Argumentai už dievo egzistenciją ir jų atmetimas

[nesvarbu]

"Dievo įkvėptas" yra labai nekonkretus teiginys - o kokie Donelaičio metai neįkvėpti? Kas, kaip pamatuos?

Labai geras pastebėjimas!
Tiesiog yra skirtingi leveliai, kalbant vaizdžiai. Dievo laiškas savo išrinktąjai tautai yra viena, o beletristika yra kas kita. Tačiau tiek Šventasis Raštas, tiek beletristika, t.y. grožinė literatūra, yra Dievo įkvėpti dalykai, tik skirtingos paskirties. Juk romano mes nededame į tą pačią lentyną, kur sukrautos enciklopedijos ir žinynai! Netgi mokinys sugeba atskirti vadovėlį nuo pasakų knygos.

Jeigu biblijoje klaida, aišku kaltas užrašytojas, o ne įkvepėjas - universalus pasiteisinimas

Biblijoje klaidų nėra. Pasitaiko, kai dėl techninių ar surinkėjo klaidų kuriame nors leidime įsivelia klaidos (tokį vieną Naująjį Testamentą su keliolika klaidų tebeturiu savo knygynėlyje), tačiau bendrąja prasme Šventąjame Rašte klaidų nėra.

Turint omeny kiek ginčų ir kraujo praliejimo buvo dėl biblijos interpretavimo dievas atrodo labai neatsakingai su tokiu įkvėpinėjimu.

Biblijos interpretacijos yra daromos žmonių, ir jeigu du interpretuotojai tarpusavy dėl ko nors nesutaria, tai kalti būtent patys interpretuotojai, o ne Dievas. Juk gali sukurti dainą ir duot ją padainuoti dviems atlikėjams. Jie tą patį užrašymą, tas pačias natas interpretuos savaip ir gausis du truputį skirtingi gabalai, singlai. Taigi, jei dėl tokio šlamšto gaunasi skirtingi variantai, ko norėti aiškinantis rimtus dalykus?
Žmonių puikybės dėka atsirado daugybė skirtingų bažnyčių. Netgi pirmoji krikščionių bažnyčia (schizma tarp katalikų ir pravoslavų ~1000m po Kr.) skilo pusiau irgi tik tarpusavio nesusikalbėjimo dėka.

"Dievas viską padarė ir tebedaro taip, kaip reikia, manau."
Turint omeny pasaulinius karus 1 ir 2, holokaustą, tutsių genocidą, marą, vėžį, raupsus ir pan., kokiu atveju jums pradės atrodyti kitaip?
"Mums visko nesuvokti"
Jeigu religija nebūtų ne logiška, nereiktų tokių atmazkių.

Religija kaip tik yra logiška, nes ji yra žmonių sukurta žmonėms. Dievas yra už logikos ribų, va kame problema. Religiją yra labai lengva perprasti ir įvaldyti, visa sistema yra labai paprasta, bėda tik tame, jog Dievas nepavaldus religijai.
O kas dėl karų, holokaustų ir visų kitų velniavų, tai čia žmonių pačių darbas. Dievui nuo to nėra lengviau, nes žmogus yra sutvėrimas maištingas, visą laiką prieštarauja logikai, sveikam protui ir savo paties širdžiai. Iš to kyla visokios ligos, stichinės nelaimės, katastrofos ir visokios dramos, tragedijos. Žmogus visada nori kontroliuoti situaciją ir todėl kaupia visokią armiją, įtaką, valdžią ir nuolat siekia pasididžiuoti tuo, ką turi, kai tuo tarpu tereikia tik pasistengti suprasti šalia esantį žmogų ir pasistengti rasti kompromisą, kitaip tariant tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti, išsakyti kas ant širdies guli ir baigsis karai, pradings rasinė neapykanta ir diskriminacija, nebreikės nei policijos nei kariuomenės. Deja, yra jėgos, siekiančios, jog žmonės nesuprastų vieni kitų ir kad karas vėl ir vėl kiltų šioje ašarų pakalnėje.

[OMG!WTF?]

Biblijoje klaidų nėra. Pasitaiko, kai dėl techninių ar surinkėjo klaidų kuriame nors leidime įsivelia klaidos (tokį vieną Naująjį Testamentą su keliolika klaidų tebeturiu savo knygynėlyje), tačiau bendrąja prasme Šventąjame Rašte klaidų nėra.

Pradėkim nuo pačio pirmo puslapio, kur pasaulis kuriamas per 7 dienas, pirma atsiranda diena ir naktis, o po to saulė (!), augalai ankščiau už saulę, paukščiai ankščiau už roplius ir t. t. Sakyčiau, kad tai fakto klaida. Ir jų tikrai yra daugiau, čia tik pirmas puslapis.

[nesvarbu]

Biblijoje klaidų nėra. Pasitaiko, kai dėl techninių ar surinkėjo klaidų kuriame nors leidime įsivelia klaidos (tokį vieną Naująjį Testamentą su keliolika klaidų tebeturiu savo knygynėlyje), tačiau bendrąja prasme Šventąjame Rašte klaidų nėra.

Pradėkim nuo pačio pirmo puslapio, kur pasaulis kuriamas per 7 dienas, pirma atsiranda diena ir naktis, o po to saulė (!), augalai ankščiau už saulę, paukščiai ankščiau už roplius ir t. t. Sakyčiau, kad tai fakto klaida. Ir jų tikrai yra daugiau, čia tik pirmas puslapis.

Gerbiamasis, normalu kai vaikas, kuriam mama skaito pasakų knygą, galvoja, jog iš tikrųjų vilkas gali praryti raudonkepuraitę, o po to iš jo pilvo medžiotojas gali ištraukti sveiką raudonkepuraitę ir jos bobulytę. Bet nenormalu, kai taip galvoja suaugęs žmogus.
Biblija ne enciklopedija. Tai ne fizikos vadovėlis. Vadovaujantis Biblijos matematika mes gauname, jog 1+1=3 !!!

Šventasis Raštas skirtas tam, kad žmonės gautų atsakymą į klausimą - kodėl žmogui negana vien 3d pasaulio. Žmogus yra toks sutvėrimas, kad jam negana vien to, ką gali patirti penkiais pojūčiais (rega, uoslė, lytėjimas, ragavimas, girdėjimas). Žmogus nuolatos kelia gyvenimo prasmės klausimą, į kurį niekaip neatsako mokslas. Religija yra tam, kad žmogus pakeltų akis nuo grindų ir susimąstytų, pasižiūrėtų į gražų gamtos vaizdą ir susimąstytų apie tai,ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo ir į protą neatėjo.

[OMG!WTF?]

Virš tūkstančio metų dauguma krikščionių manė, kad reikia bibliją priimti pažodžiui ir daug kas dabar tebemano. Tai kas čia kaltas? Kodėl dievas neapsireiškė ir neinformavo tikinčiųjų kad jie tiki pasakomis?
O gal tai, kad Jėzus prisikėlė irgi pasaka? Manau kad taip.

Šventasis Raštas skirtas tam, kad žmonės gautų atsakymą į klausimą - kodėl žmogui negana vien 3d pasaulio. Žmogus yra toks sutvėrimas, kad jam negana vien to, ką gali patirti penkiais pojūčiais (rega, uoslė, lytėjimas, ragavimas, girdėjimas). Žmogus nuolatos kelia gyvenimo prasmės klausimą, į kurį niekaip neatsako mokslas. Religija yra tam, kad žmogus pakeltų akis nuo grindų ir susimąstytų, pasižiūrėtų į gražų gamtos vaizdą ir susimąstytų apie tai,ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo ir į protą neatėjo.

O jeigu knyga negali protingai atsakyti į klausimus, kai galima patikrinti, tai kodėl rimtai žiūrėti į jos atsakymus apie gyvenimo prasmę ir žmogaus prigimtį? Atrodo kvailystė.

[Lionginas]

Šventasis Raštas skirtas tam, kad žmonės gautų atsakymą į klausimą - kodėl žmogui negana vien 3d pasaulio.

Net susijuokiau. Ir kaipgi šventasis raštas atsako į šį klausimą? Mano asmenine nuomone, net grožinės literatūros kūriniuose egzistencinės prasmės būna daugiau, nei jos rasime šventame rašte. Tie begaliniai aprašymai, kokį gyvulį aukoti, kaip nubausti vergą, su kuo draugauti ir ką nukariauti, tikrai nėra skirti atsakyti į klausimą, kodėl žmogui reikia kažko daugiau.

[nesvarbu]

...Tie begaliniai aprašymai, kokį gyvulį aukoti, kaip nubausti vergą, su kuo draugauti ir ką nukariauti, tikrai nėra skirti atsakyti į klausimą, kodėl žmogui reikia kažko daugiau.

Taip. Tie Senojo Testamento begaliniai aprašymai (iš esmės jie yra tik skaičių, kunigų ir pakartoto įstatymo knygose) skirti tam, kad izraelio tauta turėtų savą įstatymą ir esmines nuostatas socialiniais klausimais. Tačiau Naująjame Testamente jau tokių dalykų neberandame, o lieka vien esminis egzistencijos klausimas - kaip gyventi, kad likti taikoje su Dievu.

Mano asmenine nuomone, net grožinės literatūros kūriniuose egzistencinės prasmės būna daugiau, nei jos rasime šventame rašte.

Grožinės literatūros kūriniuose egzistencinės prasmės klausimai tikrai yra keliami ir ten pateikiama nemaža skirtingų atsakymų. Tačiau grožinės literatūros autorius neneša atsakomybės už savo rašliavą. Tuo tarpu Biblijoje už kiekvieno pažado yra ir garantija, jog tai bus įvykdyta. Tam skirta daugybė pranašų knygų, kuriose pranašaujamas Dievo Sūnus, Mesijas. Pavyzdžiui Izaijas pranašavo apie Mesijo atėjimą ~750 metų iki Jėzaus Kristaus gimimo. Ir tokių pavyzdžių yra daugybė vien tam, jog žmonės suprastų, kad Dievo pažadai nėra tušti, jog Dievas tai, ką pažada, ir įvykdo. Dabar artėja Kristaus antrasis atėjimas ir kartu bus visuotinis teismas visų gyvųjų ir mirusiųjų. Tad yra apie ką pagalvoti ir susimąstyti.

Šventasis Raštas skirtas tam, kad žmonės gautų atsakymą į klausimą - kodėl žmogui negana vien 3d pasaulio.

Net susijuokiau. Ir kaipgi šventasis raštas atsako į šį klausimą? ...

Nes žmogus turi trejopą kūną: fizinį, sielinį ir dvasinį. Kūnas yra materialus, sielą mes pamatome bendraudami - charakterio savybės, temperamentas. Dvasia yra tas laidas, jungiantis mus su Dievu. Todėl žmogui reikia trejopo maisto: kūniško - mėsos, augalų, duonos; sielos - bendravimo ir bendradarbiavimo; dvasinio - kontempliacijos, maldos, meditacijos. Negi nė karto taip nebuvo, jog sustotum, susimąstytum ir mintimis ieškotum to, ko akimis nematai, ausimis negirdi, uoste neužuodi ir liesdamas nepalieti? Kodėl maitiname vien juslinį ir sielinį kūną, o apleidžiame dvasinį?

[Lionginas]

Grožinės literatūros kūriniuose egzistencinės prasmės klausimai tikrai yra keliami ir ten pateikiama nemaža skirtingų atsakymų. Tačiau grožinės literatūros autorius neneša atsakomybės už savo rašliavą. Tuo tarpu Biblijoje už kiekvieno pažado yra ir garantija, jog tai bus įvykdyta. Tam skirta daugybė pranašų knygų, kuriose pranašaujamas Dievo Sūnus, Mesijas. Pavyzdžiui Izaijas pranašavo apie Mesijo atėjimą ~750 metų iki Jėzaus Kristaus gimimo. Keista Ir tokių pavyzdžių yra daugybė vien tam, jog žmonės suprastų, kad Dievo pažadai nėra tušti, jog Dievas tai, ką pažada, ir įvykdo. Dabar artėja Kristaus antrasis atėjimas ir kartu bus visuotinis teismas visų gyvųjų ir mirusiųjų. Tad yra apie ką pagalvoti ir susimąstyti.

Štai ką Jėzus kalbėjo prieš 2000 metų apie savo atėjimą:

Žmogaus Sūnaus atėjimas

24 „Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, 25 žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. 26 Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. 27 Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.

28 Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. 29 Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. 30 Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. 31 Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

32 Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“.

Esminę pranašystės dalį paboldinau. Taigi štai tau naujiena - Jėzus jau buvo sugrįžęs. Tik apie tai niekas nieko neparašė. Turbūt nebuvo svarbu

Tai tiek tų pranašysčių.

Nes žmogus turi trejopą kūną: fizinį, sielinį ir dvasinį. Kūnas yra materialus, sielą mes pamatome bendraudami - charakterio savybės, temperamentas. Dvasia yra tas laidas, jungiantis mus su Dievu. Todėl žmogui reikia trejopo maisto: kūniško - mėsos, augalų, duonos; sielos - bendravimo ir bendradarbiavimo; dvasinio - kontempliacijos, maldos, meditacijos. Negi nė karto taip nebuvo, jog sustotum, susimąstytum ir mintimis ieškotum to, ko akimis nematai, ausimis negirdi, uoste neužuodi ir liesdamas nepalieti? Kodėl maitiname vien juslinį ir sielinį kūną, o apleidžiame dvasinį?

O ką būtent apie tai rašo šventasis raštas?

[melodetektorius]

(Nesvarbu rašė) ..Taip. Tie Senojo Testamento begaliniai aprašymai (iš esmės jie yra tik skaičių, kunigų ir pakartoto įstatymo knygose) skirti tam, kad izraelio tauta turėtų savą įstatymą ir esmines nuostatas socialiniais klausimais. Tačiau Naująjame Testamente jau tokių dalykų neberandame, o lieka vien esminis egzistencijos klausimas - kaip gyventi, kad likti taikoje su Dievu..

Ar Naujojo Testamento Dievas yra ne tas pats Dievas iš Senojo Testamento?

Natūrali krikščioniška reakcija yra teigti, “Senas Testamentas mums daugiau nebegalioja.” Kas yra, žinoma, juokinga, nes juk tai yra tas pats "Dievas", tiek senajame, tiek naujajame testamentuose. Jei jis yra absurdiškas viename, kodėl “garbinti jį” kitame?

Krikščionys pasinaudoja senuoju testamentu tada, kai jie nori. Jie mini Dešimt Dievo Įsakymų ar reikalauja mirties bausmės gėjams, kas yra paimama iš senojo testamento, o paskui po minutės tvirtina, kad senas testamentas nebegalioja.
Senas testamentas yra šlykštus, bet krikščionys nešiojasi šią knygą, kuri turi savyje šią šlykščią medžiagą.

Šalininkas galėtų pasakyti, “Gerai, visi tie pasakymai yra iš Senojo Testamento ir daugiau nebegalioja, todėl, kad tai buvo prieš Jėzų. ” Ši racionalizacijos linija iškelia kelis akivaizdžius klausimus.
Kodėl Senasis Testamentas vis dar minimas Naujajame Testamente(Biblijoje), jei Jėzus pakeitė jį? Ir kodėl Senasis Testamentas vis dar cituojamas per mases?Atkreipkite dėmesį į tai, kad Jėzus specialiai išdėsto, kad Senojo Testamento įstatymai, vis dar galioja.

Matas 5:18 Jėzus sako:
„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.”Pagal Jėzų, Senasis Testamentas galioja ir yra teisingas:
“Mūsų Dievo žodis galioja amžinai.”

Teigimas, kad šitie seni testamento įrašai daugiau nebegalioja yra visiška netiesa – pagal Bibliją. Krikščionių įsivaizdavimas, kad tai “daugiau nebegalioja” tėra būdas racionalizuoti jų religiją. Kiti šalininkai racionalizuoja, kad Dievas nepadiktavo kai kurių įrašų Biblijoje( pvz.: apie vergovę). Jie teigia, kad šiuos įrašus Biblijoje, kažkokiu tai būdu įrašė vergovę mėgę žmonės.

Tuo atveju iškyla akivaizdus klausimas:
Jei Biblijoje kiekvienas įrašas nėra “Dievo žodis”, tai iš kur mes galime žinoti, kurios Biblijos dalys yra “Dievo žodis” ir kurios dalys buvo pridėtos primityvių žmonių?
Jei Biblija yra Dievo paliktas testamentas žmonijai(ateities kartoms) ir buvo padiktuotas paties Dievo, specialiai paties Dievo pasirinktiems žmonėms, tai ar visažinis, visagalis Dievas leistų įvykti nors vienai klaidai? Tai būtų NEĮMANOMA, ar ne?
Tada logiškai mastant yra tik viena iš šių dviejų galimybių:


1) Biblijoje kiekvienas įrašas yra Dievo žodis.
2) Biblija(visa) yra parašyta primityvių žmonių, o ne Dievo.

Jei tam tikra Biblijos dalis būtų nuo Dievo ir tam tikra dalis būtų nuo primityvių žmonių, tai iš kur mums žinoti, kuri yra nuo Dievo, o kuri ne? Tada, iš kur jūs esate tikri, kad Jėzus prisikėlė ir, kad ši istorija nebuvo sukurta primityvių žmonių. Iš kur jūs žinote, kad Dievas padiktavo “Dešimt įsakymų” ? Jei kokia nors Biblijos dalis buvo suteršta primityvių žmonių, jūs turėtumėte atmesti visą Bibliją. Nėra jokio būdo žinoti, kas tai parašė ir tokiu būdu visa Biblija yra negaliojanti.

Biblija tegali būti – arba GRYNA TIESA, arba GRYNAS MELAS.

[nesvarbu]

Ar Naujojo Testamento Dievas yra ne tas pats Dievas iš Senojo Testamento?

Taip, tas pats.

Natūrali krikščioniška reakcija yra teigti, “Senas Testamentas mums daugiau nebegalioja.” Kas yra, žinoma, juokinga, nes juk tai yra tas pats "Dievas", tiek senajame, tiek naujajame testamentuose. Jei jis yra absurdiškas viename, kodėl “garbinti jį” kitame?

Senasis Testamentas galioja, niekas jo neatšaukė. Tiesiog Jėzus Kristus daug ką pakeitė. Krikščionys laisvi valgyti visokį maistą, o ir kiti ne esminiai dalykai nebeprivalomi, pvz: galime apsirengti maišytos medžiagos rūbais, ūkyje galime naudoti mulą (žirgo ir asilės hibridą), galime skusti barzdą ir žandenas, galime tatuiruoti kūną (apskritai body tiuningas legalu), galime po vienu stogu būti su nekrikštytais ir valgyti vienoje valgykloje su netikinčiais. Visi aukų ritualai nebenaudojami krikščionių, tik žodžio ir aukos liturgija Mišių metu belikę.

Krikščionys pasinaudoja senuoju testamentu tada, kai jie nori. Jie mini Dešimt Dievo Įsakymų ar reikalauja mirties bausmės gėjams, kas yra paimama iš senojo testamento, o paskui po minutės tvirtina, kad senas testamentas nebegalioja.
Senas testamentas yra šlykštus, bet krikščionys nešiojasi šią knygą, kuri turi savyje šią šlykščią medžiagą.

Dešimt Dievo įsakymų galiojantys, nes jų laikėsi Jėzus ir įpareigojo savo mokinius jų laikytis. Mirties bausmės krikščionys nereikalauja net ir tiems, kurie gal būt to yra nusipelnę. Būtent krikščioniškoji doros samprata ir skatina žmones atsisakyti mirties bausmės.

Kiti šalininkai racionalizuoja, kad Dievas nepadiktavo kai kurių įrašų Biblijoje( pvz.: apie vergovę). Jie teigia, kad šiuos įrašus Biblijoje, kažkokiu tai būdu įrašė vergovę mėgę žmonės.

Labai keista mintis. Tokių "šalininkų" neteko girdėti. Jei kas taip ir sako, tai tikrai nekompetetingai. Visais laikais yra žmonių, kuriems kai kurios Biblijos vietos neparankios, "neįkvėptos". Tegu sau toliau spangsta nesąmones.

Jei Biblijoje kiekvienas įrašas nėra “Dievo žodis”, tai iš kur mes galime žinoti, kurios Biblijos dalys yra “Dievo žodis” ir kurios dalys buvo pridėtos primityvių žmonių?

Kas tie tamstos sugalvotieji "primityvūs žmones" apšvieskite, prašau. Kažkodėl yra manoma, jog jeigu žmogus moka rašyti (ir skaityti) tai jis yra išsilavinęs. Kas per primityvūs žmonės?

Jei Biblija yra Dievo paliktas testamentas žmonijai(ateities kartoms)

Biblija yra knygų rinkinys. Tos knygos yra skirtos ne "ateities kartoms", o dabar esamiems Dievo vaikams - tikintiesiems ir išpažįstantiems savo tikėjimą kitiems žmonėms.

...ar visažinis, visagalis Dievas leistų įvykti nors vienai klaidai?

TAIP. Dievas leidžia mums daryti klaidas. Man, kaip pedagogui, tikrai yra sunku susivaldyti, kai matau savo mokinį, darantį klaidas, nors to dalyko mokiau maksimaliai efektingai. Tikrai yra skaudu, kai įdedi visas pastangas, jog išvengti klaidų, bet vis tiek jos įvyksta. Manau Dievui tikrai sunku matyti mus, darančius visokiausias gyvenimo klaidas.

Tada, iš kur jūs esate tikri, kad Jėzus prisikėlė ir, kad ši istorija nebuvo sukurta

Kiekvienas žmogus yra laisvas apsispręsti kuo tikėti ir kuo - ne. Yra patikimi liudininkai, kurie matė Jėzų Kristų mirštantį, matė kai jį palaidojo ir matė jį vėl gyvą, valgantį. Logiškai mąstant darome išvadą, jog Jėzų Kristų Dievas prikėlė iš numirusių. Bet to dar negana, yra liudininkų, mačiusių jį užžengiantį į dangų ir atsisėdantį Dievo Tėvo dešinėje. Ir tų liudininkų ten buvo nemažai.

Biblija tegali būti – arba GRYNA TIESA, arba GRYNAS MELAS.

TAIP ir yra. Tavo, gerbiamasis melodetektoriau, reikalas apsispręsti - priimti ją tokią, kokia yra ir tikėti Dievą. Arba atmesti ją visą ir netikėti Dievu.

Taigi štai tau naujiena - Jėzus jau buvo sugrįžęs. Tik apie tai niekas nieko neparašė.

Na, nea, klysti, gerbiamasai Lionginai. Jėzus dar nebuvo grįžęs. Nebent tu iš Jehovos liudytojų sektos būsi, tada privalai tikėti, jog Jėzus "nepastebimu" būdu buvo sugrįžęs daug maž 1905 metais.

O ką būtent apie tai rašo šventasis raštas?

Būtų gerai, jei sukonkretintum savo klausimą. „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1Tes.5,23). „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd.4,12). „Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra išminties pradžia ir Šventojo pažinimas yra įžvalga“ (Pat.9,10).

[Lionginas]

Taigi štai tau naujiena - Jėzus jau buvo sugrįžęs. Tik apie tai niekas nieko neparašė.

Na, nea, klysti, gerbiamasai Lionginai. Jėzus dar nebuvo grįžęs. Nebent tu iš Jehovos liudytojų sektos būsi, tada privalai tikėti, jog Jėzus "nepastebimu" būdu buvo sugrįžęs daug maž 1905 metais.

Čia ne aš sugalvojau - taip išpranašavo pats Jėzus, taip užrašyta ir Biblijoje. Reiškia, arba tos Jėzaus pranašystės nieko vertos, arba jo sugrįžimas buvo, tik apie jį neišliko jokių žinių. O kadangi tu Biblijos pranašystėmis tiki, tai belieka tave gerokai pavėluotai pasveikinti su Jėzaus sugrįžimu

Na, o šiaip, kas liečia tas ST pranašystes, kad ir apie mesiją... Kažkas kažkada užrašė, kad dievas atsiųs mesiją, o kažkas vėliau užrašė, kad tas mesijas jau buvo atėjęs. Užrašė praėjus keiasdešimt metų po to mesijo mirties. Tiesiog genialu. Aš irgi galiu paimti kokią nors seną pranašystę, ir aprašyti, kaip ji išsipildė prieš keliasdešimt metų, kai pats dar nebuvau gimęs, o tų įvykių liudininkai - jau mirę arba seni. Šuns pypo vertos tokios pranašystės.

O ką būtent apie tai rašo šventasis raštas?

Būtų gerai, jei sukonkretintum savo klausimą. „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1Tes.5,23). „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd.4,12). „Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra išminties pradžia ir Šventojo pažinimas yra įžvalga“ (Pat.9,10).

Na, aš bet kam siūlau paskaityti šventą raštą nuo pradžių, nieko nepraleidžiant, ir tada bet ką kita, pavyzdžiui, dėdės Tomo trobelę (galima tiek sovietinę, tiek nesovietinę versiją - nesvarbu). O tada pasakyti, kur daugiau dvasingumo. Bet ne to patosinio ir butaforinio, o tikro.

Mano klausimas - kas būtent dvasingo yra šventame rašte? Kokios dvasinės vertybės ten puoselėjamos? Gali punktais pavardinti.

[Augustas]

Čia ponai Lionginas su Augustu daug diskutavo apie laisvę. Netyčia facebooke radau tokį rusų pravoslavų teiginį:
„Цитата дня от «Православие и мир»: Для того, чтобы обрести истинную свободу, нужно ограничивать себя. Преподобный Силуан Афонский“.
Kas rusiškai nesuprantate, išversiu mėgėjiškai:
„Dienos citata nuo "Pravoslavai ir pasaulis": tam, kad įgyti tikrą laisvę, reikia apriboti save. Palaimintasis Siluanas Afonijus (vertimas netikslus, mano paties).
Taigi, ką manote?

Manau, kad jau ir taip pakankamai nutolome nuo temos - Argumentai už dievo egzistavimą ir jų kontraargumentai.

Manau, kad trūkumas šio forumo(kaip ir daugumos kitų) yra būtent iškrypimas nuo diskusijos temos. Pvz.; užeina naujokas ieškantis tam tikros informacijos, paspaudžia ant kokios nors nuorodos tikėdamasis čia rasti atsakymą apie - "Jėzaus seksualinę orientaciją", o čia senbuviai aptarinėja Marijos Magdalenos mergautinę pavardę( sutikite, kad užėjęs žmogus neskaito visų komentarų). Taigi neradęs atsakymo paskutiniuose komentaruose nutaria neskaityti ir kitų, o iškart paspaudžia ant kitos nuorodos - "Pasaulio pabaigos pradžia", - įdomu kas gi ten įdomaus, - pagalvoja skaitytojas, o ten randa Augustą besiginčijanti su Lionginu dėl vienuolikto Dievo įsakymo.

Aš manau, kad forumiečiai neturėtų per daug nukrypti nuo temos, o jei iškyla įdomus naujas klausimas, tai turėtų ir iškelti tą įdomų klausimą naujoje temoje. Galima net sukurti "Laisva tema" skiltį, arba net "Proto ringą".

Nežinau ką manote jūs?

Atsiprašau už mano akiplėšiškumą. Aš atstovauju tų, kurie jieško konkrečių atsakymų teisėms.
Su pagarba.

Sorry, Melo Detektoriau, čia mes su Lionginu užtrukom su Dievo kaip geriausio iš visų esančių dalykų argumentu ir jo kontrargumentu - Augustas sako, kad yra visų geriausias dalykas, kuris yra geras visiems, ir tas visų geriausias dalykas yra Dievas, o Lionginas sako, kad Dievas negali būti visų geriausias dalykas, nes pasaulyje egzistuoja blogis ir kančia. Anot Liongino, jei Dievas būtų visų geriausias dalykas, tai Jis turėtų panaikinti blogį ir kančią pasaulyje. Taigi, va ir diskutuojame su Lionginu dėl šito argumento ir kontrargumento teisingumo ar neteisingumo, ir užtrukome su diskusijomis.

Teisė į privačią nuosavybę yra prigimtinė, taigi, objektyvi. O privačios nuosavybės koncepcijų yra daug ir įvairių. Vienos iš tų koncepcijų yra išgalvotos, kitos mėgina pažvelgti į objektyviai vykstančius reiškinius, t.y. kilusios iš bandymų paaiškinti objektyvius ekonominės, socialinės ir moralinės tikrovės faktus ir reiškinius.

O pagal tą objektyvią privačios nuosavybės koncepciją, kokiais atvejais yra leistina tos nuosavybės nacionalizacija?

Nacionalizacija neleistina visiškai. Galimas tik pirkimas-pardavimas (teisingai atlyginant už perkamą- parduodamą nuosavybę), laikinas pasiskolinimas tam tikram laikui (su būtinu pasiskolintos nuosavybės grąžinimu ir nuostolių atlyginimu savininkui), nuoma ir pan.

Tai tos pasaulėžiūros, kurios iš tikrųjų prieštarauja žmogaus teisėms, yra pasmerktos žlugti. Pvz., feodalizmas prieštaravo žmogaus teisėms. Na, ir kur gi ši sistema dabar? Žlugusi. TSRS marksistinė-leninistinė pasaulėžiūra, Vokietijos ir Italijos fašizmas prieštaravo žmogaus teisėms. Kur jos dabar yra? Marginalizuotos visiškai.

Bet islamas pasaulyje vis stiprėja, o su žmogaus teisėmis ten sunku. Dėl žmogaus teisių ateities aš visiškai nesu tikras - visaip čia gali pasisukti. Be to, jų sėkmė visiškai nerodo kažkokio objektyvaus jų egzistavimo. Kuo toliau, tuo didesnės sėkmės susilaukia homoseksualų teisė tuoktis. Ir ką tai galėtų reikšti šios teisės objektyvumo aspektu?

Tai Islamo kraštų laukia tas pats likimas kaip ir TSRS, jei jie neatsitokės ir nepradės gerbti objektyvių žmogaus teisių. Čia jokių išimčių nėra ir nebus - galiu Jus nuraminti, jei Jums kyla kažkokių abejonių ir baimių šiuo klausimu. O dėl homoseksualų teisės tuoktis pripažinimo, tai aš čia nematau jokių problemų.

Aš nesakiau, kad laisvas žmogus negali (=yra nepajėgus) daryti blogų dalykų. Aš tik sakiau, kad laisvas žmogus blogų dalykų faktiškai nedaro, nes jam neapsimoka. O dėl galimybių, tai jis gali (=yra pajėgus) daryti ir gerus, ir blogus dalykus.

Jei jis, būdamas laisvas, gali padaryti vieną blogą dalyką (atsisakyti laisvės), tai gal gali padaryti ir kitą (nužudyti)? Abiem atvejais gali, tiek tiek, kad nepasimoka.

Žinoma, Lionginai. Nei vieno blogo darbo daryti paprasčiausiai neapsimoka.

[Lionginas]

Nacionalizacija neleistina visiškai. Galimas tik pirkimas-pardavimas (teisingai atlyginant už perkamą- parduodamą nuosavybę), laikinas pasiskolinimas tam tikram laikui (su būtinu pasiskolintos nuosavybės grąžinimu ir nuostolių atlyginimu savininkui), nuoma ir pan.

Tai "Snoro" nacionalizacija prieštaravo kažkokiam objektyviam privačios nuosavybės įstatymui?

Žinoma, Lionginai. Nei vieno blogo darbo daryti paprasčiausiai neapsimoka.

Tai jeigu laisvi žmonės nedaro blogų darbų, nes jiems tai neapsimoka, tai pamėginkime grįžti prie Jėzaus aukos klausimo. Ką ta auka pakeitė? Tu sakei, kad ji suteikė žmonėms laisvę. Ar tai tiesiog reiškia, kad po Jėzaus aukos žmonėms nebeapsimoka daryti blogų darbų? O prieš tai apsimokėjo?

[nesvarbu]

Čia ne aš sugalvojau - taip išpranašavo pats Jėzus, taip užrašyta ir Biblijoje. Reiškia, arba tos Jėzaus pranašystės nieko vertos, arba jo sugrįžimas buvo, tik apie jį neišliko jokių žinių. O kadangi tu Biblijos pranašystėmis tiki, tai belieka tave gerokai pavėluotai pasveikinti su Jėzaus sugrįžimu

Na, žmogau, tu esi stipriai suklaidintas. Kai Jėzus ateis, neliks nei vieno, kuris to nepastebėtų. „Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus“ (Lk.17,24).

Na, aš bet kam siūlau paskaityti šventą raštą nuo pradžių, nieko nepraleidžiant, ir tada bet ką kita, pavyzdžiui, dėdės Tomo trobelę (galima tiek sovietinę, tiek nesovietinę versiją - nesvarbu). O tada pasakyti, kur daugiau dvasingumo. Bet ne to patosinio ir butaforinio, o tikro.

Man labiau patinka F. Dostojevskio "broliai Karamazovai". Dvasingumas toks dalykas, praktiškai nepamatuojamas. Kai magistrantūros darbui rinkausi temą, norėjau rašyti apie krikščionišką dvasingumą, bet mane atkalbėjo magistrinio darbo vadovas. Matai, reikalas tame, jog apie dvasingumą daug kas mėgsta kalbėti, bet nieko konkretaus nepasako. Iš tiesų dvasingumas yra labai slidus dalykas. Kaip jį pamatuosi? čia jis yr, čia jau nėr.
Biblijoje, ypač Senajame Testamente, daug yra tokių knygų, kur dvasingumo nė šnypšt nerasi. Kartais gali skaityti skyrių po skyriaus ir kaip tuščia taip tuščia. Tačiau yra ir tokių vietų, kur pasisotini viena kita eilute.

Mano klausimas - kas būtent dvasingo yra šventame rašte? Kokios dvasinės vertybės ten puoselėjamos? Gali punktais pavardinti.

Pamėginsiu. Šventasis Raštas atskleidžia tai, ko neįkanda mokslas - per asmeninės patirties prizmę pateikiamas Dievas. Toks, kokį jį patyrė konkretus žmogus. Pirmosios penkios Biblijos knygos tradiciškai priskiriamos žydų tautos vedliui Mozei. Kaip jose pateikiama asmeninio susitikimo su Dievu patirtis? Čia Dievas parodomas labai skrupulingas, didis, galingas, bet smulkmeniškas ir ūmus, tačiau perkalbamas. Čia iškeliamos tikėjimo stiprumo, pasitikėjimo ir drąsos, bei nuoseklumo dvasinės vertybės. Vėliau seka įvairios kronikų knygos (apie šešias). Jose Dievas pristatomas kaip karvedys - žydų Dievas eina į mūšio lauką kartu su kareiviais! Karalius Dovydas, paimtas nuo avių bandos, galingai veda vyrus į karą Dievo vardu. Čia dvasinės vertybės - sąžiningumas, išstovėjimas tikėjime iki pat galo, nuoširdumas ir jautri širdis, atgailoti pasirengusi. Vėliau eina išminties knygų sluoksniai. Itin dvasingas skaitymas! Daug visokių pasakojimų, novelių, romanų ir apsakymų. Čia Dievas pateikiamas kaip pasilenkiantis prie paprasto žmogaus, tas, kuriam rūpi eilinio žmogaus problemos. Dvasinės vertybės: nuolankumas, tyrumas, sumanumas, intuityvi dievoieška, meilė ir atvirumas. Po išminties knygų eina pranašų biblioteka. Čia Dievas prabyla į savo tautą ne iš degančio kalno, bet saviškio lūpomis ir veiksmais. Vienam pranašui teko netgi imti į žmonas turgaus kekšę, kad tokiu savo elgesiu pasakytų tautiečiams Dievo žinią - nors jūs ir buvote man neištikimi, bet aš likau jums ištikimas! Dvasinės vertybės? atgaila, daugybė atgailos ir atjautos, troškimo padėti saviems, nuklydusiems nuo tikėjimo. Pranašai buvo žudomi saviškių, tampomi jų lavonai centrine gatve, paliekami apdraskyti šunims, užmėtomi akmenimis. Taip parodomas nuklydusių ir suklaidintų žmonių širdžių kietumas. Atsisakymas išgirsti kritiką.
Naująjame Testamente dvasinės vertybės lieka tos pačios, bet išryškinamos šios trys: „tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1Kor.13,13). „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1Jn.4,10).

[Lionginas]

Na, žmogau, tu esi stipriai suklaidintas. Kai Jėzus ateis, neliks nei vieno, kuris to nepastebėtų. „Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus“ (Lk.17,24).

Čia gi ne aš sugalvojau. Biblijoje aiškiai parašyta - daviau citatą ir dar paboldinau Jėzus pranašavo, kad visa tai žmonės pamatys dar tai kartai neišmirus. Reiškia, arba pamatė, bet neliko jokių rašytinių žinių apie tai, arba pranašystė neišsipildė. Tau rinktis. Aš asmeniškai iš viso nemanau, kad toks Jėzus gyveno.

Man labiau patinka F. Dostojevskio "broliai Karamazovai". Dvasingumas toks dalykas, praktiškai nepamatuojamas. Kai magistrantūros darbui rinkausi temą, norėjau rašyti apie krikščionišką dvasingumą, bet mane atkalbėjo magistrinio darbo vadovas. Matai, reikalas tame, jog apie dvasingumą daug kas mėgsta kalbėti, bet nieko konkretaus nepasako. Iš tiesų dvasingumas yra labai slidus dalykas. Kaip jį pamatuosi? čia jis yr, čia jau nėr.

Tai nieko ten ir nereikia matuoti. Skaitai ir jauti, kas labiau dvasinga - dėdės Tomo trobelė ar kas nors iš Rozamundos Pilčer "kolekcijos". Šiuo atveju, aš kažkokio didelio dvasingumo Biblijoje nematau. Labai jau jis paradinis.

Mano klausimas - kas būtent dvasingo yra šventame rašte? Kokios dvasinės vertybės ten puoselėjamos? Gali punktais pavardinti.

Pamėginsiu. Šventasis Raštas atskleidžia tai, ko neįkanda mokslas - per asmeninės patirties prizmę pateikiamas Dievas. Toks, kokį jį patyrė konkretus žmogus. Pirmosios penkios Biblijos knygos tradiciškai priskiriamos žydų tautos vedliui Mozei. Kaip jose pateikiama asmeninio susitikimo su Dievu patirtis? Čia Dievas parodomas labai skrupulingas, didis, galingas, bet smulkmeniškas ir ūmus, tačiau perkalbamas. Čia iškeliamos tikėjimo stiprumo, pasitikėjimo ir drąsos, bei nuoseklumo dvasinės vertybės. Vėliau seka įvairios kronikų knygos (apie šešias). Jose Dievas pristatomas kaip karvedys - žydų Dievas eina į mūšio lauką kartu su kareiviais! Karalius Dovydas, paimtas nuo avių bandos, galingai veda vyrus į karą Dievo vardu. Čia dvasinės vertybės - sąžiningumas, išstovėjimas tikėjime iki pat galo, nuoširdumas ir jautri širdis, atgailoti pasirengusi. Vėliau eina išminties knygų sluoksniai. Itin dvasingas skaitymas! Daug visokių pasakojimų, novelių, romanų ir apsakymų. Čia Dievas pateikiamas kaip pasilenkiantis prie paprasto žmogaus, tas, kuriam rūpi eilinio žmogaus problemos. Dvasinės vertybės: nuolankumas, tyrumas, sumanumas, intuityvi dievoieška, meilė ir atvirumas. Po išminties knygų eina pranašų biblioteka. Čia Dievas prabyla į savo tautą ne iš degančio kalno, bet saviškio lūpomis ir veiksmais. Vienam pranašui teko netgi imti į žmonas turgaus kekšę, kad tokiu savo elgesiu pasakytų tautiečiams Dievo žinią - nors jūs ir buvote man neištikimi, bet aš likau jums ištikimas! Dvasinės vertybės? atgaila, daugybė atgailos ir atjautos, troškimo padėti saviems, nuklydusiems nuo tikėjimo. Pranašai buvo žudomi saviškių, tampomi jų lavonai centrine gatve, paliekami apdraskyti šunims, užmėtomi akmenimis. Taip parodomas nuklydusių ir suklaidintų žmonių širdžių kietumas. Atsisakymas išgirsti kritiką.
Naująjame Testamente dvasinės vertybės lieka tos pačios, bet išryškinamos šios trys: „tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1Kor.13,13). „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1Jn.4,10).

Ir kaip tu pats manai, ar Biblija tas gerąsias dvasines vertybes atskleidižia tinkamu būdu? Aš turiu omeny jos prieštaringumą - dievas kaip ir geras, bet kaip ir liepia vykdyti etninį valymą, Jėzus kaip ir už meilę artimui, bet norėtų, kad nekęstume tėvo ir motinos. Ar tau pakanka Biblijoje nuoseklumo, aiškios žinios? Tarkime, dėdės Tomo trobelės žinia ganėtinai aiški, ir visi žmonės ją supranta vienodai. tuo tarpu Biblija buvo suprasta pačiais įvairiausiais būdais, ir tai kartais privesdavo prie eretikų persekiojimo. Aš suprantu jos istorinę vertę, bet jos reali dvasinė vertė man stipriai abejotina - skaitydamas ją jaučiu, kad ne man tai buvo rašyta, ten nėra absoliučiai nieko aktualaus nei man, nei bet kuriam žmogui, kurį pažįstu. Kaip tu pats ją vertini šiuo aspektu?

[melodetektorius]

Dešimt Dievo įsakymų galiojantys, nes jų laikėsi Jėzus ir įpareigojo savo mokinius jų laikytis.(Nesvarbu rašė)

Ką manai apie tokį Dievo tarnų(tavo mokytojų) poelgį? Ar jie nepažeidžia vieno iš dešimties tavo Dievo įsakymų? http://dievukapines.wordpress.com/2014/ ... u-nezudyk/

Mirties bausmės krikščionys nereikalauja net ir tiems, kurie gal būt to yra nusipelnę. Būtent krikščioniškoji doros samprata ir skatina žmones atsisakyti mirties bausmės.(Nesvarbu rašė)

Tu esi krikščionis ir skatini žmones atsisakyti mirties bausmės, bet tuo tarpu mania , kad galbūt kai kurie žmonės vis dėlto yra to nusipelnę. Tai kaip suprasti tavo veidmainę doros sampratą?
Jeigu tu esi prieš mirties bausmę, tai turėtų reikšti, kad jos nenusipelno niekas(net ir serijiniai žmogžudžiai, net teroristas susprogdinęs popiežių, NIEKAS). "Neteisk kito, nes pats busi teisiamas.", ar ne?

[Augustas]

Nacionalizacija neleistina visiškai. Galimas tik pirkimas-pardavimas (teisingai atlyginant už perkamą- parduodamą nuosavybę), laikinas pasiskolinimas tam tikram laikui (su būtinu pasiskolintos nuosavybės grąžinimu ir nuostolių atlyginimu savininkui), nuoma ir pan.

Tai "Snoro" nacionalizacija prieštaravo kažkokiam objektyviam privačios nuosavybės įstatymui?

Taip, visiškai teisingai. Todėl ta "Snoro" nacionalizacija gali neigiamai atsiliepti ir atsilieps visuomeninei-kultūrinei, moralinei ir ekonominei situacijai.

Žinoma, Lionginai. Nei vieno blogo darbo daryti paprasčiausiai neapsimoka.

Tai jeigu laisvi žmonės nedaro blogų darbų, nes jiems tai neapsimoka, tai pamėginkime grįžti prie Jėzaus aukos klausimo. Ką ta auka pakeitė? Tu sakei, kad ji suteikė žmonėms laisvę. Ar tai tiesiog reiškia, kad po Jėzaus aukos žmonėms nebeapsimoka daryti blogų darbų? O prieš tai apsimokėjo?

Tai blogų darbų niekada neapsimokėjo daryti. Bet žmonės (klaidingai) manė (ir dabar kai kurie taip tebemano), kad blogis apsimoka. O Jėzus visu savo gyvenimu ir ypač savo auka ant kryžiaus žmonėms parodė, kad jie klysta, jei galvoja, jog blogį daryti apsimoka.

[nesvarbu]

Ką manai apie tokį Dievo tarnų(tavo mokytojų) poelgį? Ar jie nepažeidžia vieno iš dešimties tavo Dievo įsakymų? http://dievukapines.wordpress.com/2014/ ... u-nezudyk/

Tu esi krikščionis ir skatini žmones atsisakyti mirties bausmės, bet tuo tarpu mania , kad galbūt kai kurie žmonės vis dėlto yra to nusipelnę. Tai kaip suprasti tavo veidmainę doros sampratą?
Jeigu tu esi prieš mirties bausmę, tai turėtų reikšti, kad jos nenusipelno niekas(net ir serijiniai žmogžudžiai, net teroristas susprogdinęs popiežių, NIEKAS). "Neteisk kito, nes pats busi teisiamas.", ar ne?

Žmogau, įsiskaityk į tai, kas parašyta! Ten yra žodelis "galbūt".
Mano paties asmeninė nuomonė yra tokia, jog mirties bausmė yra reikalinga. Tik kaip surasti žmogų budelio tarnybai? Pats esu nukirtęs galvą ne vienai vištai, bet ir tai nemaloniai būdavo, ką kalbėti apie žmogaus žudymą. O krikščioniškasis mokymas yra kategoriškai prieš mirties bausmę, nes žmogus neturi teisės atimti kitam žmogui gyvybės (tai yra grynai tik Dievo teisė).

Kas dėl ginklų, tai priklauso kokiu tikslu yra naudojami. Taikai užtikrinti ir palaikyti yra reikalinga kariuomenė. O toje nuotraukoje žmogus tiesiog laiko ginklą, greičiausia netgi be šovinių (su šoviniais jis būtų dar sunkesnis ).

Tai kaip suprasti tavo veidmainę doros sampratą?

Tai kad neveidmainiauju, sakau viską atvirai taip, kaip man atrodo esant teisinga.

Ar jie nepažeidžia vieno iš dešimties Dievo įsakymų?

Manau, jog nepažeidžia. O net jei ir pažeidžia, tai tas yra grynai jų ir jų Dievo reikalas, neliečiantis nei manęs, ne tavęs, drauguži!

[Lionginas]

Taip, visiškai teisingai. Todėl ta "Snoro" nacionalizacija gali neigiamai atsiliepti ir atsilieps visuomeninei-kultūrinei, moralinei ir ekonominei situacijai.

Ok, pasunkinam. Ar galima iš girto žmogaus atimti jo nuosavą šautuvėlį, su kuriuo šis atvyko į visą parą veikiančią parduotuvę pareikalauti reikšmingų nuolaidų? T.y., atimti su visam, ir niekada nebeleisti turėti kito?

Tai blogų darbų niekada neapsimokėjo daryti. Bet žmonės (klaidingai) manė (ir dabar kai kurie taip tebemano), kad blogis apsimoka. O Jėzus visu savo gyvenimu ir ypač savo auka ant kryžiaus žmonėms parodė, kad jie klysta, jei galvoja, jog blogį daryti apsimoka.

Na man tada kyla iš karto du klausimai:

1) Ar tai reiškia, kad pati Jėzaus auka iš esmės nieko nepakeitė, tiesiog ja dievas norėjo kažką pasakyti (kad žmonės klysta galvodami, kad blogį daryti apsimoka)?

2) Kaip būtent "ypač savo auka" Jėzus parodė, kad žmonės klysta galvodami, kad blogį daryti apsimoka? Aš suprasčiau pamoką, jei ant kryžiaus gyvenimą būtų baigęs blogas žmogus - aiškiai matytume, kad neapsimoka. O kaip tą parodo Jėzus? Kame pamoka? Skleisk meilę ir taiką, ir būsi nukankintas?