Augustas wrote:Tai galima visus tuos dalykus daryti, t.y. galima nuginkluoti plėšiką, kuris užpuolė žmones
Bet juk sakei, kad privačios nuosavybės atimti negalima JOKIU būdu. Tai kur užkoduoti tie būdai, pagal kuriuos ją atimti galima?
Augustas wrote:iš psichiškai neįgalaus atimti granatas tuo labiau galima, nes ir taip aišku, kad granatos ne jo nuosavybė, ir t.t.
O kas nustato, ar granatos yra jo nuosavybė, ar ne jo? Tarkime, jis jas nusipirko arba pasigamino pats. Tai kodėl tai ne jo nuosavybė?
Augustas wrote:Na, taip, nes buvo praradę tą savo turėtą laisvę. O ją atgavo tik tada, kai atėjo Jėzus Kristus ir tą laisvę sugrąžino.
Aš vis bandau išsiaiškinti, ką tu turi omeny, sakydamas "laisvė". Sakei, kad laisvė - tai kai neapsimoka daryti nusikaltimų. Vadinasi, jei Jėzus savo auka padarė, kad jų neapsimokėtų daryti, tai prieš tai juos apsimokėjo daryti. Klausimas - kodėl apsimokėjo?
Augustas wrote:Tų kankinimų tikslas turbūt buvo parodyti žmonėms ir netgi patiems kankintojams, kad net ir kankinamas žmogus gali (=turi galimybę) išlikti laisvas.

Ar tai buvo efektyvu? Didžioji dalis tų, kurie visa tai matė - žydai, taip ir liko prie savo senojo tikėjimo. Reiškia, įspūdžio nepaliko. Antra, tai istorijoje tokių atvejų, kai kankinamas žmogus išlieka žmogumi - tikrai ne vienas ir ne du. Tą padaro ir paprasti žmonės, ne jokie dievai. Ar Jėzaus auka - tik vienas iš daugelio pavyzdžių? Kuo ji išskirtinė?
Augustas wrote:Reikia padaryti taip, kad kiti patikėtų. Jei nepatikės, tai bet koks skelbimas, kad ir koks jisai atrodytų ir būtų puikus ir gražus, bus tuščias ir beprasmiškas.
Bet pamatę Jėzų, patikėjo tik nedaugelis. Žydai ir dabar netiki, Jeruzalė niekada nebuvo tapusi krikščionišku miestu. Roma "patikėjo" po kelių šimtų metų, dėl politinių priežasčių. Realybė tokia, kad Jėzaus pasirinktas įtikinimo būdas praktiškai niekuomet nėra veiksmingas. Žmonės paprastai netiki veikėjais, kurie tokiais "triukais" kažką įrodinėja. Tiesiog palaiko juos nukvakėliais.
Iš tiesų viskas čia labai paprasta - Jėzaus auka iš tiesų "makes sense" tik tuo atveju, kai tai yra auka. Tai yra, dievas supyko ant žmonių, ir jo pamaloninimui paprasto avinėlio nepakanka. Reikia rimtesnės aukos, didesnės. Va jis ir nusprendžia, kad didesnės aukos už savo vaiką jis niekaip nesulauks. Taigi nusprendžia savo vaiką nukankinti. Vaikas nukankinamas, ir dievo pyktis apmažintas. Šių laikų problema ta, kad toks dievas nebemadingas. Bet tuomet sunku paaiškinti, kam tos Jėzaus aukos iš viso reikėjo. Jei tai buvo tik kažkokio elgesio pavyzdys, tai jis nėra unikalus. Ir beveik niekas, tą pavyzdį matęs savo akimis, juo nesusižavėjo. Susižavėjo tik nematę nieko, ir tai greičiausiai ne tuo pavyzdžiu, o galimybe prisikelti iš mirusųjų ir dar su visu originaliu kūnu - tik tokį nemirtingumą žmonės ir suprato graikų kultūros įtakoje. Dar turint omeny, kad tais laikais krikščionybė buvo vienintelė misionieriška religija... Bei atsižvelgiant, kad jos pradinis augimas buvo maždaug toks pats, kaip mormonizmo, kurios pradininkas buvo visiems žinomas sukčius... Galima daryti išvadą, kad Jėzaus pavyzdys buvo efektyvus ne daugiau, nei to sukčiaus Džozefo Smito pavyzdys. Niekaip nesimato, kad Jėzų būtinai reikėjo kankinti.