priklausančios – kitas (taip pat žr. mūsų praeitą pasisakymą apie mass-media kontrolę).
d. Kaip atrodys atsiskaitymas greta kursuojant kelioms dešimtim valiutų? Ar kiekvienas žmogus pajėgs bent jau atsiminti jų kursus? Tai bus itin nepatogu.
e. O kaip su pinigų padirbinėjimu? Neegzistuojant vieningai legislatūrai niekas neuždraus man gaminti kokio nors banko pinigų kopijas. Mano asmeninės teisės normos to nedraus. Kokių priemonių įmanoma imtis? 5. Monopolijos:
a. Manome, kad oponentai nesugebėjo įrodyti „masto disekonomijos“ efekto egzistavimo. Didėjant įmonei ji įgyja kur kas didesnį lankstumą, galėdama nukreipti į reikiamą vietą vis didesnius resursų srautus, be to, viršutinės valdymo grandys visuomet didėją lėčiau nei gamybos grandys. Tą patvirtina ir oponentų pavyzdys apie vienodus automobilius. Taip, žmonės važinėja skirtingais automobiliais. Bet tų skirtingų automobilių gamintojai priklauso vos keliems gigantiškiems koncernams.
b. Kalbėdami apie tai, kaip lengvai monopolijos bus išstumtos, jei pabandys piktnaudžiauti savo padėtimi, oponentai pamiršta tokį ekonominį faktą kaip įėjimo į rinką barjeras. Jei monopolistas valdo visą automobilių pramonę, tai norint su juo konkuruoti reikia investuoti milžiniškas sumas į gamyklų statybą, automobilių projektavimą, autoservisų ir platintojų tinklus. O po to monopolistas labai lengvai galės sužlugdyti tokį naujoką nuleisdamas kainas – monopolistui, priešingai nei naujokui, nereikės į parduodamų automobilių kainą įskaičiuoti ir milžiniškų investicijų susigrąžinimo (jis tas investicijas jau seniai susigrąžino). Taigi, bandymas išstumti monopolistą daugelyje sričių būtų labai brangus ir pasmerktas žlugimui.
c. Oponentai vėl ignoruoja natūralių resursų klausimus. Jei galima konkuruoti su monopolistu – automobilių gamintoju, tai kaip kovoti su monopolistu – žemės (oro, vandens, geležies rūdos) savininku?
d. Oponentai absoliučiai ignoravo mūsų pateiktą privačios autoritarinės pseudovalstybės atsiradimo modelį. Ar tai reiškia, jog jie visiškai sutinka su šito scenarijaus realumu ir nelaiko jo nepageidautinu?
6. Vertybių apsauga ir saugikliai, leidžiantys išvengti neatitaisomų veiksmų:
a. Šiuo metu Vilniaus Senamiestį niokoja būtent privatus verslas, bet kokia kaina apeidamas įstatymus. Pažiūrėkime į pastatų „rekonstrukcijas“, prikabinant papildomus aukštus, naikinant autentiškas detales. Nekalbu apie tokių šedevrų kaip „Novotel“ viešbutis statybą.
b. Oponentų pasiūlymas – išpirkti saugotiną objektą, ignoruoja vieną galimybę: o kas, jei verslininkas tiesiog nenorės jo parduoti? Arba užkels kainą keliolika kartų?
c. Taip pat oponentai ignoruoja faktą, kad visuomenė nėra savaime organizuota ir linkusi veikti. Būtent valstybė yra visuomenės organizacijos forma, padedanti išvengti būtinybės organizuotis kas kartą iškilus kokios nors bendros veiklos būtinybei.
7. Prievarta ir agresija. Oponentai tiesiog išsisuko nuo klausimo. Ką gi, patikslinsime: vienareikšmiškai apibrėžkite prievartos sąvoką. Vienareikšmiškai apibrėžkite provokacijos sąvoka. Tuomet, remdamiesi šitomis sąvokomis, galėsime suvokti, kas gi yra agresija, kurios vengimo principu veiks libertarizmas.
8. Libertarizmo sukūrimas. Oponentai apsiribojo deklaratyviais šūkiais. Norėtume konkretaus plano: kaip įtikinsite gyventojus libertarizmo nauda (atsižvelkime, kad vis didėjančią visuomenės dalį sudaro pensininkai, kurie vargu ar bus suinteresuoti tokia santvarka, kurioje nebeliks valstybės jiems garantuojamos globos), kaip panaikinsite valstybes, kaip privatizuosite valstybių turtą – žemę, policiją ir t. t., kaip padalinsite šiuo metu niekam nepriklausančius resursus (pvz., orą), kaip tai atliksite sinchroniškai visame pasaulyje (priešingu atveju kitos valstybės gali įsikišti ir sutrukdyti libertarizmo sukūrimui atskirai paimtoje valstybėje), ką darysite, jei viena kita stipri valstybė neatsivers į libertarizmą? Galų gale kaip išvengsite tokio paprasto efekto, kad vos panaikinus, tarkime, Lietuvos Respubliką, galingiausios grupuotės (tarkime, Lietuvos Respublikos policija arba armija) neužgrobtų valdžios? Juk akivaizdu, kad jokios atsvaros joms neegzistuos (jei norite apeliuoti į kitų valstybių kariuomenes – ką gi, kas taps atsvarą kad ir JAV karinėms pajėgoms? Beje, kaip privatizuosite masinio naikinimo ginklus? Kam juos patikėsite?)
9. –
10. Apie racionalaus pasirinkimo teorijos paradoksą. Šio klausimo oponentai taip pat neatsakė. Kadangi, kiek pavyko suvokti, racionalaus pasirinkimo teorijos teisingumą jie pripažįsta, darome išvadą, jog oponentai sutinka su teiginiu, kad šiuo metu libertarizmas nėra geriausia santvarka daugumai žmonių.
Įdomu, kad nepaisant iškeltų teisybės ir laisvės idealų, oponentai gindami valstybę labai dažnai teisina neteisybę ir laisvės suvaržymus.
Nuo to, kad oranziniai dviraciai, judejimo laisves suvarzymas ar privaloma karine tarnyba nera privalomi valstybes atributai, tie reiskiniai neisnyksta. Tas resursu svaistymas ir agresija vistiek yra valstybes produktas. Mineti dalykai egzistuoja ne siaip sau, jie turi savo priezastis. Tikejimas, kad imanoma "minimali" ar "apribota" valstybe, yra utopinis. Neimanoma apriboti organizacijos, kuri pati rasho ir uztikrina istatymus ir turi prievartos monopoli. Jei nusprendi suteikti kazkam monopolines prievartos galias, turi susitaikyti su faktu, kad gausi ir dalykus, kuriu neprasei, bet kurie naudingi valdovams.
1. Bandymas panagrineti ekonomikos pagrindus yra pagirtinas, tik keista, kad oponentai nepastebejo tokios fundamentalios visuomenines sistemos kaip sheima, kuri be prievartos apjungia individu interesus. Prievarta - tik vienas is triju pagrindiniu resursu gavimo budu, kiti du yra meile ir mainai. Mylimam zmogui resursai daznai suteikiami uz dyka, o labiausiai paplites resursu gavimo budas yra mainai. Dauguma organizaciju nereikalauja per prievarta tapti ju nariu, valstybe - liudna isimtis.
Jau buvo mineta, kad libertarines visuomenes credo yra - "nedaryk to kitam, ko nenoretum, kad tau darytu" – paprasta taisyklė laidžianti spręsti laisvų žmonių interesų konfliktus. Situo paciu principu vadovaujasi ir valstybes kaip atskiri individai sudarydamos geros kaimynystes, partnerystes ir kt. tarpvalstybines sutartis. Konsensusas galimas ne tik tarp valstybiu, bet ir tarp atskiru asmenu.
Valstybes trukumas yra ne prievarta, o agresija. Valstybe prievartauja ir tuos zmones, kurie kitu individu teisiu i save ir savo turta nepazeidzia, pvz. reikalaudama is vairuotoju prisisegti dirzus ar kelti valstybines veliavas. Valstybes vykdomas gyventoju prievartavimas nedera su etatistu iskeltu teisingumo ir laisves idealu.
2. Jau parodem, kad teisetvarkos monopolis nera butinas, o "visos visuomenes interesai" tera fikcija. Visuomene sudaryta is daugybes zmoniu, kuriu interesai konfliktuoja, ir neegzistuoja ne vienas interesas bendras visiems.
Arbitrazas paremtas tuo, kad besiteisiancios puses jau suranda bendra salycio taska - del arbitro pasirinkimo. Visada ir esant visokioms santvarkoms arbitrai buvo parenkami pariteto - nesaliskumo principu, o valstybe dazniausiai negali islikti nesaliska ir teistis su savo pilieciu (kaip individu) paritetiniais pagrindais. Kaip tik valstybes saliskumas ir prioriteto pries atskira individa turejimas issaukia "amzinus teismus" (arba pakartotinius per kelias instancijas), arba atvirksciai - per greitus teismus, kurie dazniausiai baigiasi "teismo klaida" ("valstybinio diktatinio teisingumo" klaida).
Dalis uzduodamu klausimu yra jau seniau atsakyti, pvz. del vieningo istatymu rinkinio visai visuomenei ar tarimosi del teismu. Susiduriame su pazistamu oponentu ginco stiliumi kai ignoruojant atsakymus uzdavinejami nauji klausimai vaizduojant kad kita puse atsakymo neturi. Jei norite normalios diskusijos - skaitykite musu teiginius pries uzduodami klausimus.
3. a. "Free-rideriu" egzistavimas nereiskia, kad paslauga neatsiras. Paziurekime i radijo stotis: ju paslaugomis Lietuvoje naudojasi milijonai "freerideriu", o ju paslaugos visvien pelningos. Jei apsaugos paslauga reikalinga zmonems, kuriu nuosavybe yra vagims pasiekiama, tai jie ta paslauga ir nusipirks. Valstybe, kaip jau buvo mineta, veltedziu problemos neissprendzia, produktyvus zmones verciami apmoketi parazituojancio valdininku ir politiku sluoksnio saskaitas. TAI NESIDERINA SU OPONENTU ISKELTU TEISINGUMO IDEALU. Kaimynu tarimasis del siuksliu valymo turi savo kaina, bet savo kaina turi ir tu paslaugu delegavimas valstybei. Privatininkai gali paskaiciuoti ar jiems atsipirks vienas ar kitas dalykas, tuo tarpu valstybe neturi budo ekonomiskai pagristi vieno ar kito dalyko naudinguma. Galu gale daugybe keliu ir bendriju, valomu ir priziurimu privaciai, irodo, kad tai nera problema.
Prievartinis "rupinimasis" zmonemis, kurie to rupescio nepageidauja, NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU.
b. Prievartinis reikalavimas apmoketi svetimas saskaitas NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU. Kaip matome is gausiu auku cunamio aukoms, padeti artimui galima ir laisvanoriskai.
c. Argumentavimas, kad zmogaus prievartavimas yra nieko blogo, nes leidziamas istatymu, yra ciniskas ir NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU. Taip galima pateisinti ir zydu zudyma, kuriems buvo parduota uzdusinimo duju kameroje paslauga numatyta istatymo.
6. Ar tikrai demokratinė valstybė valdoma daugumos? Panagrinekime dabartine Lietuvos situacija. Lietuvoje yra apie 3.6 mln. gyventoju. Rinkeju - 2.6 mln, t.y. 72% gyventoju turi teise balsuoti. Per paskutiniuosius seimo rinkimus balsuoti atejo 40% turinciu rinkejo pazymejima, t.y. 1.04 Mln. arba 30% gyventoju. Uz valdancios koalicijos partijas ir narius balsavo mazdaug 57% balsavusiu rinkeju, t.y. mazdaug 17% gyventoju. 17% yra mazuma, o ne dauguma, kaip oponentai mums bando iteigti. Be to tie 17% irgi yra taip pat valdomi kaip ir sitos valdzios niekaip neigalioje 83% gyventoju.
Nieko bendro agresyvi ir parazitine organizacija su liberalizmu neturi ir neverta panashumu net ieskoti. Dalis gyventoju jokiu paslaugu is valstybes ne neprashe, taigi valstybei belieka nukelti savo sienas uz tu zmoniu, kuriems valstybe nereikalinga, darzu ribu. Valstybes vykdomas svetimo turto grobimas ir gyventoju prievartavimas NEDERA SU OPONENTU ISKELTU TEISINGUMO IR LAISVES IDEALU.
8.Lietuvos Respublika neturi jokios legaliai isigytos zemes ir negali nieko dalinti. Zeme ir kitas nekilnojamasis turtas buvo naudojamas ir priklause gyventojams dar pries atsirandant Lietuvos Respublikai, taigi valstybes pretenzijos libertaru poziuriu yra nepagristos ir neteisetos. Valdzios sudaromi apribojimai disponavimui individu nuosavybe yra agresija IR YRA NESUDERINAMA SU OPONENTU KELIAMAIS LAISVES IDEALAIS.
10. a. Žemės įsigijimas nėra visiškai laisvanoriškas sandoris tarp valstybės ir jos piliečio (privataus asmens), nes tik viena pusė - valstybė gali diktuoti sąlygas ir nustatyti apribojimus naudotis žeme. Valstybė nenumato jokių galimybių perkelti įsigytą žemę į kitą valstybę ar atik atsiskirti nuo jos! Gal galėtų mūsų oponentai pateikti kokių nors sėkmigų pavyzdžių apie įsigytos žemės perkėlimą į kitą valstybę ar personalinės valstybės įkūrimo įsigytos žemės pagrindu?
b. Ne teoriškai, o - praktiškai galima susipilti salą ir paskelbti personalinę valstybę, deja - vietų (patogių - galima supilti viduryje vandenyno, bet reikės grunto, kurio neparduos pakankamais kiekiais nei nei viena valstybė, nei valstybių grupė) nėra, nes jas (12 mylių zona, ekonominė zona) užėmusios valstybės ir (žr. a) neleidžia pasinaudoti ta galimybe.
11. Jei svedu ekonomika tokia konkurencinga ir efektyvi, o viesasis sektorius toks puikus tai kaip yra, kad:
privaciame sektoriuje darbu nepadaugejo jau nuo 1950 metu;
nei viena is 50 didziausiu imoniu Stokholmo birzoje neatsirado po 1970 metu;
pagal produktyvuma Svedija OECD saliu sarase nukrito is 4 i 14 vieta;
virs milijono is 4 milijonu darbingu zmoniu 2003 nedirbo ir gyveno is valdisku pasalpu;
vidutines svedo pajamos yra mazesnes negu vidutiniu juodaodziu amerikieciu - vieno skurdziausiu sluoksniu;
svedu seimos pajamos yra 1.5 karto mazesnes negu amerikonu seimos pajamos;
nusikaltimu Svedijoje daugiau negu JAV (http://www.instapundit.com/archives/000519.php)?
Siandienines ekonomikos ir visuomenes negalios kontrastuoja su 1890-1950 metu periodu kai Svedija buvo mazu mokesciu salis (visa mokesciu nasta pasieke 21% tik 1950) ir turejo greiciausiai augancia ekonomika pasaulyje ir sukure daugybe pasaulyje zinomu imoniu. Ekonominis augimas Svedijos praeityje ir dabartine stagnacija tik eilini karta irodo, kad valstybe resursus naudoja neefektyviai.
Tai, kad "demokratinėse valstybėse valdžios priimami sprendimai orientuoti į daugumos interesų tenkinimą" tera problemos konstatavimas, o ne sistemos pateisinimas. Isties tai yra vienas is esminiu valstybes trukumu: rinkoje zmones gali naudoti resursus savo tikslams pasiekti, o valstybe apriboja tikslu ivairove, individams uzkrauna "bendrus tikslus" ir zmones verciami siekti ne to, kas ju nuomone yra gerai, o tai kas valstybes nuomone yra gerai. Grupes zmoniu tikslu primetimas kitiems NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU.
13 & 17. Tai, kad kurio nors valdininko kompetencija kazkurioje srityje yra aukstesne negu vidutinio gyventojo, visai nepaneigia teiginio, kad i valstybeje nera mechanizmo i valdzia pakliuti paties kompetentiskiausiems specialistams, nei irodo tu specialistu reikalinguma is viso. Jei zmogui reikia informacijos racionaliam sprendimui, jis gali tiesiogiai be valstybes tarpininkavimo kreiptis i tos srities specialistus. Jei nori suzinoti pavojinga nitratu kieki, kreipkis tiesiogiai i medikus, vis tiek politikai tokiu dalyku neismano. O nuolatiniai rinkimai skatina ignoruoti ilgalaikes perspektyvas ir greito pralobimo mokesciu moketoju saskaita planus. Oponentai be to bando ignoruoti dauguma gyventoju, kurie jokios valdzios isvis nerinko, bet priversti moketi nekompetetingiems valdininkams uz nereikalingas paslaugas, kas NEDERA SU OPONENTU ISKELTAIS LAISVES IDEALAIS.
14. Vieshu paslaugu egzistavimas nerodo valstybes poreikio. Vieshas paslaugas gali teikti ir privacios imones (zr. radijo stociu, teikianciu vieshas paslaugas, pavyzdi). Istatymu leidybos galima finansavima mes jau nurodeme: uz istatymu leidyba gali moketi istatymu naudotojai - apsaugos imones ir ju klientai. Nevaizduokite, kad i klausimus neatsakyta. Vardinimas kam valstybe leidzia atimtus is gyventoju pinigus yra nesusijes su musu teiginiu, kad pinigu atemimas is gyventoju trukdo vystytis analogiskoms bet laisvanoriskoms visuomenes institucijoms. Naturaliu vystymusi ivardijame centralizuotai ir per jega nevarzoma vystymasi. Visuomene valstybeje yra tiek pat naturali, kiek naturali gamta zoologijos sode.
Teiginys, kad organizuotumas yra imanomas tik valstybeje, o "stipresniojo teise" valstybeje neegzistuoja, yra akivaizdi neteisybe. Valstybe privercia gyventoja vykdyti valdovu sukurtus istatymus, butent del to, kad ji yra stipresne.
15. Resursu paskirstymo efektyvumas pasireiskia tuo, kad resursas keliauna ten kur jo labiausiai reikia, ir kur uz ji duodama daugiausiai kitu resursu. Tas efektyvumas yra ne nepalyginamas su valdisku resursu svaistymu. Prisiminkime tuos pacius oranzinius dviracius, niekam nereikalingu shoviniu gamyklas, vienkartinius lektuvus valdininkams. Tai, kad oponentai, IŠKĖLĘ LAISVĖS IDEALĄ, LAISVUS ŽMONIŲ SANTYKIUS VADINA NEIGIAMU SOCIALINIU FAKTORIUMI, tiesiog išduoda, kad laisvė jiems yra nepageidaujamas reiškinys.
Tikrai abi puses laisvanoriskame sanderyje visada laimi. Nezinia ka oponentai turi omenyje kalbedami apie XIX a. isnaudojima. Isties nera abejoniu, kad Lietuvoje baudziauninkai buvo isnaudojami, tas yra pasibaisetina, bet jiems ir nebuvo leidziama savo nuoziura sudarineti sandoriu. Uztat ir reikalaujame, kad joks zmogus nebutu verciamas ka nors daryti, kam jis nera daves sutikimo. Masini darbuotoju isnaudojima patiriame ir siandien, kai valdovai mokesciu forma atima zmoniu sunkiai uzdirbtus pinigus.
Gyvenimas valstybeje nera laisvanoriskas sanderis. Dauguma zmoniu gyveno Lietuvoje dar pries atsirandant Lietuvos Respublikai. Valstybei pareiskus savo pretenzijas jokios sutartys su gyventojais sudarytos nebuvo. Lietuvos Respublika neturi jokio pagrindo vadinti ta teritorija sava, nes neturi isigijimo dokumentu. Net ir savoje teritorijoje savininkai negali riboti zmoniu teisiu, naudojimasis kuriomis negadina nuosavybes, nes tai NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU.
Automobilio pardavimas gamtos netersia! Gamta tersia automobilio gaminimo procesas ir vazinejimas automobiliu. Lieka tik pakartoti, kad sutartis yra tik dvieju pusiu reikalas. Trecios salies kisimasis i laisvanoriskus dvieju pusiu santykius yra agresija ir NESIDERINA SU OPONENTU KELIAMAIS LAISVES IDEALAIS.
16.Nieks ne netvirtino, kad centralizuota komandine ekonomika totalitarine prasme yra butinas valstybes atributas! Traktuojame tai kaip bandyma nusukti kalba nuo fundamentaliu dalyku. Oponentai matyt neturi ka pasakyti del fakto, kad centralizuotas visuomenes valdymas valstybeje egzistuoja ir tas centrinis valdymas nepajegia efektyviai valdyti visuomeniniu santykiu ir ryshiu del ju daugialypio sudetingumo. Europa ir klajokliai afrikieciai del skirtingu kulturu yra nelygintini. Lyginant bevaldi Somali su artimos kulturos kaimyninemis valstybemis Etiopija ar Eritreja matomi aiskus valstybes trukumai: kaimynysteje politikai neseniai uzmuse 70 000 ir istreme 600 000 zmoniu, Somalyje tokio masto problemu nera. Svedija geriausia lyginti su pacia Svedija- kol valstybes kisimasis i uki buvo mazas, svedai turejo greiciausia ekonomikos augima pasaulyje, o dabar Svedijos ukis stagnuoja ir vis labiau atsilieka nuo kitu shaliu. Taip pat teisingiau su Afrikos klajokliais būtų lyginti Europos klajoklius – čigonus.
18. Karas yra sveikos valstybes pozymis. Kiekvienas karas duoda proga mobilizuoti gyventojus ir sutvirtinti valdzia. JAV istorija yra labai pamokanti. Nepriklausomybes karo metu atsirado infliacine dalinio rezervo bankine sistema, protekciniai tarifai, vidinis federalinis apmokestinimas, nuolatine kariuomene ir laivynas. Del karo sukeltos infliacijos atsirado ir centrinis bankas. Visos sios institucijos liko ir po karo. Pilietinis karas atnese dideliu verslu subsidijavima, centralizuota bankine sistema, pirma shaukima i kariuomene ir pirma pajamu mokesti. Pirmas pasaulinis karas valdziai leido pasukti nuo santykinai laisvos rinkos ekonomikos i siandienine monopoline ir karteline sistema, nuolatini pelno mokesti, ispustus federalinius biudzetus, karinius kontraktus ir nuolatine globalia intervencija. Antrasis pasaulinis karas visam laikui atnese dideles valdzios, didziojo verslo ir didziuju profsajungu partneryste, besiplecianti karini kompleksa, didejancia infliacija, amzina pasaulio policinko vaidmeni.
Libertarai nesiulo grizti i feodalizma. Libertaru siuloma teisine sistema leidzia apriboti agresija, o valstybe pati savaime yra agresija. Karas yra brangus, ir kiekvienas mokedamas uz kara is savo kisenes pasvertu ar nera geresnio budo problemoms spresti. Politikams nerupi taupyti svetimus pinigus, atvirksciai - kuo didesnes valstybes islaidos krauna turtus valdininkams ir su jais susijusiems verslininkams. Nieko keisto, kad individai nezudo ir neniokoja tokiais mastais kaip valstybes, kurios vien XX amziuje uzmushe apie 200 mln. zmoniu. Plečiantis tarptautinėms organizacijoms dides karų mastas.
Nuo to, kad oranziniai dviraciai, judejimo laisves suvarzymas ar privaloma karine tarnyba nera privalomi valstybes atributai, tie reiskiniai neisnyksta. Tas resursu svaistymas ir agresija vistiek yra valstybes produktas. Mineti dalykai egzistuoja ne siaip sau, jie turi savo priezastis. Tikejimas, kad imanoma "minimali" ar "apribota" valstybe, yra utopinis. Neimanoma apriboti organizacijos, kuri pati rasho ir uztikrina istatymus ir turi prievartos monopoli. Jei nusprendi suteikti kazkam monopolines prievartos galias, turi susitaikyti su faktu, kad gausi ir dalykus, kuriu neprasei, bet kurie naudingi valdovams.
1. Bandymas panagrineti ekonomikos pagrindus yra pagirtinas, tik keista, kad oponentai nepastebejo tokios fundamentalios visuomenines sistemos kaip sheima, kuri be prievartos apjungia individu interesus. Prievarta - tik vienas is triju pagrindiniu resursu gavimo budu, kiti du yra meile ir mainai. Mylimam zmogui resursai daznai suteikiami uz dyka, o labiausiai paplites resursu gavimo budas yra mainai. Dauguma organizaciju nereikalauja per prievarta tapti ju nariu, valstybe - liudna isimtis.
Jau buvo mineta, kad libertarines visuomenes credo yra - "nedaryk to kitam, ko nenoretum, kad tau darytu" – paprasta taisyklė laidžianti spręsti laisvų žmonių interesų konfliktus. Situo paciu principu vadovaujasi ir valstybes kaip atskiri individai sudarydamos geros kaimynystes, partnerystes ir kt. tarpvalstybines sutartis. Konsensusas galimas ne tik tarp valstybiu, bet ir tarp atskiru asmenu.
Valstybes trukumas yra ne prievarta, o agresija. Valstybe prievartauja ir tuos zmones, kurie kitu individu teisiu i save ir savo turta nepazeidzia, pvz. reikalaudama is vairuotoju prisisegti dirzus ar kelti valstybines veliavas. Valstybes vykdomas gyventoju prievartavimas nedera su etatistu iskeltu teisingumo ir laisves idealu.
2. Jau parodem, kad teisetvarkos monopolis nera butinas, o "visos visuomenes interesai" tera fikcija. Visuomene sudaryta is daugybes zmoniu, kuriu interesai konfliktuoja, ir neegzistuoja ne vienas interesas bendras visiems.
Arbitrazas paremtas tuo, kad besiteisiancios puses jau suranda bendra salycio taska - del arbitro pasirinkimo. Visada ir esant visokioms santvarkoms arbitrai buvo parenkami pariteto - nesaliskumo principu, o valstybe dazniausiai negali islikti nesaliska ir teistis su savo pilieciu (kaip individu) paritetiniais pagrindais. Kaip tik valstybes saliskumas ir prioriteto pries atskira individa turejimas issaukia "amzinus teismus" (arba pakartotinius per kelias instancijas), arba atvirksciai - per greitus teismus, kurie dazniausiai baigiasi "teismo klaida" ("valstybinio diktatinio teisingumo" klaida).
Dalis uzduodamu klausimu yra jau seniau atsakyti, pvz. del vieningo istatymu rinkinio visai visuomenei ar tarimosi del teismu. Susiduriame su pazistamu oponentu ginco stiliumi kai ignoruojant atsakymus uzdavinejami nauji klausimai vaizduojant kad kita puse atsakymo neturi. Jei norite normalios diskusijos - skaitykite musu teiginius pries uzduodami klausimus.
3. a. "Free-rideriu" egzistavimas nereiskia, kad paslauga neatsiras. Paziurekime i radijo stotis: ju paslaugomis Lietuvoje naudojasi milijonai "freerideriu", o ju paslaugos visvien pelningos. Jei apsaugos paslauga reikalinga zmonems, kuriu nuosavybe yra vagims pasiekiama, tai jie ta paslauga ir nusipirks. Valstybe, kaip jau buvo mineta, veltedziu problemos neissprendzia, produktyvus zmones verciami apmoketi parazituojancio valdininku ir politiku sluoksnio saskaitas. TAI NESIDERINA SU OPONENTU ISKELTU TEISINGUMO IDEALU. Kaimynu tarimasis del siuksliu valymo turi savo kaina, bet savo kaina turi ir tu paslaugu delegavimas valstybei. Privatininkai gali paskaiciuoti ar jiems atsipirks vienas ar kitas dalykas, tuo tarpu valstybe neturi budo ekonomiskai pagristi vieno ar kito dalyko naudinguma. Galu gale daugybe keliu ir bendriju, valomu ir priziurimu privaciai, irodo, kad tai nera problema.
Prievartinis "rupinimasis" zmonemis, kurie to rupescio nepageidauja, NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU.
b. Prievartinis reikalavimas apmoketi svetimas saskaitas NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU. Kaip matome is gausiu auku cunamio aukoms, padeti artimui galima ir laisvanoriskai.
c. Argumentavimas, kad zmogaus prievartavimas yra nieko blogo, nes leidziamas istatymu, yra ciniskas ir NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU. Taip galima pateisinti ir zydu zudyma, kuriems buvo parduota uzdusinimo duju kameroje paslauga numatyta istatymo.
6. Ar tikrai demokratinė valstybė valdoma daugumos? Panagrinekime dabartine Lietuvos situacija. Lietuvoje yra apie 3.6 mln. gyventoju. Rinkeju - 2.6 mln, t.y. 72% gyventoju turi teise balsuoti. Per paskutiniuosius seimo rinkimus balsuoti atejo 40% turinciu rinkejo pazymejima, t.y. 1.04 Mln. arba 30% gyventoju. Uz valdancios koalicijos partijas ir narius balsavo mazdaug 57% balsavusiu rinkeju, t.y. mazdaug 17% gyventoju. 17% yra mazuma, o ne dauguma, kaip oponentai mums bando iteigti. Be to tie 17% irgi yra taip pat valdomi kaip ir sitos valdzios niekaip neigalioje 83% gyventoju.
Nieko bendro agresyvi ir parazitine organizacija su liberalizmu neturi ir neverta panashumu net ieskoti. Dalis gyventoju jokiu paslaugu is valstybes ne neprashe, taigi valstybei belieka nukelti savo sienas uz tu zmoniu, kuriems valstybe nereikalinga, darzu ribu. Valstybes vykdomas svetimo turto grobimas ir gyventoju prievartavimas NEDERA SU OPONENTU ISKELTU TEISINGUMO IR LAISVES IDEALU.
8.Lietuvos Respublika neturi jokios legaliai isigytos zemes ir negali nieko dalinti. Zeme ir kitas nekilnojamasis turtas buvo naudojamas ir priklause gyventojams dar pries atsirandant Lietuvos Respublikai, taigi valstybes pretenzijos libertaru poziuriu yra nepagristos ir neteisetos. Valdzios sudaromi apribojimai disponavimui individu nuosavybe yra agresija IR YRA NESUDERINAMA SU OPONENTU KELIAMAIS LAISVES IDEALAIS.
10. a. Žemės įsigijimas nėra visiškai laisvanoriškas sandoris tarp valstybės ir jos piliečio (privataus asmens), nes tik viena pusė - valstybė gali diktuoti sąlygas ir nustatyti apribojimus naudotis žeme. Valstybė nenumato jokių galimybių perkelti įsigytą žemę į kitą valstybę ar atik atsiskirti nuo jos! Gal galėtų mūsų oponentai pateikti kokių nors sėkmigų pavyzdžių apie įsigytos žemės perkėlimą į kitą valstybę ar personalinės valstybės įkūrimo įsigytos žemės pagrindu?
b. Ne teoriškai, o - praktiškai galima susipilti salą ir paskelbti personalinę valstybę, deja - vietų (patogių - galima supilti viduryje vandenyno, bet reikės grunto, kurio neparduos pakankamais kiekiais nei nei viena valstybė, nei valstybių grupė) nėra, nes jas (12 mylių zona, ekonominė zona) užėmusios valstybės ir (žr. a) neleidžia pasinaudoti ta galimybe.
11. Jei svedu ekonomika tokia konkurencinga ir efektyvi, o viesasis sektorius toks puikus tai kaip yra, kad:
privaciame sektoriuje darbu nepadaugejo jau nuo 1950 metu;
nei viena is 50 didziausiu imoniu Stokholmo birzoje neatsirado po 1970 metu;
pagal produktyvuma Svedija OECD saliu sarase nukrito is 4 i 14 vieta;
virs milijono is 4 milijonu darbingu zmoniu 2003 nedirbo ir gyveno is valdisku pasalpu;
vidutines svedo pajamos yra mazesnes negu vidutiniu juodaodziu amerikieciu - vieno skurdziausiu sluoksniu;
svedu seimos pajamos yra 1.5 karto mazesnes negu amerikonu seimos pajamos;
nusikaltimu Svedijoje daugiau negu JAV (http://www.instapundit.com/archives/000519.php)?
Siandienines ekonomikos ir visuomenes negalios kontrastuoja su 1890-1950 metu periodu kai Svedija buvo mazu mokesciu salis (visa mokesciu nasta pasieke 21% tik 1950) ir turejo greiciausiai augancia ekonomika pasaulyje ir sukure daugybe pasaulyje zinomu imoniu. Ekonominis augimas Svedijos praeityje ir dabartine stagnacija tik eilini karta irodo, kad valstybe resursus naudoja neefektyviai.
Tai, kad "demokratinėse valstybėse valdžios priimami sprendimai orientuoti į daugumos interesų tenkinimą" tera problemos konstatavimas, o ne sistemos pateisinimas. Isties tai yra vienas is esminiu valstybes trukumu: rinkoje zmones gali naudoti resursus savo tikslams pasiekti, o valstybe apriboja tikslu ivairove, individams uzkrauna "bendrus tikslus" ir zmones verciami siekti ne to, kas ju nuomone yra gerai, o tai kas valstybes nuomone yra gerai. Grupes zmoniu tikslu primetimas kitiems NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU.
13 & 17. Tai, kad kurio nors valdininko kompetencija kazkurioje srityje yra aukstesne negu vidutinio gyventojo, visai nepaneigia teiginio, kad i valstybeje nera mechanizmo i valdzia pakliuti paties kompetentiskiausiems specialistams, nei irodo tu specialistu reikalinguma is viso. Jei zmogui reikia informacijos racionaliam sprendimui, jis gali tiesiogiai be valstybes tarpininkavimo kreiptis i tos srities specialistus. Jei nori suzinoti pavojinga nitratu kieki, kreipkis tiesiogiai i medikus, vis tiek politikai tokiu dalyku neismano. O nuolatiniai rinkimai skatina ignoruoti ilgalaikes perspektyvas ir greito pralobimo mokesciu moketoju saskaita planus. Oponentai be to bando ignoruoti dauguma gyventoju, kurie jokios valdzios isvis nerinko, bet priversti moketi nekompetetingiems valdininkams uz nereikalingas paslaugas, kas NEDERA SU OPONENTU ISKELTAIS LAISVES IDEALAIS.
14. Vieshu paslaugu egzistavimas nerodo valstybes poreikio. Vieshas paslaugas gali teikti ir privacios imones (zr. radijo stociu, teikianciu vieshas paslaugas, pavyzdi). Istatymu leidybos galima finansavima mes jau nurodeme: uz istatymu leidyba gali moketi istatymu naudotojai - apsaugos imones ir ju klientai. Nevaizduokite, kad i klausimus neatsakyta. Vardinimas kam valstybe leidzia atimtus is gyventoju pinigus yra nesusijes su musu teiginiu, kad pinigu atemimas is gyventoju trukdo vystytis analogiskoms bet laisvanoriskoms visuomenes institucijoms. Naturaliu vystymusi ivardijame centralizuotai ir per jega nevarzoma vystymasi. Visuomene valstybeje yra tiek pat naturali, kiek naturali gamta zoologijos sode.
Teiginys, kad organizuotumas yra imanomas tik valstybeje, o "stipresniojo teise" valstybeje neegzistuoja, yra akivaizdi neteisybe. Valstybe privercia gyventoja vykdyti valdovu sukurtus istatymus, butent del to, kad ji yra stipresne.
15. Resursu paskirstymo efektyvumas pasireiskia tuo, kad resursas keliauna ten kur jo labiausiai reikia, ir kur uz ji duodama daugiausiai kitu resursu. Tas efektyvumas yra ne nepalyginamas su valdisku resursu svaistymu. Prisiminkime tuos pacius oranzinius dviracius, niekam nereikalingu shoviniu gamyklas, vienkartinius lektuvus valdininkams. Tai, kad oponentai, IŠKĖLĘ LAISVĖS IDEALĄ, LAISVUS ŽMONIŲ SANTYKIUS VADINA NEIGIAMU SOCIALINIU FAKTORIUMI, tiesiog išduoda, kad laisvė jiems yra nepageidaujamas reiškinys.
Tikrai abi puses laisvanoriskame sanderyje visada laimi. Nezinia ka oponentai turi omenyje kalbedami apie XIX a. isnaudojima. Isties nera abejoniu, kad Lietuvoje baudziauninkai buvo isnaudojami, tas yra pasibaisetina, bet jiems ir nebuvo leidziama savo nuoziura sudarineti sandoriu. Uztat ir reikalaujame, kad joks zmogus nebutu verciamas ka nors daryti, kam jis nera daves sutikimo. Masini darbuotoju isnaudojima patiriame ir siandien, kai valdovai mokesciu forma atima zmoniu sunkiai uzdirbtus pinigus.
Gyvenimas valstybeje nera laisvanoriskas sanderis. Dauguma zmoniu gyveno Lietuvoje dar pries atsirandant Lietuvos Respublikai. Valstybei pareiskus savo pretenzijas jokios sutartys su gyventojais sudarytos nebuvo. Lietuvos Respublika neturi jokio pagrindo vadinti ta teritorija sava, nes neturi isigijimo dokumentu. Net ir savoje teritorijoje savininkai negali riboti zmoniu teisiu, naudojimasis kuriomis negadina nuosavybes, nes tai NEDERA SU OPONENTU ISKELTU LAISVES IDEALU.
Automobilio pardavimas gamtos netersia! Gamta tersia automobilio gaminimo procesas ir vazinejimas automobiliu. Lieka tik pakartoti, kad sutartis yra tik dvieju pusiu reikalas. Trecios salies kisimasis i laisvanoriskus dvieju pusiu santykius yra agresija ir NESIDERINA SU OPONENTU KELIAMAIS LAISVES IDEALAIS.
16.Nieks ne netvirtino, kad centralizuota komandine ekonomika totalitarine prasme yra butinas valstybes atributas! Traktuojame tai kaip bandyma nusukti kalba nuo fundamentaliu dalyku. Oponentai matyt neturi ka pasakyti del fakto, kad centralizuotas visuomenes valdymas valstybeje egzistuoja ir tas centrinis valdymas nepajegia efektyviai valdyti visuomeniniu santykiu ir ryshiu del ju daugialypio sudetingumo. Europa ir klajokliai afrikieciai del skirtingu kulturu yra nelygintini. Lyginant bevaldi Somali su artimos kulturos kaimyninemis valstybemis Etiopija ar Eritreja matomi aiskus valstybes trukumai: kaimynysteje politikai neseniai uzmuse 70 000 ir istreme 600 000 zmoniu, Somalyje tokio masto problemu nera. Svedija geriausia lyginti su pacia Svedija- kol valstybes kisimasis i uki buvo mazas, svedai turejo greiciausia ekonomikos augima pasaulyje, o dabar Svedijos ukis stagnuoja ir vis labiau atsilieka nuo kitu shaliu. Taip pat teisingiau su Afrikos klajokliais būtų lyginti Europos klajoklius – čigonus.
18. Karas yra sveikos valstybes pozymis. Kiekvienas karas duoda proga mobilizuoti gyventojus ir sutvirtinti valdzia. JAV istorija yra labai pamokanti. Nepriklausomybes karo metu atsirado infliacine dalinio rezervo bankine sistema, protekciniai tarifai, vidinis federalinis apmokestinimas, nuolatine kariuomene ir laivynas. Del karo sukeltos infliacijos atsirado ir centrinis bankas. Visos sios institucijos liko ir po karo. Pilietinis karas atnese dideliu verslu subsidijavima, centralizuota bankine sistema, pirma shaukima i kariuomene ir pirma pajamu mokesti. Pirmas pasaulinis karas valdziai leido pasukti nuo santykinai laisvos rinkos ekonomikos i siandienine monopoline ir karteline sistema, nuolatini pelno mokesti, ispustus federalinius biudzetus, karinius kontraktus ir nuolatine globalia intervencija. Antrasis pasaulinis karas visam laikui atnese dideles valdzios, didziojo verslo ir didziuju profsajungu partneryste, besiplecianti karini kompleksa, didejancia infliacija, amzina pasaulio policinko vaidmeni.
Libertarai nesiulo grizti i feodalizma. Libertaru siuloma teisine sistema leidzia apriboti agresija, o valstybe pati savaime yra agresija. Karas yra brangus, ir kiekvienas mokedamas uz kara is savo kisenes pasvertu ar nera geresnio budo problemoms spresti. Politikams nerupi taupyti svetimus pinigus, atvirksciai - kuo didesnes valstybes islaidos krauna turtus valdininkams ir su jais susijusiems verslininkams. Nieko keisto, kad individai nezudo ir neniokoja tokiais mastais kaip valstybes, kurios vien XX amziuje uzmushe apie 200 mln. zmoniu. Plečiantis tarptautinėms organizacijoms dides karų mastas.
10 senu argumentu paaiskinimas:
1.
a. Valstybes kontroliuojamu resursu privatizacijos pavyzdziu yra daugybe, net ir Lietuvoje. Resursus galima parduoti ir leshas isdalinti gyventojams, galima resursus isdalinti gyventojams ir palikti realizacija jiems patiems. Siulytume, kad zemes ir vandens savininkams atitektu ir virs ju valdu esantis oras.
b. Mes nezadam komentuoti oponentu siulomos anarchines sistemos. Musu siulomoje sistemoje klientas gali zinoti kokiuose teismuose ji aptarnaujanti apsaugos agentura sprendzia gincus. O susitarti del bendro teismo gali apsaugos agenturos.
c. "Sventa nuosavybe" tera juokingas oponentu issigalvojimas. Prasyciau pastebet, kad tokiu savoku mes net neminejom. Nera prasmes egzistuoti istatymui leidzianciam be pagrindo zudyti zmones, net ir nuosavame sklype.
Gal musu oponentai nurodys kaip dabar ir kokiu kursu (kaina) valstybe leidzia kvepuoti mums Vilniaus senamiestyje? Tada pateiksime nenugincijamus irodymus, kad nevalstybineje santvarkoje oro "paskirstymas' bus efektyvesnis!
d. Daugelis gyventoju be jokiu resursu? Kur toks kosmaras? Nebent Siaures Korejoje. Bet net ir dauguma korejieciu turi rankas, taigi nera visai be resursu ir visai priklausomi nuo kitu. Tai kad viena ar kita valstybe grobia svetima turta tera liudna kasdienybe, nesuderinama su principais ir istatymais, ginanciais privacia nuosavybe. Kaip sakoma, "tik mazi vaikai ir dideles valstybes renkasi toki neefektyvu resursu isigijimo buda kaip smurtas".
e. Valstybe nusavina net ne dali perskirstomo turto, o visa. Ka su nusavintu turtu po to valstybe daro, yra neesme.
2. I si klausima buvo atsakyta anksciau. Jei kazkas neprisideda prie paslaugos pirkimo, tai nereiskia, kad paslauga nebus nupirkta ir suteikta. Oponentai nepagristai teigia, kad gatve prie namo bus neisvalyta: jei nors vienam gyventojui svari gatve rupes, tai gatve bus nuvalyta. Jei nevalu kaimynyste nemiela, galima issikelti i rajona su civilizuotesniais gyventojais, galima isigyti nama su atskiru privaziavimu, kur pashaliniai neters, galima issikelti i kooperatini gyvenamaji kompleksa, kur tos valymo paslaugos teikiamos komunaliniu imoniu pagal kolektyvine sutarti. Taigi egzistuoja simtai budu, nereikalaujanciu valstybes isikisimo, svarai palaikyti. Tas pats su apsauga- jei kas nemokamai gali pasinaudoti apsauga, tai nereiskia, kad paslauga bus nesutaikta tam, kam ji reikalinga. Taip pat jau irodyta, kad valstybe neisprendzia veltedziu problemos - ne visi zmones vienodai moka uz is valstybes paslaugas, be to valstybeje egzistuoja visas profesionaliu parazitu sluoksnis. Tikimes nesulaukti to paties klausimo trecia karta.
3. Jei zmogui nepatinka tai, kuriame teisme apsaugos imone sprendzia gincus, jis gali pirkti apsaugos paslaugas kitoje apsaugos imoneje. Oponentu siulomas teisetvarkos anarchijoje variantas neatrodo prasmingas ir leidziantis isspresti konfliktus. Oponentu priekaistas del per mazu galimybiu rinktis teisma atrodo juolab keistai zinant, kad jie remia monopolini teismu modeli, kur joks pasirinkimas neegzistuoja is viso.
4.
a. Jei jau musu proteviai pries tukstancius metu sugebejo aukso tikruma nustatyti, tai nerimta teigti, kad siais laikais tas yra techniskai sunku. Ribotos aukso atsargos yra ne trukumas, o privalumas, neleidziantis staigiai padidinti pinigu pasiula.
b. Vertybes gautas uz pinigus galima parduoti.
c. Kiekvienas zmogus neprivalo buti visu reikalu ekspertu nes jau seniai israstas darbo pasidalinimas. O gasdinimas ziniasklaidos kontrole siais nuolat laisvejancios ziniasklaidos laikais neturi pagrindo.
d. Siais laikais nera jokiu problemu su valiutu kurso apskaiciavimu. Pasipildes elektronine kortele litais gali atsiskaitineti praktiskai visame pasaulyje bet kokia valiuta nesukdamas galvos del kurso. Kursas apskaiciuojamas automatiskai. Be to vartotoju patogumui gali atsirasti standartine valiuta, pagal kurios kursa ivairus pinigu leidejai gaeetu nustatyti savo pinigu kursa. Standartams monopolijos irgi nereikalingos.
e. Monopoline teisetvarka kovai su nusikalteliais nebutina. Nusikalteliai butu baudziami pagal galiojancius istatymus. Nusikalteliu sau israsomos teises normos nieko nereiskia, jei jos priestarauja visuomeneje vyraujancioms teisems normoms. Kare su visais nusikaltelius ginanti agentura greitai isnyktu.
5. a. Neigti masto disekonomijos egzistavima tiesiog nerimta, tai pateikiama visuose ekonomikos elementoriuose ir enciklopedijose. Masto ekonomikos koncepcija visai nesako, kaip kad oponentai teigia, kad "didesnės įmonės visuomet yra efektyvesnės nei mažos". Masto ekonomikos koncepcija sako, kad augant gamybos apimtims iki tam tikros ribos produkcijos savikaina mazeja. Taigi masto ekonomika tiesiog turi savo riba, uz kurios mastas nebeteikia pranashumo. Minetieji "gigantiski automobiliu koncernai" per daugybe metu jau baigia pavirsti prekiniais zenklais, o dauguma automobiliu daliu gaminamos kontraktininku gamyklose pagal uzsakymus. Kaip mineta, gasdinimas tuo, kad stambios imones visada pranasesnes uz smulkias neturi pagrindo ir neatitinka realybes, nes jau kelis desimtmecius imoniu dydis pasaulyje mazeja.
Del oponentu teiginiu kategoriskumo, juos ypac lengva paneigti. Priminsime oponentu teigini: "didesnės įmonės visuomet yra efektyvesnės nei mažos". Oponentai matyt laiko IBM ir General Motors vadovybes, kurios siuo metu atleidzia 13 000 darbuotoju ir 25 000 darbuotoju, kvailiais? Kodel IBM ir GM nenori pasinaudoti papildomais resursais ir didesniu lankstumu kovoje pries konkurentus? Matyt todel, kad tie didesni resursai turi savo kaina. Milziniska General Motors pirma siu metu ketvirti patyre $900 mln. nuostoli, sesis kartus maziau automobiliu pagaminanti Hyundai gavo $350 mln. pelna. Galu gale daugybe didziuju imoniu savo metu buvo mazos, kad ir pavyzdziui Microsoft. Pagal oponentu teorija, menko dydzio imone kurios visi darbuotojai telpa i viena paveiksliuka
septyniasdesimtaisiais nebutu galejusi efektyviai konkuruoti ir buvo pasmerkta zlugimui. Microsoft isgyveno ir praturtejo. Matome, kad oponentu hipoteze yra klaidinga.
b. Konkurentu rinkos dydis neturi reiksmes. Naujokui nebutina iskart uzgrobti 100% rinkos. Viena automobiliu gamykla nishinei rinkai aptarnauti ir pirmas produkcijos platinimo taskas yra pakankamas startas gamybai ir pardavimams pradeti. Kinijoje didziosioms imonems sunku konkuruoti su naujais ir nedideliais automobiliu gamintojais, tokiais kaip Geely, Chery, and Great Wall Motors, kurie plecia gamyba ir eksporta.
Siuolaikine gamyba reikalauja vis nauju investiciju. Oponentai daro klaida teigdami, kad imonei viena karta investavus i gamyba, visos investicijos yra baigtos visiems laikams. Isitvirtinusioms imonems irgi reikia nuolat investuoti.
c. Privacios naturaliu resursu monopolijos realybeje nebuvo, nera ir nenusimato. Valstybines resursu monopolijos yra realios ir kelia daug problemu.
d. Oponentu prognozuojamas valstybes atsiradimo rinkoje scenarijus neaktualus, nes libertarioje anarchijoje nepripazistant teisines monopolijos, savo klientus pagal esamus istatymus gintu nepriklausomos nuo teritorijos savininko apsaugos organizacijos. Neribota prievarta pries teritorijos gyventojus yra vien valstybiu problema, ir butent del teisetvarkos monopolijos. Valstybe neisprendzia klausimo "who will police the police?" (kas suvaldys tvarkdariu savivale?).
6. Kalbant apie valstybes vertybiu apsauga, butina pamineti, kad ji yra visiskai neefektyvi Daug metu ant ivairiu pastatu kabo lenteles su uzrasu "Valstybes saugomas pastatas/architekturos paminklas ir t.t.", bet tai daugiau biurokratines korupcijos pasireiskimas, nes pastatai nepriziurimi ir dazniausiai apgriuve. Valstybes biurokratai siekia siais zymekliais uzkelti kaina, kad veliau ir jiems nubyretu uz galu gale parduota "paminkla" jau tinkama nebent nugriovimui ir po to apkaltinti privatu pirkeja nesugebejimu islaikyti paveldo.
a. Gal oponentai mano, kad jiems nepatinkancio viesbucio statyba nebuvo suderinta su valdininkais? Zinoma ji buvo suderinta, ir parazitinis valdininkijos sluoksnis is to neabejotinai pasipelne. Taigi turime eilini senamiescio niokojimo su valdininku pagalba pavyzdi. Bandymas atsieti valdininkija nuo verslo yra nepagristas, matant kaip dauguma austesnio lygio valdininku yra isivele i visokiausius biznelius. Dauguma tarsos problemu kyla ne tik del valdininkijos korupcijos, bet ir del to, kad valdzia nenori ir nepajegia uztikrinti privacios nuosavybes saugumo. Sistemoje gerbiancioje nuosavybes teises, tokia vizualine tarsa tersejui turetu brangiai kainuoti del sumazejusios kaimynu nuosavybes vertes. Jei is tiesu, kaip oponentai tvirtina, yra naikinamos autentiskos senamiescio detales, vadinasi valdininkai vykdo didelio masto bizni paslapcia pardavinedami teise griauti senamiesti, nes oficialiai yra draudziama net langus nudazyti neautentiska spalva. Abejotina, kad tokia nepagarba paveldui testusi, jei senamiestis butu ne prichvatizuojamas korumpuotu valdininku, o laisvai ir skaidriai parduodamas respektabiliems investuotojams.
Draudimai paveldo naikinimui staiga baigiasi, kai valdininkai randa proga is to pasipelnyti. Kaune krantines "remontas" staiga pajudejo, kai savivaldybe nusprende galinti uzdirbti is to. Jei panasus dalykai butu ivyke privatizavus krantine, tai verslininkas butu nedelsian sumaisytas su zememis uz kenkima ir paveldo naikinima. Panasiai ir su Nemuno sala: Valstybes tarnautojai "gyne" parko islaikyma saloje, kol neatsirado tie, kurie gal sumokejo jiems asmeniskai ir dabar ja ginami nauji projektai nuo architektu/urbanistu, kurie bando irodyti tokiu "pertvarkymu" zalinguma.
b. Nenoras parduoti viena ar kita objekta visada baigiasi, kai pasiuloma tinkama kaina. Taip buvo, yra ir bus visada, prie visu santvarku.
c. Be abejo visuomene yra organizuota - ziurekite, pavyzdziui, kaip sklandziai vyksta didmiesciu aprupinimas maistu! jokia valstybe ar centralizuotas valdymas nepajegus pasiekti toki organizuotuma ir efektyvuma. Zmones yra socialines butybes - organizuotumas vyksta naturaliai kasdien. Zmones rinkoje sugeba organizuotis kai pamato, kad is to patirs nauda. Valstybe, atvirksciai, neturi mechanizmo nustatyti ar projektas yra naudingas.
7. Pagrindas galintis isprovokuoti teiseta prievarta yra individo teisiu i ji pati ir jo nuosavybe pazeidimas. Teiseta prievarta yra individo teisiu i ji pati ir jo nuosavybe gynimas ir kompensacijos uz pazeistas teises isieskojimas.
8.
a) Gyventojus itikininti galime logika, faktais ir griaudami isigalejusius mitus. Ta cia ir darome. Del pensininku galimi ivairus variantai - galima ju pretenzijas gyventi svetimo saskaita tiesiog ignoruoti, realios galios paveikti ivykius senukai vis tiek neturi; galima ikurti specialu savanoriska fonda, per kuri laisves ir valstybes mirties norintys zmones galetu is anksto sukaupti leshas senuku balsu pirkimui; galima pamazhu pereiti prie visiskai savanorisko senatves draudimo ir senukai bus patys apsirupine. Akivaizdu, kad socialines garantijos nera vienintele vertybe: garantijos TSRS buvo didesnes nei siandien Lietuvoje, bet zmones TSRS likti nenorejo. Demokratine dauguma ne nereikalinga - uztektu kritines vergauti nebenorincios gyventoju dalies dalies. Vienas is budu pereiti prie libertarios anarchijos yra palaipsniui mazinant valstybiniu instituciju kisimasi i privacius reikalus. Visi libertarizmo elementai yra jau isbandyti istorijoje, mes tesiulome si karta isbandyti visus tuos elementus is karto.
b) zemes privatizacija Lietuvoje vyko ir vyksta, nieko tame mandro nera, galite pasidometi galiojanciais istatymais, oras esantis virs privaciu valdu gali atitekti zemes ir vandens savininkams.
c) Valstybine policija galima isskaidyti ir privatizuoti siandien pat, o galima tiesiog panaikinti, ir jos funkcijas perimtu privacios apsaugos imones.
d) sinchroniskas libertarines anarchijos ivedimas visame pasaulyje nera butinas, jei pashaliniai kishis - teks gintis. Taip jau yra, kad savo laisve tenka ginti. Nemokamu pietu nebuna.
e) Organizuotas valdzios peremimas nelabai tiketinas, jei salyje bus didele dalis laisves norinciu ir ginkluotu zmoniu. Pries ginkla geriausia atsvara yra kitas ginklas. Jei gyventojai gales laikyti namie kovinius ginklus, kaip kad daroma Sveicarijoje, zmones turetu galimybe apginti save ir nebutu bejegiai kaip siandien valstybeje.
f) Regis, kad dauguma libertaru yra pries masinio naikinimo ginklus, nes juos naudojant negalima uztikrinti nekaltu zmoniu saugumo. Masinio naikinimo ginklai galetu buti sunaikinti, paliekant tik taktinio naudojimo ginklus. Masinio naikinimo ginklu turbut netoleruotu tankiai miestuose gyvenanti visuomene, dislokavimas retai gyvenamose vietovese imanomas.
10. Sutinkame, kad daugumai zmoniu liberali anarchija siandien neatrodo geriausia sistema. Dauguma zmoniu siandien nepageidauja libertarios anarchijos nes per tukstancius metu yra ibauginti valstybiu demagogijos ir tiki, kad valstybe yra butina darniai visuomenei. Tas nereiskia, kad ta dauguma del savo nepagristu baimiu igauna teise prievartauti mazuma, kuriai valstybe nereikalinga, ar kad ir rytoj daugumai zmoniu valstybe atrodys reikalinga. Daugumos norams neteikiame dideles reiksmes, nes nei dauguma nei mazuma neturi teises prievartauti savo artima. Galima sakyt, kad mes rupinames prievartaujama mazuma ir dirbame rytojui.
1.
a. Valstybes kontroliuojamu resursu privatizacijos pavyzdziu yra daugybe, net ir Lietuvoje. Resursus galima parduoti ir leshas isdalinti gyventojams, galima resursus isdalinti gyventojams ir palikti realizacija jiems patiems. Siulytume, kad zemes ir vandens savininkams atitektu ir virs ju valdu esantis oras.
b. Mes nezadam komentuoti oponentu siulomos anarchines sistemos. Musu siulomoje sistemoje klientas gali zinoti kokiuose teismuose ji aptarnaujanti apsaugos agentura sprendzia gincus. O susitarti del bendro teismo gali apsaugos agenturos.
c. "Sventa nuosavybe" tera juokingas oponentu issigalvojimas. Prasyciau pastebet, kad tokiu savoku mes net neminejom. Nera prasmes egzistuoti istatymui leidzianciam be pagrindo zudyti zmones, net ir nuosavame sklype.
Gal musu oponentai nurodys kaip dabar ir kokiu kursu (kaina) valstybe leidzia kvepuoti mums Vilniaus senamiestyje? Tada pateiksime nenugincijamus irodymus, kad nevalstybineje santvarkoje oro "paskirstymas' bus efektyvesnis!
d. Daugelis gyventoju be jokiu resursu? Kur toks kosmaras? Nebent Siaures Korejoje. Bet net ir dauguma korejieciu turi rankas, taigi nera visai be resursu ir visai priklausomi nuo kitu. Tai kad viena ar kita valstybe grobia svetima turta tera liudna kasdienybe, nesuderinama su principais ir istatymais, ginanciais privacia nuosavybe. Kaip sakoma, "tik mazi vaikai ir dideles valstybes renkasi toki neefektyvu resursu isigijimo buda kaip smurtas".
e. Valstybe nusavina net ne dali perskirstomo turto, o visa. Ka su nusavintu turtu po to valstybe daro, yra neesme.
2. I si klausima buvo atsakyta anksciau. Jei kazkas neprisideda prie paslaugos pirkimo, tai nereiskia, kad paslauga nebus nupirkta ir suteikta. Oponentai nepagristai teigia, kad gatve prie namo bus neisvalyta: jei nors vienam gyventojui svari gatve rupes, tai gatve bus nuvalyta. Jei nevalu kaimynyste nemiela, galima issikelti i rajona su civilizuotesniais gyventojais, galima isigyti nama su atskiru privaziavimu, kur pashaliniai neters, galima issikelti i kooperatini gyvenamaji kompleksa, kur tos valymo paslaugos teikiamos komunaliniu imoniu pagal kolektyvine sutarti. Taigi egzistuoja simtai budu, nereikalaujanciu valstybes isikisimo, svarai palaikyti. Tas pats su apsauga- jei kas nemokamai gali pasinaudoti apsauga, tai nereiskia, kad paslauga bus nesutaikta tam, kam ji reikalinga. Taip pat jau irodyta, kad valstybe neisprendzia veltedziu problemos - ne visi zmones vienodai moka uz is valstybes paslaugas, be to valstybeje egzistuoja visas profesionaliu parazitu sluoksnis. Tikimes nesulaukti to paties klausimo trecia karta.
3. Jei zmogui nepatinka tai, kuriame teisme apsaugos imone sprendzia gincus, jis gali pirkti apsaugos paslaugas kitoje apsaugos imoneje. Oponentu siulomas teisetvarkos anarchijoje variantas neatrodo prasmingas ir leidziantis isspresti konfliktus. Oponentu priekaistas del per mazu galimybiu rinktis teisma atrodo juolab keistai zinant, kad jie remia monopolini teismu modeli, kur joks pasirinkimas neegzistuoja is viso.
4.
a. Jei jau musu proteviai pries tukstancius metu sugebejo aukso tikruma nustatyti, tai nerimta teigti, kad siais laikais tas yra techniskai sunku. Ribotos aukso atsargos yra ne trukumas, o privalumas, neleidziantis staigiai padidinti pinigu pasiula.
b. Vertybes gautas uz pinigus galima parduoti.
c. Kiekvienas zmogus neprivalo buti visu reikalu ekspertu nes jau seniai israstas darbo pasidalinimas. O gasdinimas ziniasklaidos kontrole siais nuolat laisvejancios ziniasklaidos laikais neturi pagrindo.
d. Siais laikais nera jokiu problemu su valiutu kurso apskaiciavimu. Pasipildes elektronine kortele litais gali atsiskaitineti praktiskai visame pasaulyje bet kokia valiuta nesukdamas galvos del kurso. Kursas apskaiciuojamas automatiskai. Be to vartotoju patogumui gali atsirasti standartine valiuta, pagal kurios kursa ivairus pinigu leidejai gaeetu nustatyti savo pinigu kursa. Standartams monopolijos irgi nereikalingos.
e. Monopoline teisetvarka kovai su nusikalteliais nebutina. Nusikalteliai butu baudziami pagal galiojancius istatymus. Nusikalteliu sau israsomos teises normos nieko nereiskia, jei jos priestarauja visuomeneje vyraujancioms teisems normoms. Kare su visais nusikaltelius ginanti agentura greitai isnyktu.
5. a. Neigti masto disekonomijos egzistavima tiesiog nerimta, tai pateikiama visuose ekonomikos elementoriuose ir enciklopedijose. Masto ekonomikos koncepcija visai nesako, kaip kad oponentai teigia, kad "didesnės įmonės visuomet yra efektyvesnės nei mažos". Masto ekonomikos koncepcija sako, kad augant gamybos apimtims iki tam tikros ribos produkcijos savikaina mazeja. Taigi masto ekonomika tiesiog turi savo riba, uz kurios mastas nebeteikia pranashumo. Minetieji "gigantiski automobiliu koncernai" per daugybe metu jau baigia pavirsti prekiniais zenklais, o dauguma automobiliu daliu gaminamos kontraktininku gamyklose pagal uzsakymus. Kaip mineta, gasdinimas tuo, kad stambios imones visada pranasesnes uz smulkias neturi pagrindo ir neatitinka realybes, nes jau kelis desimtmecius imoniu dydis pasaulyje mazeja.
Del oponentu teiginiu kategoriskumo, juos ypac lengva paneigti. Priminsime oponentu teigini: "didesnės įmonės visuomet yra efektyvesnės nei mažos". Oponentai matyt laiko IBM ir General Motors vadovybes, kurios siuo metu atleidzia 13 000 darbuotoju ir 25 000 darbuotoju, kvailiais? Kodel IBM ir GM nenori pasinaudoti papildomais resursais ir didesniu lankstumu kovoje pries konkurentus? Matyt todel, kad tie didesni resursai turi savo kaina. Milziniska General Motors pirma siu metu ketvirti patyre $900 mln. nuostoli, sesis kartus maziau automobiliu pagaminanti Hyundai gavo $350 mln. pelna. Galu gale daugybe didziuju imoniu savo metu buvo mazos, kad ir pavyzdziui Microsoft. Pagal oponentu teorija, menko dydzio imone kurios visi darbuotojai telpa i viena paveiksliuka
septyniasdesimtaisiais nebutu galejusi efektyviai konkuruoti ir buvo pasmerkta zlugimui. Microsoft isgyveno ir praturtejo. Matome, kad oponentu hipoteze yra klaidinga.
b. Konkurentu rinkos dydis neturi reiksmes. Naujokui nebutina iskart uzgrobti 100% rinkos. Viena automobiliu gamykla nishinei rinkai aptarnauti ir pirmas produkcijos platinimo taskas yra pakankamas startas gamybai ir pardavimams pradeti. Kinijoje didziosioms imonems sunku konkuruoti su naujais ir nedideliais automobiliu gamintojais, tokiais kaip Geely, Chery, and Great Wall Motors, kurie plecia gamyba ir eksporta.
Siuolaikine gamyba reikalauja vis nauju investiciju. Oponentai daro klaida teigdami, kad imonei viena karta investavus i gamyba, visos investicijos yra baigtos visiems laikams. Isitvirtinusioms imonems irgi reikia nuolat investuoti.
c. Privacios naturaliu resursu monopolijos realybeje nebuvo, nera ir nenusimato. Valstybines resursu monopolijos yra realios ir kelia daug problemu.
d. Oponentu prognozuojamas valstybes atsiradimo rinkoje scenarijus neaktualus, nes libertarioje anarchijoje nepripazistant teisines monopolijos, savo klientus pagal esamus istatymus gintu nepriklausomos nuo teritorijos savininko apsaugos organizacijos. Neribota prievarta pries teritorijos gyventojus yra vien valstybiu problema, ir butent del teisetvarkos monopolijos. Valstybe neisprendzia klausimo "who will police the police?" (kas suvaldys tvarkdariu savivale?).
6. Kalbant apie valstybes vertybiu apsauga, butina pamineti, kad ji yra visiskai neefektyvi Daug metu ant ivairiu pastatu kabo lenteles su uzrasu "Valstybes saugomas pastatas/architekturos paminklas ir t.t.", bet tai daugiau biurokratines korupcijos pasireiskimas, nes pastatai nepriziurimi ir dazniausiai apgriuve. Valstybes biurokratai siekia siais zymekliais uzkelti kaina, kad veliau ir jiems nubyretu uz galu gale parduota "paminkla" jau tinkama nebent nugriovimui ir po to apkaltinti privatu pirkeja nesugebejimu islaikyti paveldo.
a. Gal oponentai mano, kad jiems nepatinkancio viesbucio statyba nebuvo suderinta su valdininkais? Zinoma ji buvo suderinta, ir parazitinis valdininkijos sluoksnis is to neabejotinai pasipelne. Taigi turime eilini senamiescio niokojimo su valdininku pagalba pavyzdi. Bandymas atsieti valdininkija nuo verslo yra nepagristas, matant kaip dauguma austesnio lygio valdininku yra isivele i visokiausius biznelius. Dauguma tarsos problemu kyla ne tik del valdininkijos korupcijos, bet ir del to, kad valdzia nenori ir nepajegia uztikrinti privacios nuosavybes saugumo. Sistemoje gerbiancioje nuosavybes teises, tokia vizualine tarsa tersejui turetu brangiai kainuoti del sumazejusios kaimynu nuosavybes vertes. Jei is tiesu, kaip oponentai tvirtina, yra naikinamos autentiskos senamiescio detales, vadinasi valdininkai vykdo didelio masto bizni paslapcia pardavinedami teise griauti senamiesti, nes oficialiai yra draudziama net langus nudazyti neautentiska spalva. Abejotina, kad tokia nepagarba paveldui testusi, jei senamiestis butu ne prichvatizuojamas korumpuotu valdininku, o laisvai ir skaidriai parduodamas respektabiliems investuotojams.
Draudimai paveldo naikinimui staiga baigiasi, kai valdininkai randa proga is to pasipelnyti. Kaune krantines "remontas" staiga pajudejo, kai savivaldybe nusprende galinti uzdirbti is to. Jei panasus dalykai butu ivyke privatizavus krantine, tai verslininkas butu nedelsian sumaisytas su zememis uz kenkima ir paveldo naikinima. Panasiai ir su Nemuno sala: Valstybes tarnautojai "gyne" parko islaikyma saloje, kol neatsirado tie, kurie gal sumokejo jiems asmeniskai ir dabar ja ginami nauji projektai nuo architektu/urbanistu, kurie bando irodyti tokiu "pertvarkymu" zalinguma.
b. Nenoras parduoti viena ar kita objekta visada baigiasi, kai pasiuloma tinkama kaina. Taip buvo, yra ir bus visada, prie visu santvarku.
c. Be abejo visuomene yra organizuota - ziurekite, pavyzdziui, kaip sklandziai vyksta didmiesciu aprupinimas maistu! jokia valstybe ar centralizuotas valdymas nepajegus pasiekti toki organizuotuma ir efektyvuma. Zmones yra socialines butybes - organizuotumas vyksta naturaliai kasdien. Zmones rinkoje sugeba organizuotis kai pamato, kad is to patirs nauda. Valstybe, atvirksciai, neturi mechanizmo nustatyti ar projektas yra naudingas.
7. Pagrindas galintis isprovokuoti teiseta prievarta yra individo teisiu i ji pati ir jo nuosavybe pazeidimas. Teiseta prievarta yra individo teisiu i ji pati ir jo nuosavybe gynimas ir kompensacijos uz pazeistas teises isieskojimas.
8.
a) Gyventojus itikininti galime logika, faktais ir griaudami isigalejusius mitus. Ta cia ir darome. Del pensininku galimi ivairus variantai - galima ju pretenzijas gyventi svetimo saskaita tiesiog ignoruoti, realios galios paveikti ivykius senukai vis tiek neturi; galima ikurti specialu savanoriska fonda, per kuri laisves ir valstybes mirties norintys zmones galetu is anksto sukaupti leshas senuku balsu pirkimui; galima pamazhu pereiti prie visiskai savanorisko senatves draudimo ir senukai bus patys apsirupine. Akivaizdu, kad socialines garantijos nera vienintele vertybe: garantijos TSRS buvo didesnes nei siandien Lietuvoje, bet zmones TSRS likti nenorejo. Demokratine dauguma ne nereikalinga - uztektu kritines vergauti nebenorincios gyventoju dalies dalies. Vienas is budu pereiti prie libertarios anarchijos yra palaipsniui mazinant valstybiniu instituciju kisimasi i privacius reikalus. Visi libertarizmo elementai yra jau isbandyti istorijoje, mes tesiulome si karta isbandyti visus tuos elementus is karto.
b) zemes privatizacija Lietuvoje vyko ir vyksta, nieko tame mandro nera, galite pasidometi galiojanciais istatymais, oras esantis virs privaciu valdu gali atitekti zemes ir vandens savininkams.
c) Valstybine policija galima isskaidyti ir privatizuoti siandien pat, o galima tiesiog panaikinti, ir jos funkcijas perimtu privacios apsaugos imones.
d) sinchroniskas libertarines anarchijos ivedimas visame pasaulyje nera butinas, jei pashaliniai kishis - teks gintis. Taip jau yra, kad savo laisve tenka ginti. Nemokamu pietu nebuna.
e) Organizuotas valdzios peremimas nelabai tiketinas, jei salyje bus didele dalis laisves norinciu ir ginkluotu zmoniu. Pries ginkla geriausia atsvara yra kitas ginklas. Jei gyventojai gales laikyti namie kovinius ginklus, kaip kad daroma Sveicarijoje, zmones turetu galimybe apginti save ir nebutu bejegiai kaip siandien valstybeje.
f) Regis, kad dauguma libertaru yra pries masinio naikinimo ginklus, nes juos naudojant negalima uztikrinti nekaltu zmoniu saugumo. Masinio naikinimo ginklai galetu buti sunaikinti, paliekant tik taktinio naudojimo ginklus. Masinio naikinimo ginklu turbut netoleruotu tankiai miestuose gyvenanti visuomene, dislokavimas retai gyvenamose vietovese imanomas.
10. Sutinkame, kad daugumai zmoniu liberali anarchija siandien neatrodo geriausia sistema. Dauguma zmoniu siandien nepageidauja libertarios anarchijos nes per tukstancius metu yra ibauginti valstybiu demagogijos ir tiki, kad valstybe yra butina darniai visuomenei. Tas nereiskia, kad ta dauguma del savo nepagristu baimiu igauna teise prievartauti mazuma, kuriai valstybe nereikalinga, ar kad ir rytoj daugumai zmoniu valstybe atrodys reikalinga. Daugumos norams neteikiame dideles reiksmes, nes nei dauguma nei mazuma neturi teises prievartauti savo artima. Galima sakyt, kad mes rupinames prievartaujama mazuma ir dirbame rytojui.
Atsakymai i 10 nauju klausimu:
1.
Be abejo vaikai negali priimti visu sprendimu savarankiskai. Budus ginti vaikus nuo tevu piktnaudziavimo gali numatyti privatus istatymai ir ta uztikrinti gali privatus arbitrazai.
2. Mafija kuria ir palaiko valstybes. Uzdrausdamos tokius vartotoju trokstamus dalykus kaip loshimas, alkoholis ar narkotikai, valstybes sukuria mafijoms pelningus verslus. Organizuotas nusikalstamumas koegzistuoja kartu su valstybe, del to, kad nusikalteliai gali papirkti valstybes pareigunus. Policininkai neturi tikro stimulo gerai atlikti savo darba, o ju "klientai" neturi su kuo palyginti ir negali pasakyti ar gauna paslauga verta savo pinigu. Ka kainuoja policijos skyriui paimti kysi ir leisti padaryti nusikaltima? Dazniausiai tai nekainuoja nieko. Didesnis nusikalstamumas gali net pastumeti rinkejus balsuoti uz aukstesnes algas policijai. Jei individai galetu nevarzomai pakeisti apsaugos imone, kysiu emimo galimybe isnyktu, nes pasitikejimas ir saugumas yra didziausias apsaugos agenturos turtas.
Mafijos tera menki nusikalstamo pasaulio zaidejai palyginus su didziausiomis kriminalinemis organizacijomis - valstybemis. Karai valstybems yra naudingi, nes valdziai atnesa daugiau resursu, daugiau galios ir daugiau turto, neatsitiktinai valstybes per paskutini simtmeti nuzude simtus milijonu zmoniu. Gynybos agenturos tuo tarpu neturi geografiniu teritoriju, neapdeda gyventoju mokesciais ir is karo turetu daug islaidu ir labai mazai naudos.
3. Istorinė realybė:
a. Kas atsirado anksciau - vista ar kiausinis? Civilizacijai suklestint atsiranda ir parazitinis sluoksnis, kuris turi ka atimti klestincioje ekonomikoje. Apsizvalgykime - zmones geriausiai gyvena ten, kur valdzios itaka maziausia. Silpniausios valdzios salyse - HongKonge, Singapupre, Naujojoje Zelandijoje, Sveicarijoje, D. Britanijoje ir JAV zmones gyvena turtingai, o ten kur valstybe stipriausia- Venesueloje, Centrines Afrikos Respublikoje, Konge, Zimbabveje, Myanmare, Kuboje ir Korejoje - zmones labiausiai skursta.
b.
Taip, mes matome daug teigiamu dalyku XIX amziaus Amerikos valstijose lyginant su kitomis to meto shalimis. O kuri XIX amziaus visuomene imponuoja oponentams?
Peru pagal ekonomikos laisvuma yra toje pozicijoje kaip ir socialistine Prancuzija ir Lietuva (http://www.cato.org/pubs/efw/), is kur gi bus tas ekonomikos klestejimas? Atseit verslo nustumimas i pogrindi kazkokiu budu turi sukelti klestejima?
4.
Informacijos epochoje rasti reikiama informacija nera jokiu problemu.
XIX a. techniniu galimybiu tarshai matuoti nebuvo. Kokia kita XIX a. visuomene oponentams tinka labiau?
5.
Jeigu visuomeneje nemegiami negrai, tai nepades nei valstybe nei demokratija. JAV yra puikus pavyzdys - valstybe ir demokratija puikiai sugyveno su vergove. Valstybe nieko neissprendzia. Butent valstybe ir iteisino vergove ir nelygybe. Eilini karta matome, kaip valstybe panaudojama isnaudojimui ir prievartavimui. Konkurencija yra geriausias saugiklis nuo klientu diskriminacijos.
6.
Gyvename informacijos epochoje. Ziniasklaida atpigo ir yra prieinama kiekvienam. Kiekvienas nebrangiai gali skelbti savo zinias visam pasauliui. Baime del to, kad egzistuos vien korporatyvinė žiniasklaida yra nepagrista.
7.
Istatymai reguliuojantys intelektualines nuosavybes naudojima gali egzistuoti.
8.
"Nuosavybes sventumas" tera oponentu isgalvota savoka. Zmones turi ir daugiau teisiu negu tik teise i nuosavybe, ir jas leidzia suderinti istatymai. Oponentai net patys paminejo pora teisiu, kurias jie pavadino prigimtinemis. Istatymai gali nustatyti kompensacija, sumokama savininkui patyrus kokiu nuostoliu, jei savininkas nera kaltas.
9. Imone tersianti upe turetu moketi upes savininkams uz ju nuosavybes gadinima. Oras virs sklypu galetu priklausyti zemes savininkams, ir uz oro tarsa tersejai turetu moketi oro savininkams. Sumas nustatys istatymai ir teismai. Nera pagrindo manyti, kad valdininkai yra labiau suinteresuoti rusiu issaugojimu negu verslininkai. Didejantis gamtos uzterstumas yra tiesioginis rezultatas to, kad gamtos istekliai yra "niekieno" ir valdininkai nesuinteresuoti ju tausojimu.
10.
Priemone apsiginti nuo gyventoju teisiu pazeidimo privaciose teritorijose - istatymais uztikrinti, kad zmogus galetu pasirinkti savo teises ginancia organizacija budamas bet kur ir bandymus apriboti naudojimasi ta teise ir primesti monopolines paslaugas vertinti kaip agresija ir nusikaltima. Praktikoje juk savininkai savo teritorijoje draudzia tik tai kas gadina ju nuosavybe, o zmogaus pasinaudojimas savo teisininko paslaugomis nuosavybes negadina.
1.
Be abejo vaikai negali priimti visu sprendimu savarankiskai. Budus ginti vaikus nuo tevu piktnaudziavimo gali numatyti privatus istatymai ir ta uztikrinti gali privatus arbitrazai.
2. Mafija kuria ir palaiko valstybes. Uzdrausdamos tokius vartotoju trokstamus dalykus kaip loshimas, alkoholis ar narkotikai, valstybes sukuria mafijoms pelningus verslus. Organizuotas nusikalstamumas koegzistuoja kartu su valstybe, del to, kad nusikalteliai gali papirkti valstybes pareigunus. Policininkai neturi tikro stimulo gerai atlikti savo darba, o ju "klientai" neturi su kuo palyginti ir negali pasakyti ar gauna paslauga verta savo pinigu. Ka kainuoja policijos skyriui paimti kysi ir leisti padaryti nusikaltima? Dazniausiai tai nekainuoja nieko. Didesnis nusikalstamumas gali net pastumeti rinkejus balsuoti uz aukstesnes algas policijai. Jei individai galetu nevarzomai pakeisti apsaugos imone, kysiu emimo galimybe isnyktu, nes pasitikejimas ir saugumas yra didziausias apsaugos agenturos turtas.
Mafijos tera menki nusikalstamo pasaulio zaidejai palyginus su didziausiomis kriminalinemis organizacijomis - valstybemis. Karai valstybems yra naudingi, nes valdziai atnesa daugiau resursu, daugiau galios ir daugiau turto, neatsitiktinai valstybes per paskutini simtmeti nuzude simtus milijonu zmoniu. Gynybos agenturos tuo tarpu neturi geografiniu teritoriju, neapdeda gyventoju mokesciais ir is karo turetu daug islaidu ir labai mazai naudos.
3. Istorinė realybė:
a. Kas atsirado anksciau - vista ar kiausinis? Civilizacijai suklestint atsiranda ir parazitinis sluoksnis, kuris turi ka atimti klestincioje ekonomikoje. Apsizvalgykime - zmones geriausiai gyvena ten, kur valdzios itaka maziausia. Silpniausios valdzios salyse - HongKonge, Singapupre, Naujojoje Zelandijoje, Sveicarijoje, D. Britanijoje ir JAV zmones gyvena turtingai, o ten kur valstybe stipriausia- Venesueloje, Centrines Afrikos Respublikoje, Konge, Zimbabveje, Myanmare, Kuboje ir Korejoje - zmones labiausiai skursta.
b.
Taip, mes matome daug teigiamu dalyku XIX amziaus Amerikos valstijose lyginant su kitomis to meto shalimis. O kuri XIX amziaus visuomene imponuoja oponentams?
Peru pagal ekonomikos laisvuma yra toje pozicijoje kaip ir socialistine Prancuzija ir Lietuva (http://www.cato.org/pubs/efw/), is kur gi bus tas ekonomikos klestejimas? Atseit verslo nustumimas i pogrindi kazkokiu budu turi sukelti klestejima?
4.
Informacijos epochoje rasti reikiama informacija nera jokiu problemu.
XIX a. techniniu galimybiu tarshai matuoti nebuvo. Kokia kita XIX a. visuomene oponentams tinka labiau?
5.
Jeigu visuomeneje nemegiami negrai, tai nepades nei valstybe nei demokratija. JAV yra puikus pavyzdys - valstybe ir demokratija puikiai sugyveno su vergove. Valstybe nieko neissprendzia. Butent valstybe ir iteisino vergove ir nelygybe. Eilini karta matome, kaip valstybe panaudojama isnaudojimui ir prievartavimui. Konkurencija yra geriausias saugiklis nuo klientu diskriminacijos.
6.
Gyvename informacijos epochoje. Ziniasklaida atpigo ir yra prieinama kiekvienam. Kiekvienas nebrangiai gali skelbti savo zinias visam pasauliui. Baime del to, kad egzistuos vien korporatyvinė žiniasklaida yra nepagrista.
7.
Istatymai reguliuojantys intelektualines nuosavybes naudojima gali egzistuoti.
8.
"Nuosavybes sventumas" tera oponentu isgalvota savoka. Zmones turi ir daugiau teisiu negu tik teise i nuosavybe, ir jas leidzia suderinti istatymai. Oponentai net patys paminejo pora teisiu, kurias jie pavadino prigimtinemis. Istatymai gali nustatyti kompensacija, sumokama savininkui patyrus kokiu nuostoliu, jei savininkas nera kaltas.
9. Imone tersianti upe turetu moketi upes savininkams uz ju nuosavybes gadinima. Oras virs sklypu galetu priklausyti zemes savininkams, ir uz oro tarsa tersejai turetu moketi oro savininkams. Sumas nustatys istatymai ir teismai. Nera pagrindo manyti, kad valdininkai yra labiau suinteresuoti rusiu issaugojimu negu verslininkai. Didejantis gamtos uzterstumas yra tiesioginis rezultatas to, kad gamtos istekliai yra "niekieno" ir valdininkai nesuinteresuoti ju tausojimu.
10.
Priemone apsiginti nuo gyventoju teisiu pazeidimo privaciose teritorijose - istatymais uztikrinti, kad zmogus galetu pasirinkti savo teises ginancia organizacija budamas bet kur ir bandymus apriboti naudojimasi ta teise ir primesti monopolines paslaugas vertinti kaip agresija ir nusikaltima. Praktikoje juk savininkai savo teritorijoje draudzia tik tai kas gadina ju nuosavybe, o zmogaus pasinaudojimas savo teisininko paslaugomis nuosavybes negadina.
1. Oponentai pateikia šeimą kaip neprievartinės organizacijos, derinančios skirtingus interesus, pavyzdį. Belieka priminti, kad šeimos narių galimybės naudoti prievartą vienas kito atžvilgiu smarkiai riboja įstatymai. Taip pat galime pasiūlyti pasidomėti kriminaline statistika, kur smurtas šeimoje dažnai išskiriamas į atskirą grafą ar plačiau susipažinti su šeimyninio gyvenimo niuansais Indijoje ar Artimuosiuose Rytuose. Teiginys apie valstybės taikomą prievartą taip pat nėra teisingas, nes demokratinės valstybės nereikalauja tapti jų piliečiais ar gyventi jų teritorijoje.
2. Oponentai daro nepagrįsta prielaidą, kad dėl arbitražo visada pavyks susitarti. Tačiau dabar įmonės siekia arbitražo todėl, kad priešingu atveju konfliktas bus neišvengiamai sprendžiamas valstybiniame teisme. Nesant tokio stimulo stipresnioji pusė nebus suinteresuota siekti abiem pusėm vienodai palankaus arbitro. Beje, oponentai mus kaltina melu, tvirtindami, kad aprašė savo siūlomą teisinę sistemą. Primename, kad šį klausimą uždavėme kritikuodami pirmąjį oponentų pasisakymą ir norėtume, kad oponentai tiksliai įvardytų, kurioje vietoje jie apibūdino savo siūlomą teisėtvarkos sistemą.
Beje, o kaip veiks teisinė sistema, kai nukentėjusysis nepajėgs kreiptis į teismą pats? Valstybė gina visus savo piliečius, o kas gins nužudyto žmogaus interesus? Artimieji? Matome kelias problemas – visų pirma, išžudžius visą šeimą kartu su artimaisiais jokios teisinės institucijos žudikų nepersekios, nes niekas į jas nesikreips ir neapmokės jų paslaugų. Be to, atsiranda galimybė „parduoti“ savo artimųjų gyvybės (pvz., organų donorystei ar tiesiog pramogai), už piniginę kompensaciją nesikreipiant į teismą. Neaišku, ir kas gins vaikus ar gyvūnus, kurie savarankiškai negalės sudaryti sutarčių su teisėsaugos įmonėmis ir bus visiškai priklausomi nuo savo globėjų / savininkų. Taigi, niekas nesutrukdys sadistui – pedofilui išžaginti ir nukankinti savo vaikų.
3.
a. Pavyzdys su radijo stotimis visiškai neteisingas. Radijo stočių klientai – reklamos užsakovai, o ne klausytojai.
b. Kaip rodo istorija, vien labdara niekada ir niekur neišsprendė socialinių problemų.
c. Nelabai supratome, ką oponentai nori pasakyti. Primename, kad mes klausėme, kodėl rinktis vieną iš kelių maisto parduotuvių (arba mirti badu) yra laisvė, o rinktis vieną iš kelių šimtų valstybių su jų teisinėmis sistemomis (arba pakliūti į kalėjimą) nėra laisvė? Maisto prekių parduotuvės neverčia pirkti būtent jų produktus, tačiau vieną kažkurią tenka pasirinkti. Valstybės irgi neverčia gyventi būtent jų teritorijoje, tačiau vieną kažkurią tenka pasirinkti.
6. Neidamas balsuoti žmogus perduoda savo sprendimo teisę tiems, kurie eina. Tai laisvas jo pasirinkimas. O žemės savininkai prašė valstybės paslaugų – tereikia pasiskaityti nuosavybės dokumentus bei įsigijimo sutartis ir paaiškės, kad visos jos sudarytos remiantis galiojančiais teisės aktais ir numato tolesnį paklusimą tiems teisės aktams.
8. Visų pirma, tvirtinimas, kad Lietuvos Respublika neturi jokios legaliai įgytos žemės – absurdiškas. „Legalus“ reiškia atitinkantis „galiojančius teisės aktus“. Užtikrinu, kad visa Lietuvos Respublikai priklausanti žemė yra įgyta laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų. Be to, kaip jau daug kartų buvo minėta, gyventojai, turintys žemės nuosavybę, įgijo ją iš valstybės arba iš savininkų, kurie ją prieš tai įgijo iš valstybės. Oponentai turėtų apsispręsti – arba pripažinti valstybės teises į žemę, arba pripažinti, kad jokia nuosavybė nėra teisėta, nes buvo įgyta ne iš teisėto jos savininko. Beje, Lietuvos Respublikos atkūrimas, perimant buvusios LTSR teritorijas, buvo sprendžiamas visuotiniu referendumu. Žmonės pritarė valstybės atkūrimui ir teritorijos perdavimui. Norėtųsi paklausti, kaip tuo klausimu balsavo pats Legionas?
10.
a. Taip, valstybė diktuoja savo sąlygas. Nepatinka – nepirk. Parduotuvė irgi diktuoja savo sąlygas – neparduoda man pieno už pusę kainos. Nematau principinio skirtumo. Nepatinka – susirask valstybę ar parduotuvę, kurios sąlygos tau bus priimtinos. Aš neradau parduotuvės, kuri man pieną už pusę kainos parduotų.
b. Taip, niekas nesako, kad susikurti savo valstybę yra lengva. Tačiau įkurti savo verslą ir nebūti priklausomu nuo darbdavio taip pat nėra lengva. Tačiau tokia galimybė yra. Taigi, tariama valstybės „prievarta“ yra ne didesnė (o dėl demokratinių rinkimų mechanizmų – mažesnė) nei darbdavių ar prekybininkų prievarta. Teisingai, visos patogiausios vietos valstybei įkurti jau užimtos. Tačiau, kaip jau buvo minėta, tai natūralus reiškinys – esant ribotiems resursams kažkieno nuosavybė į tam tikrą resursą riboja kitų žmonių galimybes pasinaudoti tuo resursu. Atrodo, oponentai neprieštarauja nuosavybės egzistavimui?
13. Taigi, oponentai siūlo atsikratyti valstybinės kokybės kontrolės. Tuomet kiekvienas pilietis bus priverstas laboratorijose tikrinti įsigytą maistą, vaistus, bet kokių įrenginių saugumą ir t. t.? Juk akivaizdu, kad tai bus itin nepatogu ir brangu. Oponentai bandys pareikšti, kad verslininkai patys sieks savo gaminių saugumo ir švaros, tačiau realybė rodo, kad maisto produktai buvo labai smarkiai užteršti tol, kol valstybė nesiėmė reguliuoti kokybės normų.
15.
a.
b. Kalbėdami apie išnaudojimą XIX amžiuje turėjome galvoje darbo sąlygas kapitalistinėse šalyse, kurios pasikeitė tik valstybės remiamų profsąjungų dėka. Oponentai apsimetė nesupratę – matyt, jiems taip patogiau.
c. Gyvenimas valstybėje yra laisvanoriškas sandėris, gyventojai gali išvykti. Beje, jei oponentai nuolat renkasi Lietuvos pavyzdį ir teigia, kad kai kurie gyventojai čia gyvena seniau, nei egzistuoja Lietuvos Respublika. Šis teiginys jau buvo sukritikuotas 8 punkte, tačiau dabar norėtume paklausti – o kaip yra su kitomis valstybėmis, pvz., JAV, Prancūzija, D. Britanija, kurios egzistuoja ilgą laiką ir visi gyventojai gimė ar atvyko į jau egzistuojančias valstybės. Ar oponentai pripažįsta, kad tokiu atveju gyvenimas tų valstybių teritorijoje yra laisvanoriškas pasirinkimas? Teiginiai apie valstybės teisių į jos teritoriją nepagrįstumą jau buvo sukritikuoti 8 punkte. Be to, Lietuvos Respublika turi nuosavybės dokumentus, įrodančius jos teisę į savo teritoriją – tai yra LR Konstitucija, teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Oponentų teiginys, kad savininkas negali riboti gyventojų laisvių savo teritorijoje atrodo absurdiškas. Ar tikrai oponentai leis man bet kada įeiti į jų būstus? Juk tai niekaip negadins jų nuosavybės?
16. Nematome, kad oponentai būtų pajėgę įrodyti, jog dalinė centralizacija, būdinga valstybinėms ekonomikoms, būtų kažkaip kenksminga.
18. Oponentai taip ir nepademonstravo, jog valstybių egzistavimas didina konfliktų ar karų tikimybę. Teiginys, kad „karas yra sveikos valstybės požymis“ neišlaiko patikrinimo istoriniais faktais, nes aiškiai matome, kad stiprėjant valstybėms ir įsigalinti stabiliai demokratinei santvarkai karų mažėja. Palyginkime dabartinę Europą ir dabartinę Afriką ar dabartinę Europą ir XV amžiaus Europą, kur valstybės buvo silpnos.
2. Oponentai daro nepagrįsta prielaidą, kad dėl arbitražo visada pavyks susitarti. Tačiau dabar įmonės siekia arbitražo todėl, kad priešingu atveju konfliktas bus neišvengiamai sprendžiamas valstybiniame teisme. Nesant tokio stimulo stipresnioji pusė nebus suinteresuota siekti abiem pusėm vienodai palankaus arbitro. Beje, oponentai mus kaltina melu, tvirtindami, kad aprašė savo siūlomą teisinę sistemą. Primename, kad šį klausimą uždavėme kritikuodami pirmąjį oponentų pasisakymą ir norėtume, kad oponentai tiksliai įvardytų, kurioje vietoje jie apibūdino savo siūlomą teisėtvarkos sistemą.
Beje, o kaip veiks teisinė sistema, kai nukentėjusysis nepajėgs kreiptis į teismą pats? Valstybė gina visus savo piliečius, o kas gins nužudyto žmogaus interesus? Artimieji? Matome kelias problemas – visų pirma, išžudžius visą šeimą kartu su artimaisiais jokios teisinės institucijos žudikų nepersekios, nes niekas į jas nesikreips ir neapmokės jų paslaugų. Be to, atsiranda galimybė „parduoti“ savo artimųjų gyvybės (pvz., organų donorystei ar tiesiog pramogai), už piniginę kompensaciją nesikreipiant į teismą. Neaišku, ir kas gins vaikus ar gyvūnus, kurie savarankiškai negalės sudaryti sutarčių su teisėsaugos įmonėmis ir bus visiškai priklausomi nuo savo globėjų / savininkų. Taigi, niekas nesutrukdys sadistui – pedofilui išžaginti ir nukankinti savo vaikų.
3.
a. Pavyzdys su radijo stotimis visiškai neteisingas. Radijo stočių klientai – reklamos užsakovai, o ne klausytojai.
b. Kaip rodo istorija, vien labdara niekada ir niekur neišsprendė socialinių problemų.
c. Nelabai supratome, ką oponentai nori pasakyti. Primename, kad mes klausėme, kodėl rinktis vieną iš kelių maisto parduotuvių (arba mirti badu) yra laisvė, o rinktis vieną iš kelių šimtų valstybių su jų teisinėmis sistemomis (arba pakliūti į kalėjimą) nėra laisvė? Maisto prekių parduotuvės neverčia pirkti būtent jų produktus, tačiau vieną kažkurią tenka pasirinkti. Valstybės irgi neverčia gyventi būtent jų teritorijoje, tačiau vieną kažkurią tenka pasirinkti.
6. Neidamas balsuoti žmogus perduoda savo sprendimo teisę tiems, kurie eina. Tai laisvas jo pasirinkimas. O žemės savininkai prašė valstybės paslaugų – tereikia pasiskaityti nuosavybės dokumentus bei įsigijimo sutartis ir paaiškės, kad visos jos sudarytos remiantis galiojančiais teisės aktais ir numato tolesnį paklusimą tiems teisės aktams.
8. Visų pirma, tvirtinimas, kad Lietuvos Respublika neturi jokios legaliai įgytos žemės – absurdiškas. „Legalus“ reiškia atitinkantis „galiojančius teisės aktus“. Užtikrinu, kad visa Lietuvos Respublikai priklausanti žemė yra įgyta laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų. Be to, kaip jau daug kartų buvo minėta, gyventojai, turintys žemės nuosavybę, įgijo ją iš valstybės arba iš savininkų, kurie ją prieš tai įgijo iš valstybės. Oponentai turėtų apsispręsti – arba pripažinti valstybės teises į žemę, arba pripažinti, kad jokia nuosavybė nėra teisėta, nes buvo įgyta ne iš teisėto jos savininko. Beje, Lietuvos Respublikos atkūrimas, perimant buvusios LTSR teritorijas, buvo sprendžiamas visuotiniu referendumu. Žmonės pritarė valstybės atkūrimui ir teritorijos perdavimui. Norėtųsi paklausti, kaip tuo klausimu balsavo pats Legionas?
10.
a. Taip, valstybė diktuoja savo sąlygas. Nepatinka – nepirk. Parduotuvė irgi diktuoja savo sąlygas – neparduoda man pieno už pusę kainos. Nematau principinio skirtumo. Nepatinka – susirask valstybę ar parduotuvę, kurios sąlygos tau bus priimtinos. Aš neradau parduotuvės, kuri man pieną už pusę kainos parduotų.
b. Taip, niekas nesako, kad susikurti savo valstybę yra lengva. Tačiau įkurti savo verslą ir nebūti priklausomu nuo darbdavio taip pat nėra lengva. Tačiau tokia galimybė yra. Taigi, tariama valstybės „prievarta“ yra ne didesnė (o dėl demokratinių rinkimų mechanizmų – mažesnė) nei darbdavių ar prekybininkų prievarta. Teisingai, visos patogiausios vietos valstybei įkurti jau užimtos. Tačiau, kaip jau buvo minėta, tai natūralus reiškinys – esant ribotiems resursams kažkieno nuosavybė į tam tikrą resursą riboja kitų žmonių galimybes pasinaudoti tuo resursu. Atrodo, oponentai neprieštarauja nuosavybės egzistavimui?
13. Taigi, oponentai siūlo atsikratyti valstybinės kokybės kontrolės. Tuomet kiekvienas pilietis bus priverstas laboratorijose tikrinti įsigytą maistą, vaistus, bet kokių įrenginių saugumą ir t. t.? Juk akivaizdu, kad tai bus itin nepatogu ir brangu. Oponentai bandys pareikšti, kad verslininkai patys sieks savo gaminių saugumo ir švaros, tačiau realybė rodo, kad maisto produktai buvo labai smarkiai užteršti tol, kol valstybė nesiėmė reguliuoti kokybės normų.
15.
a.
b. Kalbėdami apie išnaudojimą XIX amžiuje turėjome galvoje darbo sąlygas kapitalistinėse šalyse, kurios pasikeitė tik valstybės remiamų profsąjungų dėka. Oponentai apsimetė nesupratę – matyt, jiems taip patogiau.
c. Gyvenimas valstybėje yra laisvanoriškas sandėris, gyventojai gali išvykti. Beje, jei oponentai nuolat renkasi Lietuvos pavyzdį ir teigia, kad kai kurie gyventojai čia gyvena seniau, nei egzistuoja Lietuvos Respublika. Šis teiginys jau buvo sukritikuotas 8 punkte, tačiau dabar norėtume paklausti – o kaip yra su kitomis valstybėmis, pvz., JAV, Prancūzija, D. Britanija, kurios egzistuoja ilgą laiką ir visi gyventojai gimė ar atvyko į jau egzistuojančias valstybės. Ar oponentai pripažįsta, kad tokiu atveju gyvenimas tų valstybių teritorijoje yra laisvanoriškas pasirinkimas? Teiginiai apie valstybės teisių į jos teritoriją nepagrįstumą jau buvo sukritikuoti 8 punkte. Be to, Lietuvos Respublika turi nuosavybės dokumentus, įrodančius jos teisę į savo teritoriją – tai yra LR Konstitucija, teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Oponentų teiginys, kad savininkas negali riboti gyventojų laisvių savo teritorijoje atrodo absurdiškas. Ar tikrai oponentai leis man bet kada įeiti į jų būstus? Juk tai niekaip negadins jų nuosavybės?
16. Nematome, kad oponentai būtų pajėgę įrodyti, jog dalinė centralizacija, būdinga valstybinėms ekonomikoms, būtų kažkaip kenksminga.
18. Oponentai taip ir nepademonstravo, jog valstybių egzistavimas didina konfliktų ar karų tikimybę. Teiginys, kad „karas yra sveikos valstybės požymis“ neišlaiko patikrinimo istoriniais faktais, nes aiškiai matome, kad stiprėjant valstybėms ir įsigalinti stabiliai demokratinei santvarkai karų mažėja. Palyginkime dabartinę Europą ir dabartinę Afriką ar dabartinę Europą ir XV amžiaus Europą, kur valstybės buvo silpnos.
1. a. Tai, kad istatymams draudziant prievarta seimoje, seimos institucija sekmingai gyvuoja, tik irodo, kad prievarta seimai nei reikalinga nei budinga.
b. Valstybes taiko agresija ne tik pries piliecius (pvz. mokesciai renkami ne tik is pilieciu), o is visu zmoniu savo teritorijoje, netgi tu, kurie gyveno ten dar pries isikuriant valstybei. Kadangi praktiskai visa sausumos teritorija valdoma valstybiu, valstybes vercia zmones gyventi ju teritorijoje. Tai, kad kartais zmogus gali pasirinkti prievartautoja, nepanaikina prievartavimo fakto. Nenorinciu vykdyti valstybes valios gyventoju varymas tera nusikalstamas tremimas ir agresijos forma.
2. Nepavykus susitarti del teismo graziuoju, apsaugoms agenturoms tektu ginca spresti jega ir isigaliotu stipresniojo teise - taip kaip siandien ji visada galioja valstybeje. Musu siuloma teises sistema aprasyta geguzes 26 dienos ir kituose postuose.
Nebesant nukentejusiuju kompensacija uz ivykdyta nusikaltima galima atiduoti tam, kas atskleidzia nusikaltima. Taip visuomene butu suinteresuota nusikaltimu atskleidimu ir nusikalteliu isaiskinimu. Vaikus ir gyvunus nuo kankinimu gali ginti privatus teismai, istatymai ir apsaugos imones finansuojamos visuomenes.
3.
a. Nesvarbu kas yra uzsakovai ir pinigu moketojai: vieshomis radijo paslaugomis (muzika ir ziniomis) gali naudotis bet kas. Vadinasi vieshas paslaugas gali teikti ir teikia privacios imones.
b. Puikus nevalstybines savitarpio pagalbos pavyzdys yra mormonu baznycia. Baznycios principai ragina kiekviena nari kiek imanoma islaikyti save ir skatina nesinaudoti viesaja socialiniu ismoku sistema, padeda rasti darba ir uzsiimti profesija bei padeda negalintiems dirbti. Visuomene galetu socialinei pagalbai skirti kur kas daugiau jei valstybe neiisvaistytu tokios dideles dalies visuomenes turto.
c. Visu pirma parduotuves visai nevercia nieko pirkti. Jei gali valgyt pasidaryt pats, arba kas vaishina, arba produktas neskanus - tai zmogus to produkto ir neperka.
Galimybe rinktis viena is prievartiniu monopoliju neissprendzia monopoliju problemos. Zmogus bus isnaudojamas, kuria prievartine monopolija bepasirinktu, nes ta isnaudojima skatina konkurencijos nebuvimas ir galimybe pasiimti pinigus per prievarta. Juk policija nei vienoje valstybeje su niekuo nekonkuruoja, ir kitose ekonomikos srityse valstybe suteikia sau isskirtines salygas. Net pasirinkes shali su geriausia monopoline teisesauga, zmogus tures kenteti nuo nebutinai geriausios medicinos, shvietimo arba socialinio draudimo monopolijos. Apie tai, kad realybeje jokia konkurencija del imigrantu tarp valstybiu neegzistuoja, net kalbeti neverta. Tuo tarpu maisto rinkoje monopoliju niekur nera isskyrus kelias totalitarines valstybes ir vartotojo interesus gina konkurencija.
6.
a. Teiginys apie nebalsuojanciojo sprendimo teises perdavima balsuojanciam yra niekuo nepagristas. Sio posto autorius rinkimuose nebalsavo ir jokios sprendimo teises niekam neperdave ir niekam nepavyks pateikti nei rastisko nei zodinio igaliojimo.
b. Teiginys, kad visose zemes isigijimo sutartyse numatytas paklusimas teises aktams yra nepagristas. Be to, absurdiska teigti, kad savininkai prase valstybes paslaugu, nes akivaizdu, kad valstybes istatymai yra primetami, nepriklausomai nuo to ar ju kas prase ar ne. Taip pat nuosavybe daznai yra isigyta dar pries atsirandant konkreciai valstybei su jos istatymais.
8. Jei, kaip oponentai teigia, gyventojai neturejo nuosavybes teises Tarybu Sajungoje, tai ir jokiu teisiu negalejo perduoti Lietuvos Respublikai. Realybeje zeme buvo nacionalizuota, o po to seke restitucijos aktas, kur zeme ivardinta kaip turto forma. Is esmes pilieciai pavede valdziai perimti turta, bet nesuteike teisiu i ji visa, nes restitucijos buvo reikalaujama nuo pat pradziu.
Libertarai teisetais laiko dalykus del kuriu buvo sudarytos sutartys, netaikant jegos, grasinimu ar apgavystes, o agresijos teiseta nelaiko. Tai, kad kai kurie zmones balsavo del valstybes ikurimo, nesuteikia teises i nebalsavusius ir ju dirbama bei naudojama zeme bei turta. Organizacijos paciai sau israsytas "nuosavybes dokumentas" yra bevertis ir nusikalstamas, nes jis nepagristas susitarimu. Oponentai parodo, kad teises samprata jiems yra neaiski, nes viena karta teigia, kad zmones turi tam tikras prigimtines teises, o kita karta teigia, kad teise yra tai, kas surasyta istatyme.
Zlugus valstybei buna puiki proga issidalinti niekieno zemes. Tai kad viena organizacija, neatstovaujanti visu gyventoju, uzgrobe visa zeme tera vagyste. Libertarai yra linke amnestuoti dauguma zemes privatizacijos atveju jei neimanoma rasti teiseto savininko, nes supranta kad individu disponavimas privacia nuosavybe visuomenei yra daug naudingesnis uz bendras valdas. Nei viena alternatyvi ideologija nesiulo geresnio principo kam atiduoti zemes nuosavybes teise. Zemes nuosavybes klausimas nera labai reiksmingas, nes siandienineje ekonomikoje zeme sudaro menka visuomenes turto dali ir zemes nuosavybe neturetu savininkui suteikti teises apriboti gyventoju laisves naudotis jiems patinkanciomis paslaugomis. Prievartinis zmoniu pasirinkimo apribojimas nekenkiantis savininkui ir jo nuosavybei yra agresija ir yra nusikaltimas.
10. Kaip jau paaiskinome 3c punkte maisto prekiu rinkos ir valstybes lyginimas yra absurdiskas, nes maisto rinkoje prievartines monopolijos nera. Buti nepriklausomu nuo darbdavio labai lengva, nes ne visoms verslo rushims reikalingas didelis kapitalas, be to darbas ne visiems ir reikalingas, jei turi kitu pajamu.
13. Maisto kokybes stebejimu ir sertifikavimu yra suinteresuoti ivairus rinkos dalyviai. Patys pirkejai suinteresuoti reikalauti kokybe irodanciu dokumentu del savo paciu sveikatos, pardavejai suinteresuoti irodyti savo prekes auksta kokybe, o konkurentai suinteresuoti prastu produktu pardavimo faktu pavieshinimu. Teiginys kad maistas yra saugus valstybes deka ir negali buti saugesnis be valstybes kishimosi yra visai nepagristas.
15. b. Teiginys, kad darbo salygos pasikeite tik profsajungu deka, yra nepagristas ir klaidingas. Darbo salygas pakeite auganti verslo konkurencija, technologine pazanga ir augantis kapitalas. Valstybes remiamu profsajungu itaka ekonomikai ir darbo santykiams buvo tik neigiama del darbo santykiu suvarzymo, darbdaviu ir darbuotoju suprieshinimo, profsajungu smurto priesh ne profsajungu narius.
c. LR konstitucija nera nuosavybes teises irodantis dokumentas. Tiek pat tevertas bet kurios organizacijos ar zmogaus paciam sau israsytas "nuosavybes dokumentas". Kiek metu gyvuoja smurtinga monopolija isnaudojanti gyventojus neturi reiksmes, tai vistiek tera nusikaltama organizacija. Jei tamsioje gatveje tektu rinktis tarp pleshiko, kuris siekia uzmushti ir apiplesti, ir pleshiko kuris siekia tik suzaloti ir apiplesti, ar tai jau butu pasirinkimas tenkinantis oponentus? Ne, nes abiem atvejais nepriklausomai nuo pasirinkimo ivyksta agresijos aktas. Lygiai taip pat ir pasirinkimas tarp keliu smurtingu monopoliju neapsaugo nuo agresijos.
Manom, kad visi leistu bet kam ieiti i savo namus jei uz sutrukdyma butu pakankamai kompensuota. Oponentai neturi pagrindo priekaistauti del per mazos pagarbos nuosavybei, nes valstybeje individu privatumas nera ginamas labiau, o teisesaugos atstovai gali patekti i bet kuriuos namus.
16. Yra kelios priezastys, del kuriu centralizuotas ekonomikos valdymas yra zalingas visuomenei:
a) centralizuotas valdymas negali buti tiek lankstus, kiek nevarzomas zmoniu bendradarbiavimas
b) Valstybei ribojant konkurencija nukencia vartotojai
c) Valstybeje visiems primetami valdanciuju tikslai, o laisvoje rinkoje kiekvienas gali siekti savo tikslu ir laimes. Centralizuotas ekonomikos valdymas priestarauja oponentu iskeltam zmoniu LAISVES IDEALUI. Valdiniu norai yra skirtingi ir valdzia negali zinoti nezino ko sia minute nori ju valdiniai, vadinasi valdzia ima mokesciu moketoju pinigus ir leidzia juos projektams, kurie negali patenkinti valdiniu noru. Valdzia naikina tu, kuriuos apmokestina, laime.
18. Istorines realybes neatitinka teiginys, kad demokratija kaip nors mazina karu tikimybe. Demokratijos bastionas JAV per paskutiniji shimtmeti isivelia i visus globalius ir daugybe vietiniu konfliktu. O XV amziaus konflikteliai, kurie pagrindinai liete tik karius nublanksta pries moderniu valstybiu totalaus naikinimo karus, kurie desimtimis milijonu vienodai naikina tiek kareivius, tiek vaikus. Dabartines Afrikos valstybes toli grazu nera silpnos, o kaip tik pasizymi beatodairisku gyventoju isnaudojimu.
Valstybems vienijantis i blokus, karo mastai negali neaugti, o valstybems galutinai susivienijus turetumem totalu zmonijos pavergima, nes nuo pasaulines monopolines valstybes nebepabegtum niekur ir nieko jai nepriespastatytum.
b. Valstybes taiko agresija ne tik pries piliecius (pvz. mokesciai renkami ne tik is pilieciu), o is visu zmoniu savo teritorijoje, netgi tu, kurie gyveno ten dar pries isikuriant valstybei. Kadangi praktiskai visa sausumos teritorija valdoma valstybiu, valstybes vercia zmones gyventi ju teritorijoje. Tai, kad kartais zmogus gali pasirinkti prievartautoja, nepanaikina prievartavimo fakto. Nenorinciu vykdyti valstybes valios gyventoju varymas tera nusikalstamas tremimas ir agresijos forma.
2. Nepavykus susitarti del teismo graziuoju, apsaugoms agenturoms tektu ginca spresti jega ir isigaliotu stipresniojo teise - taip kaip siandien ji visada galioja valstybeje. Musu siuloma teises sistema aprasyta geguzes 26 dienos ir kituose postuose.
Nebesant nukentejusiuju kompensacija uz ivykdyta nusikaltima galima atiduoti tam, kas atskleidzia nusikaltima. Taip visuomene butu suinteresuota nusikaltimu atskleidimu ir nusikalteliu isaiskinimu. Vaikus ir gyvunus nuo kankinimu gali ginti privatus teismai, istatymai ir apsaugos imones finansuojamos visuomenes.
3.
a. Nesvarbu kas yra uzsakovai ir pinigu moketojai: vieshomis radijo paslaugomis (muzika ir ziniomis) gali naudotis bet kas. Vadinasi vieshas paslaugas gali teikti ir teikia privacios imones.
b. Puikus nevalstybines savitarpio pagalbos pavyzdys yra mormonu baznycia. Baznycios principai ragina kiekviena nari kiek imanoma islaikyti save ir skatina nesinaudoti viesaja socialiniu ismoku sistema, padeda rasti darba ir uzsiimti profesija bei padeda negalintiems dirbti. Visuomene galetu socialinei pagalbai skirti kur kas daugiau jei valstybe neiisvaistytu tokios dideles dalies visuomenes turto.
c. Visu pirma parduotuves visai nevercia nieko pirkti. Jei gali valgyt pasidaryt pats, arba kas vaishina, arba produktas neskanus - tai zmogus to produkto ir neperka.
Galimybe rinktis viena is prievartiniu monopoliju neissprendzia monopoliju problemos. Zmogus bus isnaudojamas, kuria prievartine monopolija bepasirinktu, nes ta isnaudojima skatina konkurencijos nebuvimas ir galimybe pasiimti pinigus per prievarta. Juk policija nei vienoje valstybeje su niekuo nekonkuruoja, ir kitose ekonomikos srityse valstybe suteikia sau isskirtines salygas. Net pasirinkes shali su geriausia monopoline teisesauga, zmogus tures kenteti nuo nebutinai geriausios medicinos, shvietimo arba socialinio draudimo monopolijos. Apie tai, kad realybeje jokia konkurencija del imigrantu tarp valstybiu neegzistuoja, net kalbeti neverta. Tuo tarpu maisto rinkoje monopoliju niekur nera isskyrus kelias totalitarines valstybes ir vartotojo interesus gina konkurencija.
6.
a. Teiginys apie nebalsuojanciojo sprendimo teises perdavima balsuojanciam yra niekuo nepagristas. Sio posto autorius rinkimuose nebalsavo ir jokios sprendimo teises niekam neperdave ir niekam nepavyks pateikti nei rastisko nei zodinio igaliojimo.
b. Teiginys, kad visose zemes isigijimo sutartyse numatytas paklusimas teises aktams yra nepagristas. Be to, absurdiska teigti, kad savininkai prase valstybes paslaugu, nes akivaizdu, kad valstybes istatymai yra primetami, nepriklausomai nuo to ar ju kas prase ar ne. Taip pat nuosavybe daznai yra isigyta dar pries atsirandant konkreciai valstybei su jos istatymais.
8. Jei, kaip oponentai teigia, gyventojai neturejo nuosavybes teises Tarybu Sajungoje, tai ir jokiu teisiu negalejo perduoti Lietuvos Respublikai. Realybeje zeme buvo nacionalizuota, o po to seke restitucijos aktas, kur zeme ivardinta kaip turto forma. Is esmes pilieciai pavede valdziai perimti turta, bet nesuteike teisiu i ji visa, nes restitucijos buvo reikalaujama nuo pat pradziu.
Libertarai teisetais laiko dalykus del kuriu buvo sudarytos sutartys, netaikant jegos, grasinimu ar apgavystes, o agresijos teiseta nelaiko. Tai, kad kai kurie zmones balsavo del valstybes ikurimo, nesuteikia teises i nebalsavusius ir ju dirbama bei naudojama zeme bei turta. Organizacijos paciai sau israsytas "nuosavybes dokumentas" yra bevertis ir nusikalstamas, nes jis nepagristas susitarimu. Oponentai parodo, kad teises samprata jiems yra neaiski, nes viena karta teigia, kad zmones turi tam tikras prigimtines teises, o kita karta teigia, kad teise yra tai, kas surasyta istatyme.
Zlugus valstybei buna puiki proga issidalinti niekieno zemes. Tai kad viena organizacija, neatstovaujanti visu gyventoju, uzgrobe visa zeme tera vagyste. Libertarai yra linke amnestuoti dauguma zemes privatizacijos atveju jei neimanoma rasti teiseto savininko, nes supranta kad individu disponavimas privacia nuosavybe visuomenei yra daug naudingesnis uz bendras valdas. Nei viena alternatyvi ideologija nesiulo geresnio principo kam atiduoti zemes nuosavybes teise. Zemes nuosavybes klausimas nera labai reiksmingas, nes siandienineje ekonomikoje zeme sudaro menka visuomenes turto dali ir zemes nuosavybe neturetu savininkui suteikti teises apriboti gyventoju laisves naudotis jiems patinkanciomis paslaugomis. Prievartinis zmoniu pasirinkimo apribojimas nekenkiantis savininkui ir jo nuosavybei yra agresija ir yra nusikaltimas.
10. Kaip jau paaiskinome 3c punkte maisto prekiu rinkos ir valstybes lyginimas yra absurdiskas, nes maisto rinkoje prievartines monopolijos nera. Buti nepriklausomu nuo darbdavio labai lengva, nes ne visoms verslo rushims reikalingas didelis kapitalas, be to darbas ne visiems ir reikalingas, jei turi kitu pajamu.
13. Maisto kokybes stebejimu ir sertifikavimu yra suinteresuoti ivairus rinkos dalyviai. Patys pirkejai suinteresuoti reikalauti kokybe irodanciu dokumentu del savo paciu sveikatos, pardavejai suinteresuoti irodyti savo prekes auksta kokybe, o konkurentai suinteresuoti prastu produktu pardavimo faktu pavieshinimu. Teiginys kad maistas yra saugus valstybes deka ir negali buti saugesnis be valstybes kishimosi yra visai nepagristas.
15. b. Teiginys, kad darbo salygos pasikeite tik profsajungu deka, yra nepagristas ir klaidingas. Darbo salygas pakeite auganti verslo konkurencija, technologine pazanga ir augantis kapitalas. Valstybes remiamu profsajungu itaka ekonomikai ir darbo santykiams buvo tik neigiama del darbo santykiu suvarzymo, darbdaviu ir darbuotoju suprieshinimo, profsajungu smurto priesh ne profsajungu narius.
c. LR konstitucija nera nuosavybes teises irodantis dokumentas. Tiek pat tevertas bet kurios organizacijos ar zmogaus paciam sau israsytas "nuosavybes dokumentas". Kiek metu gyvuoja smurtinga monopolija isnaudojanti gyventojus neturi reiksmes, tai vistiek tera nusikaltama organizacija. Jei tamsioje gatveje tektu rinktis tarp pleshiko, kuris siekia uzmushti ir apiplesti, ir pleshiko kuris siekia tik suzaloti ir apiplesti, ar tai jau butu pasirinkimas tenkinantis oponentus? Ne, nes abiem atvejais nepriklausomai nuo pasirinkimo ivyksta agresijos aktas. Lygiai taip pat ir pasirinkimas tarp keliu smurtingu monopoliju neapsaugo nuo agresijos.
Manom, kad visi leistu bet kam ieiti i savo namus jei uz sutrukdyma butu pakankamai kompensuota. Oponentai neturi pagrindo priekaistauti del per mazos pagarbos nuosavybei, nes valstybeje individu privatumas nera ginamas labiau, o teisesaugos atstovai gali patekti i bet kuriuos namus.
16. Yra kelios priezastys, del kuriu centralizuotas ekonomikos valdymas yra zalingas visuomenei:
a) centralizuotas valdymas negali buti tiek lankstus, kiek nevarzomas zmoniu bendradarbiavimas
b) Valstybei ribojant konkurencija nukencia vartotojai
c) Valstybeje visiems primetami valdanciuju tikslai, o laisvoje rinkoje kiekvienas gali siekti savo tikslu ir laimes. Centralizuotas ekonomikos valdymas priestarauja oponentu iskeltam zmoniu LAISVES IDEALUI. Valdiniu norai yra skirtingi ir valdzia negali zinoti nezino ko sia minute nori ju valdiniai, vadinasi valdzia ima mokesciu moketoju pinigus ir leidzia juos projektams, kurie negali patenkinti valdiniu noru. Valdzia naikina tu, kuriuos apmokestina, laime.
18. Istorines realybes neatitinka teiginys, kad demokratija kaip nors mazina karu tikimybe. Demokratijos bastionas JAV per paskutiniji shimtmeti isivelia i visus globalius ir daugybe vietiniu konfliktu. O XV amziaus konflikteliai, kurie pagrindinai liete tik karius nublanksta pries moderniu valstybiu totalaus naikinimo karus, kurie desimtimis milijonu vienodai naikina tiek kareivius, tiek vaikus. Dabartines Afrikos valstybes toli grazu nera silpnos, o kaip tik pasizymi beatodairisku gyventoju isnaudojimu.
Valstybems vienijantis i blokus, karo mastai negali neaugti, o valstybems galutinai susivienijus turetumem totalu zmonijos pavergima, nes nuo pasaulines monopolines valstybes nebepabegtum niekur ir nieko jai nepriespastatytum.
Pirmiausia norime priminti, kad diskusijos metu oponentai ne kartą grubiai pažeidė taisykles, o į diskusijos galą jas tiesiog atvirai ignoravo. Manome, kad vien to visiškai užtektų norint paskelbti mūsų pergalę, tačiau taip pat apibendrinsime esminius klausimus, kurių oponentai taip ir nesugebėjo atsakyti.
1. Oponentai nesugebėjo parodyti būdų, kuriais būtų galima išvengti mūsų aprašytų privačių diktatūrų.
a. Teiginiai apie teritorinės teisės nelegalumą – absurdas. Ar tai reiškia, kad lygiai taip pat savininkas negalės nustatyt vidaus taisyklių fabrike? Ar darbininkas šaudmenų gamykloje galės rūkyti prie konvejerio, nes jis nepripažįsta gamyklos vidaus taisyklių ir pasirašė sutartį su apsaugos firma, kuri leidžia rūkyti? Akivaizdu, kad neįmanoma išvengti tam tikrų savininko teisių riboti žmonių elgesį jo valdose. Valstybėje šis klausimas išsprendžiamas imperatyviais įstatymais nustatant laisves, kurių negalima apriboti, tuo tarpu libertarinė visuomenė tokio sprendimo nepateikia (esant laisvai pasirenkamoms teisinėms sistemoms jos šios funkcijos neatliks – minėtas darbininkas gali susirasti teismą, kuris teisę rūkyti užtikrins kaip esminę ir neribojamą).
b. Galime ir pratęsti šito klausimo nagrinėjimą: niekas nedraudžia žemės savininkui įtraukti į žemės nuomos sutartį punkto apie tai, kad gyventojas privalo naudotis savininko pasirinkta teisėsaugos įmone (o jei savininkui tai bus naudinga – ir sveikatos apsaugos, švietimo ir pan. įmonėmis). Tokiu būdu turėsime sistemą, visiškai atitinkančią šiuolaikines valstybes, bet valdomas ne visų piliečių demokratinių rinkimų būdu, o vieno savininko – autokrato.
c. Taip pat galima pateikti įvairius būdus, kurie leistu apeiti bet kokius tokių privačių diktatūrų gyventojus ginančias teises: kad ir mūsų aprašytas variantas, paskelbiant teritorijos pakraštį draudžiama zona.
d. Oponentai teigė, kad žemės savininkas negali riboti kitų įmonių veiklos jo teritorijoje. Tačiau pagal analogiją reikėtų reikalauti, kad gamyklos savininkas neribotų konkurencijos ir savo gamykloje, (pvz., leistų ten įsteigti valgyklą, kuri konkuruotų su jo įkurta gamyklos valgykla). Tai – akivaizdus absurdas. Įdomu, ar mūsų oponentai neprieštarautų, jei mes jų namuose imtume filmuoti pornografinį filmą (vadovaujantis principu, kad jie neturi teisės savo valdose riboti ar uždrausti kitų asmenų verslo).
2. Oponentai pareiškė, kad valstybės neturi teisės į savo valdomą žemę. Išnagrinėkime šį klausimą plačiau:
a. Oponentai reikalavo žemės nuosavybę įrodančių dokumentų, o valstybių konstitucijas atmetė teigdami, kad „sau išrašyti“ dokumentai negalioja. Tačiau tai prieštarauja jų pačių teiginiams, kad bet kas gali pareikšti teises į laisvą žemę (oponentai taip ir nenurodė, kas gali pareikšti ir pagrįsti dokumentais savo teises į daugelio valstybių teritorijas) ir kad bet kuris asmuo ar įmonė gali užsiimti bet kokia veikla (tame tarpe – ir nekilnojamo turto registravimu bei nuosavybės dokumentų išdavimu).
b. Oponentai teigė, kad egzistuoja dokumentai, įrodantys vieno ar kito asmens teises į nekilnojamą turtą. Tačiau akivaizdu, kad tos teisės buvo įgytos arba iš valstybės, arba iš kito asmens, kuris, tiesiogiai ar netiesiogiai įgijo jas iš valstybės. Jei valstybių pretenzijos į jų žemes yra neteisėtos, kaip teigia oponentai, visiškai akivaizdu, kad bet koks tų teisių perdavimas privatiems asmenims taip pat nėra teisėtas. Taigi, visi nuosavybės dokumentai yra niekiniai.
c. Oponentų teiginys, kad valstybės žemę įgijo nelegaliai yra tiesiog juokingas. „Legalus“ reiškia „atitinkantis galiojančias teisines normas“. Akivaizdu, kad valstybės savo žemes įgijo nepažeisdamos savo tuometinių įstatymų. Taip pat, remiantis oponentų teiginiais apie tai, kad kiekvienas turi teisę pasirinkti norimą teisinę sistemą, akivaizdu, kad valstybės turėjo teisę susikurti norimus įstatymus ir veikti pagal juos.
d. Oponentai yra pasiryžę amnestuoti neteisėtai įgytą fizinių ar juridinių asmenų nekilnojamą turtą, jei neįmanoma nustatyti teisėto savininko, tačiau kažkodėl netaiko tokių pat standartų valstybėms (kaip jau buvo minėta, daugeliu atveju neegzistuoja jokie nuosavybės dokumentai, rodantys kam priklausė viena ar kita teritorija iki susikuriant valstybei).
3. Taip pat liko daug neaiškumų dėl oponentų siūlomos teisinės sistemos.
a. Oponentai teigė, kad tuos, kurie nepajėgia patys apsiginti (vaikus, gyvūnus), gins visuomeninės organizacijos. Ar ne per didelė rizika? O kas atsitiks, jei tokia visuomeninė organizacija nesusikurs ar nesurinks pinigų teismui? Dar blogiau – o kaip su teise pačiam rinktis norimą teisėsaugą? Pastebėkime, kad šiuo atveju tokia teisė atimama ne tik iš vaiko – net ir jo tėvai ar globėjai neturi galimybių parinkti jam norimos teisėsaugos institucijos. Tačiau tai yra padėtis be išeities – jei vaiko teisių gynimu rūpinsis jo tėvai, iškils labai didelė vaiko teisių pažeidimo galimybė (tėvai gali jį seksualiai išnaudoti ar parduoti kaip organų donorą, pasirinkę jo teisių gynėju teismą, už panašius nusikaltimus skiriantį tik piniginę baudą, mažesnę, nei pardavus organus gautas pelnas). Tačiau analogiškos problemos iškyla ir perdavus vaiko teisių gynimą visuomeninėms organizacijoms – kas bus, kai krikščionių fundamentalistų organizacija ims ginti vaikus nuo lytinio švietimo, kreipdamasi į jai palankų teismą, už tokius nusikaltimus baudžiantį mirties bausme?
b. Oponentai teigė, kad neesant nukentėjusiųjų ieškovais taps nusikaltimą išaiškinę asmenys. Šį variantą (kaip ir variantą, kai ieškovais tampa aukos giminės) labai lengva išnaudoti. Norėdamas nužudyti man neįtikusį pilietį aš jį pribaigiu ir tuoj pat prisipažįstu teismui, skiriančiam už nužudymą itin švelnias pinigines baudas. Aš tampu ir kaltinamuoju, ir ieškovu. Rezultate turbūt sumoku baudą pats sau? Net jei tokio absurdo ir išvengtą – galiu paprašyti savo draugo, kad kreiptųsi į reikiamą teismą ir mane įduotų. Taip įgyju neribojamą teisę žudyti, jei tik turiu pinigų baudoms.
4. Taip pat oponentai nesugebėjo atsakyti, kas teiks viešąsias paslaugas ir kas už jas mokės. Palyginimas su radijo stotimis iš esmės neteisingas. Kaip jau sakėme, radijo stotys prekiauja reklamos laiku, tai yra jų teikiama mokama paslauga. Muzikos ir naujienų transliacija – tik būdas auditorijai kurtis. Kadangi radijo stotys nesuteikia reklamos laiko nemokamai, tai šis oponentų pavyzdys tik įrodė mūsų teiginius apie libertarizme susidarysiančią spragą viešųjų paslaugų teikime.
5. Oponentai visą laiką kartojo, kad valstybės yra monopolinės ir prievartinės organizacijos. Tačiau jie taip ir nesugebėjo paaiškinti, kuo jos skiriasi nuo bet kokių verslo įstaigų. Kaip jau buvo sakyta, valstybės neverčia naudotis jų paslaugomis. Taip, norint nesinaudoti nė vienos iš valstybių teikiamomis paslaugomis reikia turėti labai daug lėšų. Tačiau oponentų finansinis nepajėgumas nėra valstybių problema. Analogiškai absoliuti dauguma žmonių yra priversti rinktis vieną ar kitą parduotuvę arba vieną ar kitą darbdavį. Atrodo, oponentams nepatiko tai, kad valstybės parduoda savo paslaugas ne atskirai, o tam tikrais paketais. Taip, kai kurių valstybių antimonopoliniai įstatymai draudžia įmonėms prekiauti tik paketais, tačiau libertarai juk nepritaria tokiam rinkos ribojimui? Tai yra kiekvieno verslininko teisė – parduoti kiekvieną produktą atskirai ar tik visus kartu. Valstybės pasirinko antrąjį variantą. Analogiškai net ir apsipirkdami parduotuvėje klientai yra priversti mokėti už papildomas parduotuvės teikiamas paslaugas (tai įskaičiuojama į prekių kainą) ir negali pasirinkti alternatyvaus tų paslaugų tiekėjo. Pvz., parduotuvėje mes mokame už parduotuvės stovėjimo aikštelę (net jei ja nesinaudojame), už vežimėlius (ir negalime parduotuvėje rinktis kitos parduotuvės vežimėlių) ir t. t.
Taigi, oponentai nesugebėjo parodyti, kaip libertarinėje teisėje pavyks išvengti savininkų savivalės ir privačių pseudovalstybinių darinių, pasižyminčių visais autoritarizmo bruožais, susiformavimo. Taip pat oponentai nepajėgė aprašyti funkcionalios nevalstybinės teisės sistemos. Oponentai taip ir neatsakė, kas teigs viešąsias paslaugas, gyvybiškai būtinas civilizacijos egzistavimui. Taip pat oponentai nepajėgė įrodyti, jog valstybės savo teritorijas įgijo nelegaliai ar pademonstruoti esminių skirtumų tarp valstybių ir bet kokių kitų gyvybiškai svarbias paslaugas teikiančių ūkio subjektų.
Tuo remdamiesi teigiame, kad šia diskusija parodėme libertarizmo, kaip santvarkos nerealistiškumą, ir valstybinio visuomenės organizacijos principo būtinybę, siekiant užtikrinti žmogaus teises ir lygybę.
1. Oponentai nesugebėjo parodyti būdų, kuriais būtų galima išvengti mūsų aprašytų privačių diktatūrų.
a. Teiginiai apie teritorinės teisės nelegalumą – absurdas. Ar tai reiškia, kad lygiai taip pat savininkas negalės nustatyt vidaus taisyklių fabrike? Ar darbininkas šaudmenų gamykloje galės rūkyti prie konvejerio, nes jis nepripažįsta gamyklos vidaus taisyklių ir pasirašė sutartį su apsaugos firma, kuri leidžia rūkyti? Akivaizdu, kad neįmanoma išvengti tam tikrų savininko teisių riboti žmonių elgesį jo valdose. Valstybėje šis klausimas išsprendžiamas imperatyviais įstatymais nustatant laisves, kurių negalima apriboti, tuo tarpu libertarinė visuomenė tokio sprendimo nepateikia (esant laisvai pasirenkamoms teisinėms sistemoms jos šios funkcijos neatliks – minėtas darbininkas gali susirasti teismą, kuris teisę rūkyti užtikrins kaip esminę ir neribojamą).
b. Galime ir pratęsti šito klausimo nagrinėjimą: niekas nedraudžia žemės savininkui įtraukti į žemės nuomos sutartį punkto apie tai, kad gyventojas privalo naudotis savininko pasirinkta teisėsaugos įmone (o jei savininkui tai bus naudinga – ir sveikatos apsaugos, švietimo ir pan. įmonėmis). Tokiu būdu turėsime sistemą, visiškai atitinkančią šiuolaikines valstybes, bet valdomas ne visų piliečių demokratinių rinkimų būdu, o vieno savininko – autokrato.
c. Taip pat galima pateikti įvairius būdus, kurie leistu apeiti bet kokius tokių privačių diktatūrų gyventojus ginančias teises: kad ir mūsų aprašytas variantas, paskelbiant teritorijos pakraštį draudžiama zona.
d. Oponentai teigė, kad žemės savininkas negali riboti kitų įmonių veiklos jo teritorijoje. Tačiau pagal analogiją reikėtų reikalauti, kad gamyklos savininkas neribotų konkurencijos ir savo gamykloje, (pvz., leistų ten įsteigti valgyklą, kuri konkuruotų su jo įkurta gamyklos valgykla). Tai – akivaizdus absurdas. Įdomu, ar mūsų oponentai neprieštarautų, jei mes jų namuose imtume filmuoti pornografinį filmą (vadovaujantis principu, kad jie neturi teisės savo valdose riboti ar uždrausti kitų asmenų verslo).
2. Oponentai pareiškė, kad valstybės neturi teisės į savo valdomą žemę. Išnagrinėkime šį klausimą plačiau:
a. Oponentai reikalavo žemės nuosavybę įrodančių dokumentų, o valstybių konstitucijas atmetė teigdami, kad „sau išrašyti“ dokumentai negalioja. Tačiau tai prieštarauja jų pačių teiginiams, kad bet kas gali pareikšti teises į laisvą žemę (oponentai taip ir nenurodė, kas gali pareikšti ir pagrįsti dokumentais savo teises į daugelio valstybių teritorijas) ir kad bet kuris asmuo ar įmonė gali užsiimti bet kokia veikla (tame tarpe – ir nekilnojamo turto registravimu bei nuosavybės dokumentų išdavimu).
b. Oponentai teigė, kad egzistuoja dokumentai, įrodantys vieno ar kito asmens teises į nekilnojamą turtą. Tačiau akivaizdu, kad tos teisės buvo įgytos arba iš valstybės, arba iš kito asmens, kuris, tiesiogiai ar netiesiogiai įgijo jas iš valstybės. Jei valstybių pretenzijos į jų žemes yra neteisėtos, kaip teigia oponentai, visiškai akivaizdu, kad bet koks tų teisių perdavimas privatiems asmenims taip pat nėra teisėtas. Taigi, visi nuosavybės dokumentai yra niekiniai.
c. Oponentų teiginys, kad valstybės žemę įgijo nelegaliai yra tiesiog juokingas. „Legalus“ reiškia „atitinkantis galiojančias teisines normas“. Akivaizdu, kad valstybės savo žemes įgijo nepažeisdamos savo tuometinių įstatymų. Taip pat, remiantis oponentų teiginiais apie tai, kad kiekvienas turi teisę pasirinkti norimą teisinę sistemą, akivaizdu, kad valstybės turėjo teisę susikurti norimus įstatymus ir veikti pagal juos.
d. Oponentai yra pasiryžę amnestuoti neteisėtai įgytą fizinių ar juridinių asmenų nekilnojamą turtą, jei neįmanoma nustatyti teisėto savininko, tačiau kažkodėl netaiko tokių pat standartų valstybėms (kaip jau buvo minėta, daugeliu atveju neegzistuoja jokie nuosavybės dokumentai, rodantys kam priklausė viena ar kita teritorija iki susikuriant valstybei).
3. Taip pat liko daug neaiškumų dėl oponentų siūlomos teisinės sistemos.
a. Oponentai teigė, kad tuos, kurie nepajėgia patys apsiginti (vaikus, gyvūnus), gins visuomeninės organizacijos. Ar ne per didelė rizika? O kas atsitiks, jei tokia visuomeninė organizacija nesusikurs ar nesurinks pinigų teismui? Dar blogiau – o kaip su teise pačiam rinktis norimą teisėsaugą? Pastebėkime, kad šiuo atveju tokia teisė atimama ne tik iš vaiko – net ir jo tėvai ar globėjai neturi galimybių parinkti jam norimos teisėsaugos institucijos. Tačiau tai yra padėtis be išeities – jei vaiko teisių gynimu rūpinsis jo tėvai, iškils labai didelė vaiko teisių pažeidimo galimybė (tėvai gali jį seksualiai išnaudoti ar parduoti kaip organų donorą, pasirinkę jo teisių gynėju teismą, už panašius nusikaltimus skiriantį tik piniginę baudą, mažesnę, nei pardavus organus gautas pelnas). Tačiau analogiškos problemos iškyla ir perdavus vaiko teisių gynimą visuomeninėms organizacijoms – kas bus, kai krikščionių fundamentalistų organizacija ims ginti vaikus nuo lytinio švietimo, kreipdamasi į jai palankų teismą, už tokius nusikaltimus baudžiantį mirties bausme?
b. Oponentai teigė, kad neesant nukentėjusiųjų ieškovais taps nusikaltimą išaiškinę asmenys. Šį variantą (kaip ir variantą, kai ieškovais tampa aukos giminės) labai lengva išnaudoti. Norėdamas nužudyti man neįtikusį pilietį aš jį pribaigiu ir tuoj pat prisipažįstu teismui, skiriančiam už nužudymą itin švelnias pinigines baudas. Aš tampu ir kaltinamuoju, ir ieškovu. Rezultate turbūt sumoku baudą pats sau? Net jei tokio absurdo ir išvengtą – galiu paprašyti savo draugo, kad kreiptųsi į reikiamą teismą ir mane įduotų. Taip įgyju neribojamą teisę žudyti, jei tik turiu pinigų baudoms.
4. Taip pat oponentai nesugebėjo atsakyti, kas teiks viešąsias paslaugas ir kas už jas mokės. Palyginimas su radijo stotimis iš esmės neteisingas. Kaip jau sakėme, radijo stotys prekiauja reklamos laiku, tai yra jų teikiama mokama paslauga. Muzikos ir naujienų transliacija – tik būdas auditorijai kurtis. Kadangi radijo stotys nesuteikia reklamos laiko nemokamai, tai šis oponentų pavyzdys tik įrodė mūsų teiginius apie libertarizme susidarysiančią spragą viešųjų paslaugų teikime.
5. Oponentai visą laiką kartojo, kad valstybės yra monopolinės ir prievartinės organizacijos. Tačiau jie taip ir nesugebėjo paaiškinti, kuo jos skiriasi nuo bet kokių verslo įstaigų. Kaip jau buvo sakyta, valstybės neverčia naudotis jų paslaugomis. Taip, norint nesinaudoti nė vienos iš valstybių teikiamomis paslaugomis reikia turėti labai daug lėšų. Tačiau oponentų finansinis nepajėgumas nėra valstybių problema. Analogiškai absoliuti dauguma žmonių yra priversti rinktis vieną ar kitą parduotuvę arba vieną ar kitą darbdavį. Atrodo, oponentams nepatiko tai, kad valstybės parduoda savo paslaugas ne atskirai, o tam tikrais paketais. Taip, kai kurių valstybių antimonopoliniai įstatymai draudžia įmonėms prekiauti tik paketais, tačiau libertarai juk nepritaria tokiam rinkos ribojimui? Tai yra kiekvieno verslininko teisė – parduoti kiekvieną produktą atskirai ar tik visus kartu. Valstybės pasirinko antrąjį variantą. Analogiškai net ir apsipirkdami parduotuvėje klientai yra priversti mokėti už papildomas parduotuvės teikiamas paslaugas (tai įskaičiuojama į prekių kainą) ir negali pasirinkti alternatyvaus tų paslaugų tiekėjo. Pvz., parduotuvėje mes mokame už parduotuvės stovėjimo aikštelę (net jei ja nesinaudojame), už vežimėlius (ir negalime parduotuvėje rinktis kitos parduotuvės vežimėlių) ir t. t.
Taigi, oponentai nesugebėjo parodyti, kaip libertarinėje teisėje pavyks išvengti savininkų savivalės ir privačių pseudovalstybinių darinių, pasižyminčių visais autoritarizmo bruožais, susiformavimo. Taip pat oponentai nepajėgė aprašyti funkcionalios nevalstybinės teisės sistemos. Oponentai taip ir neatsakė, kas teigs viešąsias paslaugas, gyvybiškai būtinas civilizacijos egzistavimui. Taip pat oponentai nepajėgė įrodyti, jog valstybės savo teritorijas įgijo nelegaliai ar pademonstruoti esminių skirtumų tarp valstybių ir bet kokių kitų gyvybiškai svarbias paslaugas teikiančių ūkio subjektų.
Tuo remdamiesi teigiame, kad šia diskusija parodėme libertarizmo, kaip santvarkos nerealistiškumą, ir valstybinio visuomenės organizacijos principo būtinybę, siekiant užtikrinti žmogaus teises ir lygybę.
1. Oponentu pretenzijos del ribotu gamyklos savininko galiu neturi pagrindo, nes savininkas negali savivaliauti ir egzistuojant valstybei. Rukyti ar - ne gamykloje kur tai daryti pavojinga nustatoma darbdavio ir darbuotojo sudarytoje sutartyje apie pareigas ir atsakomybe uz sugadinta turta bei broka. Liberalios anarchijos istatymai taip pat gali nustatyti laisves, kuriu negalima apriboti. Susikirtus pusiu interesams juos tenka spresti teisme.
Prievartos monopolijas iteisinti istatymais nera reikalo, nes visuomenei prievartines monopolijos yra nenaudingos. Dauguma rinkos anarchistu (pvz. M. Rothbardas) mano, kad susitarimai privalo tureti ribas ir susitarimai negali pazeisti pagrindiniu zmogaus teisiu, pvz. nereikia pripazinti zmogui teises save parduoti i vergija.
Oponentu pavyzdys apie egzistuojanti konkurencijos ribojima privacioje imoniu teritorijoje yra kitokio pobudzio, nes realybeje gyventojams priverstinai neatimama galimybe isigyti prekes/paslaugas is alternatyviu tiekeju ir istatymais galima nustatyti, kad zmonems nebutu atimama teise pasirinkti prekes/paslaugas.
2. Valstybes pasigrobe zeme, kuri nei buvo laisva, nei nenaudojama, uztat ir laikome, kad ta zeme nepriklauso valstybei. Tai, kad mes nezadame amnestuoti valstybes vagysciu, nesumenkina libertarios anarchijos visapusisko pranashumo pries valstybine santvarka.
3. Oponentu iskeliamos teisines detales yra nereiksmingos ir prielaidos yra neteisingos. Visu pirma niekas netrukdo tevams savo vaikui pasamdyti bet kuria teises istaiga jei teisines monopolijos nera. To paties zmogaus interesus gali ginti ir kelios organizacijos. Vienas atskirai paimtas teismas yra dazniausiai nereikshmingas, nes siuolaikineje visuomeneje jam teks sprendimus derinti su suinteresuotu saliu teisiniais kodeksais ir leistis i kompromisus, nes teisiniu kodeksu nuolat vedanciu i fizinius konfliktus nenores naudotis jokia policijos agentura. Jei rinkoje butu poreikis netureti auksto nusikalstamumo, tai ir baudu dydis nusistovetu realiai uzkertantis kelia nusikaltimams. Apskritai tokio pobudzio diskusijos del teisiniu detaliu yra beprasmes, nes yra daugybe potencialiu budu kaip ivairias problemas isspresti, pvz. teisinis uztikrinimas, kad kompensacijos neatitektu tam paciam zmogui ar jo draugams, baudu derinimas su kitokiomis bausmemis etc.
4. Radijo stotys yra geras privaciai pelningai teikiamu viesuju paslaugu pavyzdys. Oponentu isvedziojimai, kad vertybes (siuo atveju muzika ir zinios), kuriomis neribojamai gali naudotis kiekvienas, yra nevieshos, neturi pagrindo.
5. Buvo jau daug kartu paaiskinta, kad rinkoje prievartiniu monopoliju nera, o valstybese galimybes atsisakyti moketi uz monopolines paslaugas nera.
================
Apibendrinant galima pasakyti, kad nesulaukem ne vieno argumento irodancio valstybes butinuma, neisvengiamuma arba pranashuma pries libertaria anarchija. Tokio rezultato ir reikejo tiketis, nes akivaizdu, kad visuomenei individu tarimasis ir savanoriskas bendradarbiavimas yra naudingesnis negu prievartavimas ir visuomenes nariu pavergimas, kylantis is galimybes taikyti prievarta monopolizavimo.
Ekstrapoliuojant valstybiu vystymasi nuo pat ju atsiradimo pradzios iki siu dienu, galime pastebeti, kad vystymasis vyksta individo teisiu didejimo ir valstybes kisimosi ir privatu gyvenima - mazejimo kryptimi. Tam netiesiogiai pritaria ir musu oponentai, teigdami, kad valstybe dabar stengiasi tik administruoti/reguliuoti visu valstybeje esanciu individu poreikus. Akivaizdi isvada, kad einama libertarizmo linkme ir nevalstybines visuomenes atsiradimas tik - laiko klausimas. Tai ivyks evoliuciniu, bet ne revoliuciniu (nesudarant valstybes naikinimo planu) keliu.
Prievartos monopolijas iteisinti istatymais nera reikalo, nes visuomenei prievartines monopolijos yra nenaudingos. Dauguma rinkos anarchistu (pvz. M. Rothbardas) mano, kad susitarimai privalo tureti ribas ir susitarimai negali pazeisti pagrindiniu zmogaus teisiu, pvz. nereikia pripazinti zmogui teises save parduoti i vergija.
Oponentu pavyzdys apie egzistuojanti konkurencijos ribojima privacioje imoniu teritorijoje yra kitokio pobudzio, nes realybeje gyventojams priverstinai neatimama galimybe isigyti prekes/paslaugas is alternatyviu tiekeju ir istatymais galima nustatyti, kad zmonems nebutu atimama teise pasirinkti prekes/paslaugas.
2. Valstybes pasigrobe zeme, kuri nei buvo laisva, nei nenaudojama, uztat ir laikome, kad ta zeme nepriklauso valstybei. Tai, kad mes nezadame amnestuoti valstybes vagysciu, nesumenkina libertarios anarchijos visapusisko pranashumo pries valstybine santvarka.
3. Oponentu iskeliamos teisines detales yra nereiksmingos ir prielaidos yra neteisingos. Visu pirma niekas netrukdo tevams savo vaikui pasamdyti bet kuria teises istaiga jei teisines monopolijos nera. To paties zmogaus interesus gali ginti ir kelios organizacijos. Vienas atskirai paimtas teismas yra dazniausiai nereikshmingas, nes siuolaikineje visuomeneje jam teks sprendimus derinti su suinteresuotu saliu teisiniais kodeksais ir leistis i kompromisus, nes teisiniu kodeksu nuolat vedanciu i fizinius konfliktus nenores naudotis jokia policijos agentura. Jei rinkoje butu poreikis netureti auksto nusikalstamumo, tai ir baudu dydis nusistovetu realiai uzkertantis kelia nusikaltimams. Apskritai tokio pobudzio diskusijos del teisiniu detaliu yra beprasmes, nes yra daugybe potencialiu budu kaip ivairias problemas isspresti, pvz. teisinis uztikrinimas, kad kompensacijos neatitektu tam paciam zmogui ar jo draugams, baudu derinimas su kitokiomis bausmemis etc.
4. Radijo stotys yra geras privaciai pelningai teikiamu viesuju paslaugu pavyzdys. Oponentu isvedziojimai, kad vertybes (siuo atveju muzika ir zinios), kuriomis neribojamai gali naudotis kiekvienas, yra nevieshos, neturi pagrindo.
5. Buvo jau daug kartu paaiskinta, kad rinkoje prievartiniu monopoliju nera, o valstybese galimybes atsisakyti moketi uz monopolines paslaugas nera.
================
Apibendrinant galima pasakyti, kad nesulaukem ne vieno argumento irodancio valstybes butinuma, neisvengiamuma arba pranashuma pries libertaria anarchija. Tokio rezultato ir reikejo tiketis, nes akivaizdu, kad visuomenei individu tarimasis ir savanoriskas bendradarbiavimas yra naudingesnis negu prievartavimas ir visuomenes nariu pavergimas, kylantis is galimybes taikyti prievarta monopolizavimo.
Ekstrapoliuojant valstybiu vystymasi nuo pat ju atsiradimo pradzios iki siu dienu, galime pastebeti, kad vystymasis vyksta individo teisiu didejimo ir valstybes kisimosi ir privatu gyvenima - mazejimo kryptimi. Tam netiesiogiai pritaria ir musu oponentai, teigdami, kad valstybe dabar stengiasi tik administruoti/reguliuoti visu valstybeje esanciu individu poreikus. Akivaizdi isvada, kad einama libertarizmo linkme ir nevalstybines visuomenes atsiradimas tik - laiko klausimas. Tai ivyks evoliuciniu, bet ne revoliuciniu (nesudarant valstybes naikinimo planu) keliu.
del paprasciausiu zemeje esanciu resursu butinu palaikyti zmogaus gyvybe (pvz. vanduo) kiltu didziuliai nesutarimai. nes pirmas atrades gelo vandens saltini taptu jo savininku o kiti panore atsigerti turetu vykdyti vandens saltinio savininko nurodymus netgi tapti vergais. valstybe turi teise reguliuoti kam ir kiek to vandens duoti ir del atsinaujinanciu saltiniu arba saltiniu butinu palaikyti gyvybe isvengiami konfliktai ir manipuliacijos kritiniame lygyje (kai nesnekame jog dalinama ne po lygiai).Snukis wrote:2. Valstybes pasigrobe zeme, kuri nei buvo laisva, nei nenaudojama, uztat ir laikome, kad ta zeme nepriklauso valstybei. Tai, kad mes nezadame amnestuoti valstybes vagysciu, nesumenkina libertarios anarchijos visapusisko pranashumo pries valstybine santvarka.
juridiniu normu neegzistavimas vestu i linco teismus. pirmiau nubaustu (nes zmogus vadivaujasi instinktais bei soko busena pvz. susierzinimu) po to ziuretu ar nubaude kaltaji. apie jokia gynyba neitu kalba nes vienam panorejus daryti kaip jo "sirdis geidzia" jo sustabdymas jau butu prievartinis ir vedantis i valstybes (santvarkos) kurima.3. Oponentu iskeliamos teisines detales yra nereiksmingos ir prielaidos yra neteisingos. Visu pirma niekas netrukdo tevams savo vaikui pasamdyti bet kuria teises istaiga jei teisines monopolijos nera. To paties zmogaus interesus gali ginti ir kelios organizacijos. Vienas atskirai paimtas teismas yra dazniausiai nereikshmingas, nes siuolaikineje visuomeneje jam teks sprendimus derinti su suinteresuotu saliu teisiniais kodeksais ir leistis i kompromisus, nes teisiniu kodeksu nuolat vedanciu i fizinius konfliktus nenores naudotis jokia policijos agentura. Jei rinkoje butu poreikis netureti auksto nusikalstamumo, tai ir baudu dydis nusistovetu realiai uzkertantis kelia nusikaltimams. Apskritai tokio pobudzio diskusijos del teisiniu detaliu yra beprasmes, nes yra daugybe potencialiu budu kaip ivairias problemas isspresti, pvz. teisinis uztikrinimas, kad kompensacijos neatitektu tam paciam zmogui ar jo draugams, baudu derinimas su kitokiomis bausmemis etc.
esme tokia. uzsimaniau uzmusti ir uzmusu nes bet koks meginimas mane sustabdyti yra prievartinis. mane gali sustabdyti tik kitas uz mane stipresnis padaras kurio dar kiti negali sustabdyti (jegos kulto piramide).
noriu priminti kad individu tarimasis ir problemu svarstymas tai jau nebe anarchija o tam tikros valstybes kurimasis nes pradedama taikyti tvarka ir sudaromi individu sluoksniai o nepaklusus tvarkai bus taikoma prievarta (kad ir kitoks poziuris i individa). nes kiekvienas individas nesamoningai yra egoistiskas ir nores jam palankiu salygu pries kita individa netgi panaudojant jega (imantis krastutiniu priemoniu) del kuriu tvarkos nesutarus visai grupei individu kiltu suirute ir vel butu griztama prie "jegos kulto piramides".akivaizdu, kad visuomenei individu tarimasis ir savanoriskas bendradarbiavimas yra naudingesnis negu prievartavimas ir visuomenes nariu pavergimas, kylantis is galimybes taikyti prievarta monopolizavimo.
socialiniuose klausimuose valstybe vis stiprina pozicijas zmoniu gyvenime. paskutiniais simtmeciais atsiranda biudzeto pinigu dalinimas visuomenei ne tik tarp absoliutizmo virsuneliu. bei atsiranda "globos" pozicija tai yra ivairios pasalpos bei ismokos visuomenes nuskriaustiesiem.Ekstrapoliuojant valstybiu vystymasi nuo pat ju atsiradimo pradzios iki siu dienu, galime pastebeti, kad vystymasis vyksta individo teisiu didejimo ir valstybes kisimosi ir privatu gyvenima - mazejimo kryptimi. Tam netiesiogiai pritaria ir musu oponentai, teigdami, kad valstybe dabar stengiasi tik administruoti/reguliuoti visu valstybeje esanciu individu poreikus. Akivaizdi isvada, kad einama libertarizmo linkme ir nevalstybines visuomenes atsiradimas tik - laiko klausimas.
valstybes liberalumas dideja zmogaus pasirinkimo teisems JAM (individui). pats zmogus gali nuspresti kaip jam elgtis vienoj ar kitoj situacijoj (skatinamas zmogaus pasirinkimas svietimo ar socialinej sferoj bei noras isreiksti savo mintis ar elgsena) valstybe varzo ir begant laikui vis stipriau vieno individo susikirtima su kitu individu.
uzbegant uz akiu primenu apie laisvuju piliciu teise antikinese valstybese ar absoliutizmo epochoje kilminguju teises kada galima ivardinti jas visiskai nevarzomomis kitu individu atzvilgiu (galejo vergus o veliau baudziauninkus zudyti mainyti ar elgtis taip kai jie nori su jais elgtis).
nesu orakulas tad nepasakysiuTai ivyks evoliuciniu, bet ne revoliuciniu (nesudarant valstybes naikinimo planu) keliu.
Atsigere vandens nores nusim...., o apylinkeje kas nors isvedzios laidus ir irengs vieninteli sikana ir mokesti paims kaip monopolistas - vergijason wrote:....
del paprasciausiu zemeje esanciu resursu butinu palaikyti zmogaus gyvybe (pvz. vanduo) kiltu didziuliai nesutarimai. nes pirmas atrades gelo vandens saltini taptu jo savininku o kiti panore atsigerti turetu vykdyti vandens saltinio savininko nurodymus netgi tapti vergais. valstybe turi teise reguliuoti kam ir kiek to vandens duoti ir del atsinaujinanciu saltiniu arba saltiniu butinu palaikyti gyvybe isvengiami konfliktai ir manipuliacijos kritiniame lygyje (kai nesnekame jog dalinama ne po lygiai).
Galu gale viskas susives i priimtinas visiem kainas. Be to nereiketu uzmirsti tokios galimybes kaip derybos.
Tai velgi - "uzsimaniusiuju uzmusineti" kiekis sparciai mazes, nes visa tai sureguliuos "uzsimaniusiuju uzsmusineti uzsimaniusiuosius zmusineti" skaicius. Prievarta niekas nedraus uzsimanyti ir uzmusti, bet prievarta neiekas nedraus ir ta uzsimaniusi uzmusti taip pat uzmusti. Taigi, kiekvienas pries uzsimanydamas uzmusti, pirmiausiai pagalvos apie pasekmes ir tures ieskoti konsensuso ar bent aplinkiniu pritarimo, t.y. teismo.juridiniu normu neegzistavimas vestu i linco teismus. pirmiau nubaustu (nes zmogus vadivaujasi instinktais bei soko busena pvz. susierzinimu) po to ziuretu ar nubaude kaltaji. apie jokia gynyba neitu kalba nes vienam panorejus daryti kaip jo "sirdis geidzia" jo sustabdymas jau butu prievartinis ir vedantis i valstybes (santvarkos) kurima.
esme tokia. uzsimaniau uzmusti ir uzmusu nes bet koks meginimas mane sustabdyti yra prievartinis. mane gali sustabdyti tik kitas uz mane stipresnis padaras kurio dar kiti negali sustabdyti (jegos kulto piramide).
Ta prasme - griztama prie valstybes, nes valstybe dabar suprantama kaip "stipriausias individas", kurio kiti pavieniai individai niekaip iveikti negali.noriu priminti kad individu tarimasis ir problemu svarstymas tai jau nebe anarchija o tam tikros valstybes kurimasis nes pradedama taikyti tvarka ir sudaromi individu sluoksniai o nepaklusus tvarkai bus taikoma prievarta (kad ir kitoks poziuris i individa). nes kiekvienas individas nesamoningai yra egoistiskas ir nores jam palankiu salygu pries kita individa netgi panaudojant jega (imantis krastutiniu priemoniu) del kuriu tvarkos nesutarus visai grupei individu kiltu suirute ir vel butu griztama prie "jegos kulto piramides".akivaizdu, kad visuomenei individu tarimasis ir savanoriskas bendradarbiavimas yra naudingesnis negu prievartavimas ir visuomenes nariu pavergimas, kylantis is galimybes taikyti prievarta monopolizavimo.
Laikinu, pastoviu sajungu kurimas, bendradarbiavimas ir kt. dar nera valstybes kurimas, o tik abipuses anudos siekimas.
??????socialiniuose klausimuose valstybe vis stiprina pozicijas zmoniu gyvenime. paskutiniais simtmeciais atsiranda biudzeto pinigu dalinimas visuomenei ne tik tarp absoliutizmo virsuneliu. bei atsiranda "globos" pozicija tai yra ivairios pasalpos bei ismokos visuomenes nuskriaustiesiem.Ekstrapoliuojant valstybiu vystymasi nuo pat ju atsiradimo pradzios iki siu dienu, galime pastebeti, kad vystymasis vyksta individo teisiu didejimo ir valstybes kisimosi ir privatu gyvenima - mazejimo kryptimi. Tam netiesiogiai pritaria ir musu oponentai, teigdami, kad valstybe dabar stengiasi tik administruoti/reguliuoti visu valstybeje esanciu individu poreikus. Akivaizdi isvada, kad einama libertarizmo linkme ir nevalstybines visuomenes atsiradimas tik - laiko klausimas.
Bet skatina individo susikirtima su "nenugalimuoju individu" - valstybe, nes atskiras individas nenugales valstybes. Tai ta bjaurioji "jegos piramide"valstybes liberalumas dideja zmogaus pasirinkimo teisems JAM (individui). pats zmogus gali nuspresti kaip jam elgtis vienoj ar kitoj situacijoj (skatinamas zmogaus pasirinkimas svietimo ar socialinej sferoj bei noras isreiksti savo mintis ar elgsena) valstybe varzo ir begant laikui vis stipriau vieno individo susikirtima su kitu individu.
nu ir kas tai skatino jei ne valstybes??? Kokio ziaurumo vergija buvo iki valstybiu atsiradimo?uzbegant uz akiu primenu apie laisvuju piliciu teise antikinese valstybese ar absoliutizmo epochoje kilminguju teises kada galima ivardinti jas visiskai nevarzomomis kitu individu atzvilgiu (galejo vergus o veliau baudziauninkus zudyti mainyti ar elgtis taip kai jie nori su jais elgtis).
gali myz.. ant pliko laido ir nenutrenks (per discocvery maciau mitu medziotojus sugriaunancius ta mita).Snukis wrote: Atsigere vandens nores nusim...., o apylinkeje kas nors isvedzios laidus ir irengs vieninteli sikana ir mokesti paims kaip monopolistas - vergija
derybos jau valstybes ar santvarkos kurimas. nes derybu metu ivedamas vienas ar kitas "statusas" ir salygos.Galu gale viskas susives i priimtinas visiem kainas. Be to nereiketu uzmirsti tokios galimybes kaip derybos.
taigi griztam kad reikalingi teismai. o ju kurimui reikalingi istatymai vienaip ar kitaip "islyginantys zala". bei tu istatymu sergetoju ir privercianciu jiem paklusti.. turim puiku valstybes modeli.Tai velgi - "uzsimaniusiuju uzmusineti" kiekis sparciai mazes, nes visa tai sureguliuos "uzsimaniusiuju uzsmusineti uzsimaniusiuosius zmusineti" skaicius. Prievarta niekas nedraus uzsimanyti ir uzmusti, bet prievarta neiekas nedraus ir ta uzsimaniusi uzmusti taip pat uzmusti. Taigi, kiekvienas pries uzsimanydamas uzmusti, pirmiausiai pagalvos apie pasekmes ir tures ieskoti konsensuso ar bent aplinkiniu pritarimo, t.y. teismo.
griztama prie valstybes kaip "individu atstovo" kad nereiktu visiem saukti vienas per kita negirdint oponento. taigi atstovu isrenkama maziau kurie ir sprendzia individu problemas panasias kaip ju.Ta prasme - griztama prie valstybes, nes valstybe dabar suprantama kaip "stipriausias individas", kurio kiti pavieniai individai niekaip iveikti negali.
teks grizti prie to kad individualistinis libertarizmas atstovauja tik viena individa (jo poreikius egoizma ir supratima). tai ir bus toji anarchija kada kiekvienas gyvena pagal save. tuomet kai kuriamos sajungos jos pradeda atstovauti tam tikriem sluoksniam individu su panasiu mastymu ar poreikiais ir konkuruoti su kitomis sajungomis. kada zmoniu grupe konkuruoja su kitomis grupemis ir bendrai sprendzia savo vidaus problemas o nepaklustancius ismeta is tos grupes (tai kaip ir bausme). jei jau sudaroma sajunga ar grupe spresti keliu individu problema tai normalu kad atsiras individu kurie ne visais klausimais sutiks su kitu individu nuomone. tad jo pasalinimas is grupes arba "kitoks" elgesys su juo jau nurodo "prievartinius" santykius. gaunam valstybes modeli socialinej srity.Laikinu, pastoviu sajungu kurimas, bendradarbiavimas ir kt. dar nera valstybes kurimas, o tik abipuses anudos siekimas.
atskiras individas gali pakeisti valstybe pagal savo poreikius uzimdamas tam tikras pozicijas jos valdymo strukturoje. seknatis individas vel gali keisti kaip jam atrodo geriau ir turim valstybes vystymasi (nuolatos keiciasi santvarkos ir ideologijos pagal daugumos individu mastyma tuo momentu arba vieno labai stipraus individo ideologija).Bet skatina individo susikirtima su "nenugalimuoju individu" - valstybe, nes atskiras individas nenugales valstybes. Tai ta bjaurioji "jegos piramide"
iki valstybiu atsiradimo zmones gyveno bendruomenese. dar nebuvo tokios savokos kaip valstybe taciau santvarka jau buvo (visose primatu grupese tas tebera) veliau tai tik sukonkretinama. visos primatu bendruomenes turi lyderi (kartais kelis lyderius) ir jam paklustancia grupe o nepaklustancius baudzia ziauriausiom bausmem (pvz simpandzes daznai ir uzmusa primata kuris priesinasi "lyderio" noram). nezinau tokiu duomenu kad zmogus butu gyvenes atskirai nuo kitu savo rusies atstovu..nu ir kas tai skatino jei ne valstybes??? Kokio ziaurumo vergija buvo iki valstybiu atsiradimo?
Slobnai vareson wrote:gali myz.. ant pliko laido ir nenutrenks (per discocvery maciau mitu medziotojus sugriaunancius ta mita).Snukis wrote: Atsigere vandens nores nusim...., o apylinkeje kas nors isvedzios laidus ir irengs vieninteli sikana ir mokesti paims kaip monopolistas - vergija
Siaip tai sitas metodas isbandytas (ne ant zemes isvedziota, bet ant sienos, taiau suveike kaip uzplanuota )
Tai tipo turguje besideredamas as jau sukuriu valstybe su prekeiviu ????derybos jau valstybes ar santvarkos kurimas. nes derybu metu ivedamas vienas ar kitas "statusas" ir salygos.Galu gale viskas susives i priimtinas visiem kainas. Be to nereiketu uzmirsti tokios galimybes kaip derybos.
Tai kaimynas su kaimynu sutart niekaip negali, jei salia nestovi valstybes pareigunai, ane?...
taigi griztam kad reikalingi teismai. o ju kurimui reikalingi istatymai vienaip ar kitaip "islyginantys zala". bei tu istatymu sergetoju ir privercianciu jiem paklusti.. turim puiku valstybes modeli.
Buti "atstovu" arba individu atstovaujanciu kitus individus nera butina buti valstybegriztama prie valstybes kaip "individu atstovo" kad nereiktu visiem saukti vienas per kita negirdint oponento. taigi atstovu isrenkama maziau kurie ir sprendzia individu problemas panasias kaip ju.Ta prasme - griztama prie valstybes, nes valstybe dabar suprantama kaip "stipriausias individas", kurio kiti pavieniai individai niekaip iveikti negali.
Taip galima daeiti ir iki to, kad kiekviena seima jau yra valstybe..."Valstybes-seimos apsikeicia ambasadomis, notomis del ne vietoj priparkuoto auto...". Savanorisku sajungu kurimas nera butinai jau valstybe.son wrote:..teks grizti prie to kad individualistinis libertarizmas atstovauja tik viena individa (jo poreikius egoizma ir supratima). tai ir bus toji anarchija kada kiekvienas gyvena pagal save. tuomet kai kuriamos sajungos jos pradeda atstovauti tam tikriem sluoksniam individu su panasiu mastymu ar poreikiais ir konkuruoti su kitomis sajungomis. kada zmoniu grupe konkuruoja su kitomis grupemis ir bendrai sprendzia savo vidaus problemas o nepaklustancius ismeta is tos grupes (tai kaip ir bausme). jei jau sudaroma sajunga ar grupe spresti keliu individu problema tai normalu kad atsiras individu kurie ne visais klausimais sutiks su kitu individu nuomone. tad jo pasalinimas is grupes arba "kitoks" elgesys su juo jau nurodo "prievartinius" santykius. gaunam valstybes modeli socialinej srity.Laikinu, pastoviu sajungu kurimas, bendradarbiavimas ir kt. dar nera valstybes kurimas, o tik abipuses anudos siekimas.
Kaip tai "plazdanciai" skamba!!!atskiras individas gali pakeisti valstybe pagal savo poreikius uzimdamas tam tikras pozicijas jos valdymo strukturoje.Bet skatina individo susikirtima su "nenugalimuoju individu" - valstybe, nes atskiras individas nenugales valstybes. Tai ta bjaurioji "jegos piramide"
Kitaip sakant - individs-vezys tempia i savo puse, individas-gulbe - i savo, individas-lydeka... Nu cia buvo libertaristu vienas is esminiu pastebejimu del valstybes santvarkos nesamoningumo.seknatis individas vel gali keisti kaip jam atrodo geriau ir turim valstybes vystymasi (nuolatos keiciasi santvarkos ir ideologijos pagal daugumos individu mastyma tuo momentu arba vieno labai stipraus individo ideologija).
Nu niekas nesako, kad libertaristine santvarka nebus santvarkaiki valstybiu atsiradimo zmones gyveno bendruomenese. dar nebuvo tokios savokos kaip valstybe taciau santvarka jau buvo (visose primatu grupese tas tebera) veliau tai tik sukonkretinama. visos primatu bendruomenes turi lyderi (kartais kelis lyderius) ir jam paklustancia grupe o nepaklustancius baudzia ziauriausiom bausmem (pvz simpandzes daznai ir uzmusa primata kuris priesinasi "lyderio" noram). nezinau tokiu duomenu kad zmogus butu gyvenes atskirai nuo kitu savo rusies atstovu..nu ir kas tai skatino jei ne valstybes??? Kokio ziaurumo vergija buvo iki valstybiu atsiradimo?
Iki valstybiu susikurimo zmones gyveno ivairiai, net ir atsiskyreliai budavo arba mazos klajokliu grupes, seimos. Lyderio buvimas nepadaro kazkokiu tai santykiu valstybiniais.