Man atrodo, kad disysis mąstytojas Firedrich'as Nietzche buvo įkvėptas Kosminių Klounų mokymo ir apšviestas jų idėjų parašė savo didžiuosius kūrinius. Vienas pagrindinių jo veikalų vadinasi: "Linksmasis mokslas". Kito garsaus veikalo "Štai taip Zaratustra kalbėjo" pradžioje aprašomas lyno akrobatas ir juokdarys:
"Ir štai staiga kažkas nutiko, nes stojo visiška tyla - minia įbedusi akis sustingo. Dabar pradėjo darbą akrobatas: durelės mažos atsidarė, ir žengė jis pirmyn ant lyno, kurs buvo ištemptas tarp bokštų viršum minios prekyvietėj didžiulėj. Nespėjo lyno akrobatas ir virvės vidurį prieiti, kai vėl durelės atsidarė, ir toks vyrukas jaunas, margais drabužiais apsivilkęs, į juokdarį taip panašus, pro jas iššoko ir tuoj jam iš paskos nubėgo. "Pirmyn, greičiau, tu klišiau,- sušuko jis balsu siaubingu,- į priekį marš, tu kuine, spekuliante, prakeiktas blyškiaveidi! Žiūrėki tik, kad tau sėdynėn neįspirčiau! Ką tu darai čionai tarp bokštų? Tenai, bokšte, vieta tavoji, tave už grotų pasodinti reikia! Tu geresniam, nei pats esi, pastoji kelią!"- Ir su žodžiu kiekvienu vyrukas tas prie jo artyn vis ėjo: ir kai dar žingsnį paskutinį jam žengti buvo likę,- užgniaužė siaubas miniai žadą ir akyse sustingdė žvilgsnį: - mat jis sustaugė tarsi velnias ir drąsiai šoko per tą žmogų, kurs kelią jam pastojęs buvo. O šis, pamatęs, kad varžovas laimi, pajuto svaigulį galvos ir tuoj pusiausvyros neteko; tad sviedė kartį jis į šalį ir krito pats žemyn greičiau už ją, plačiai rankas išskleidęs. Minia aikštėj atrodė tartum jūra, kuomet į ją įsiveržia audra: nes metės strimgalviais visi į šoną, kiti vėl virto atgalios, o ypač ten, kur kūnas krist turėjo.
Tačiau Zaratustra - nė krust iš vietos, ir kūnas akrobato prie kojų jam nukrito, sutrupintas ir sužalotas, bet dar gyvybės nepraradęs. Kai vargšui sąmonė ir juslės grįžo, jisai išvydo Zaratustrą, beklūpantį prie jo ant kelių. "Ką tu darai čionai? - jis sunkiai pralemeno.- Aš jau seniai žinojau, kad velnias koją man pakišti taikos. Dabar jis pragaran mane jau tempia: gal tu gali jam darbą šitą sukliudyti?"
"Prisiekiu tau, drauguži,- Zaratustra atsakė,- nėra šitų dalykų, kuriuos dabar minėjai: nėra nei velnio jokio, taip pat ir pragaro nėra. Siela tavoji mirs greičiau nei kūnas tavo: gali jau nieko nebijoti!"
Žmogus akis atmerkė, bet žvilgsnis jo pasitikėjimo nerodė. "Jei tiesą tu sakai,- tada jis tarė,- tai, kai užges gyvybė mano, aš nieko neprarasiu. Išeina, kad nedaug nuo gyvulio skiriuosi, kurs šokti mušamas išmoko, dažnai negaudamas ir maisto.
"Ne ne,- Zaratustra jam tarė,- pavojus tapo amatu tavuoju, ir nieko čia nėra niekinga. Dabar nuo savo amato ir žūsti: todėl palaidosiu tave aš rankom savo."
Kai šiuos žodžius Zaratustra sakyti baigė, jam mirštantysis nieko neatsakė; jis dar tik ranką Zaratustros paspausti pamėgino, tarytum padėkot norėtų. " (Frydrichas Nyčė,Rinktiniai raštai/Štai taip Zaratustra kalbėjo,p.30-31)