Kunigai katalikai jums metą iššūkį.

[Lionginas]

Lionginai, Jūs nesupratot. Vėžinės ląstelės yra žmogaus priešas. O priešo sielą galima naikinti visais būdais, kurie tik yra (žinoma, tai galioja su ta sąlyga, jei tie priešo ir jo sielos sunaikinimo būdai nesunaikins paties žmogaus gyvybės), įskaitant ir chemoterapiją.

Manau, apie vėžinių ląstelių sielą tau pačiam neprošal pasikonsultuoti su kunigu.

P.S. Įdomu, kaip paprasta materiali chemija sunaikina tai, kas nematerialu - sielą ("gyvybės" sinonimas).

P.S.S. O gal ir nelabai įdomu... Bus dar daugiau demagogijos tame pačiame stiliuje - visus žodžius padarome sinonimais, o iš to juk įrodoma bet kas. Pavyzdžiui, siela = gyvybė = meilė = sveikata = ...

[Augustas]

Lionginai, Jūs nesupratot. Vėžinės ląstelės yra žmogaus priešas. O priešo sielą galima naikinti visais būdais, kurie tik yra (žinoma, tai galioja su ta sąlyga, jei tie priešo ir jo sielos sunaikinimo būdai nesunaikins paties žmogaus gyvybės), įskaitant ir chemoterapiją.

Manau, apie vėžinių ląstelių sielą tau pačiam neprošal pasikonsultuoti su kunigu.

P.S. Įdomu, kaip paprasta materiali chemija sunaikina tai, kas nematerialu - sielą ("gyvybės" sinonimas).

P.S.S. O gal ir nelabai įdomu... Bus dar daugiau demagogijos tame pačiame stiliuje - visus žodžius padarome sinonimais, o iš to juk įrodoma bet kas. Pavyzdžiui, siela = gyvybė = meilė = sveikata = ...

Siela neatsiejama nuo gyvos būtybės, Lionginai. Jei gyva būtybė žūsta (nesvarbu nuo ko) ar miršta natūraliai, tos būtybės siela irgi išnyksta.

Manau, apie vėžinių ląstelių sielą tau pačiam neprošal pasikonsultuoti su kunigu.

Dėl tokių dalykų, kaip pasilinksminimas kokiam nors forume, nėra jokio reikalo konsultuotis su kunigu.

[Lionginas]

Siela neatsiejama nuo gyvos būtybės, Lionginai. Jei gyva būtybė žūsta (nesvarbu nuo ko) ar miršta natūraliai, tos būtybės siela irgi išnyksta.

Tai pomirtinis gyvenimas neegzistuoja?

Kadaise man davei nuorodą į katekizmą. Ką pats manai apie šią mintį:

1035 Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.

http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N14396.html

Tu sakai, kad siela išnyksta, o katekizme aiškiai rašo, kad po žmogaus mirties siela dar patiria visokių nuotykių. Tai kaip yra?

[Isengard]

Nemanau, kad čia reikia labai gilintis į tuos terminus. Juos gali vartyti ir apvartyti, kaip nori ir kaip tau patogiau. Neabejoju, kad kunigėlis suprato ką turiu mintį, bet paprasčiau viską suversti prastai formuluotei, ar netinkamai pasirinktam terminui.
Visuose religiniuose tekstuose paliekama daug laisvės dviprasmybėms ir prieštaravimams sau, kad kebliose situacijose galėtum pasitelkti minčių gimnastiką.

[Lionginas]

Visuose religiniuose tekstuose paliekama daug laisvės dviprasmybėms ir prieštaravimams sau, kad kebliose situacijose galėtum pasitelkti minčių gimnastiką.

Realiai tai religiniuose tekstuose dviprasmybių gana mažai, nes tikintieji dažnai būna labai užtikrinti, neklystantys žmonės, ir viską užrašo teisingai be jokių dviprasmybių. Visos dviprasmybės išrandamos vėliau, susiduriant su argumentais, apie kuriuos senų laikų žmonės net negalėdavo pagalvoti.

[Augustas]

Siela neatsiejama nuo gyvos būtybės, Lionginai. Jei gyva būtybė žūsta (nesvarbu nuo ko) ar miršta natūraliai, tos būtybės siela irgi išnyksta.

Tai pomirtinis gyvenimas neegzistuoja?

Kadaise man davei nuorodą į katekizmą. Ką pats manai apie šią mintį:

1035 Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.

http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/N14396.html

Tu sakai, kad siela išnyksta, o katekizme aiškiai rašo, kad po žmogaus mirties siela dar patiria visokių nuotykių. Tai kaip yra?

Katekizme rašoma apie žmogaus sielą (t.y. apie dvasinę sielą), bet ne apie gyvūno sielą (kuri nėra dvasinė), ir vartojama daugiau žodžio "dvasia" prasme (čia tuo atveju, jei, kaip rytų ortodoksai, skirsime kūną, sielą ir dvasią). Tai štai, mūsų, žmonių, sielos, kadangi jos yra dvasinės, tai yra nemirtingos, ir po mirties turi galimybę patirti įvairių nuotykių.

O va dar truputis iš to paties KBK:
"363 Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo."

"367 Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo. „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu."

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N1163E.html

P.S.

Visuose religiniuose tekstuose paliekama daug laisvės dviprasmybėms ir prieštaravimams sau, kad kebliose situacijose galėtum pasitelkti minčių gimnastiką.

Realiai tai religiniuose tekstuose dviprasmybių gana mažai, nes tikintieji dažnai būna labai užtikrinti, neklystantys žmonės, ir viską užrašo teisingai be jokių dviprasmybių. Visos dviprasmybės išrandamos vėliau, susiduriant su argumentais, apie kuriuos senų laikų žmonės net negalėdavo pagalvoti.

Kitaip tariant, pažinimas nestovi vietoje, o vystosi toliau. Ir vystosi ne tik materialia prasme, bet taip ir dvasine prasme. T.y. vis geriau pažįstami ne tik materialūs dalykai, bet taip pat ir moraliniai bei dvasiniai dalykai. Tad nieko nuostabaus tame kitime nėra.

[melodetektorius]

Na, jei kunigai meta iššūkį, tai ateistas turi tai priimti: Su laiku atsakymus rasite čia:
http://dievukapines.wordpress.com/

[Augustas]

Na, jei kunigai meta iššūkį, tai ateistas turi tai priimti: Su laiku atsakymus rasite čia:
http://dievukapines.wordpress.com/

Atleiskite, o šito tinklapio (žiūr. nuorodą žemiau) jau nebeužtenka?

http://klauskateisto.lt/

[Lionginas]

Katekizme rašoma apie žmogaus sielą (t.y. apie dvasinę sielą), bet ne apie gyvūno sielą (kuri nėra dvasinė), ir vartojama daugiau žodžio "dvasia" prasme (čia tuo atveju, jei, kaip rytų ortodoksai, skirsime kūną, sielą ir dvasią). Tai štai, mūsų, žmonių, sielos, kadangi jos yra dvasinės, tai yra nemirtingos, ir po mirties turi galimybę patirti įvairių nuotykių.

O va dar truputis iš to paties KBK:
"363 Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo."

"367 Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo. „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu."

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N1163E.html

Viskas aišku. Taigi problema tik ta, kad klausime buvo pavartotas ne tas žodis. Ką atsakytų kunigas, jei klausime vietoj "siela" būtų pavartota teisinga sąvoka "dvasinė siela"? Klausimas irgi būtų nesąmonė dėl kokių nors evazionimų?

Kitaip tariant, pažinimas nestovi vietoje, o vystosi toliau. Ir vystosi ne tik materialia prasme, bet taip ir dvasine prasme. T.y. vis geriau pažįstami ne tik materialūs dalykai, bet taip pat ir moraliniai bei dvasiniai dalykai. Tad nieko nuostabaus tame kitime nėra.

Na taip, visos idėjos vystosi, taip pat ir mokslas. Skirtumas tik tas, kad naujos žinios, pavyzdžiui, moksle, daro įtaką visoms kitoms sritims - mokslas yra idėjų avangarde. Tuo tarpu religija dažniausiai tik integruoja tas idėjas, kurias visi jau žino ir jomis vadovaujasi. Čia ir yra didžiausias teologų galvos skausmas. Pavyzdžiui, reikia suderinti embriologiją su sielos idėja. Čia tenka iš naujo išrasti daugybę savokų, sinonimų ir šiaip visokių evazionimų tikintis, kad klausimas niekada nebus užduotas taip, kad atsakantysis galėtų į jį atsakyti, nes klausiančiajam tiesiog nusibos jį vis iš naujo perfrazuoti Jei ankstesnių šimtmečių teologai dar turėjo tikslą atsakyti į klausimus, tai šių laikų teologų pagrindinis tikslas - padaryti, kad visi klausimai būtų kvaili išskyrus tuos, į kuriuos jau yra vadovėliniai atsakymai.

[Augustas]

Katekizme rašoma apie žmogaus sielą (t.y. apie dvasinę sielą), bet ne apie gyvūno sielą (kuri nėra dvasinė), ir vartojama daugiau žodžio "dvasia" prasme (čia tuo atveju, jei, kaip rytų ortodoksai, skirsime kūną, sielą ir dvasią). Tai štai, mūsų, žmonių, sielos, kadangi jos yra dvasinės, tai yra nemirtingos, ir po mirties turi galimybę patirti įvairių nuotykių.

O va dar truputis iš to paties KBK:
"363 Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo."

"367 Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo. „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu."

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N1163E.html

Viskas aišku. Taigi problema tik ta, kad klausime buvo pavartotas ne tas žodis. Ką atsakytų kunigas, jei klausime vietoj "siela" būtų pavartota teisinga sąvoka "dvasinė siela"? Klausimas irgi būtų nesąmonė dėl kokių nors evazionimų?

Matote, daroma prielaida, kad jei būtų vartojami teisingi terminai, visiškai suprantant, ką tie terminai reiškia, tai tokie klausimai, kaip gerb.Isengard'o, neturėtų kilti iš viso. Nes tas klausimas liudija, kad klausėjas (sąmoningai ar ne) painioja skirtinguose lygmenyse esančius dalykus - religijos objektą ir embriologijos objektą.

Kitaip tariant, pažinimas nestovi vietoje, o vystosi toliau. Ir vystosi ne tik materialia prasme, bet taip ir dvasine prasme. T.y. vis geriau pažįstami ne tik materialūs dalykai, bet taip pat ir moraliniai bei dvasiniai dalykai. Tad nieko nuostabaus tame kitime nėra.

Na taip, visos idėjos vystosi, taip pat ir mokslas. Skirtumas tik tas, kad naujos žinios, pavyzdžiui, moksle, daro įtaką visoms kitoms sritims - mokslas yra idėjų avangarde. Tuo tarpu religija dažniausiai tik integruoja tas idėjas, kurias visi jau žino ir jomis vadovaujasi. Čia ir yra didžiausias teologų galvos skausmas. Pavyzdžiui, reikia suderinti embriologiją su sielos idėja. Čia tenka iš naujo išrasti daugybę savokų, sinonimų ir šiaip visokių evazionimų tikintis, kad klausimas niekada nebus užduotas taip, kad atsakantysis galėtų į jį atsakyti, nes klausiančiajam tiesiog nusibos jį vis iš naujo perfrazuoti Jei ankstesnių šimtmečių teologai dar turėjo tikslą atsakyti į klausimus, tai šių laikų teologų pagrindinis tikslas - padaryti, kad visi klausimai būtų kvaili išskyrus tuos, į kuriuos jau yra vadovėliniai atsakymai.

Na, nepasakyčiau, kad teologų tikslas yra padaryti, kad visi klausimai būtų kvaili. Teologijos problema yra ta, kad jinai priversta kalbėti analogijomis. Todėl Jums ir atrodo, kad teologai kažką kvailina ar bando apkvailinti. Dėl viso kito Jūsų komentare

[Lionginas]

Matote, daroma prielaida, kad jei būtų vartojami teisingi terminai, visiškai suprantant, ką tie terminai reiškia, tai tokie klausimai, kaip gerb.Isengard'o, neturėtų kilti iš viso. Nes tas klausimas liudija, kad klausėjas (sąmoningai ar ne) painioja skirtinguose lygmenyse esančius dalykus - religijos objektą ir embriologijos objektą.

Tvarka, taigi negalima painioti religijos objekto ir embriologijos objekto. Tokiu atveju, kuo būtent nedoras yra abortas, kai jis atliekamas embriologijos objektui?

[Augustas]

Matote, daroma prielaida, kad jei būtų vartojami teisingi terminai, visiškai suprantant, ką tie terminai reiškia, tai tokie klausimai, kaip gerb.Isengard'o, neturėtų kilti iš viso. Nes tas klausimas liudija, kad klausėjas (sąmoningai ar ne) painioja skirtinguose lygmenyse esančius dalykus - religijos objektą ir embriologijos objektą.

Tvarka, taigi negalima painioti religijos objekto ir embriologijos objekto. Tokiu atveju, kuo būtent nedoras yra abortas, kai jis atliekamas embriologijos objektui?

Abortas yra nedoras tuo pačiu, kuo būtų nedoras ir Liongino nugalabijimas, nors Lionginas ir nebūtų nieko blogo padaręs. Abortų klausimas yra ne religijos klausimas, bet moralės klausimas. Čia nereikia jokios religijos, kad nuspręstum dėl aborto moralumo ar nemoralumo.

[Lionginas]

Abortas yra nedoras tuo pačiu, kuo būtų nedoras ir Liongino nugalabijimas, nors Lionginas ir nebūtų nieko blogo padaręs. Abortų klausimas yra ne religijos klausimas, bet moralės klausimas. Čia nereikia jokios religijos, kad nuspręstum dėl aborto moralumo ar nemoralumo.

Tai kad aš ir embrionas esame labai labai skirtingi, kodėl čia mums turėtų būti taikomos kitos taisyklės? Ar tas pats taikoma ir pavyzdžiui žiurkių embrionams, kurie kur kas panašesni į žmogaus embrioną, nei aš?

[Ozito]

Turiu klausima, gal tikintieji atsakys, nes klausk kunigo neatsako. Jei aš buvau geras tai miręs patenku i dangų, kur gera ir malonu, kur nėra jokio streso o vat mano vaikas, buvo visiškas padugnė, prievartautojas ir žudikas, tai kas be ko jis eina i pragarą. Bet tai kaip čia išeina ? aš dangui, turėsiu žiūrėt kaip mano vaikas dega ugnyse ? Taigi čia koks sielvartas, amžinai žiūrėt i kenčiantį vaiką...

[Augustas]

Turiu klausima, gal tikintieji atsakys, nes klausk kunigo neatsako. Jei aš buvau geras tai miręs patenku i dangų, kur gera ir malonu, kur nėra jokio streso o vat mano vaikas, buvo visiškas padugnė, prievartautojas ir žudikas, tai kas be ko jis eina i pragarą. Bet tai kaip čia išeina ? aš dangui, turėsiu žiūrėt kaip mano vaikas dega ugnyse ? Taigi čia koks sielvartas, amžinai žiūrėt i kenčiantį vaiką...

Esmė yra ta, kad nė vienas iš mūsų, jei pateksime į Dangų, nežiūrėsime į kenčiančius savo padugnes vaikus, tėvus ar kitus giminaičius, sutuoktinius, numylėtinius. Taip bus todėl, kad paprasčiausiai akių nuo Dievo atitraukti negalėsime. Tokie būsime laimingi.
O kas dėl padugnių vaikų ar kitų mūsų giminaičių ir draugų, kurie tupės Pragare, tai matysime, kad jie patys tą savo likimą pasirinko, kaip ir mes pasirinkome savąjį, ir dėl to nė kiek nesigraudinsime, nes jie (lygiai taip pat, kaip ir mes) pasirinko tai, kas jiems atrodė geriausia.

[Plikas]

Turiu klausima, gal tikintieji atsakys, nes klausk kunigo neatsako. Jei aš buvau geras tai miręs patenku i dangų, kur gera ir malonu, kur nėra jokio streso o vat mano vaikas, buvo visiškas padugnė, prievartautojas ir žudikas, tai kas be ko jis eina i pragarą. Bet tai kaip čia išeina ? aš dangui, turėsiu žiūrėt kaip mano vaikas dega ugnyse ? Taigi čia koks sielvartas, amžinai žiūrėt i kenčiantį vaiką...

Esmė yra ta, kad nė vienas iš mūsų, jei pateksime į Dangų, nežiūrėsime į kenčiančius savo padugnes vaikus, tėvus ar kitus giminaičius, sutuoktinius, numylėtinius. Taip bus todėl, kad paprasčiausiai akių nuo Dievo atitraukti negalėsime. Tokie būsime laimingi.
O kas dėl padugnių vaikų ar kitų mūsų giminaičių ir draugų, kurie tupės Pragare, tai matysime, kad jie patys tą savo likimą pasirinko, kaip ir mes pasirinkome savąjį, ir dėl to nė kiek nesigraudinsime, nes jie (lygiai taip pat, kaip ir mes) pasirinko tai, kas jiems atrodė geriausia.

O čia laisva valia nebus pažeista? Juk negalėsime rinktis ką apie padugnes manyti ir dėl jų graudintis ar ne.

[OMG!WTF?]

Vadinasi danguje visi tampa sociopatais. Šauni religija.

[Vilius]

Taip bus todėl, kad paprasčiausiai akių nuo Dievo atitraukti negalėsime.

Kažkaip iškrypėliškai skamba. Niekad nepagalvojot, kad jūsų dievas turi narciziškų polinkių? Pažiūrėkim į simptomus:

In many cases, people with narcissistic personality disorder:

• Are self-centered and boastful
• Seek constant attention and admiration
• Consider themselves better than others
• Exaggerate their talents and achievements
• Believe that they are entitled to special treatment
• Are easily hurt but may not show it
• Set unrealistic goals
• May take advantage of others to achieve their goals

Other common traits of narcissistic personality disorder include the following:

• Preoccupation with fantasies that focus on unlimited success, power, intelligence, beauty, or love
• Belief that he or she is "special" and unique, and can only be understood by other special people
• Expectation that others will automatically go along with what he or she wants
• Inability to recognize or identify with the feelings, needs, and viewpoints of others
• Envy of others or a belief that others are envious of him or her
• Hypersensitivity to insults (real or imagined), criticism, or defeat, possibly reacting with rage, shame, and humiliation
• Arrogant behavior and/or attitude

Beveik tikslus dievo elgesio aprašymas gaunasi