Norėjau šiek tiek įdėmiau pažvelgti į krikščioniškąją apologetiką.
Kaip žinia, pasaulyje yra labai daug blogio. Kodėl geras ir visagalis dievas leidžia jam įvykti?
Yra keletas blogio rūšių: tas, kurį sukelia žmonės, ir tas, kurį sukelia gamta (ligos, potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai).
Tradicinis krikščionybės apologetų atsakymas, kodėl dievas leidžia įvykti pimosios rūšies blogiui yra toks: dievas davė žmonėms laisvą valią, kad šie galėtų rinktis tarp blogio ir gėrio. Tačiau ar čia iš tiesų yra atsakymas? Mano nuomone - ne. Pažiūrėkime įdėmiau, juk tai tiesiog paprasčiausias išsisukimas nuo klausimo: dievas leidžia žmonėms elgtis blogai, nes dievas leidžia žmonėms elgtis blogai. Kitaip sakant, tiesiog pakartojamas teiginys, neatsakant į klausimą "kodėl?".
Į klausimą dėl antros rūšies blogio krikščionys atsako šitaip arba panašiai: mes nežinome, kokiu tikslu dievas leidžia įvykti šiam blogiui, tačiau bet kokiu atveju kiekvienas tokio blogio apsireiškimas veda į didesnį gėrį. Kitaip sakant, jei dievas leidžia mažam vaikui sirgti vėžiu, tai reiškia kad anksčiau ar vėliau tai sukels gėrį, tiesiog mes nežinome koks tas gėris bus, žino tik dievas. O mes dėl savo ribotų protų negalime teisti dievo dėl to, kad jis leidžia tokiam, iš pirmo žvilgsnio, beprasmiškam blogiui bujoti, nes tik dievui yra žinoma tolesnė įvykių eiga, kuri ves į dar didesnį gėrį.
Bet čia iškyla klausimas - jei mūsų protai yra tokie riboti, kad mes negalime nuteisti dievo kaip piktadario, leidžiančio vykti blogiui, tai ar mūsų protai nėra lygiai tiek pat riboti, kad galėtume dievą nuteisti kaip labai gerą būtybę? Jei neturime teisės pasakyti, kad dievas yra blogas, tai ar turime teisę pasakyti, kad jis yra geras? Juk bet kuriuo atveju mums jo tikslai yra nežinomi, ir bet koks dievo aukštinimas ar garbinimas yra lygiai tiek pat nepelnytas ir nepagrįstas, kaip ir burnojimas ant jo.