Ar kada nors buvai pas psichologą (turiu minty, pasikonsultuoti)?
Greitosiomis nerandu tos citatos, tad iš atminties cituoju: "Tolerancija, pabėgusi iš psichiatrų kabinetų į plačiąją visuomenę, padarė žmones neutralius moralinėm vertybėm." Ar kažkaip kitaip, bet labai panašiai išsakė tokią mintį, kad dėl žmonių moralinio pagedimo kalta būtent tolerancija, kuri yra būtina gydytojams ir psichologams gydant ir konsultuojant pacientus (ar klientus), tačiau plačiojoje visuomenėje tokia tolerancija, kuri būtina gydytojams ir psichologams jų pacientų ir klientų gydymui ir konsultavimui, yra blogis, nes išvirsta į atsisakymą pasmerkti blogį tada, kai jį iš tikrųjų reikia pasmerkti, sakant, kad blogį padaręs žmogus - tai tik nelaimingas, kompleksuotas, sergantis žmogus, kuriam reikia psichiatro ar psichologo pagalbos.Tai jei jau prasitarei, gal galėtum prie to paties pasidalinti bent jau kokia savo šaltinio citata, nuoroda ar panašiai dėl aiškesnio konteksto?
Na, čia man kyla įtarimas, kad turime reikalą su savotišku "God of the gaps" variantu iš tų truputį (o gal ir smarkiai) klaidingai tikinčių kritikų pusės. Prielaida yra tokia: atseit žmogus yra labai paslaptingas, ir kiekvienas bandymas atskleisti tą paslapties šydą prilygsta žmogaus paslaptingumo nuvertinimui, o kartu ir paties žmogaus nuvertinimui, aka redukcionizmui.Šiaip, kai kažkiek domiuosi kokia informacija apie neuromokslus ar bandau giliau pasmalsauti kokiais sau įdomesniais įvairiais biologiniais dalykais, tai gan neretai pastebiu (kokiam amazon.com prie knygų apžvalgų ar kur nors kitur panašiuose komentaruose) įvairių gan piktokų, ir iš kalbos matosi, jog greičiausiai religingų veikėjų.
Pavyzdžiui, įsiveržia tokie prie kokių nors neuromokslo tematikos knygų, pažymi jas, kaip labai prastas, ir pradeda maždaug komentuoti, kaip neuromokslams būdingas mokslinis požiūris nuplėšia tam tikrą žmogiškumo ar paslapties skraistę nuo žmogaus esybės. Kad bandymas giliau pažinti įvairius labai sudėtingus biologinius dalykus ar žmogaus smegenis tam tikrais moksliniais metodais yra kažkoks nuskurdinantis požiūrį į žmogų ar gyvybę, atimantis iš žmogaus sielą ar per daug redukcionistinis ar sudaiktinantis gamtą ar žmogų.
Paprastai žiūriu į tuos komentatorius, ir nesuprantu jų pasipiktinimo pointo. Nes man kaip tik atrodo, kad bandymas pažiūrėti į pačius įvairiausius dalykus gamtoje ar įvairius joje pasireiškiančius labai sudėtingus tarpusavio ryšius (kaip, pavyzdžiui, sąveikauja įvairios labai sudėtingos ekosistemos ar pan.) per papildomą gilesnio pažinimo ar žinių prizmę, tik dar labiau besidominčio žmogaus akyse padidina visą tą gamtos sudėtingumą, papildomų dalykų pastebėjimą ir nuostabą ja.
Gal kartais, Augustai, iš savo pusės turi idėjų ar galėtum apšviesti, iš kur pas panašius veikėjus maždaug kyla tokia keista nuostata?
***
Tai tada tęsdamas mintį, paklausiu, iš kur kilusi politkorekcijos idėja, Lionginai? Kaip Tau Tavo subjektyviu manymu atrodo?
O šiaip nieko labai naujo nepasakei, nes RKB jau seniai egzistuoja toks posakis, kad neišsimokslinusi (teologiškai) senutė yra daug arčiau Dievo, nei išsimokslinę teologai. Tokia stipri yra gyvenimiškos patirties galia. 
Tame nieko nuostabaus nėra. Čia toks dėsningumas yra, jei toleruosi blogį, blogis išbujos. Lytinių nusikaltimų toleravimas RKB viduje yra puikus to dėsningumo įrodymas.