Svetimas wrote: ↑2022-12-12 23:01
Pirmą kartą skaitydamas tavo komentarą sugebėjau net kažkaip sau perskaityti "pilietinis karas" vietoj "partizaninis karas".
Tai bet koks karas rusijos viduje būtų pilietinis, partizaninis ar ne. Tiesiog, nesant jokių vadų, partizaninis karas yra realiausias variantas, nes jį vykdyti gali ir pavieniai žmonės.
Svetimas wrote: ↑2022-12-12 23:01
Bei kartu tavo anksčiau išreikštą keistą pasipiktinimą, mano požiūriu, kai kuriais rusais kremliaus opozicionieriais (Volkovu, Milovu).
Kad aš jais nesipiktinu, tiesiog sakau, kad jie ne iki galo supranta, kokia yra situacija. Jų paklausau tik iš smalsumo, bet nelaikau jokiu žaidėju, nes jokios įtakos ta rusų opozicija niekam neturi.
Svetimas wrote: ↑2022-12-12 23:01
Visi spėjimai, kaip viskas toliau klostysis rusijoje, mano galva, yra būrimas iš kavos tirščių.
Klostysis taip, kaip klostosi, putinas nervinsis ir eskaluos kur tik galės, o rusai nuolankiai mobilizuosis. O pagauti verks, kad yra nekalti, nieko nežinojo, niekuo nesidomėjo, yra patys nuskriausti ir t.t. Ten vilčių nėra, ir, kaip jau karo pradžioje sakiau, geriausias variantas, kurio galime tikėtis, tai kad rusija tiesiog grįš į sovietmetį ir taps dar viena Šiaurės Korėja, šalimi atstumtąja be jokių perspektyvų. rusijos fauna tiesiog nenusipelnė nieko geresnio.
Svetimas wrote: ↑2022-12-12 23:01
Kokio rimtesnio ginkluoto ar partizaninio pasipriešinimo iš opozicinių jėgų rusijos viduje savo "krištoliniame rutulyje" kažkodėl kaip tik nematau. Nebent visai kitaip nei tu, tavo minėtą "partizaninį pasipriešinimą" suprantu/įsivaizduoju iš kelių nuotrupų. Tuomet gal būtų ir kiek smalsu, jei patikslintum/padetalizuotum.
Tai kad jau buvo galima susidaryti įspūdį, koks tas partizaninis judėjimas galėtų būti - pilnas valstybės aparato sabotažas, nuo visokių staklių ir bėgių gadinimo iki jėgos struktūrų atstovų šalinimo ir jų šeimos narių terorizavimo. Rusus motyvuoja vienintelis dalykas - baimė gauti lazdų. Jei partizanų taikomos priemonės bus įtikinamesnės nei valstybės represijos, tai bus ir rezultatas. Jokie kiti dalykai rusų neįtikins, ir jei ne tai, tai jie dėl šventos savo ramybės leis putleriui ir toliau daryti bet ką. Nieko kito nebelieka, kaip smurtu juos priversti eiti prieš savo carą, kitaip jie nesupranta. Kas iš to, kad visokie milovai jiems kažką aiškina, niekas ten nesiklauso ir niekam neįdomu. Bet duok lazda per galvą, ir iš karto susidomės. Šioje stadijoje jie tiesiog yra gyvūnai, kurių neįmanoma išdresuoti taikant pozityvų skatinimą.
Daug žiūrėjau interviu su jų belaisviais, ir pas visus pastebėjau vieną ryškų bruožą - apie visokius aukštesnius moralės dalykus, apie kažkokį teisingumą jie negali pasakyti nič nieko, jie patys sako, kad nieko apie tai nesupranta, ne jiems spręsti. Bet jų akys iš karto sublizga, liežuvis iš karto atsiriša, kai jų paklausia, kaip su jais elgėsi jų pačių vadovybė, kaip juos metė į priekines linijas be normalaus aprūpinimo, kaip juos apgavo ir kaip su jais nesiskaitė. Tik mes šioje vietoje dažnai klystame, kai galvojame, kad dėl to jie turėtų kažkaip priešintis, eiti prieš savo valdžią. Bet ne taip veikią jų smegenys. Įprastai, kai su žmogumi pasielgia neteisingai, tai jį gniuždo, jis jaučiasi nepatogiai, jam tarytum gėda, kad jį apgavo, išnaudojo. Ne tas dalykas, apie kurį normalus žmogus pasakotų neužsikirsdamas. Kitaip su rusais. Žiūriu į tuos belaisvius, ir matau, kad jie nesustodami galėtų girtis, kaip smagiai juos jų pačių valdžia išbarškino per visus galus. Kuo daugiau barškino ir kuo paklusnesnis jis tapo, tuo labiau blizga jo akys bepasakojant iš pasididžiavimo. Nežinau, kas tai, ar kažkoks genetinis mazochizmas, ar tiesiog įsivaizdavimas, kad šitaip jie gali genialiai pateisinti bet kokius savo veiksmus, bet faktas tas, kad tai yra vienintelė vieta, kur su jais galima užmegzti kažkokį kontaktą, kur jie gali kažką pasakyti. Visomis kitomis temomis jie tik mykia, tai ne jų kalba, niekas jų to nemokė ir nedresavo. O čia bumpt tokiam per galvą, ir jis jau žino savo vietą, žino savo paskirtį, žino ko iš jo norima ir ką jam daryti, nereikia pačiam galvoti. Ir dar gali kitiems su pasimėgavimu pasakoti, kaip jį išrūrino, kaip jis neturėjo kito pasirinkimo, darė tai ką jam liepė daryti.