Lietuvos rašytojai klasikai
Norėčiau sužinoti Jūsų nuomones apie Lietuvos rašytojus klasikus.
Ką manote apie Žemaitę, Šatrijos Raganą, Biliūną, Donelaitį, Vydūną ir t.t.? Tuos "vadovėlinius" autorius, be kurių neapsieina nė viena lietuvių kalbos mokytoja.
Kaip Jūs vertinate jų kūrybą? Ką apie juos manote? Gal ką nors iš jų skaitote ar esate perskaitę? Kas patiko? Kas nepatiko?
Ką manote apie Žemaitę, Šatrijos Raganą, Biliūną, Donelaitį, Vydūną ir t.t.? Tuos "vadovėlinius" autorius, be kurių neapsieina nė viena lietuvių kalbos mokytoja.
Kaip Jūs vertinate jų kūrybą? Ką apie juos manote? Gal ką nors iš jų skaitote ar esate perskaitę? Kas patiko? Kas nepatiko?
Skaičiau visus išvardintus ir net tik...
Apie Žemaitę ir Š. Raganą sunku ką pasakyti labai gero. Bet kita vertus, nelabai pasakyčiau ir ką blogo.
Čia gi tai reikia atsižvelgti ir į visą kultūrinį kontekstą. Jos buvo grandai tarp kitų to meto lietuvių autorių (neperdidžiausia konkurencija, reik pridurti) nors palamai tai jų kuryba labai jau vidutiniška. Praktiškai jas skaityt galima tik edukaciniais tikslais. Šatrijos pasažai apie Lietuvos istorija šiandieninių požiurių išvis beviltiškai patetiški.
Vat Biliūnas, tai mano galva, pirmas išties stiprus lietuvių prozininkas. Ir kad nelabai žinau kas dar lietuviškai yra taip "talpiai" rašes. Atvirai pasakius jo "Kliudžiau" nuo mokyklos laiku skersai gerklės stovi, tad jo darbų rinktinę pirmą kartą į rankas paėmiau su tam tikrų skepticizmų, bet... "suvalgiau" gan lengvai.
Vienareikšmiškaiž žodžio meistras (gaila, kad jaunas mirė)
Vydunas- nepabaigiau ne vieno veikalo. Mirtinai nuobodus. „Amžina ugnis“- vienas prasčiausių darbų kada nors parašytų lietuviškai scenai.
Donelaitis- nepaisant kai kurų veikėjų skalambijimo, kad jis vienas "Europos didžiųjų", vienintelė jo raštų vertė, kad jis rašė poeziją tuo metų, kai lietuviškos poezijos kaip po tokios dar ir nelabai buvo. Visais kitais atžvilgiais jis pavėlo gimti kokius 26 šimtmečius.
Na ir aišku Maironis (kaip jau be mūsų didžiausiosiojo peto)- kaip poetas jis, bukim biedni bet teisingi, vidutiniokas. Ritmas jo lyrikoje, kur kas geresnis nei rimas. Jo vertė ir nuopelnas, kad XIX a. pab. parašė kelis tikrai neblogus eileraščius. Visi tie Maironio kūriniai kurie mums visiems žinomi iki skausmo butent iš jo ankstyvojo periodo. O paskui- kuo toliau tuo blogiau finišuojant visiška katastrofa (istorinė draminė trilogija „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“. Šitie veikalai tarpukarių buvo rodomi kareiviams "moralei kelti". Kažkas užrašė tokia vieno kareivio replika: "tarnaut kariuomenėje butų visai nieko, jeigu tik nereiktų "Kęstučio mirties" žiurėt.")
Maironis tapo kultinę ikona prie savo gyvos galvos dėl konjukturinės situacijos. Jis buvo pirmas poetas kuris lietuviškai parašė tokios lyrikos. Čia šiandien aš galiu drebtelėti apie jo eilėraščius- šiaip, nieko tokie visai. O tuo metų rimtų veidų buvo keliamas klausimas ar išvis lietuvių kalba tinkama kokiems tai civilizuotiems tikslams. Ir štai Maironis išspausdina „Pavasario balsus"...
Čia, aišku mano asmeniniai pasvarstymai.
Apie Žemaitę ir Š. Raganą sunku ką pasakyti labai gero. Bet kita vertus, nelabai pasakyčiau ir ką blogo.
Čia gi tai reikia atsižvelgti ir į visą kultūrinį kontekstą. Jos buvo grandai tarp kitų to meto lietuvių autorių (neperdidžiausia konkurencija, reik pridurti) nors palamai tai jų kuryba labai jau vidutiniška. Praktiškai jas skaityt galima tik edukaciniais tikslais. Šatrijos pasažai apie Lietuvos istorija šiandieninių požiurių išvis beviltiškai patetiški.
Vat Biliūnas, tai mano galva, pirmas išties stiprus lietuvių prozininkas. Ir kad nelabai žinau kas dar lietuviškai yra taip "talpiai" rašes. Atvirai pasakius jo "Kliudžiau" nuo mokyklos laiku skersai gerklės stovi, tad jo darbų rinktinę pirmą kartą į rankas paėmiau su tam tikrų skepticizmų, bet... "suvalgiau" gan lengvai.
Vienareikšmiškaiž žodžio meistras (gaila, kad jaunas mirė)
Vydunas- nepabaigiau ne vieno veikalo. Mirtinai nuobodus. „Amžina ugnis“- vienas prasčiausių darbų kada nors parašytų lietuviškai scenai.
Donelaitis- nepaisant kai kurų veikėjų skalambijimo, kad jis vienas "Europos didžiųjų", vienintelė jo raštų vertė, kad jis rašė poeziją tuo metų, kai lietuviškos poezijos kaip po tokios dar ir nelabai buvo. Visais kitais atžvilgiais jis pavėlo gimti kokius 26 šimtmečius.
Na ir aišku Maironis (kaip jau be mūsų didžiausiosiojo peto)- kaip poetas jis, bukim biedni bet teisingi, vidutiniokas. Ritmas jo lyrikoje, kur kas geresnis nei rimas. Jo vertė ir nuopelnas, kad XIX a. pab. parašė kelis tikrai neblogus eileraščius. Visi tie Maironio kūriniai kurie mums visiems žinomi iki skausmo butent iš jo ankstyvojo periodo. O paskui- kuo toliau tuo blogiau finišuojant visiška katastrofa (istorinė draminė trilogija „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“. Šitie veikalai tarpukarių buvo rodomi kareiviams "moralei kelti". Kažkas užrašė tokia vieno kareivio replika: "tarnaut kariuomenėje butų visai nieko, jeigu tik nereiktų "Kęstučio mirties" žiurėt.")
Maironis tapo kultinę ikona prie savo gyvos galvos dėl konjukturinės situacijos. Jis buvo pirmas poetas kuris lietuviškai parašė tokios lyrikos. Čia šiandien aš galiu drebtelėti apie jo eilėraščius- šiaip, nieko tokie visai. O tuo metų rimtų veidų buvo keliamas klausimas ar išvis lietuvių kalba tinkama kokiems tai civilizuotiems tikslams. Ir štai Maironis išspausdina „Pavasario balsus"...
Čia, aišku mano asmeniniai pasvarstymai.
Last edited by Godamite on 2010-03-25 18:47, edited 1 time in total.
-
- pradedantis
- Posts: 302
- Joined: 2009-09-22 13:35
Vydūno nežinau, bet vat kaip tik Šatrijos Raganą einam. Na taip, jei patinka liūdni ir nūdni pasakojimai vis apie tą patį, tada šie autoriai nuostabūs.D3monas wrote:Žemaitę, Šatrijos Raganą, Biliūną, Donelaitį,
Nors turiu pripažinti, kad Biliūnas visgi patinka - jis, nors ir rašo apie kaimo kultūrą, kuri man visiškai neaktuali, bet rašo savaip ir natūraliai perteikia žmones. Pvz kai skaičiau tekstą "Vagis" susiejau save su veikėju, nes yra tekę atsidurti situacijoje, kur reikėjo labai greitai padaryti svarbų sprendimą ir susimoviau. Tai, kaip tokia situacija aprašyta "Vagyje" visiškai teisingai perteikė. Taip pat dar patraukė tai, kad jis buvo netikintis ir dėl to turėjo daug problemų.
Žemaitė, Šatrijos Ragana, Donelaitis - nu jie gal turi savo meninę vertę, bet jie tiesiog nuobodūs. Nieko įdomaus nevyksta, viskas pateikta iš verksnio pozicijos, kankinimasis pateikiamas kaip tikras lietuviškas ir krikščioniškas dalykas, tai labiausiai nervina. Visi tekstai vien apie kentėjimą.
Man tai beveik visi jie nepatinka. " -ŪŪŪŪ, paverkime" dominuojanti tema. Kartais liūdnos temos gal ir visai nieko - bet nuolatinė depresūcha, tai jau patologija. Dėl to man vienintelis iš klasikų kuris patinka, tai Sruoga su "Dievų mišku".
Poezijos iš vis niekada nesupratau ir neaiškinkit man, kaip ten gražu ir visa kita.
Poezijos iš vis niekada nesupratau ir neaiškinkit man, kaip ten gražu ir visa kita.
- suvirintojas
- pradedantis
- Posts: 202
- Joined: 2007-10-03 22:46
- Location: Laipėda
Kaip tu gali suprast poezijos grožį jei pats užsibarikaduoji ir šneki "neaiškinkit man". Pripažįstu, kad žmogus gali nesuprast kokiios nors meno krypties, bet kaip suprast šitą,-"Sakykit ką norit. Lia lia la, aš nieko nesuprantu."Alchi wrote:Poezijos iš vis niekada nesupratau ir neaiškinkit man, kaip ten gražu ir visa kita.
Paprastai tokių pareiškimų autoriai pasižymi tuo, kad jų pažintis su literatūra apsiriboja tuo, ką beveik per prievarta teko perskaityti ir išgirsti per literatūros pamokas mokykloje.suvirintojas wrote:Kaip tu gali suprast poezijos grožį jei pats užsibarikaduoji ir šneki "neaiškinkit man". Pripažįstu, kad žmogus gali nesuprast kokiios nors meno krypties, bet kaip suprast šitą,-"Sakykit ką norit. Lia lia la, aš nieko nesuprantu."Alchi wrote:Poezijos iš vis niekada nesupratau ir neaiškinkit man, kaip ten gražu ir visa kita.
"Ten gi vistiek " -ŪŪŪŪ, paverkime", nieko aš nesupratu, depresucha kažkokia, tai kam dar vargintis ir skaityti..."
Sakysiu tiesiai šviesiai - man pochui ką tas žmogus išgyvena.
O lyrikos esmė ir yra išreikšti jausmus, non?
Kai jausmus išreiškia vaidyba, muzika tapyba - tai suprantu. Bet žodžiais? Nepripažįstu to. Perskaitęs aš tų poezijų ir ne vien tik mokykloje ir nieko iš to. Būna kartais įdomiai žodžius sudėlioja, kad gražiau skambėtų, bet be įdomių sąskambių ten nieko nerandu. Paprasčiausiai neužkabina ir viskas. Subjektyvūs jausmai - nesigilinkit.
O lyrikos esmė ir yra išreikšti jausmus, non?
Kai jausmus išreiškia vaidyba, muzika tapyba - tai suprantu. Bet žodžiais? Nepripažįstu to. Perskaitęs aš tų poezijų ir ne vien tik mokykloje ir nieko iš to. Būna kartais įdomiai žodžius sudėlioja, kad gražiau skambėtų, bet be įdomių sąskambių ten nieko nerandu. Paprasčiausiai neužkabina ir viskas. Subjektyvūs jausmai - nesigilinkit.
-
- pradedantis
- Posts: 302
- Joined: 2009-09-22 13:35
Netgi "Brisiaus galas" ar "Kliudžiau" nepalietė? Aš tai atsimenu kai mažas buvau vos neapsiašarojau, bet klasėj buvo per daug gėda, tai kažkaip susilaikiau.
Truputį palietė. Nu liūdna tuo momentu buvo. Bet, nereikia pamiršti, kad ten kalbama apie mirštančius gyvunėlius. O bet kuriam vaikui prisiminus jo stimpantį kačiuką geriausios emocijos nesukyla. Taip, kad čia tematikos kaltė, kad sujaudino, o ne pati lyrika.
Dabar toks kūrinys tikriausiai nesujaudintų.
Dabar toks kūrinys tikriausiai nesujaudintų.
-
- pradedantis
- Posts: 302
- Joined: 2009-09-22 13:35
Manęs "Kliudžiau" nei pirmą, nei antrą kart (jau 11-oj klasėj) skaitant nenuliūdino, matyt dėl to, kad neturiu katės, o "Brisiaus galas" tai dar ir dabar nuliūdino.Alchi wrote:Truputį palietė. Nu liūdna tuo momentu buvo. Bet, nereikia pamiršti, kad ten kalbama apie mirštančius gyvunėlius. O bet kuriam vaikui prisiminus jo stimpantį kačiuką geriausios emocijos nesukyla. Taip, kad čia tematikos kaltė, kad sujaudino, o ne pati lyrika.
Dabar toks kūrinys tikriausiai nesujaudintų.
"Lietuvių literatūra" yra oksimoronas. Mes turim žmonių, kurie žodžius sudėliojo į sakinius ir pasivadino rašytojais. Sveikinu. Net "Dievų miškas", kad ir kokia padori knyga bebūtų, liks padori tik lietuviškais standartais. Galim žaisti žaidimą - pasakykit lietuvišką knygą, kurią perskaitėt ir aš jums pasiūlysiu užsienietišką, kurią vietoj jos reikėjo skaityt. Mūsų laikas žemėje ribotas, tad neužsikiškime kažkokios atsilikusios provincijos apgailėtinais kūriniūkščiais vien dėl to, kad mums teko nelaimė toje provincijoje gimti.Godamite wrote:Paprastai tokių pareiškimų autoriai pasižymi tuo, kad jų pažintis su literatūra apsiriboja tuo, ką beveik per prievarta teko perskaityti ir išgirsti per literatūros pamokas mokykloje.
Knygos juk stebuklingos. Jomis galima sukurti ryškius veikėjus, patalpinti skaitytoją į jų galvas ar virš jų viršugalvių, galima sukurti ištisus pasaulius - ir fantastiškus ir realistiškus, papasakoti istoriją, įtraukiančią, nenuspėjamą ir nepakartojamą. Fikcijos pagalba galima ginti ar kritikuoti filosofines, etines idėjas. O knygos gale reikia daugmaž sudaužyti skaitytojui širdį. Lietuvių literatūra? Yeah, bičas nušovė katę, o boba kaime buvo atiduota prasigėrusiam bernui.
Na, galima pažvelgti iš kitos pusės. Taip jau yra, kad teko nelaimė ne tik gimti šioje provincijoje, bet ir dėl vienų ar kitų priežasčių gyventi joje, bent jau kurį laiką. Taigi, nori nenori tampame lokalaus sociumo dalimi. Šis sociumas turi tam tikrą bendrą kultūrinę terpę (kad ir kokia ji būtų), bendrą kultūrinį paveldą. Ir lietuvių literatūra yra tos kultūrinės terpes bei paveldo dalis. Taigi, susipažinimas su ja reikalingas glaudesniam integravimuisi į šį lokalų sociumą.7x wrote:Mūsų laikas žemėje ribotas, tad neužsikiškime kažkokios atsilikusios provincijos apgailėtinais kūriniūkščiais vien dėl to, kad mums teko nelaimė toje provincijoje gimti.
-
- pradedantis
- Posts: 302
- Joined: 2009-09-22 13:35
Nope, per vėlu. Realiai, mums tos knygos neįdomios, nes jau gyvenam visai kitokioj lietuvių kultūroj. Jei galėtume sietis su kaimu, būtų gerokai įdomiau.RB wrote:Na, galima pažvelgti iš kitos pusės. Taip jau yra, kad teko nelaimė ne tik gimti šioje provincijoje, bet ir dėl vienų ar kitų priežasčių gyventi joje, bent jau kurį laiką. Taigi, nori nenori tampame lokalaus sociumo dalimi. Šis sociumas turi tam tikrą bendrą kultūrinę terpę (kad ir kokia ji būtų), bendrą kultūrinį paveldą. Ir lietuvių literatūra yra tos kultūrinės terpes bei paveldo dalis. Taigi, susipažinimas su ja reikalingas glaudesniam integravimuisi į šį lokalų sociumą.7x wrote:Mūsų laikas žemėje ribotas, tad neužsikiškime kažkokios atsilikusios provincijos apgailėtinais kūriniūkščiais vien dėl to, kad mums teko nelaimė toje provincijoje gimti.
Iš tiesų, tai sutinku su 7x - daug knygų, kurios yra parašytos lietuvių yra panašiai parašytos užsieniečių - tik kad geriau. Na aš labai daug nesu skaitęs, bet keletą atitikmenų žinau. Įdomumo dėlei - koks "Dievų miško" analogas?
Iš esmės, tas senųjų rašytojų garbinimas nieko gero neduoda. Jie tik stabdo progresą.
Iš esmės, tas senųjų rašytojų garbinimas nieko gero neduoda. Jie tik stabdo progresą.
Ne. Visiškai nesvarbu, kad gyvenimas visiškai kitoks nei aprašytas tose knygose. Svarbu, kad žmonės aplinkui skaitė tas pačias knygas ir kad jos darė įtaką jų formavimuisi.Mr.Sarkasmus wrote:Nope, per vėlu. Realiai, mums tos knygos neįdomios, nes jau gyvenam visai kitokioj lietuvių kultūroj. Jei galėtume sietis su kaimu, būtų gerokai įdomiau.
Kadangi daugmaž pasisakėte, išduosiu paslaptį kodėl sumąsčiau sukurti šią temą.
Mano draugė neseniai sakė tokią kalbą...
Atsakydamas į RB sociokultūrinės naudos argumentą norėčiau pasakyti, kad literatūra apskritai beveik neturi įtakos dabartinių Lietuvos žmonių socializacijai. Žmonės tiesiog neskaito. Tiesa, jei lietuviai ir žino kokius nors kūrinius, tai tik populiarius Pasaulio klasikos. Pats asmeniškai žmogaus išprusimą matuoju tuo, ar jis yra skaitęs "Mažasis Princas" bei "Alisa Stebuklų Šalyje." Išskirtinais atvejais, kai nujaučiu, jog pašnekovas yra itin išprusęs, pasidomiu ar jis yra skaitęs "Čempionų pusryčiai." Žinoma, tai nėra vienintelės knygos, pagal kurias sprendžiu apie žmonių kultūrinį išprusimą, tačiau patirtis man rodo, jog tai yra gana tikslus kelrodis. Ir šios knygos, būdamos Pasauline klasika, turėtų būti tiek pat reikšmingos tiek lietuviui, tiek japonui. Biliūnas, kita vertus, japonams nėra reikšmingas.
Mano draugė neseniai sakė tokią kalbą...
Ir tai tikrai įdomu... Kad lietuviai taip stengiasi idealizuoti savo vidutiniškus/prastus rašytojus...Mano draugė wrote: Jonas Biliūnas – pirmasis Lietuvos rašytojas, rašymui pasiruošęs profesionaliai. Jis laikomas lietuvių literatūros klasiku, o šis titulas ne tik suteikia garbės, bet užverčia ir didelę atsakomybę.
Visų pirma, Biliūnas buvo ligotas žmogus, tai byloja ne tik ankstyva mirtis, tačiau ir jo kūriniai. Biliūno nuolatiniai blaškymaisi, nevykę mėginimai visur įsitvirtinti ir galutinis smūgis, kai teko palikti rimtą universitetą dėl ligos – visa tai negalėjo nepalikti randų. Šiais laikais toks gyvenimas būtų laikomas nesubrendusio asmens desperatišku mėginimu atrasti save... Pati Biliūno kūryba persmelkta gilios depresijos, perdėto kaltės jausmo ir mėginimo moralizuoti dalykus virš jų reikšmės. Tokios istorijos kaip „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“ ar „Vagis“ tinkamos gal tik mažiems vaikams, kaip moralizuojančios pasakos prieš miegą, mat kad jos gali palikti įspūdi tik nesubrendusiai asmenybei. Tačiau, nežinau nė vieno sveiko žmogaus, kuris savo vaikams norėtų skaityti tokias slegiančias noveles.
Sunku suprasti kam buvo skirta Biliūno kūryba, mat joje dominuoja kaimas. Sunku patikėti, kad tais laikais kaimiečiai skaitė knygas. Juk tada knygos buvo ne taip lengvai prieinamos, ar ne? Taigi, įsivaizduokite kas jas galėjo skaityti. Miestiečiai? Ir ką būtent jie jose rado? Regis, Biliūno tikslinė auditorija taip ir netapo pajėgi skaityti, ji tiesiog išnyko. Sunku suprasti to meto mentalitetą, tačiau dabartinis lietuvis yra nepalyginamai moralesnis ir geresnis už Biliūno amžininkus. Suprantu, žmonėms sunku tuo patikėti, tačiau remiuosi mokslu ir statistika. (Jei kam kyla klausimų, rekomenduoju: Steven Pinker – „The Blank Slate“)
Nors kontekstas, kuriame Biliūnas pateikia problemas, ir yra atgyvenęs, tačiau pačios problemos išlieka aktualios. Sąžinė, teisingumas, ištikimybė... Taip, visa tai yra aktualu ir šiandien. Tačiau su šiais reiškiniais susipažinti yra daug įdomesnių būdų, negu skaitant kaip kaimietis eina pakarti šuns ar užmuša vagį.
Siūlau prisiminti, kad Biliūnas vadinamas klasiku, o tai šį tą reiškia. Tai reiškia ne ką kita, kad jis yra to meto vienas geriausių rašytojų, ar ne? Tokiu atveju tenka nulenkti galvą iš gėdos, kad galime pasigirti tik tokiais autoriais, kaip jis... Jis, žinoma, nepalyginamai geresnis už Žemaitę, tačiau tai nėra pakankamas nuopelnas jį statyti ant pjedestalo. Dostojevskis taip pat rašė apie tuos pačius išgyvenimus, tačiau tai darė nepalyginamai geriau. Lyginame klasiką su klasiku, tačiau Biliūnas prieš Dostojevskį – lyg kirminas prieš milžiną. Jei norite suprasti kas yra sąžinės graužatis ir jums daugiau nei trys metai, rekomenduoju ne Biliūno apsakymus „Vagis“ ar „Kliudžiau“, bet Dostojevskio šedevrą „Nusikaltimas ir Bausmė.“
Būkime teisingi ir nesipūskime. Tai, kad Biliūnas yra klasikas reiškia tik tai, kad Lietuva tuo metu neturėjo gerų rašytojų. Šiuo metu Lietuvoje yra daug daugiau ir daug geresnių rašytojų. Reikėtų mažiau žiūrėti į praeiti ir neaukštinti nevykusių rašytojų. Reikėtų daugiau žiūrėti į tai, ką turime dabar ir tai, ką galime pasiekti ateityje. Idealizuodami Biliūną tik risimės žemyn.
Atsakydamas į RB sociokultūrinės naudos argumentą norėčiau pasakyti, kad literatūra apskritai beveik neturi įtakos dabartinių Lietuvos žmonių socializacijai. Žmonės tiesiog neskaito. Tiesa, jei lietuviai ir žino kokius nors kūrinius, tai tik populiarius Pasaulio klasikos. Pats asmeniškai žmogaus išprusimą matuoju tuo, ar jis yra skaitęs "Mažasis Princas" bei "Alisa Stebuklų Šalyje." Išskirtinais atvejais, kai nujaučiu, jog pašnekovas yra itin išprusęs, pasidomiu ar jis yra skaitęs "Čempionų pusryčiai." Žinoma, tai nėra vienintelės knygos, pagal kurias sprendžiu apie žmonių kultūrinį išprusimą, tačiau patirtis man rodo, jog tai yra gana tikslus kelrodis. Ir šios knygos, būdamos Pasauline klasika, turėtų būti tiek pat reikšmingos tiek lietuviui, tiek japonui. Biliūnas, kita vertus, japonams nėra reikšmingas.
Taigi Biliūnas neišreiškė etinių idėjų, tiesiog "bičas nušovė katę", o socialinių problėmų nagrinėjimas apskritai tinkamas tik "atsilikusios provincijos apgailėtiniems kūriniūkščiams"?7x wrote: Fikcijos pagalba galima ginti ar kritikuoti filosofines, etines idėjas. O knygos gale reikia daugmaž sudaužyti skaitytojui širdį. Lietuvių literatūra? Yeah, bičas nušovė katę, o boba kaime buvo atiduota prasigėrusiam bernui.
Po tokių interpretacijų, kažkaip linkstų manyti kad šitos liaupsės:
skirtos tokiems pasaulinės literatūros šedevrams kaip "Haris Poteris" ir "Plieninė žiurkė".7x wrote:Knygos juk stebuklingos. Jomis galima sukurti ryškius veikėjus, patalpinti skaitytoją į jų galvas ar virš jų viršugalvių, galima sukurti ištisus pasaulius - ir fantastiškus ir realistiškus, papasakoti istoriją, įtraukiančią, nenuspėjamą ir nepakartojamą. Fikcijos pagalba galima ginti ar kritikuoti filosofines, etines idėjas. O knygos gale reikia daugmaž sudaužyti skaitytojui širdį. Lietuvių literatūra? Yeah, bičas nušovė katę, o boba kaime buvo atiduota prasigėrusiam bernui.
Last edited by Godamite on 2010-03-26 20:41, edited 1 time in total.