Sejanus wrote: ↑2017-12-27 16:23
Perskaičiau kelis kart ir vis nepagavau to momento, kaip nuo žmonių polinkio kažkuo domėtis sugebėjai pereiti prie Aleksandro užkariavimų aptarinėjimo. Kurioje vietoje čia ryšys?
Na, bent jau man neatrodo minties šuolis šioje vietoje toks jau didelis. Pastraipoje prieš tai užsiminiau, kad ne kokios nors ypatingos žinios ir idėjos dažniausiai būna reikšmingos žmogaus pasiekimams (apie tai jau šiek tiek aiškinau Augustui). Po ko kitoje pastraipoje sekė mano retorinis pamąstymas-pavyzdys su Aleksandru Didžiuoju, kas dar (be ypatingų žinių ir idėjų) tai galėtų būti. Kai skaičiau apie Aleksandrą, tai dažnai prisimindavau ir tą savo pet idėją dėl deterministinių sąlygotumų, tai greičiausiai man tie dalykai galvoje nejučia susisiejo ir iškilo bekalbant šia tema.
Galų gale, susitaikyk su tuo, kad kartais darysiu didesnius ar mažesnius minties šuolius.
Man kartais taip nutinka ar norisi taip daryti. Nėra taip, kad nesistengiu nuosekliau mintis dėstyti. Jei ne raštu, o žodžiu bandyčiau nupasakoti savo eklektiškas mintis, tai būtų dar blogiau.
Sejanus wrote: ↑2017-12-27 16:23
Kas yra „superinis“? įdomu sužinoti kokia šio žodžio reikšmė Aleksandro neapimtų ir vis dar būtų sensible. Aleksandras nukariavo didžiąją jam žinomo pasaulio dalį ir gabalą dar anksčiau nelabai žinoto. Jis nepralaimėjo nei vieno karo, paskleidė graikiškąją kultūrą po didesnę civilizuoto pasaulio dalį, jo užkariavimai pakeitė pasaulį artimiausiems porai k metų. Sakyčiau, pakankamai superinis.
Superinis - išskirtinis, nepakartojamas, ypatingas, įspūdingas, pribloškiantis.
Taip, Aleksandro žygis buvo superinis. Bet kiek superinis buvo pats Aleksandras? Jei vietoj Aleksandro charakterio "įstatytumėm" Napoleono arba kokio Putino charakterį ir originalią Aleksandro idėja fix, gal rezultatai būtų gan panašūs?.. Nors ne. Nepatinka man pačiam toks klausimas. Paklausiu kitaip - kokie specifiniai būtent paties Aleksandro sprendimai nulėmė Aleksandro sėkmę jo žygyje? Pvz. kaip Aleksandrui sektųsi, jei jo armija būtų šiek tiek kitokia? Jei jo tėvas būtų kitoks ir nebūtų tam tikro jo palikimo (tos pačios armijos)? Jei jį būtų supę kiti žmonės (pvz. jo mokytoju nebūtų buvęs Aristotelis)? Ir pan.
Man nepatinka, kai tam tikrų istorinių įvykių ir epizodų seką nemaža dalis žmonių neretai mėgsta suvesti į atskirus lyderius (lyderis X padarė tą ir aną) ir per juos vertina daug dalykų. Ir per tai nemato aplinkui buvusių aplinkybių, konteksto, jį supusių žmonių ir pan. Pvz. kai Hitleris ar Stalinas laikomi kažkokiais ypatingais blogio įsikūnijimais ir kai jiems sukariama didžioji dalis nuodėmių ir blogybių, kaip kokiems atpirkimo ožiams. O žmonių aplinkui pasroviškumas ar pan. čia tarsi ne prie ko. Blyn, milijonai "racionaliųjų" padarų su "laisva valia". Bet kažkokiu stebuklingu būdu davėsi vedžiojami už nosies kažkokių paskirų žmogelių. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Man labai nepatinka naivus žavėjimasis "stipriais" lyderiais ir "stiprios rankos" troškimas. Esu įsitikinęs, jog nemenka dalis tų "stiprių" lyderių tą aplinkinių pasroviškumą, mėmiškumą pastebi ir nevengia tuo naudotis. Ir kuo didesnis "lošimas" tuo rimtesne apimtimi ir galingesniais instrumentais tai vyksta.
Pvz. pamenu epizodą, kai Putinas vienam susitikime su kažkokiais žydų veikėjais saldžiai kalbėjo apie holokaustą, "istorines pamokas", Gebelso propagandą, bla bla bla, ir kaip žmonėms dažnai kartojamas didelis melas patampa tiesa. Girdint tokius jo pasisakymus atsiranda ir neapleidžia jausmas, kad prieš save matai šaltą ir suktą sociopatą, kuris gali lengvai manipuliuoti žmonėmis vardan savo tikslų (ir kad mano naivi fantazija apie "ribas", kurių Putino aplinka negalėtų peržengti, gali būti daug ribotesnė, nei iš tikrųjų). Na, bet čia gal tik mano subjektyvios nuojautos.
Ir šiaip, kodėl tarkim tokia didelė dalis posovietinio bloko šalių (kaip taisyklė mėgstančių "stiprią ranką") taip sunkiai tvarkosi su savo šalies vidaus reikalais ir politika? Pvz. nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus ir jo "draugelio" generalinio prokuroro Viktoro Pšonko "rezidencijų" vaizdeliai, manau, labai neblogai parodo prie ko priveda piliečių pasroviškumas politikoje.
Dar man nepatinka, kai aplink lyderį nemato jį supančios komandos. Pvz. mato kokio Steve Jobs indėlį, bet nepastebi kokio nors Steve Wozniak (įdomu, kodėl? gal dėl to, kad Wozniak nebuvo lyderis ir nepanašus į jį?). (Na, čia didelis minties šuolis buvo su šiuo pavyzdžiu.
Bet kažkodėl užsinorėjau tai paminėti)
Sejanus wrote: ↑2017-12-27 16:23
O kad narcizas ir garbėtroška, tai labas rytas, čia yra neatsiejami lyderių bruožai. Būtent tokiais žmonija ir žavisi (nors apsimeta, kad smerkia), tokius laiko „tikrais“ lyderiais, ir tokie imasi lyderiauti nes neabejoja, kad tikrai yra tinkami
Tai, sakyčiau, durni šiuo aspektu žmonės, jei tokiais žavisi. Čia turbūt bus koks instinktas ir palikimas iš biologijos. Mano akimis visa feodalizmo epocha ir pan. gan puikiai iliustruoja, kad žmonės yra hierarchinių primatų rūšis vis dar sunkiai atsikratanti savo biologinių šaknų.
Kas dėl lyderystės, gan abstrakčiai šitoj vietoj mes čia kalbam. Taip, daug lyderių turi narcizo ir garbėtroškos bruožų, bet tai nereiškia, kad tai yra neatsiejami lyderių bruožai. Taip, šie bruožai dažnai katalizuoja lyderiavimą, bet nėra būtinos, privalomos tam reikalui savybės. Jei žmonės užleidinės į lyderių pozicijas narcizus ir garbėtroškas dėl "mimikrinių" (nulaužiančių mūsų mąstymą) lyderio požymių, tai, manau, ir rezultatai bus ne kokie.
Sejanus wrote: ↑2017-12-27 16:23
Būtent. Pasroviškumas ir turi daugiausia įtakos. Pasroviškumas ir mėginimas išnaudoti situaciją asmeninei naudai. Pvz., ne viena stambi ir įtakinga įmonė šiuo metu palaiko rasizmą prieš baltuosius ir seksizmą prieš vyrus, ar musulmonų banditus, nes jiems taip apsimoka. Lašas po lašo ir po sekančios katastrofos vėl visi stebėsis, kodėl laiku nebuvo užkirstas kelias.
Hmm. Man čia nelabai aišku, kaip ir kur yra tas apsimokėjimas ir asmeninė nauda, kaip tu sakai (stambiai ir įtakingai įmonei šiuo metu palaikyti rasizmą prieš baltuosius ir seksizmą prieš vyrus). Gal galėtum išplėtoti šitą savo mintį labiau, kad geriau tave suprasčiau?
Sejanus wrote: ↑2017-12-27 16:23
Aš irgi neturiu, bet galime pasvarstyti. Manau yra daug priežasčių. Viena, kad vaikas turi mokytis išgyventi pasauly, todėl greičiausiai natūraliai tuo gyvenimo periodu žingeidumas yra padidėjęs. Vėliau matyt kažkiek mažėja, nes jau „natūraliai“ reikia labiau rūpintis, kaip palikti kuo daugiau sveikų palikuonių. Kita mažėjimo priežastis gal būt yra pakankamai bukinančios ir neįdomios mokyklos. Trečia gali būti visuomenė, vidutinybės visada mėgina traukti kitus žemyn link savo lygio, ir ne veltui kažkuo domėtis dažnam rate nėra šaunumo požymis. Visokie geekai ir moksliukai ilgą laiką nebuvo teigiamas epitetas, o net ir dabar jiems „prasimušus“ į mainstreamą nors sakoma būti geeku jau tapo cool, bet turima omeny labiau visokie geimeriai ir komiksų fanai geekai, o ne kremtantys astrofiziką savo įdomumui. Ši priežastis turbūt vėl šaknis turi biologijoje, mergaitėms labiau patinka paprasti žemiški vyriški vyrai, kurie gali providinti ir apsaugoti atžalas. Gilios kvantinės mechanikos žinios su pinigais ir saugumu paprastai nesiejamos
Kita vertus, girdėjau, kad Einšteinas neblogai prasisukdavo, tai matyt geekiškumui pasiekus tokį lygį jis gal jau tampa patrauklus ;D
Dėl pirmųjų dviejų dalykų (mokymosi bei gan bukinančių, neįdomių mokyklų) kaip ir pritariu. Bet tavo mintį, kad "visuomenė, vidutinybės mėgina traukti kitus žemyn link savo lygio, ir ne veltui kažkuo domėtis dažnam rate nėra šaunumo požymis", nesu tikras, kad gerai supratau. Gal galėtum konkretizuoti, ką turėjai galvoje?
Kaip ir sutikčiau, kad vidutiniai mokytojai ir šiaip "mokytojai" prisidengę "autoritetu" mėgdavo mums skleisti ir skiepyti savo vidutines pažiūras. Bet, kiek pamenu, mokykloje mane (ir, manau, daugelį mano bendraamžių irgi) kaip tik žavėdavo būtent iškirtinius, ne vidutinius pomėgius ar gabumus turintys bendraamžiai ar pan. (jei atmesime visokius kvailus ir vidutinius "madoje" buvusius dalykus: aprangos stilių, alkoholį, rūkymą ir pan.; bet net ir tie dalykai greičiausiai atrodė patrauklūs dėl įsivaizduojamo iškirtinumo).
Dėl to, kas patikdavo ar patinka "mergaitėm", manau, geriausia būtų jų pasiklausti
Nes "vyrų" įsivaizdavimas (ypač mokyklos laikais) apie tai, kas patinka "mergaitėm", man rodos, nedažnai sutapdavo, ar sutampa su kitos lyties nuomone. Man toks subjektyvus įspūdis susidarė, kad skirtingoms mergaitėms patikdavo gan įvairūs ir skirtingi (galbūt mažiau į jas panašūs) berniukai. Pvz. aktyvesnės mergaitės dažniau erzindavo "ramesnius" joms patinkančius berniukus ir atvirkščiai. Na, bet visumoj lyg ir sutinku, kad mergaičių dėmesio turbūt dažniau sulaukdavo aktyvesni berniukai (nes turbūt, kaip tu ir sakai, siejasi su geresniu "providinimu"
).
Beje, šitoj vietoj iš bihevioristinės psichologijos (bandančios būti mokslu) blevyzgų srities, man priminei vieną mane pralinksminusį ir užsifiksavusį pastebėjimą, kad moteriška ir vyriška pusės gan skirtingai vertina savo potencialius partnerius. Vyrai iš potencialių kandidačių rato linkę išsifiltruoti kandidates, kurios praeina tam tikrą jų vertinimo kartelę (jei potencialių kandidačių skaičius yra N, tai pro vertinimo filtrą galimai praeis ~ x*N kandidačių). Tuo tarpu, moteriškoji pusė neva išrankesnė, nes iš potencialių kandidatų rato linkusi pasirinkti gan fiksuotą Y skaičių top kandidatų (t.y. pro jų vertinimo "top Y" filtrą praėjusių kandidatų skaičius Y, nelabai priklauso nuo potencialių kandidačių skaičius N). Jei netyčia bent kiek įdomu, galiu paieškoti šitos blevyzgos šaltinį.