senis wrote:
Tiesa kas liecia tavo lenskio sapaliojimus - tai uzmeciau aki i si ta doka
http://vlenskij.narod.ru/lekc/001/lekc-01/0101-01.htm
ir zinai nusterau pamates koks tavo lenskis yra tamsuolis ir apskritai geriausiu atveju tetraukia iki eilinio gatves filosofo.
Va jo citata, kuri tai patvirtina:
Встаньте на место Ньютона. Ньютон фактически выступает как маг, как пророк. Он берет и вводит законы. Например, закон притяжения двух тел между собою (рис. 1.10). А почему в числителе не поставил "плюс" вместо умножения масс? А почему "m1" или "m2" в степень какую-нибудь не возвел? Почему умножает? Откуда он взял это, он же не летал в космическом пространстве.
Nu zinai nera zodziu. Visi desniai yra isvedami nagrinejant stebejimu/eksperimentu duomenis ir/arba pasinaudojant kitais jau zinomais desniais. Siuo atveju Niutonas naudojo astronomu sukauptus duomenis ir Keplerio nustatytus planetu judejimo desnius. Tam visai nereikia skristi i kosmosa. Matosi kad tavo lenskis apie regresijas niekada gyvenime negirdejes. Tfu, toliau ir skaityti nera reikalo.
Seni, nereikia taip skubėti su išvadom. Aš irgi pirmiausia atkreipiau dėmesį į šį iš pirmo žvilgsnio visišką absurdą... Vistik, atsižvelgiant į V.L. dėstymo būdą, negalima daryti išvados apie jo daleidžiamą absurdą visame kame, apie ką jis rašo. Juk galima mąstyti toliau, padarius prielaidą, kad jis tik neteisingai nurodė
iš kokio "taško" žvelgiant tai gali atrodyti kaip
pranašystė. Juk tokią išvadą tikrai gali padaryti tik ne tas, kuris atranda tokį dėsningumą. Kitas momentas V.L. naudai - tai, kad jis ne pačius kiekybinius santykius nustatinėja, o kreipia dėmesį į tų santykių galimas variacijas. - Šioje situacijoje jam netiek svarbu, ar teisingai toji formulė aprašo dviejų kūnų sąveikos charakterį (nemanau, kad jis tuo abejotų), kiek tos formulės pavyzdžiu parodyti, kad priklausomybių, principe, galėtų būti ir kitokių.
Abstrakčiame lygyje mokslas, gal labiau matematika, ne kiek fizika - yra išnagrinėjęs čiut ne visas galimų santykių ušrašymo formas, tačiau perdaug nesivargina, kur tokie realybėje reiškiasi. Lenskis gi eina iš kitos pusės. Jis gi, išeina iš realybėje "mątomų" santykių ir bando juos tam tikra forma (savita) aprašyti. Kaip jam sekasi - pats matai - daro klaidų, kad ir nurodydamas atskaitos (požiūrio) tašką... ir kt.
Esmė tame, kad jis tokiu keliu dar eina lyg ir vienas. Jo "mokslas" dar nemokslas, dar neišgrynintas, nenušlifuotas - neatrinkta, kas jame būtina ir ko pakanka, neištaisyti netikslumai ir nepašalinti daugiaprasmiškumai... Jei atmesime jį dėl tų klaidų (pagal jį neesminių), tai atmesime ir tai, ką jis iškelia iš principo kitu rakursu - tik taip ir žiūrint - ką galima aiškiai suvokti.
Nemanau, kad jis neužlipa ir ant panašaus grėblio, ant kokio šiais laikais mina kas kart mokslininkai. - Jis juk taip neįvertina tų santykių kitimo laike ir dar daug, daug ko... - Panašu, kad čia kaltas Heizenbergo sūnus...
