Aurigarijus Travel pristato:
Kelionė po unikaliąją Atgailutės salą!
Sveiki mieli skaitytojai, jūsų mylimiausias kelionių žurnalas „Slėpiningieji toliai“ grįžta po vasaros atostogų su kvapą gniaužiančia kelione po Atgailutės salą. Atgailutės sala, kaip ir visos kitos mūsų žurnalo aprašytos vietovės, pasižymi unikalia gamta ir unikalia kultūra. Tačiau šio vandenynų apsuptyje skendinčio žemės lopinėlio kultūra bei gamta yra dar unikalesnės!
Atgailutės sala randasi gerokai žemiau pusiaujo Atlanto vandenyje, jos plotas – apie 40 kvadratinių kilometrų. Nepaisant savo dydžio, sala buvo atrasta tik per Antrą Pasaulinį karą, kai ją subombardavo atitinkamai Sąjungininkai bei Ašies valstybės, manydamos, jog tai priešo teritorija. Visuomenėje paplitusi klaidinga nuomonė, jog sala buvo Ašies valstybių sąjungininke, tačiau dauguma nūdienos istorikų laikosi pozicijos, jog Atgailutės įvykdyta karinė operacija prieš Sąjungininkes buvo tiesiog nesusipratimas. Kiti istorikai teigia, jog tai buvo nesusipratimų virtinė. Pirmiausia salą 1940 metais subombardavo Nacių laivynas ir Luftwaffe. Naciai ketino smogti netikėtą smūgį vienai Karališkajo britų laivyno bazei, kuri kaip stebėjimo postas buvo įrengta Tristan da Cunha salyne. Tačiau išvydę Atgailutės krantus, pamanė, jog tai minėta sala, ir pradėjo karinę operaciją. Tik po pusės paros bombardavimo žvalgyba pranešė, jog Trintan da Cunha yra dar už 60 kilometrų į rytus. Tuo tarpu britų karinę bazę jau senokai buvo pasiekusi žinia, apie Nacių karinių pajėgų susitelkimą už pusšimčio kilometrų į vakarus. Vos Hitlerio pajėgos baigė bombardavimą ir atsitraukė nuo salos, iš kitos pusės pasirodė britų laivai ir lėktuvai, kurie dar pusę paros niokojo Atgailutę, kol pagaliau susiprato, jog joje nėra nė vieno nacio. Britų Karališkasis laivynas ir oro pajėgos manė, jog atlieka prevencinį Nacių įtvirtinimų puolimą. Žinoma iki šiol istorikams neduoda ramybės klausimas, kaip nė viena pusė nepastebėjo, jog saloje nėra jokių karinių objektų. Viena teorija teigia, jog kombatantus galėjo suklaidinti tuo metu saloje itin aktyvūs ugnikalniai, pelenų ir nuosėdų sluoksniu civiliniams pastatams suteikę karinių objektų išvaizdą. Kita teorija remiasi
Milgramo eksperimento išvadomis, aiškindama, jog kareiviai nekreipė dėmesio į tai, jog saloje vien civiliai, mat vykdė tiesioginius autoriteto įsakymus. Treti sako, jog Atgailutės gyventojams tiesiog nepasisekė. Taip pat gana paplitusi nuomonė, jog šiam atsitiktinumui įtakos turėjo visi išvardinti faktoriai. Stebėtina, tačiau po parą trukusio bombardavimo Atgailutės infrastruktūra beveik nenukentėjo. Pikti liežuviai plaka, jog taip buvo todėl, jog jokios infrastruktūros nebuvo nuo pat pradžių. Kaip bebūtų, jau kitą dieną Atgailutės gyventojai troško keršto. Ir nors pasaulis apie juos nežinojo nieko, jie apie pasaulį šį tą numanė. Gyventojus kažkaip buvo pasiekusi žinia apie jų kaimynystėje esantį Tristan da Cunha salyną. Keista, o gal ir visai nekeista, jei prisiminsime, kokia unikali Atgailutės kultūra, tačiau vietiniai buvo įsitikinę, jog egzistuoja tik jų sala, vandenynas ir Tristan da Cunha, kurią laikė visų patirtų kančių šaltiniu (taigi buvo pusiau teisūs). Po savaitės ant naujai suręstų plaustų išplaukė stipriausi salos vyrai, apsiginklavę ietimis ir peiliais. Būtent dėl Boutharboro įlankos skerdynių Atgailutės sala nuskambėjo kaip Ašies sąjungininkė. Tuometinė spauda skalambyjo, kaip fanatiškai nusiteikę laukiniai nacių pakalikai savižudišku puolimu bandė palaužti britų dvasią Tristan da Cunha saloje. Pastarasis sakinys yra absoliučiai klaidingas, išskyrus tą dalį, kuri puolimą įvardyja savižudišku – mirė visi iki vieno Atgailutės kariai, o nukentėjo tik vienas britų kareivis, kuriam į šlaunį pataikė vienas narsuolių paleistas akmuo.
Po Antro Pasaulinio karo salą užplūdo krikščionių misionieriai. Šie Atgailutės gyventojų patirtas negandas priskyrė Dievo bausmei už stabų garbinimą. Vietiniams patiko šis aiškinimas. Per kelis metus masinių krikštynų ir Bažnyčių statybų dėka sala tapo dievobaimingumo ir nuoširdaus tikėjimo bei atgailos simboliu. 1946 metais birželio 12 sala buvo pavadinta Atgailutės, iki tol vietiniai salą vadino Iququa – šis žodis jų kalba reiškė pasaulį. Sala net sulaukė nevyriausybinių humanitarinių organizacijų ir filantropų kritikos, mat mokyklas bei darželius vertė bažnyčiomis. Po įspėjimų, jog gali būti nutraukta humanitarinė pagalba, salos vyriausybė nusprendė šią praktiką tuoj pat nutraukti ir nugriovė visas pastatytas bažnyčias. Tuomet sala susilaukė JTO ir Vatikano kritikos dėl tikėjimo laisvės varžymo. Vyriausybė jautėsi įsprausta į kampą, tad nusprendė ministerijose, Atstovų rūmuose ir Prezidentūroje įkurti viešas koplytėles. Tuomet sulaukė nuogastavimų iš tarptautinės bendruomenės dėl bažnyčios ir valstybės atskyrimo, tačiau palaikė juos pagyromis, tad nieko nebekeitė.
Po demografinio sprogimo saloje labai trūksta vietos. Jos populiacijai – 53 milijonams tenka tik 25 kvadratiniai kilometriai gyvenimui tinkamos vietos, tai viena tankiausiai apgyvendintų pasaulio šalių. Atgailutę jau 25 metus valdo kas trejus metus perrenkamas Prezidentas Padre Apuqu, prieš tai valdė jo tėvas Apuquo Apuqu, kurį taip pat perrinkinėjo iki jo mirties. Nepriklausomi rinkimų stebėtojai teigia, jog rinkimai vyksta laisvai, tačiau išreiškė abejones dėl to, ar rinkėjai yra pakankmai gerai informuoti, jog gali balsuoti ir už kitus kandidatus. Parlamento rinkimai nevyksta jau tris dešimtmečius, mat niekas nenori kandidatuoti. Tai visiškai nesuprantama vakarų žmogui, tačiau pakanka kartą aplankyti Atgailutę ir pažiūrėti į linksmus veidus ir žvitrias akis, kad suprastum, jog kitokia padėtis čia tiesiog neįsivaizduojama. Industrializacija ir perėjimas nuo natūrinių mainų prie rinkos pakeitė šalies gyvenimą, taičiau nepakeitė unikalios šalies kultūros. Kitame numeryje plačiau aptarsime kontraversiškai nuskambėjusią Atgailutės įstatyminę bazę.