Gan įdomus, bandymas mąstyti savarankiškai labai, pagirtinas, bet kolkas bandymas ir lieka bandymų.D3monas wrote:Kadangi daugmaž pasisakėte, išduosiu paslaptį kodėl sumąsčiau sukurti šią temą.
Mano draugė neseniai sakė tokią kalbą...
Panagrinėkim.
Vienintelis dalykas, kuri iš šios tirados galima suprasti, kad “tavo draugė” yra jauna mergina, vargu ar daugiau 30- ešimties. Pats tas amžius kai išmanoma viskas apie viską ir į viską žiurimą iš aukšto.Mano draugė wrote: Jonas Biliūnas – pirmasis Lietuvos rašytojas, rašymui pasiruošęs profesionaliai. Jis laikomas lietuvių literatūros klasiku, o šis titulas ne tik suteikia garbės, bet užverčia ir didelę atsakomybę.
Visų pirma, Biliūnas buvo ligotas žmogus, tai byloja ne tik ankstyva mirtis, tačiau ir jo kūriniai. Biliūno nuolatiniai blaškymaisi, nevykę mėginimai visur įsitvirtinti ir galutinis smūgis, kai teko palikti rimtą universitetą dėl ligos – visa tai negalėjo nepalikti randų. Šiais laikais toks gyvenimas būtų laikomas nesubrendusio asmens desperatišku mėginimu atrasti save... Pati Biliūno kūryba persmelkta gilios depresijos, perdėto kaltės jausmo ir mėginimo moralizuoti dalykus virš jų reikšmės. Tokios istorijos kaip „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“ ar „Vagis“ tinkamos gal tik mažiems vaikams, kaip moralizuojančios pasakos prieš miegą, mat kad jos gali palikti įspūdi tik nesubrendusiai asmenybei. Tačiau, nežinau nė vieno sveiko žmogaus, kuris savo vaikams norėtų skaityti tokias slegiančias noveles.
Regis O. Vaildas (dabar negarantuoju) apie tai yra replikavęs “aš jau per senas, kad viską išmanyčiau”.
Daug maž tas pats tinka Baironui, Šeliui… Balzakas išvis buvo psichinis ligonis.Mano draugė wrote:Visų pirma, Biliūnas buvo ligotas žmogus, tai byloja ne tik ankstyva mirtis, tačiau ir jo kūriniai. Biliūno nuolatiniai blaškymaisi, nevykę mėginimai visur įsitvirtinti ir galutinis smūgis, kai teko palikti rimtą universitetą dėl ligos – visa tai negalėjo nepalikti randų.
Sąrašas žymių ir nežymių rašytojų kurie turėjo fizinių ar psichinių ligų begalinis.
Aplamai beveik kiekvienas žmogus per savo gyvenimą ir susergą, ir patyrią smugių, sugriuvus planams ir t.t. Taigi Biliūnas buvo homo sapiens.
Išbraukim epitetus ir gausim paprasčiausia “mėginimą atrasti savę”.Mano draugė wrote: Šiais laikais toks gyvenimas būtų laikomas nesubrendusio asmens desperatišku mėginimu atrasti save...
Be komentarų. Galų galę, kaip ir bekomentuosi, kai tau apreiškiama subrendusios asmenybės ir sveiko proto etalono ištarmė.Mano draugė wrote:... Pati Biliūno kūryba persmelkta gilios depresijos, perdėto kaltės jausmo ir mėginimo moralizuoti dalykus virš jų reikšmės. Tokios istorijos kaip „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“ ar „Vagis“ tinkamos gal tik mažiems vaikams, kaip moralizuojančios pasakos prieš miegą, mat kad jos gali palikti įspūdi tik nesubrendusiai asmenybei. Tačiau, nežinau nė vieno sveiko žmogaus, kuris savo vaikams norėtų skaityti tokias slegiančias noveles.
Gal taip, gal ir ne. Pažiurėkim į šitai iš logikos taško: “man sunku patikėti, taigi…”. Sunku juk patikėti, kad tamsus kaimiečiai skaitė? Ogi teks. Kiekvienam kaime tuo metų bibliotekos nebuvo, bet skaitė. Apskritai šie sakyniai:Mano draugė wrote:Sunku suprasti kam buvo skirta Biliūno kūryba, mat joje dominuoja kaimas. Sunku patikėti, kad tais laikais kaimiečiai skaitė knygas. Juk tada knygos buvo ne taip lengvai prieinamos, ar ne?
Yra tiesiog beprasmiai ir neverti demėsio. Kalbant apie XX pr. Lietuvą, neabėjotinai reikalingas žiupsnelis žinių, kurių beję nesunku gauti. Tačiau autorė nesiteikė to padaryti ir suramstė savo argumentus “sunku patikėti”, “sunku suprasti”, “įsivaizduokitę”…Mano draugė wrote:Sunku suprasti kam buvo skirta Biliūno kūryba, mat joje dominuoja kaimas. Sunku patikėti, kad tais laikais kaimiečiai skaitė knygas. Juk tada knygos buvo ne taip lengvai prieinamos, ar ne? Taigi, įsivaizduokite kas jas galėjo skaityti. Miestiečiai? Ir ką būtent jie jose rado? Regis, Biliūno tikslinė auditorija taip ir netapo pajėgi skaityti, ji tiesiog išnyko.
Jeigu čia turima omenyje šita knyga, tai, regis ji “truputi” apie kitką. O aplamai tai teigti, kad žmonės yra geresni, morališkesni ar protingesni ar dar kaip kitaip –sni, nei buvo prieš šimtą ar penkis tūkstančius metų yra nepagrista, nepasakius stipriau.Mano draugė wrote: Sunku suprasti to meto mentalitetą, tačiau dabartinis lietuvis yra nepalyginamai moralesnis ir geresnis už Biliūno amžininkus. Suprantu, žmonėms sunku tuo patikėti, tačiau remiuosi mokslu ir statistika. (Jei kam kyla klausimų, rekomenduoju: Steven Pinker – „The Blank Slate“).
Net jeigu Biliūno tekstai šiandien ir butų nebeaktualus, jo technika nuostabi. Joks prozininkas nebuvo taip gerai įvaldęs lietuvių kalbos.Mano draugė wrote: Tokiu atveju tenka nulenkti galvą iš gėdos, kad galime pasigirti tik tokiais autoriais, kaip jis.
Vėlgi- dar viena subrendusios asmenybės etalono ištarmė, iš kurios aišku tik tiek, kad Dostojevskis dar ir jai pačiai niekaip neįkandamas.Mano draugė wrote: Dostojevskis taip pat rašė apie tuos pačius išgyvenimus, tačiau tai darė nepalyginamai geriau. Lyginame klasiką su klasiku, tačiau Biliūnas prieš Dostojevskį – lyg kirminas prieš milžiną. Jei norite suprasti kas yra sąžinės graužatis ir jums daugiau nei trys metai, rekomenduoju ne Biliūno apsakymus „Vagis“ ar „Kliudžiau“, bet Dostojevskio šedevrą „Nusikaltimas ir Bausmė.“
quod erat demonstrandumMano draugė wrote: Būkime teisingi ir nesipūskime. Tai, kad Biliūnas yra klasikas reiškia tik tai, kad Lietuva tuo metu neturėjo gerų rašytojų. Šiuo metu Lietuvoje yra daug daugiau ir daug geresnių rašytojų.
Apskritai šitas visas tekstukas mažai ką sako apie Biliūną. Tiesa sakant, kaip ir nieko.
Bet štai apie autorę- niekinamųjų epitetų ir apeliacijų į subrendimą skaičius kalbą pats už savę.
P.S. Aš čia kiek piktokai drėbtelėjau, bet ne iš meilės Biliūnui ar piktų intencijų. Tiesiog pats dar neperseniausiai išaugau iš amžiaus, kai išmaniau ir žinojau viską apie viską. Kiek pats tokių “demistifikacijų” prileidau….
Ir vis tik nuoširdžiai patarių bent jau stengtis vengti šitokio tono ir leksikos. Už tai mušama. Ir pelnytai.