2004-06-06 02:12
dabar pabandysiu išrutulioti mintį kodėl dievas yra fantazijos išdava o ne egzistuojantis 'kažkas'.
man kilo klausimas kam ko labiau reikia ar man dievo ar dievui manęs. pirma šovusi į galva mintis yra ta, kad jei man reiktų dievo aš tai turėčiau suvokti PATS. bet dievas man sufleruoja, per šventas knygas, jo apaštalus, imamus, kunigus ir t.t. tai reiškia, kad dievui reikia manęs kažkokiam tikslui (kokiam tikslui aš turėčiau būti reikalingas absoliutui tikrai nžn, bet tarkim...) bet jeigu dievas NORI, kad aš apie jį žinočiau reiškia jam reikia pripažinimo? o jeigu jam reikia žmogaus pripažinimo ar tai neišduoda jo žmogiškumo? kaip dainavo landzbergis "kas man iš tos laimės ir iš tos garbės?"
jei dievui nereikia pripažinimo (na jis egzistuoja visur yra viskas ir t.t. tai kam jam reikia mano sutikimo, kad jis ten būtų?), kodėl jis 'sufleruoja', o jei dievui reikia pripažinimo, tada ar tai nėra mūsų mastymo išvada? t.y. mes juk viską stengiamės pritaikyti savo reikmėms ir paaiškinti taip kaip suvokiame, kad tai taptų realybe. todėl dievas 'mano galvoje' ir reikalauja mano 'patvirtinimo', kad jis egzistuoja?
p.s. prisiminiau ray bradbury kažkurį apsakymą, kuriame pavaizduoti pasakų, fantastikos kūrėjai (tokie kaip edgaras po ir kiti) gyvenantys kažkur marse (o gal mėnulyje ar dar kažkur) būdami nemirtingi. tačiau kai tik žemėje buvo sunaikintos paskutinės fantastinės knygos, jie visi 'mirė', kartu su raganomis, vilkolakiais ir t.t. ir t.t. t.y. jie buvo 'gyvi' tol kol buvo tikėjimas jų kūriniais, bet kai išnyko jų kūryba jie dingo visam.