Eilėraščiai apie skeptikus

[Meduolis]

Ko tai niekas neberašo į šį skyrelį, tai va šiokiam tokiam pasikultūrinimui - kelios eilės apie skeptikus


Vytautas Mačernis
SKEPTIKAI

Yra žmonių, kurie patenkinti prasėdi
Prie mokslo knygų, tyrinėdami kažką
Per visą amžių. Tai laimingi mokslo dėdės:
Tik dėlei jų ir progresuoja žmonija.
Kasdien atvilkdami kaip skruzdės po šapelį,
Jie stato mokslo rūmus ir kultūrą kelia.

Kiti iš prigimties yra vadai politikieriai,
Visuomeninis darbas - jųjų paskirtis;
Jie stengiasi, idėją kokią nusitvėrę,
Pralįst valdžion pro uždaras duris.
Ir savo didį paskyrimą jausdami,
Jie būna guvūs ir linksmi.

Treti, į naują dievą ar į naują tiesą įtikėję,
Išeina skelbti jos, norėdami išgelbėti visus.
Tai vis konfesijų naujų ir sudėtingų įkūrėjai:
Jie patys pasiruošę mirt ir gatavi marint kitus.
Ir, savo aukšto idealo nušviesti,
Jie nesiskundžia net žiauriausia lemtimi.

Tačiau yra žmonių, kurie neranda nieko.
Tai skeptikai par excellence.
Jie niekur nesustoja, niekur nepalieka
Ir greit pabunda iš sunkiausių trance.
Ir žvilgsniu aiškiu, šaltu ir niūriu
Jie regi ribotumą žmogiškųjų pastangų.


Vytautas Mačernis
SKEPTIKAS

Aš kadais šventai tikėjau meile-
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę...
Aš kadais šventai tikėjau meile:
Pasaką nežemišką ir dailią...
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile-
Aš buvau tikėjimo kvailys.

Aš dabar esu labai protingas-
Skeptiku pakrikštinau save.
Nors tikėjimo ir meilės stinga,
Aš dabar esu labai protingas,
Šalto liūdesio erdvėj sustingęs,
Ašarom ledinėm akyse,
Aš dabar esu labai protingas-
Skeptiku pakrikštinau save.

[Nomad]

Čia tikrai Mačernio? Šiaip ar taip, labai patiko. Abu Atsispausdinsiu ir pasikabinsiu ant sienos

[Meduolis]

Abu Mačernio. Pirmasis tai man labai nieko, gerai sudėtas. Antrasis tai nežinau - lyg daina kokia būtų

[provincijus]

Čia ne visai apie skeptikus, bet manau į temą:
__________

Atėjo metas, kai didžias mintis
Jau turi žodžiais tarti išmintis.

Bylok mums žodį, šlovindamas protą,
Ir mokyk žmones išminties paguoda.

Brangiau už protą nieko čia nėra.
Nes jo šlovė ir jo galia - tikra.

Gražus visos gyvybės žiedas - protas,
Į pagrindą būties įdėtas - protas.

Tu jo klausai, jis tavo širdyje,
Jis su mumis ir čia, ir danguje.

Iš proto graudis ir palaima imas,
Iš proto ir didybė, ir žlugimas.

Jei nebebus pasauly išminties,
Žmogus neras nei džiaugsmo, nei vilties.

Ar atmeni išminčiaus žodį, kartą
Pamokomai teisybės vyrams tartą:

„Kas neapsvarstęs imasi veiklos.
Tas apsigaus ir karčiai atgailos.

Protingiems jis - matysis lyg beprotis,
Saviesiems jis - lyg svetimas atrodys".

Protingam žodžiui viską paaukok,
Žinių visam pasaulyje ieškok.

Bylok visiems, ką išgirdai, ko sieki,
Iš pagrindų žiniją tyrinėki:

Kas žodžių medy sklaisto tik šakas,
Iki pačių šaknų neprisikas.

Abu'l Kasimas Firdousi (apie 940-1020)

[Meduolis]

Lietuviškai nieko nebesurandu šia tema, taigi vienas toks angliškai... Ta pačia jau seniausiai nuvalkiota "kodėl dievas leidžia geriems žmonėms kentėti" tema, bet man vistiek patinka


A Skeptic's Thought

It seems inconsistent with all human reason,
That God in his infinite goodness and love
His wisdom, his power and mercy unending,
Would quietly sit in his mansion above,
While over the earth dire misfortune is pending,
Dissension and discord are rife thru the land,
Injustice prevails, and the innocent suffer,
And fairest and loveliest, fall at Death's hand.
Could he calmly sit, high on his throne in the sky
While pain and distress to his children drew nigh?

Colfax Burgoyne Harman (Poems Of Sentiment, 1905)