Lionginas wrote:martynas wrote:Asmenybę ir nusako tos asmenybės veiksmai, mintys, įsitikinimai ir kiti panašūs dalykai. Be jų asmenybė - tuščias daiktas. O pagarba tuščiam daiktui pati yra tuščia.
Neskiri ontologijos nuo epistemologijos. Ar mintis skiriasi nuo idejos? juk minties pobudi nusako, jos ideju turinys. Analogiskai ir su asmenybe ir ja apibudinanciais veiksmais.
Nieko nesupratau.
Zinoma juk sakau, kad neskiri siu dvieju sriciu, todel ir nesupratai, kodel galima gerbti asmenybe net jei negerbi jos ydu.
martynas wrote:Na manau Hitleris tikrai sieke aukstesniu tikslu, taciau jo naudojami veiksmai priestarauvo pagrindiniam demokratijos, krikscionybes, humanizmo ir tt. principam. Matai Hitleris nebuvo Dievas. Jei dievas ateitu ir mane nuzudytu, ta prasme pasiimtu pas save i dangu, tai tikrai nebutu amoralu, bet jei ateitu Hitleris ir savo valia iskeltu auksciau uz mano teise gyventi, tada tai butu amoralu, nes jis negaletu kompensuoti mano skausmo.
Ok, įsivaizduok. Tu turi šeimą, kurią myli ir su kuria tikrai nenori skirtis. Tada ateina koks nors psichopatas, ir tave užmuša, tavęs net neatsiklausęs. Koks skirtumas, ar jis tau tai kompensuos? Jis nemoralus, nes pakenkė tau ir tavo šeimai net neatsiklausęs. O dabar tu faktiškai tvirtini, kad jo moralumas priklauso tik nuo jo turimos valdžios ir galybės. Kuo galingesnis ir kuo daugiau valdžios turi - tuo moralesnis. Nuo humanizmo čia labai toli.
Tu i viska zvelgi pavirsutiniskai. Visu pirma mano pasisakymus turi vertinti darydamas prielaida, kad krikscioniskasis Dievas egzistuoja su visomis savybemis,nors tu jomis ir netiki. Taigi apzvelkim giliau.
Na jei uzmusa psihopatas tada as sutinku veiksmas yra amoralus is psihopato puses. Jis man pakenke, nes mano givybe jam nepriklause. Su Dievu kitaip. Visi anksciau ar veliau mirsim ir jeigu Dievas nusprendzia, kad tau geriau butu mirti anksciau nematau cia nieko amoralaus, o turint omenyje, tai kad Dievas gali atlyginti tokiu atlygiu, kurio musu zemiski protai net negali isivaizduoti nematau jokio pagrindo nepasitiketi savo kureju, nors emociskai tikrai nera lengva.
martynas wrote:Visiskai teisingai. Dievas ir atleidzia visiem, belieka pripazinti, kad neesi tobulas, bet vis tiek nori buti su Dievu. Jei nuosirdziai tai padarisi Dievas tikrai nieko neatstums, bet jei pareiksi Dieve man taves nereikia, jis negales taves priversti ji pamilti kol pats nuosirdziai nepanoresi.
Visa tai labai gražu, bet tu pamiršti, kad dievas sukūrė vėžį, kurį tu gauni nepriklausomai nuo to, ar tau reikia dievo, ar nereikia. Tave vis tiek išbando. Man, pavyzdžiui, dievo visiškai nereikia ir niekada nereikės, bet pagal krikščionių teologiją, man dievas vis tiek siunčia išbandymus. Galėtų ir atsi***ti nenaudėlis, bet ne...
Jezus aiskiai yra pasakes, kad jis netaiko dvigubu standartu geriem ir blogiem zmonem siame givenime. Jeigu butu, kaip sakai, tada Dievas tikrai butu apgavikas, juk jei gautum privilegiju ji atstumdamas, tada daug daugiau zmoniu pasirinktu Dieva atstumti. O pasekmes butu daug baisesnes, juk kas atstumia Dieva to laukia nelabai kokia amzinybe. Arba Kazkoks laiko tarpas (Cia ir krikscionys ne visi sutaria). Bet Dievo tikslas nera musu zemiskas gyvenimas, nes jame neimanoma tureti tikro rysio su juo, be rysio su dievu ir tikros meiles dovanos nera imanomos.
Bet velgi, kadangi tau jo nereikia, tai tavo pasirinkimas, o meile per prievarta, kaip zinai neimanoma. Tu net nenori Dievo, bet ji vis tiek kaltini. Manau reiketu savo morale perkratyti, o ne kaltinti Dieva kuris pagal apibrezima negali buti blogas. Taigi mes kalbame apie skirtingus Dievus.
martynas wrote:Jeigu klausysi Dievo visu pirma geriau bus tau, o ne jam. Jis sukure zmogu ne savo pramogai, o musu naudai, kad turetume galimybe patirti jo malone ir amzinai buti salia jo.
Niekas jo to neprašė. Dėl manęs, tai galėtų visas savo malones susikišti į vieną vietą.
Kulka i smilkini ir viskas. Skausmo nespesi beveik ir pajusti, o ir Dievo maloniu nebereikes kenteti. Kadangi netiki pragaru nieko blogo nenutiks, tiesiog uzmigsi ir nesapnuosi. Kazin, kodel taip nedarai. Tikriausiai gyventi geriau, nei negyventi. Manyciau cia malone.
martynas wrote:Jei neteisingai interpretuoji krikscionybe, tai dar nepadaro Dievo blogu.
Aš krikščionybę interpretuoju teisingai. Čia tu ją interpretuoji neteisingai, nes pats esi krikščionis - taigi šališkas.
O is kur galvoji ta supratima gavau? pagrinde is ortodoksines baznycios, veliau pats pasidomejau visokiomis atsakomis ir tt. Tu irgi saliskas. Agnostikas butu nesaliskesnis. Bet tu nepriemi krikscioniskosios doktrinos kuria teologai, filosofai tyre ir formavo tukstantmecius. Cia tas pats, kaip atmesti visuotinai priimtinas fizikos teorija paciam bunant visiskai nekvalifikuotu.
martynas wrote:Na ir neturetu buti sugryzes. iskyrus Jezu. Bet pazvelkim i viena paradoksa. Sakai, kad niekas nera sugryzes? Bet kiek zmoniu ivairiausia laiko tarpa yra buve kliniskai mire ir atsigavo, bet laikant isankstine prielaida, jog neimanoma mirti ir vel prisikelti, tu tai is karto atmeti. Nors yra buve atveju, kai vykdoma operacija, pacientam dirbtinai sustabdoma sirdis, kai nebefiksuojama jokia smegenu veikla, taciau po operacijos pacientai atpasakoja operaciojos veikla irankius ir kitus realybe atitinkacius faktus, tuo laiku, kai nebuvo jokios pastebimos smegenu veiklos. Mediciniskai, tai nepaaiskinama. Zinoma, tai nera tvirtas irodymas, kad po mirties samone lieka aktyvi, taciau bent jau palieka tam galimybe ir reikia laukti tolimesniu tyrimu.
Tai neturi nieko bendro su rojumi. Jei tie žmonės tikrai klinikinės mirties metu pateko į rojų ir patyrė dievo malonę, tai keista, kodėl grįžę į gyvenimą nesijaučia be galo šūdinai, turint omeny beribę tos malonės didybę. Vietoj to šitie žmonės savo grįžimą į gyvenimą laiko geru dalyku, antru šansu. Reiškia, arba rojus ir dievo malonė jiems paliko slogų įspūdį ir gyvenimas už 800 MMA atrodo patrauklenis, arba jie niekada nebuvo rojuje - ką aš ir teigiau.