mrgr33n24 wrote:Sveiki,
Daug klausimų galima išgvildenti šia tema. Pvz.:
1) Kiek jums svarbu, kad jūsų antra pusė būtų tikinti/netikinti?
2) Kokie pliusai minusai, kad antroji pusė tikinti/netikinti?
3) Ką jūs manote apie santuoką bažnyčioje jei jūs netikintys? Kaip dėl savo paties/artimųjų laidotuvių?
4) Kaip savo šeimoje švestumėte religines šventes?
5) Kaip savo vaikus auklėtumėte/auklėjate? Ar krikštytumėt ir pan.?
1. Tikėjimas - ne statiškas, bet dinamiškas reikalas ir tikrai nepamatuojamas kintamasis gyvenimo eigoje. Čia tau ne matematinė lygtis, kur "X" reikšmė nesikeičia. Šeimos kūrimo pradžioje gali būti netikintis, o vėliau persigalvoti. Ir atvirkščiai. Kai pats kūriau šeimą į tą aspektą žiūrėjau atsainiai. Vienu žodžium tai man tikrai nerūpėjo, na bet ir netrukdė. Svarbiau mylimo žmogaus atsidavimas ir mokėjimas tinkamai išreikšti savo vidines nuostatas neįžeidžiant kito. Religingumas gali trukdyti gali ir padėti, viskas priklauso nuo tarpusavio santykių ir atsidavimo, meilės, pagarbos. Jei negerbi artimo tai visi dalykai trukdys - ir kūno trūkumai ir dvasios spygliai ir bendravimo savitumai, elgsena, charakteris...
2. Sutuoktinių pažiūros įvairiais gyvenimo aspektais visada yra ne tapačios, tai normalu, nes žmonės susieina iš skirtingų mikroklimatų, skirtingų tradicijų ir papročių šeimų. Tai lengvai pastebima netgi tarp lietuvių, ką kalbėt jei šeimą kuria skirtingų tautų žmonės. Man mano žmonos tikėjimas netrukdė, minusų tame taip pat nemačiau.
3. Kai tuokėmės mano žmona ir uošvienė labai norėjo bažnytinės santuokos. Mes ėjome kompromiso keliu, radome tenkinantį sprendimą. Tradicijas gerbiu. Vestuvės, krikštas, laidotuvės mano supratimu tinka švęsti religiniame kontekste. Kodėl kapinėse net ir dabartinėse, statomos visokios ten koplyčios, pamaldų namai? Tradicijos yra tradicijos, jas reikia palaikyti. Yra gera kitą kart nueit į kapinių koplyčią pabūt tyloje arba ten kokiose tais pamaldose. Norėčiau, kad mane palaidotų taip pat, kaip kad palaidojo mano senelius, kaip kad palaidosiu savo tėvus - tradiciškai ir patikimai užkasant kapinėse į duobę ir užritinant tradicinį antkapinį akmenį su tinkamu tradiciniu užrašu, tarkim ATA. Ir kunigas tegu pašlaksto ten švęstu vandenėliu, sukalba ką jam reikia iš maldaknygės o giedorėliai lai pagieda. Nors pats ir negirdėsiu ir nematysiu ir nejusiu, bet liks gi artimieji, giminės, vaikai, anūkai...
Man nepatinka ir atrodo kvaila amerikietiška mada žmogaus pelenus su urna laikyti savo bute sekcijoje. Kažkokia nesąmonė, ypač jei urna dužtama, gali vaikas netyčia sudaužyti, pelenus išbarstyti, po to tuos pelenus sušluoti ir išmesti į šiukšlių dėžę... Mirusiąjam tas vienodai, betgi visad lieka atminimas gyvųjų tarpe ir pagarbą kažkokią tais reikia išlaikyti. Gyvieji turi būti savo vietoje, o mirusieji- savo.
4. Tradicines religines šventes švenčiame tradicijų rėmuose palei galimybes sudalyvaujant bažnyčioje arba kapinėse, pvz per lapkričio 1d kapinių šventę. Holivudo nešvenčiu, esu kiek per senas toms vaikiškoms siaubo pasakoms. Blynų dieną, t.y. per užgavėnes, rūpinuosi, jog mano kaimo kaimynų vaikai atėję turėtų ką įsidėti į savo pintines,b et ir paprašau, jg padainuotų! Kalėdos ir Velykos patinka. Būna, kai užpilam su švogeriu nuo kūčių iki trijų karalių
Joninės irgi jėgiškai švenčiame su šašlais ir janytėmis!
5. Vaikus neverčiu ko nors ten po jėga mokytis. Visiems dalykams svarbu rasti tinkamą motyvaciją. Krikštyti reikia tradiciškai - kūdikius, tada viskas kur kas paprasčiau. Vėliau, kadangi tradiciškai esam katalikais, pirmai komunijai irgi ieškome motyvacijos - po sekmadieninių pamokėlių bažnyčioje ir po pamaldų nuvažiuojame į čilipiceriją didelios picos sušveisti. Save irgi panašiai motyvuoju.
Vėliau vaikams būna lengviau, kai juos vaikystėje "sutvarkai" - skiepai juk irgi skiepijami be didelio džiaugsmo, bet tik tinkamu metu paskiepijus tai teikia kūnišką ramybę nuo visokios kūninės bjaurasties. Taip ir dvasiniai dalykai turi būti tvarkomi laiku ir tinkamai. Net jei ir nesureikšmini ar suvis netiki tais dalykais.
Svarbu nekastų po žeme.