Airija negrįžta į viduramžius, bet juose dar yra. Pvz. už incestą ten gresia kalėjimas iki gyvos galvos (ir tarp suaugusių, bei "veiksnių"):
Incest, The law on sexual offences in Ireland:
The term incest refers to sexual intercourse occurring between close relatives. Close relatives include a child, a sibling or a parent. This is a criminal offence and charges are brought under the Punishment of Incest Act 1908 as amended by the Criminal Law (Incest Proceedings) Act 1995.
There are no age limits. However, a girl under 17 years cannot be prosecuted for incest. The maximum sentence is life imprisonment for males and seven years for females.
Kaip teigė Foucault:
Moderniaisiais laikais keičiasi bausmės pobūdis - baudžiamasis įkalinimas tampa dažniausiai taikoma bausme. Foucault moderniosios bausmės atsiradimą sieja su naujos, disciplinarinės galios tipo, t.y disciplinos, atsiradimu. Ji pradėjo vystytis XVII-XVIII a. ir tapo visuotina XIX-XX a.
Foucault kelia klausimą, kaip atsitiko, kad “galiausiai iš galios bausti atmainų įsigalėjo būtent disciplinarinė? “Foucault disciplinarinės visuomenės formavimąsi sieja su istoriniais-ekonominiais (demografinis sprogimas, siekis sumažinti valdymo išlaidas ir pan.), teisiniais-politiniais (kalėjimo ir pataisos technologijommis, kur galia bausti virsta galia prižiūrėti) ir moksliniais procesais (žinojimo kaupimo procedūrų tobulėjimas ir pan.). Tačiau negalima teigti, kad disciplina atsirado tik XVIII a. Foucault nuomone, ji jau egzistavo anksčiau mokyklose, vienuolynuose ir kt. Foucault teigia, kad jos paplitimas buvo savaiminis procesas : “Daugybė dažnai nereikšmingų, skirtingos kilmės po šalį pasklidusių procesų kryžiuojasi, kartojasi arba kartoja kitus, remiasi vieni kitais, pasiskirsto veikimo sritimis, kol ima artėti ir pamažu išryškėja bendrojo metodo kontūrai”. Disciplina persmelkia ne tik baudžiamąjį aparatą, bet smelkiasi į įvairias institucijas, todėl “negali būti nė kalbos apie individualių skirtingų disciplinarinių institucijų istoriją’. Modernūs baudžiamieji mechanizmai, būdami viduje viena funkcionuojanti grandinė yra ir platesnės vienokios ar kitokios taktikos elementai: " Disciplina yra detalizuotos politikos anatomija".
Bausmės subjektas ir objektas. Pasak Foucault, disciplina įsitvirtina dėl to, kad “kūnas atrandamas kaip valdžios objektas ir taikinys”. Dabar kūnas yra dvigubas: anatominis-metafizinis – “kalbama apie funkcionavimą ir jo priežastis’ (Foucault, 1998a, p.166). Tokiu aspektu kūną tyrinėja medicinos, filosofijos mokslai. Akcentuojamas kūno pažinimas. Techninis-politinis - kalbama " apie paklusnumą ir panaudojimo galimybes”. Tai naudojamas kūnas. Šiuos skirtingus kūno tyrinėjimo aspektus jungia bendra “paklusnumo” sąvoka, “susiejanti analizuojamą ir manipuliuojamą kūnus.”. Per pastaruosius du lygmenis Foucault įveda ‘disciplinos’ sąvoką: “‘Štai šiuos metodus, leidžiančius skrupulingai kontroliuoti kūno veiksmus, sukaustančius nuolatine priklausomybe jo jėgas ir įskiepijančius jam paklusnumo-naudingumo santykį, galima būtų pavadinti “disciplina".". Taip ir kalėjimas gamina kūnus, kurie yra ekonomiškai naudingi ir politiškai paklusnūs. Indivdas yra galios objektas ir priemonė. Galia bausti, t.y. bausmės subjektas išsisklaido administraciniame aparate. Klausimas kas baudžia nebeturi prasmės. Baudžiantysis tampa nematomas, anonimiškas, tačiau įsiskverbiantis į kiekvieną individą. Administracinio aparato veikimas siejamas su Panoptikono modelio, kuriuo grindžiamos įvairios disciplinarinės institucijos, įskaitant ir modernųjį kalėjimą.
Nusikaltėlis tik po teismo patekęs į kalėjimą tampa žinojimo objektu. Todėl homo criminalis yra sukuriamas tik kalėjime: tas naujas personažas, kuriuo penitenciarinis aparatas pakeičia nuteistąjį pažeidėją, yra nusikaltėlis. Nusikaltėlis yra nustatomas ne pagal jo įvykdytą nusikaltimą, bet pagal jo gyvenimą. Todėl siekiant išsiaiškint pagrindinius gyvenimo istoriją apibrėžiančius aspektus, nusikaltėlio psichologiją, visuomenines pažiūras ir auklėjimą, yra “įžengiama į kriminologinį labirintą, iš kurio dar ir šiandien nerasta išėjimo’. Susipina baudžiamojo ir psichiatrinio diskursų ribos. Kriminologinis diskursas tipologizuoja nusikaltėlius “biologijos ir kartu iškrypimo terminais.” Pastebėtina, kad nusikaltėliai ne tik klasifikuojami (“intelektualūs”, “pasyvūs’, “negabūs”), bet ir kiekvienam jų nurodomos detalios korekcijos procedūros . Foucault nuomone, bausmės mechanizmas yra nukreiptas į nusikaltėlio kūną, kuris yra nebe kankinamas, bet įkalintas, ir į sielą, kuri sukuriama kaip galios bausti objektas "ir tam , kas dar ir šiandien vadinama penitenciariniu mokslu’.
Ne mirties bausmei!
Tik kyla klausimas kaip toli nueisime tobulinant nusikaltimų prevenciją ir slepiant bausmės "žiaurumą" po humanitarizmo kauke, kuri mums skelbia totalinę toleranciją, socialinį teisingumą, laisvę ir gerovę. O gal grįžimas į viduramžius nėra jau toks baisus palyginus su tuo kas mūsų laukia. Kur yra ribos nusikaltimo prevencijai? Kada budelis nustos mus mušti norėdamas, kad mes nedarytume veiksmo X? O kas jei mes net nepastebime, kad mus kontroliuoja per diskursyvinius mechanizmus , pasinaudodami valdžia-žinojimu? Teisinis žinojimas yra tik dar viena galios forma, kuri susiklosto kaip strateginė situacija ir plečiasi per visą visuomenę, nesustojant ties kažkokia konkrečia institucija, taip formuodama pavaldumo mentalitetą ir binarinėmis opozicijomis pagrįsta mąstymą (nusikaltėlis/doras pilietis, iškrypėlis/normalus, veiksnus/neveiksnus...).