martynas wrote:
Marksas viska, kaip socialinius santykius tarp klasiu. Religija ir Dievas kilo is ju.
Cia nepilnai, bet i ta puse.
Marksizmas yra pasauleziura, o ta pasauleziura yra materialistine ir ateistine. Nors jis nebuvo nusiteikes pries patcia Dievo savoka ir pats Marksas tikrai nenorejo priversti zmoniu atsisakyti tikejimo, taciau jo filosofija yra 100% ateistine ir materialistine.
Teologiniai klausimai nebuvo Markso mastymo centre, ji netgi nebuvo svarbus, taciau marksizmas savo grynoje formoje yra materialistinis, o visi dvasiniai ir angamtiski dalykai yra materialiu santykiu pasekme. Tai yra daugiau negu akivaizdu.
nu, nematau, kad kas nors priestarautu tam, ka pasakei.
bet biski kortas pamaisysiu...
"Komunistu partijos manifeste" radau idomia vieta, kur Marxas su Engelsu vos ne teigiamai atsiliepia net apie religija kaip opiuma liaudziai. atrodo, kad jeigu ne tas zmoniu isnaudojimas ankstesniuose istorijos raidos etapuose, kurio jie nekente labiau uz viska, tai autoriai net pasirasytu uz koki feodalizma. jie apie "sventa religine ekstaze", "riteriska entuziazma" ar "miescioniska sentimentaluma" sneka kaip apie kokias prarastas gerybes, kurias sunaikino burzuazija, visus zmogiskus santykius paversdama prekiniais santykiais. sioje vietoje atrodo, kad jie pergyvena kaip kokie kunigai, kad burzuzija sunaikino sventus dalykus - taip, jie marxo poziuriu buvo iliuziniai, bet jie buvo sventi ir zmonems reikalingi. o dabartine XIX a. situacija, netekusi to sventumo, ju akimis dar ziauresne ir baisesne.
marxizmas ypac savo praktikoj buvo tikrai ateistinis. bet kaip ir Wiki sako, pacio marxo poziuris i relkigija - ambivalentiskas, arba kaip as sakiau - reikalaujantis papildomos interpretacijos, nes labai aiskiai siais klausimais jis nepasisake kaip koks Tvenas ar Dokinsas.
---
"
Buržuazija visur, kur tik ji pasiekė valdžią, sunaikino visus feodalinius, patriarchalinius, idilinius santykius. Margus feodalinius pančius, kurie rišo žmogų prie jo „prigimtinių viešpačių“, ji negailestingai sutraukė ir nepaliko tarp žmonių jokio kito ryšio, kaip tik vieną pliką interesą, beširdį „gryną pinigą". Lediniame savanaudiško apskaičiavimo vandenyje ji paskandino šventąjį religinės ekstazės, riteriško entuziazmo, miesčioniško sentimentalumo virpesį. Žmogaus asmens orumą ji pavertė mainomąja verte ir vietoj daugybės suteiktų ir įgytų laisvių iškėlė vieną beširdę prekybos laisvę. Žodžiu, religinėmis ir politinėmis iliuzijomis pridengtą išnaudojimą ji pakeitė atviru, begėdišku, tiesioginiu, sausu išnaudojimu.
Buržuazija nuplėšė šventumo aureolę nuo visų veiklos rūšių, kurios ligi tol buvo laikomos garbingomis ir j kurias buvo žiūrima su pamaldžiu virpesiu. Gydytoją, teisininką, kunigą, poetą, mokslo vyrą ji pavertė savo apmokamais samdomaisiais darbuotojais."
