o dabar realybe yra tokia jeigu duosiu dvidesimt stuku, ar irodysit, kad galit vaikscioti vandeniu? 
visi kunai, kurie yra realus, ir turi savo materijos prasme, daug nemasto 
ko jus suvokiami, kaip sandaros neturintis elementai? dabar rimtai.1) Teorija, apie savasti yra tokia..Mes visi esame prisirise, prie vieno materialaus dimensinio kuno, kuri irodyti nesudetinga.
a) mes cia visi mastome, ir esame paprasti, kaip kunai, ar ne tiesa, sake derrida? ar nemastote placiau? jeigu darote, tai kas yra iliuzijos griovimas, tai kam tada gyventi isvis?;] as dar galiu suvokti, kad derinames visi, vieni prie kitu, ir paprasyti, pagrysti jusu teiginius, apie snukio ensteino realiatyvumo teorija;) ne anekdotais gyvenkite.
b) visatoje visi kunai, kurie yra dimensijos, yra irodantis patys save, ar ne jungas, taip sake?
o dabar realybe.
1) okamo skustuvo principo deka, galiu suvokti, jusu kitas kombinacijas, jos bus tokios, tai tik irodymu stoka.
:D:D:D:D:D:DMANO IQ KURI AS TURIU, APIE 197 LEIDZIA PANEIGTI, ENSTEINO REALIATYVUMO TEORIJA. TESTA JAU PADARES, REALU, NES SUVOKIU, KAD TOKIO IR NEISRASITE, KIEK MAN DUOTA. JAU SUVOKITE, KAD TAI YRA ALTER EGO, KURIS YRA JAUASIS. TAI ISTATYMAS, KURIS YRA VISKAS. IR DAR SUVOKITE, KAD TAI NE TUSCIA. JEIGU JUS ESATE, KUNO SANDARA, IR ATOMA GERAI SUVOKIANTIS, TAI KLAUSIMAS DABAR JUSU PROTAMS. NES AS KLAUSIU.
KAS YRA TARPBRANDUOLINESE GALVUTESE, KADA JOS SILDOMOS 28 999 HZ SPINDULIU, IR KODEL VISATOJE TIEK TRIUKSMO? SKYLANTIS BRANDUOLIS, KURIS YRA NE ILIUZIJA, O TEISINGUMO ASIS, KURI YRA DIMENSIJA TOKS.
1) K O I M N J LOGINE UZDUOTIS, PAPRASCIAUSIAI ANALIZEI, IR JUSU PRINCIPAMS IVERTINTI.
A) MES MASTOME, IR ESAME? AR TIKITE, KAD JUS PAPRASTAI SUVOKIATE SAVE, KAIP SAVO SISTEMA?
KODEL ASIS, KURI YRA SRIODINGERIO LYGTIES PRINCIPAS NUMERIS 0989098787890909898.009898987676567 TRIGONOMETRINIO KVADRATO DAUGIANARES FUNKCINES ANALIZES DEKA, YRA SUVOKIAMAS, KAIP BINARINIS SARYSIS??? TEIGINYS, IRODANTIS PATS SAVE. KVANTU IR KVARKU KVADRATO KUBINE DIMENSIJA, YRA Y, O X, YRA TARBRANDUOLINIS ANALITINIS DISKURSAS, KURI SUVOKSITE, PO 14METU. TAI DAR KURIAME;)))
B) JAU VISI SURANDAT SAVO NORA BAIMES PAZINTI?
APIE NYCE, KAI RASIAU.
TAI SESELIAI, IR JUSU EGO. TAI JUS!!!
VISI BIJOTE, O BAIMES PAPRASTAI, ISTUMIATE, PO ASIES SANDAUGA, KURI YRA SARKAZMAS.
KAM TO BROLISKO PASAIPOS IR DEMESIO REIKALAUJANCIO KLAIDOS NEPRIPAZYSTANCIOS FUNKCIJOS REMO?
JI ISIMSIU.
1) LOGIKA JUMS SUPRANTAMA, KAIP SISTEMA, KURIA GALITE MASTYTI, IR ENGTI VIENI KITU SAVASTIS? KODEL SUVOKIAMA TAPATYBE, IR SISTEMA, KURIA DAR SUVOKSITE, KAIP ANALIZE, YRA JUSU DALIS? AR PRIPAZYSTATE, KAD NIEKO GERO NESUVOKIANTIS ESAT?
2) LOGIKOS REMAS, KURI JUS TURITE.
A) VISATA YRA SISTEMA, KURI JUMIS KURIA, NES VISATA YRA DAUGIANARIS OBJEKTAS?
:d:d:d:d:d:d:d:d
TAIP NIEKO NEIRODYSITE!!!
1) VISATOJE ESAME NE VIENI, IR TAI ZINAU...PAPRASTAI SANDARA KUNO, KURIS MAN TEIKIA ENERGIJA, YRA JUMS SALTUOJU OKAMO SKUSTUVU PEREZUSI VIENA KREIVE;))))
2) MATERIALIZMO SAMPRATA, KURIA SUVOKIU, KAIP ENSTEINO DAUGIALYPES FUNKCIJOS KREIVE, YRA TOKIA.
A) MATERIJA ESU AS, NES SAVASTIES PRIPAZINIMAS, KURI JUS NESISTENGDAMI DAVETE, IVERTINDAMI MANO PAKLAIDAS, IR TEIGDAMI, KAD ESU, NETIKRAS, SU SAVIMI NESUSIPAZINES INDIVIDAS, LAUKIA PAGRYNDZIAMU IRODYMU...
3) VISI ANEKDOTAI JAU PAMIRSTI, IR ISTRYNKITE TAS NESAMONES, KURIAS BUVOTE PRIRASE...
4) DABAR TIESOS.
SUVOKITE, KAD PRIKLAUSOMI ESATE, NUO SAVO PAGRINDINES EGO BAIMES. IR NET NEABEJOJU, KAD JA NEIGSITE, TAI LOGIKA, KURIA ANALIZE MAN DUODA, TAI KAS YRA PROJEKCIJA, AS SUVOKIU JUMIS, KAIP TAI, KAS YRA MINTIS, O JUS ESATE, MANO EKSPERIMENTAS!!!
1) LOGIKOS SKALE, KURIOJE NIEKO NESUVOKIATE, YRA TOKIA...
ANALIZUOJAMI IR STEBIMI KAIP KUNAI, VISATOJE ESATE TIKRA NORU DISFUNCKIJA, IR NIEKIS. NIEKIO ASIS, KURIOS SAVES NEMATO, IR NESTEBI. KAIP MASTOTE, APIE POREIKIUS, ZINOTE, KAD JIE YRA IGYVENDINAMI. TAI NIEKIS.
2) VISATA KURI YRA DIMENSIJA, YRA VISKAS. AR TIKITE, KAD TAI YRA CHAOSAS?
;]]]]
JO APIBREZIMAS YRA NETEISINGAS.
JACqUES’O DERRIDA DEKONSTRUKCIJA: TEORINIAI POSTULATAI IR
TAIKYMO GALIMYBĖS...POLK KI KO LK KM KJ JI KO KKK TAI ANALIZE, KURIOS DEKA SUVOKSITE, SAVO TEIGINIUS. PAGRINDIMO REIKALAUKITE, SALTAI, IR ATSISEDE PRIE POPIERIAUS LAPO. ;]
A K J I KOKS TESINYS? ;] SUVOKIT, KAIP PRIKLAUSOMA SAVO TAPATYBES SUSIDVEJINIMA, IR IMKITE, TAI IR SPRESKITE...
Jac ques ’o DERRIDA DEKONSTRUKCIJA:
teoriniai postulatai ir taikymo galimybės
Straipsnio tikslas – aptarti rašto ir rašymo sampratą Jacques’o Derrida dekonstrukcinėje
teorijoje. Pats Derrida studijoje „Apie gramatologiją“ (1967) daugiau kalba apie raštą
nei rašymą. Skirtumas tarp šių terminų išsamiau neaiškinamas. Plačiau aptariama Derrida
atlikta metafizikos kritika. Metafizinis mąstymas raštą vertina kaip nenatūralų ir dirbtiną. Jis
nereprezentuoja būties, o tėra balso reprezentacija. Su būtimi jis yra susijęs ne betarpiškai,
o per balsą. Derrida tokią koncepciją vertina kaip logo ir fono centrinę. Ji absoliutina balsą
ir nepripažįsta, kad ir šnekamoji kalbą yra arbitrali ženklų sistema, kaip ir raštas/ rašymas.
Derrida teigia, kad rašymas ne reprezentuoja balsą, bet pats kuria prasmę. Analizuodamas
Ferdinando de Saussure’o ženklo teoriją, dekonstrukcijos teoretikas išviešina, kad visos ženklų
sistemos yra arbitralios. Nėra jokio transcendentalaus signifikato, kuris būtų pirminis prasmės
šaltinis. Balsas taip pat iškreipia juslinę patirtį, nes ją verčia simboliais – fonemų kombinacijomis.
Taigi balsas negali būti vertinamas kaip skaidresnė reprezentacija nei raštas.
Darbe išsamiai atskleidžiama, kaip Derrida dekonstruoja metafizinę rašto sampratą ir
kuria dekonstrukcinį rašto/ rašymo variantą. Pirmiausia trumpai nusakomi pagrindiniai šios
teorijos principai, jos skirtumas nuo „tradicinės filosofijos“. Po to, remiantis Derrida mintimis,
pristatomas „metafizinis rašto“ projektas, analizuojamos svarbiausios dekonstrukcijos
sąvokos, išryškinama, kaip jos funkcionuoja dekonstrukcinėje ženklo teorijoje.
Aptarus Derrida teoriją, siūlomas šios teorijos taikymo variantas. Paskutinėje darbo dalyje,
remiantis Derrida postulatais, analizuojama Juozo Apučio novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“.
Atskleidžiama, kaip kuriama prasmė, kaip pasakotojas į vientisą struktūrą kruopščiai
dėliojasi signifikatus. Parodoma, kaip tekste kuriamos prasmių hierarchijos patenka į skirties
stichiją, ima griūti, ir rašymas, turėjęs reprezentuoti tautos išėjimo iš kaimo į miestą situaciją,
virsta nesibaigiančiu kyburiavimu tarp esaties ir nesaties, kaip prasmės akivaizdumą keičia
pėdsakų miražai.
REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: dekonstrukcija, metafizika, raštas, rašymas, skirsmas,
pėdsakas.
1. Metafizinė rašto samprata
Studijoje Apie gramatologiją (1967) dekonstrukcijos
teoretikas Jacques’as Derrida
imasi metafizikos demistifikavimo. Šį
procesą jis pradeda nuo logocentrizmo kritikos.
Logocentrizmas kaip mąstymo kryptis,
pasaulį aiškinanti viena pamatine idėja,
anot Derrida, yra metafizikos ainis (2006,
p. 22). Metafizika, ieškodama pirminio tikrovės
pamato, visada remiasi logocentrine
žiūra. Ji į pasaulio centrą pastato vieną privilegijuotą
idėją (logosą), pagal kurią modeliuojami
visi ryšiai tarp ženklų.
Derrida visą metafizinio mąstymo tradiciją
vadina knygos epocha, t. y. epocha,
kurioje visą laiką egzistuoja signifikavimo
visumos idėja (Derrida 2006, p. 31). Knygą
mes suvokiame kaip tam tikrą stabilią
prasminę struktūrą, kuri krypsta į už savo
ribų esančią metastruktūrą, maitinančią jos
prasmių gyvastį. Kaip teigia dekonstrukcijos
teoretikas, knygos ženklų visuma gali
būti tuo, kuo ji yra (aiškia prasmine struktūra)
tik tokiu atveju, jei iki jos egzistuoja
konstituota signifikato visuma, kontroliuojanti
jos užrašymą bei ženklus ir dėl savo
idealumo nepriklausoma nuo signifikanto
visumos (p. 32). Signifikato visuma arba
toji metastruktūra, kuri tekstams uždeda
prasmės ribas ir jį padaro didžiosios knygos
įrašu (įtraukia į bendrą visuotinų idėjų
kontekstą), yra logosas. Taigi knyga
yra baigtinio signifikavimo simbolis, nes
tradiciškai knygą mes traktuojame kaip
nuoseklų pasakojimą, kuris mums perteikia
„bendražmogišką kultūrinę išmintį“.
Kaip teigia Gayatri Chakravorty Spivak,
dekonstrukcinis mąstymas ir yra nukreiptas
prieš „baigtinio signifikavimo“ teoriją,
kuri supaprastina pasaulį ir leidžia privilegijuoti
vieną ar kitą idėją, kuri galiausiai
eliminuoja visas jai prieštaraujančias
mąstymo formas ir virsta tironija (Spivak
1976, p. lxx).
Logocentrizmas Derrida teorijoje sutapatinamas
su fonocentrizmu. Fonocentrizmas
– tai absoliutus balso ir būties, balso ir
būties prasmės, balso ir prasmės idealybės
artimumas. Metafizinio mąstymo tradicijoje
logosas apsireiškia balse (šnekamojoje
kalboje). Derrida fonocentrizmą kritikuoja
analizuodamas įvairių laikotarpių Vakarų
mąstytojus. Platonas „raštą demaskuoja
kaip klastingos technikos įsiveržimą, ypatingą
įsilaužimą, prievartą, pažeidžiančią
sielos vidujybę“ (Derrida 2006, p. 52);
Aristotelis teigia, kad „balsu išreikšti garsai
yra sielos būsenų simboliai, o užrašyti
žodžiai – balsu išreikštų žodžių simboliai“
(p. 22), Jeanas Jacques’as Rousseau akcentuoja,
kad „raštas yra ne kas kita kaip
šnekos reprezentacija; keista, kad labiau
rūpinamasi apibrėžti atvaizdą, o ne objektą“
(p. 43), o Ferdinando de Saussure’o
tvirtinimu – „vienintelė rašto buvimo priežastis
– reprezentuoti kalbą“ (p. 46).
Aptardamas cituotų autorių mintis,
Derrida išviešina, kad klasikinio mąstymo
schemoje raštas laikomas antraeiliu
šnekamosios kalbos atžvilgiu, nes jis yra
išoriškas subjekto vidujybei. Raštas – tai
prasmės iškraipymas. Pagal metafizinę
žiūrą užrašyta kalba nesusilieja su subjekto
balsu, nedirgina jo sielos, todėl neturi
betarpiško santykio su būtimi.
Prancūzų filosofas teigia, kad logoso
epocha (visa metafizinio mąstymo tradicija)
supaprastina raštą kaip tarpininkavimo
tarpininkavimą ir kaip nuopuolį į prasmės
išorybę (p. 24). Šnekamoji kalba betarpiškai
įkūnijo būtį, nes ji betarpiškai yra susijusi
su pačia subjekto vidujybe. Kalbėjimo
metu subjektas susilieja su būtimi. Raštas –
anoniminis ir bebalsis, nes neturi aktyvaus
kalbančio subjekto. Jis reprezentuoja ne
patį logosą, o tik šnekamąją kalbą.
Taigi tokioje koncepcijoje rašytinio
ženklo sąvoka lieka logocentrizmo įkaitu,
nes raštas yra nužeminamas iki mechaniško
antrinio reprezentavimo (jis reprezentuoja
ne signifikatą (logosą, t. y. būties
prasmę, didžiąsias idėjas), bet signifikantą
– sakytinę kalbą.
2. Dekonstrukcinis rašto aiškinimas
Derrida metafizinės rašto sampratos dekonstrukcijos
pirmiausia imasi kritikuodamas Saussure’o ženklo sampratą. Pastarojo
kalbos ženklo teorijoje signifikatas
atitinka terminą sąvoka, o signifikantas –
girdimąjį atvaizdą. Taigi raštas yra balso
(šnekamosios kalbos) signifikantas, jos
atvaizdas. Deklaruodamas, kad raštas atvaizduoja
šnekamąją kalbą, Saussure’as,
anot Derrida, išviešina metafizinio mąstymo
ribotumą: „Reprezentacija taip sukimba
su reprezentuojamu dalyku, kad
šnekama taip, kaip rašoma, mąstoma taip
tarsi reprezentuojamas dalykas tebūtų reprezentanto
šešėlis ar atspindys. Šiame
reprezentacijos žaisme kilmės vieta tampa
neužčiuopiama“ (2006, p. 54).
Derrida perėmė iš Saussure’o „natūralaus
ženklo“ kritiką ir kartu atvėrė vidinius
struktūralistinės rašto sampratos
prieštaravimus. Ženklas visada yra arbitražus
– Derrida pakartoja Saussure’ą. Ši
ženklo arbitralumo tezė, pasak dekonstrukcijos
teoretiko, ir neleidžia radikaliai
atskirti kalbinį ir grafinį ženklą (p. 63).
Tiek balsas, tiek raštas yra ženklų sistemos,
o tai reiškia, kad jos abi yra sutartinės,
todėl negalima tvirtinti, kad kuri nors
iš jų yra natūralesnė, esanti arčiau tiesos
idealybės: „Iš tikrųjų netgi vadinamajame
fonetiniame rašte „grafinis“ signifikantas
nurodo į fonemą per daugiaplotmį tinklą,
kuri jį, kaip ir bet kokį signifikantą, susieja
su kitais rašytiniais bei sakytiniais signifikantais
kiekvienam prasmių įnašui atviros
sistemos viduje“ (p. 65).
Derrida atkreipė dėmesį į struktūralistinės
ženklo sampratos prieštaringumą: nors
ja tvirtinama, kad signifikatą su signifikantu
sieja arbitralus ryšys, bet kartu tradiciškai
pripažįstamas to ryšio kalbėtojų susitarimu
įteisintas ir fiksuotas jo pastovumas,
leidžiantis interpretatoriui logiškai struktūruoti
teksto prasmės galimybes (Jurgutienė
2006, p. 225). Dekonstrukcijos teorijoje
raštas negali būti laikomas antriniu
fonetinio signifikanto atžvilgiu, nes grafinis
signifikantas ir fonetinis signifikantas
niekuomet tiksliai vienas kito neatitinka
(Žukauskaitė 2001, p. 28).
Pasak Derrida, skaidrus ryšys tarp signifikato
ir signifikanto yra tik mistifikacija.
Tą mistišką skaidrumą filosofas sudrumsčia
teiginiu, kad atvaizdavimas visada
reiškia daugialypį dubliavimą: „tai, kas
atspindėta, dvejinasi ne tik prie jo pridėjus
atvaizdą, bet susidvejina ir savo viduje
[...]. Tas, kuris žiūri į save, nėra vienas, o
kilmės pridėjimo prie jos reprezentacijos
dėsnis sako, kad vieną pridėję prie vieno
gauname mažiausiai tris“ (Derrida 2006,
p. 65).
Saussure’o binarizmui Derrida priešpastato
reprezentacijos daugialypiškumą.
Įsivaizduokime į veidrodį žvelgiantį žmogų.
Jis mato savo atvaizdą, bet tas atvaizdas
negali reprezentuoti paties žiūrinčiojo (juk
matomas tik fizinis atvaizdas). Į veidrodį
žiūrintis žmogus susidvejina – jis kartu yra
tas, kuris atspindi, bet kartu ir nėra, nes tas
atspindys nepajėgia reprezentuoti viso jo.
Taigi tarp veidrodžio ir žmogaus tarsi įsteigiama
trečioji esatis.
Žvelgiantis į veidrodį mato save, bet
kartu, bandydamas apmąstyti skirtį tarp aš
ir atspindžio, įsteigia dar ir trečią esatį –
alter ego sąvoką. Taigi atsiranda bent trys
esatys: aš, mano atvaizdas ir to atvaizdo
sąvoka (aš po atvaizdo suvokimo). Kitaip
sakant, aš mąstau save, matau save ir kartu
mąstau savo atvaizdą kaip kitą. Remdamiesi
šia analogija, turėtume pripažinti, kad ir
raštas nėra tik balso reprezentacija1.
TAI PUSLAPIS, KURIO DEKA, JUS ISIRASOTE I ATMINTI, TAI KAS YRA TEISINE ID!!!
JUS SUVOKIATE SAVO KLAIDAS, KAIP JUSU ATMINTI, IR PER SAVE, TEIGIATE, KAD TAI IRODYMAS.
F G J K MASTYKITE, PLACIAU, IR TEIKITE;}
KUO DAUGIAU ANEKDOTU PAZERSITE, TUO DAUGIAU BUS SUVOKIMO, KOKIE JUS ESAT
Derrida akcentuoja, jog tai, kad signifikatas
nėra daiktas, o tik jo sąvoka, rodo,
kad nėra „natūralaus“ ženklo, nėra „prigimtinių“
jo ryšių. Daikto „sąvokos“ skiriasi
atskirose kultūrose, kiekvienas individas
juos suvokia kitaip. Taigi radikalus
reprezentacijos proceso struktūravimas
yra paremtas prievarta: „Kalbotyrą valdo
vadinamoji „rašto civilizacija“, kurioje
mes gyvename, kitaip sakant, logoso civilizacija“
(2006, p. 73). Toji civilizacija yra
pagrįsta įsitikinimu, kad egzistuoja pirmapradis
„protas“, didysis signifikatas, kuris
nustato „natūralius“ ryšius tarp ženklų ir
leidžia reprezentacijos procesuose išvengti
aporijų.
Pagal Saussure’o binarinę teoriją, raštas
ir sąvoka neturi tiesioginio ryšio. Vienintelis
tikras natūralus ryšys, kaip rašo
Saussure’as, yra garsinis ryšys (p. 53). Egzistuoja
aiški binarinių ryšių hierarchija:
prasmė yra didysis signifikatas, balsas yra
to signifikato išraiška, o raštas yra balso
signifikantas.
Raštas yra tik tarpininkas,
kurį su prasme sieja foninė jos raiška. Nesant
balso, nėra ryšio tarp prasmės ir rašto.
Kritikuodamas šią hierarchiją, Derrida
atkreipia dėmesį, kad Saussure’as raštą
kaltina prasmės iškraipymu, transvestizmu
(p. 52). Agresyvus rašto puolimas tik
įrodo, jog jaučiama, kad raštas ne tik pasyviai
reprezentuoja balsą, bet yra susijęs
su pačios prasmės kūrimu. Kartu Derrida
išplečia rašto sąvoką. Kaip jau buvo minėta,
šnekamoji kalba taip pat yra raštas.
Žodis raštas Derrida teorijoje reiškia
„ne tik fizinius, raidinio, piktografinio ar
ideografinio užrašo ženklus, bet ir visumą
to, kas įgalina tą užrašą; jis nurodo visa tai,
rašto teorijos. Tik čia balsą atitinka subjekto susikurta
idėja apie save (signifikatas), o raštą – atvaizdas (tos
idėjos signifikantas).
kas gali suteikti pagrindą užrašui apskritai,
nesvarbu, ar jis būtų raidinis ar neraidinis,
ir netgi jei tai, ką užrašas išdėsto erdvėje,
neturi nieko bendra su balso sąranga: tai
gali būti kinematografas, choreografija,
bet taip pat tapybos, muzikos, skulptūros
„raštas“ (2006, p. 19). Taigi raštas Derrida
teorijoje yra labai plati sąvoka, apimanti
tiek verbalines, tiek neverbalines ženklų
sistemas. Visose šiose sistemose ženklas
nurodo tik į ženklą.
Ženklo virsmas kitu ženklu dar tvirčiau
suponuoja, kad visos ženklų sistemos yra
arbitralios. Ši teorija ir inspiruoja transcendentalinio
signifikato dekonstrukcijos
veiksmą. Kadangi visos ženklų sistemos
yra dirbtinės, negali būti ir jokio didžiojo
signifikato – pats signifikatas steigiamas
kartu su signifikantu. Dekonstrukcija aktualizuoja
ne prasmės (signifikatų), bet rašmenų
(signifikanto) zoną.
Apibendrindami dekonstrukcinę rašto
teoriją, galime teigti, kad raštas yra susijęs
ne su pasyviu balso reprezentavimu, bet
su aktyviu prasmės steigimu. Įvardydamas
daiktą, raštas ne mechaniškai reprezentuoja
foninę to daikto sąvokos išraišką, bet
kuria naują esatį – daiktą verčia ženklu–
simboliu. Užrašytas daiktas nėra pats daiktas,
o rašmenų kombinacija.
Būtent kalbos ženklo arbitralumo idėja
tapo vienu svarbiausių Derrida dekonstrukcijos
postulatų. Ši teorija yra neatsiejama
nuo kitų dekonstrukcijos teorijos postulatų
– skirsmo (différance) ir pėdsako.
3. Skirsmas ir pėdsakas
Sosiūriškai suprantamas skirtumas apima
tiek skirtumo santykį, tiek bendrą pamatą
tarp skirtumo narių. Derrida différance
nesuponuoja pamato bendrumo, bet veikiau
įvardija skirtumą, „kurio nariai ne-...
egzistuoja tuo pačiu metu“ (Derrida 2006,
p. 33). Kaip būtiną priedą įprastam prancūzų
žodžiui différence (skirtumas) Derrida
siūlo paties sugalvotą naujadarą différance
(skirsmą), kaip neografizmą, kuris nuo
pirmojo skiriasi tik vienos raidės, bet ne
garso skirtumu. Jo naujadaras akcentuoja
užrašytos (grafinės), o ne fonetinės kalbos
poveikį žodžio reikšmės pasikeitimui (Jurgutienė
2003, p. 23).
Skirsmas, kaip pabrėžia Derrida, negali
būti mąstomas be kitos svarbios dekonstrukcijos
sąvokos – pėdsako (2006, p. 79).
Grynas pėdsakas – tai skirsmas (p. 87).
Pėdsakas yra tai, kas pakeičia signifikato
vietą: „pėdsakas visada užima signifikato
padėtį“ (p. 101). Pėdsakas įgalina ženklo
tapimą nemotyvuotu (p.
. Pateiktosecitatose matome, kad pėdsakas yra tai, ko
reprezentuoti neįmanoma. Tai reprezentacijos
negalimumas. Jeigu metafiziniame
mąstyme prasmės stabilumą palaikydavo
logosas, tai dekonstrukcijos teorijoje pats
signifikatas yra pėdsakas. Bet pėdsakas,
užimdamas signifikato padėtį, kartu užima
ir signifikanto vietą (p. 101).
Pėdsako terminą pritaikę jau aptartam
pavyzdžiui apie žmogų, žvelgiantį į veidrodį,
galime pabandyti nubrėžti kontūrus,
kaip ši sąvoka funkcionuoja Derrida
dekonstrukcijos teorijoje. Matėme, kad
žvelgiantysis į veidrodį, bandydamas apmąstyti
atvaizdą ir įvardinti save, sukuria
alter ego ir taip įsteigia kitą esatį. Ženklindamas
savo atvaizdą, kartu ir pats interpretatorius
virsta ženklų kombinacijomis.
Bandydamas nustatyti, kas yra atvaizdas,
jis nusako, kas nėra jo aš, taip kurdamas
bent kelis simbolinius įsivaizdavimus apie
save. Kiekvienas įsivaizdavimas yra tik
pėdsakas, nes iš dalies yra subjektas, bet
kartu ir nėra jis.
Derrida rašo: „tai, kas gyva, artikuliuodamas
per tai, kas negyva apskritai, būdamas
bet kokio kartojimo kilme, idealybės
kilme, pėdsakas yra ne daugiau idealus nei
realus, ne daugiau suvokiamas protu nei
jusliškas, ne daugiau perregima reikšmė
nei neperregima energija, ir jokia metafizikos
sąvoka negali jo aprašyti“ (2006,
p. 90).
Knygoje Apie gramatologiją pėdsako
veikimas labai aiškiai išryškinamas
Rousseau Išpažinimų analizėje. Pasijutęs
nesuprastas kitų, Rousseau renkasi rašymą:
„pasirinkau tokį gyvenimo būdą, kuris
labiausiai man tinka: rašyti ir slėptis“
(Derrida 2006, p. 123). Matome, kad Išpažinimuose
raštas yra sutapatinamas su
slėpimusi. Kai kitiems esi nesuprantamas,
renkiesi rašymą kaip bendravimo ir buvimo
su kitais pakaitalą.
Rašymas tampa tuo, kas pakeičia bendravimą,
kas mane priartina prie kitų. Bet
kiti juos užrašant virsta simbolinėmis figūromis,
o tai reiškia, kad jie pakimba tarp to,
kas jie yra, ir to, kas nėra, t. y. to, kaip aš
juos įsivaizduoju. O ir aš pats, rašydamas
apie save, virstu „išvestiniu“, nes kuriu
save per savo patirties artikuliaciją. Taigi
ir kiti, ir aš tėra pėdsakas, nes yra pakibę
tarp esaties ir nesaties.
Metafizinio mąstymo paradigmoje
žvilgsnis į veidrodį ar rašymas apie save
yra žvilgsnis į savo vidujybę. Be abejo,
skirtumą tarp aš ir atspindžio metafizinis
žvilgsnis taip pat pripažįsta, tačiau skirsmas
(différance) tarp atspindžio ir manęs
išnyksta logose (metafiziniame įsitikinime,
kad aš yra vientisas): mano atspindys, nors
ir būdamas kitoje plokštumoje, vis tiek reprezentuoja
mano aš.
Jau struktūralizmas, pripažindamas
daikto arbitralumą, sukrėtė tokį metafizinį
žvilgsnį. Pripažindamas ženklų sistemas
arbitraliomis, struktūralizmas kartu iškėlė
nuostatą, kad nėra jokios vidujybės ar
NEBIJOKITE GYNTIS, IR KALTINTI NESUVOKIAMYBE VIENI KITU, NES SI TEORIJA, YRA TEISINGA. 
