Juozas wrote:Platesnio požiūrio neatmetu.
Jo, tik pavadini jį nederamu ("nederėtų taip abstrahuoti")
Juozas wrote:...Įsitikinimas atsiranda nuosekliai...
Ar nuosekliai ar nenuosekliai, bet jis visvien yra subjektyvus požiūris į kažką ir tik tiek.
Juozas wrote:
Ir galiausia, kuo gi ta moralė prasikalto, kad vietos jai nepaliekate?.. Trukdo? Pabandyk sau atsakyti, kam ji trukdo.
Tai, ką vadini morale, tėra tamstos subjektyvus požiūris į kažkokius reiškinius. Tik tiek (na taip, kartojuos jau

) Beje, negi nedidelis tamstos posto komentaras jau yra kox tai globalus "moralės puolimas" nepaliekant vargšelei vietos po saule?

Gal esi koks "ponios moralės" akredituotas atstovas?
Juozas wrote:
Gerai, rodai čia - tas mano kabintas "senas" etiketes. Ir savų "naujų" nepamiršk parodyti. - Apie ką čia kalbi?
Kalbu apie tamstos kabinamas "etiketes" ar makaronus, savų nekabinau

Tingiu. Nebent posto pabaigoj ką nors sumesiu.
Juozas wrote:
Ir kuris gi dabar iš tų vertintojų turi būti prastesnis už kitus, o gal visi jaunesni prastesni už senus? Davai, kovojam už teisę žudyti jaunesnius už save... Kažkaip tai pasigailėtinai atrodytų? - Sutinku.
Na va kaip fainai - pats sugalvoji belekokį pavyzdį, paskui pats jį suvartai ir pats su savimi sutinki. Tiesiog idilė.
Juozas wrote:
...Sakyčiau, kova už "naujas verčių etiketes", tėra bandymas masėms įpiršti moralinį reliatyvizmą - kad nėra moralumo apskritai - darykit ką norit... ir ko net nenorit - biznis iš to geras kai kam gaunas...
Kova... bandymas įpiršti masėms... ir net biznis iš to...

Čia apie ką tamsta? Kas čia kovoja, perša masėms ir daro iš "naujų etikečių" biznį?

Tamstos reakcija į postą tikrai neadekvati
_______________________________________________
O va ir šiaip pamąstymas apie vieną seną etiketę:
Juozas wrote:Gyvybė (žmogaus) pati savaime lyg ir nematuojama, ji pagrindas bet kokiai vertei.
Kad kažkieno gyvybė yra vertybė, tai viso labo eilinė mūsų pačių susigalvota etiketė, kuri - reikalui esant - greitai pakeičiama kitokia. Ryškus to pavyzdys - karai, kada staiga gyvybės vertinimo etiketės perkabinamos ir priešininko karių gyvybės tampa ne tik kad nebevertingomis, bet netgi įgauna minusinę vertę. Už jų diseiblinimą teikiami medaliai ir rodoma visokeriopa pagarba.
Tai reiškia, kad iš tiesų gyvybės vertinimas ar nevertinimas yra tik susitarimo reikalas ir jokio kito pagrindimo neturi, net jei su ja susieti lozungai ar frazės skamba labai gražiai ir įtikinamai. Deja realybė yra kitokia - tos "vertybės" išties nevertina ne tik dalis kitų piliečių, bet ir mažyčiai tačiau mirtini virusai, nei nuo stogų krentančios plytos, ir laipteliui, į kurį pakaušiu trinkteli ir užsimuša netyčia paslydęs pilietis, yra visiškai dzin, kad pilietis tikėjo, jog žmogaus gyvybė yra "didžiausia ir nekvestionuojama vertybė".
Aišku, galima užsimerkti ir atkakliai kabinti tą pačią nutrintą etiketę, nes tiesiog norisi, kad taip būtų iš tiesų. Galim - kaip maži žaidžiantys vaikai - susitarti, kad ta sena taburetė išties yra auskinis deimantais ir perlais puoštas sostas. Tada tie, kurie priima žaidimo taisykles, matys "auksus ir deimantus", o nežaidžiantys - seną taburetę, ant kurios kažkas sėdi pasipūtęs ir įsivaizduoja esąs karalius.