Jordan Peterson

[Seianus]

Bet dabar Dešinei (kaip niekada) reikia naujo vado!

Aš galėčiau, už kokius 300 eu/val. šiek tiek pavadovauti, priimti sprendimus už žmones kurie patys nesugeba, pasakyti kokią nuomonę kokiu klausimu reikia turėti - žmonėms kurie patys nesugeba, taip pat pašnekėti visokių dalykų kuriems dešinė pritartų, jei kam reikia nuolatinio įsitikinimų konfirmavimo antraip pradeda savimi abejoti. Plius visą tai darydamas neapsijuoksiu su pasakomis apie susivijusias gyvates ir DNR. Suprantu, kad 300 eurų per valandą nėra maži pinigai, bet dešinės avių žmonių yra daug, nebus sunku susimesti už quality lyderiavimą.

2. CNN/BBC jį reguliariai vadina visais isto-fobais, kokius tik moka.

Ar ne per didelę galią suteiki dviems kairiųjų televizijoms dešiniųjų lyderio rinkimuose?

Labai glaustai. Petersono žmona susirgo vėžiu, dėl ko ir pačiam herojui kilo depresija, ir buvo išrašyti benzodiazepinai. Nors pats yra psichologas, jis kažkaip pražiūrėjo tą dalį, kad tas vaistas apparently yra labai pavojingas, jei naujamas ilgą laiką, ir prie jo žiauriai priprato. Bandė mesti pats, bandė kreiptis į specialistus, bet niekas nepadėjo.. Galiausiai pasidarė visai blogai, ir dukra su žentu desperatiškai bandė ieškoti klinikų už JAV ribų, kol galiausiai kažką rado Rusijoje. Tada jam jau buvo (kalbant medicininiais terminais) voopše chrenovai, dėl ko teko pagulėti dirbtinėje komoje, nu ir patirti visus withdrawalo džiaugsmus pagal pilną programą.

Manau reikia šitas jo reputacijos liepsnas nustoti kurstyti ir jau pradėti gęsinti.

Sejanus išsižergęs atsistoja šalia Petersono reputacijos laužo ir atsisega kelnių užtrauktuką

[Vilius]

Aš galėčiau, už kokius 300 eu/val.

Nežinau, kokius pinigėlius Petersonas gaudavo už savo kalbas, kai buvo populiarumo zenite.. Bet spėju, kad su šimtinėmis jis prisideginėjo cigarus, pirktus už tuos pinigus, kuriuos gaudavo iš savo milijoniniais tiražais leidžiamų knygų ir pasirodymų mokamuose renginiuose.
Teoriškai gal tu irgi galėtum pasiekti tokį populiarumo lygį.. Bet praktiškai mes to niekada nesužinosime, nes - būkim realistai - tu gi net nesiruoši pabandyti..

Ar ne per didelę galią suteiki dviems kairiųjų televizijoms dešiniųjų lyderio rinkimuose?

Čia greitas ir paprastas būdas establišinti žmogaus konservatyvumo lygį - jei tradicinė media neužsiputoja vien nuo jo vardo - tai šnipštas ten, o ne dešinės lyderis.

[Seianus]

Bet praktiškai mes to niekada nesužinosime, nes - būkim realistai - tu gi net nesiruoši pabandyti..

Tikrai nesiruošiu Tu tikriausiai net neįsivaizduoji, kokį pasišlykštėjimą jaučiu avims, net jei jos sektų mane.

[Vilius]

Tu tikriausiai net neįsivaizduoji, kokį pasišlykštėjimą jaučiu avims, net jei jos sektų mane.

Tai bala nematė. Avys ras ką sekti ir be tavęs.. Jos visada randa.

[Seianus]

Tu tikriausiai net neįsivaizduoji, kokį pasišlykštėjimą jaučiu avims, net jei jos sektų mane.

Tai bala nematė. Avys ras ką sekti ir be tavęs.. Jos visada randa.

Faktas. Tačiau avims dažnai pats sekimo faktas yra svarbiau už konkrečią ideologiją. Pasitaiko, kad charizmatiški aviganiai pervilioja avis į visai kitas stovyklas. Žiūrėk nespėsi apsidairyti, kaip tavo dešiniosios avys seks kokiu nors kairuoliu

Ir tai nėra tik teoriniai pamąstymai. Prieš rinkimus Prancūzijoje, praktiškai visur mano skaitytuose forumuose ir subreddituose tokie gan tolimi dešinieji palaikė... Marine Le Pen. Avys tam ir avys, kad jas ganytų, savo smegenų neturi nė už skatiką, joms dažnai būna sunku net orientuotis kurioje stovykloje randasi.

[RB]

Tikiuosi, man bus atleista už šį nedidelį nekromancijos epizodą, bet kaip tik ėmiausi Jordan Peterson 12 Rules for Life: An Antidote to Chaos. Ar kas nors skaitėte?

Aš kol kas tik pradėjau, bet pagalvojau, kad iš karto pasidalinsiu kai kuriais įspūdžiais, kol jie neužsimiršo.

Visų pirma jis nuolat kartoja apie „horror of existence“, „our miserable existence“ ir pan. niekuo nesivargindamas šių teiginių pagrįsti, bet pateikdamas juos kaip akivaizdžius ir visuotinus faktus. Bent jau man ir daugeliui žmonių, su kuriais bendrauju, gyvenimas atrodo visai geras ir malonus dalykas. Tad susidaro įspūdis, kad J. Petersonas imasi spręsti problemą per daug nesiaiškindamas, kiek ji iš tiesų egzistuoja. Man čia kilo mintis, kad tai gali būti nulemta fakto, kad Petersonas, kaip psichoterapeutas, savo profesinėje praktikoje turbūt daugiausia bendravo su psichologinių problemų turinčiais žmonėmis. Be to, kaip kažkas minėjo temos pradžioje, susidaro įspūdis, kad ir jam pačiam nesvetimas neurotiškumas. Tad ar nebus taip, kad jis savo ir savo pacientų neurozes generalizuoja kaip universalų reiškinį?

Kitas dalykas – gausūs non sequitur.
Dar įžangoje jis pareiškia, kad „laimė nėra tinkamas gyvenimo tikslas“ (tiesa, dar nežinau, kokią alternatyvą jis siūlo, jei siūlo). Ir tuoj pat argumentuoja tai Solženycino citata apie tai, kad „pirmas darbų skirstytojo vėzdo smūgis panaikina niekingą ideologiją, kad žmogiškosios būtybės sutvertos laimei“. Aš niekaip nesugebu suprasti, kaip vertybės trapumas paneigia jos vertę?
Taip pat jis kalba apie tai, kad daug paprasčiau gyventi visuomenėje, kurioje egzistuoja bendros vertybės ir idėjos. Su tuo sunku ginčytis. Bet matau, kad tolesniuose skyriuose tos „bendros vertybės ir idėjos“ susiveda į religiją. Galbūt čia mano kritika skubota ir į tai bus atsakyta tolesniuose skyriuose, bet bent kol kas man visiškai neaišku, kodėl tokios bendros vertybių sistemos negali formuoti, pvz., sekuliarus humanizmas?

Apskritai jo filosofija man kažkodėl smarkiai atsiduoda Nyče, nors turiu prisipažinti, kad jo skaičiau labai nedaug ir labai seniai.

[Svetimas]

Tikiuosi, man bus atleista už šį nedidelį nekromancijos epizodą, bet kaip tik ėmiausi Jordan Peterson 12 Rules for Life: An Antidote to Chaos. Ar kas nors skaitėte?

Šiek tiek, RB, nustebinai mane. Mačiau Paulius Gritėnas buvo susigundęs Jordan Peterson paskaityti ir dalinosi savo įspūdžiais. Dabar tu.
Nesu nieko iš Jordan Peterson skaitęs. Tai nelabai ką rimčiau galiu ir pakomentuoti konkrečiai iš tos srities.

Nors kažkuriuo laiku ir man buvo šiek tiek įdomu ir bandžiau suprasti, paanalizuoti, ką Jordan Peterson sako, kas tai per veikėjas, jo populiarumo priežastis, kuo jis galbūt skiriasi nuo kitų psichoterapeutų, šiuolaikinių "guru" ar pan. Man Jordan Peterson labai kliūdavo, kad jis apie savo autentiškesnes idėjas psichologiniuose dalykuose labai abstrakčiai šneka ir naudoja daug visokių "paslėptų" grubių miglotų apibendrinimų ir truizmų.

Aš kol kas tik pradėjau, bet pagalvojau, kad iš karto pasidalinsiu kai kuriais įspūdžiais, kol jie neužsimiršo.

Visų pirma jis nuolat kartoja apie „horror of existence“, „our miserable existence“ ir pan. niekuo nesivargindamas šių teiginių pagrįsti, bet pateikdamas juos kaip akivaizdžius ir visuotinus faktus. Bent jau man ir daugeliui žmonių, su kuriais bendrauju, gyvenimas atrodo visai geras ir malonus dalykas. Tad susidaro įspūdis, kad J. Petersonas imasi spręsti problemą per daug nesiaiškindamas, kiek ji iš tiesų egzistuoja. Man čia kilo mintis, kad tai gali būti nulemta fakto, kad Petersonas, kaip psichoterapeutas, savo profesinėje praktikoje turbūt daugiausia bendravo su psichologinių problemų turinčiais žmonėmis. Be to, kaip kažkas minėjo temos pradžioje, susidaro įspūdis, kad ir jam pačiam nesvetimas neurotiškumas. Tad ar nebus taip, kad jis savo ir savo pacientų neurozes generalizuoja kaip universalų reiškinį?

Atsispirti nuo neurotiškumo gal ir nėra taip blogai tokio stiliaus knygos žanre. Pagal kokį Big Five "modelį, neurotiškumas yra viena iš pagrindinių žmogaus asmenybės įvertinimo "ašių". Tai, bandant žiūrėti per šią prizmę, praktiškai visi žmonės turi didesnį ar mažesnį nenulinį neurotiškumą, kurį nemenkai įtakoja tam tikras iš aplinkos patiriamas stresas ir tam tikras individualus atparumas jam. Tuo labiau, kad Jordan Peterson gan nemenka auditorijos dalis ir yra kokį nors psichologinį diskomfortą turintys ir kažkokios atspirties gyvenime ieškantys žmonės. Jis ir pats yra kažkur minėjęs, kad gauna daug laiškų ar atsiliepimų iš tokių žmonių su padėkomis ar pan.

O kartu ir paties Jordan Peterson gyvenimas, kiek girdėjau, nėra "rožėmis klotas". Labai rimtos dukros ir žmonos ligos, rimtai grėsusios jų gyvybei, jo paties problemos su vaistais, depresija ir pan. Tai jam turbūt ir labai natūralu per šitą „horror of existence“, „our miserable existence“ aspektą su žmonėmis komunikuoti, nes per tai greičiausiai ir pasiekia savo tikslingiausią auditoriją. Galų gale savo laiku net visa atskira egzistencialistinės filosofijos šaka (ypač po II-ojo pasaulinio karo) - kad ir su tuo pačiu Nyče savo ištakose - su gan panašiais dalykais bandė dealinti.

Kitas dalykas – gausūs non sequitur.
Dar įžangoje jis pareiškia, kad „laimė nėra tinkamas gyvenimo tikslas“ (tiesa, dar nežinau, kokią alternatyvą jis siūlo, jei siūlo). Ir tuoj pat argumentuoja tai Solženycino citata apie tai, kad „pirmas darbų skirstytojo vėzdo smūgis panaikina niekingą ideologiją, kad žmogiškosios būtybės sutvertos laimei“. Aš niekaip nesugebu suprasti, kaip vertybės trapumas paneigia jos vertę?
Taip pat jis kalba apie tai, kad daug paprasčiau gyventi visuomenėje, kurioje egzistuoja bendros vertybės ir idėjos. Su tuo sunku ginčytis. Bet matau, kad tolesniuose skyriuose tos „bendros vertybės ir idėjos“ susiveda į religiją. Galbūt čia mano kritika skubota ir į tai bus atsakyta tolesniuose skyriuose, bet bent kol kas man visiškai neaišku, kodėl tokios bendros vertybių sistemos negali formuoti, pvz., sekuliarus humanizmas?

Apskritai jo filosofija man kažkodėl smarkiai atsiduoda Nyče, nors turiu prisipažinti, kad jo skaičiau labai nedaug ir labai seniai.

Sekuliarus humanizmas, mano galva, nemažai daliai žmonių greičiausiai nelabai tinka, nes konkrečiai jiems jis pernelyg sudėtingas ir miglotas. Neturi konkrečių "šventų knygų" tuo klausimu. Nesuteikia jiems reikalingo tam tikro paprastumo ir aiškumo. Aiškesnių gyvenimo "receptų", "identiteto", vertybių, ritualų ir pan.

Šiaip, šiek tiek nukrypstant apie "laimę, kaip gyvenimo tikslą", esu kažkur nelabai rimtame popsiniame šaltinyje matęs, jog su kažkokiais psichologiniais tyrimais buvo pastebėta, kad tiriamieji, kurie specialiai suformuluodavo "laimingumo būsenos siekimą" kaip tikslą, kaip tik kaip tyčia tos laimingesnės savijautos būsenos su laiku nelabai ir pasiekdavo, lyginant su kontrolinėmis žmonių grupėmis. Pati savaime laimė ar laimingumas, kaip gyvenimo tikslas, žmonėms yra per daug abstraktus, neapibrėžtas ir nekonkretus dalykas. Žmonėms matyt daug svarbiau, kuomet jie gali atsispirti nuo kažkokių konkretesnių paprastesnių jiems teigiamą vertę turinčių dalykų.

Spėju, kad šita vieta gal net šiek tiek galėtų sietis su to paties Jordan Peterson mano viename video probėgšmiais girdėta jo aptarinėta žmogaus "identiteto" (identity) sąvoka. Kiek pamenu iš tos Jordan Peterson super abstrakčios ir miglotos teorinės šnekos, žmonių smegenyse (berods nemenka dalimi pasąmonėje) neva natūraliai aplinkos įtakoje kuriasi tam tikras fliuktuojantis kažkokiu maždaug feedback loop principu veikiantis žmogaus "identiteto" "modelis", sudarytas iš įvairių sudėtinių smulkesnių "sub-identitetų" (veiklinių "stereotipų", situacinių "rolių" ir pan.), sąveikaujančių, kaip tam tikri šablonai, su konkrečia tą individą supančia aplinka. Ir tokioje "psichologinėje erdvėje" individas tarsi išlaiko tam tikrą savo "psichologinę homeostazę" (vengia iš aplinkos ateinančių jam nemalonių neapibrėžtumų ir pan.). O tam, kad konkretaus žmogaus "identitetas" būtų stipresnis, atsparesnis įvairiems inputams (stresiniams neapibrėžtumams ar pan.) iš aplinkos, jis tam konkrečiam individui turi būti "pastatytas" ant kažkokių pakankamai stiprių, konkrečių, su jo aplinka besisiejančių ir jam aktualių, iš jo "identiteto" pusės, bei lengvai nesubliūkštančių nuo aplinkos įtakos, dalykų.

Matyt daliai žmonių religija, pagal tai, ką minėjau aukščiau, kažkokiu būdu tai suteikia ir tą vidinį "identitetą" pastiprina.

[RB]

Šiek tiek, RB, nustebinai mane.

Kodėl?

Tuo labiau, kad Jordan Peterson gan nemenka auditorijos dalis ir yra kokį nors psichologinį diskomfortą turintys ir kažkokios atspirties gyvenime ieškantys žmonės. Jis ir pats yra kažkur minėjęs, kad gauna daug laiškų ar atsiliepimų iš tokių žmonių su padėkomis ar pan.

O kartu ir paties Jordan Peterson gyvenimas, kiek girdėjau, nėra "rožėmis klotas".

OK, bet tai nelabai dera su jo deklaruojamu idėjų ir vertybių universalumo siekiu. Negali konstruoti universalių idėjų, kaip pamatą imdamas daliai (ir turbūt nedidelei daliai) visuomenės būdingas neurozes, kai kurių žmonių patirtas psichologines traumas ir pan.

Tiesa, tik dabar perskaičiau šitą temą iki galo ir matau, kad apie Petersono prieštaravimus sau pačiam, pernelyg plačius apibendrinimus ar niekuo nepagrįstus teiginius čia jau buvo daug pasakyta.
Knygą vis vien planuoju baigti, bet gal kas nors galėtų pašnibždėti, kas dabar yra the hottest shit šiuolaikinio konservatyvizmo intelektualų panteone? Pageidautina skaitomu, o ne „Youtube“ pavidalu.

[Svetimas]

[...]gal kas nors galėtų pašnibždėti, kas dabar yra the hottest shit šiuolaikinio konservatyvizmo intelektualų panteone? Pageidautina skaitomu, o ne „Youtube“ pavidalu.

Nuoširdžiai nežinau. O kokio pobūdžio "šiuolaikinio konservatyvizmo intelektualai" tave labiau domintų?
Tie, kuriems šiais laikais pavyksta sutelkti didesnes mases į kokią nors politinę kovą prieš kokius nors "priešus"?
Ar tie, kurie galbūt galėtų būti kažkuo įdomūs savo idėjomis?

Fizikanas su savo šnekomis apie vertybes kaip tik priminė:
Aš pats kažkada sugundytas vienos Alasdair MacIntyre knygos paminėjimo V.Laučiaus straipsnyje pagalvojau, kad galbūt visai vertėtų bent iš smalsumo pasidomėti jo darbais. Pvz.: After Virtue: A Study in Moral Theory. Bet taip ir neatėjo įkvėpimas tam.

V. Laučiaus minėtos "Whose Justice? Which Rationality?" knygos elektroninio varianto nemačiau ant greitųjų, kad būtų kur buvęs.

[fizikanas]

šiuolaikinio konservatyvizmo

Kazkur sugebejai pramisinti Puntuko akmens dydzio pointa.

[RB]

Nuoširdžiai nežinau. O kokio pobūdžio "šiuolaikinio konservatyvizmo intelektualai" tave labiau domintų?
Tie, kuriems šiais laikais pavyksta sutelkti didesnes mases į kokią nors politinę kovą prieš kokius nors "priešus"?
Ar tie, kurie galbūt galėtų būti kažkuo įdomūs savo idėjomis?

Man įdomesnės idėjos ir jų pagrindimas. Jei norėčiau sužinoti, kaip sutelkti mases kovai su „tolerastais“, visada galiu tiesiog susirasti Trumpo „Twitterio“ archyvą internete.
Apskritai man atrodo, didelė dalis šiuolaikinės dešinės, ypač kalbant apie mases sutraukiančius veikėjus, vargu ar gali būti vadinami konservatoriais – jų propaguojamas dešinysis populizmas yra iš įvairiausių šaltinių, įskaitant ir konservatyvizmą, surankiotų idėjų kratinys.

Aš pats kažkada sugundytas vienos Alasdair MacIntyre knygos paminėjimo V.Laučiaus straipsnyje pagalvojau, kad galbūt visai vertėtų bent iš smalsumo pasidomėti jo darbais. Pvz.: After Virtue: A Study in Moral Theory. Bet taip ir neatėjo įkvėpimas tam ir kai kurie atsiliepimai šiek tiek atbaidė.
V. Laučiaus minėtos "Whose Justice? Which Rationality?" knygos elektroninio varianto nemačiau ant greitųjų, kad būtų kur buvęs.

Dėkui, įtraukiau į savo „to read“ sąrašą.

[Vilius]

Apskritai man atrodo, didelė dalis šiuolaikinės dešinės[..]

Tu čia jau koks trečias žmogus, kuris svaidosi sparnuotomis generalizacijomis apie "šiuolaikinę dešinę", nieko doro apie tą judėjimą nežinodamas.. Nes gi pats rašei, kad tik visai neseniai atradai Jordaną Petersoną Gal sakau, palauk bent kol atrasi Beną Šapiro, ar ten kokį Victor Davis Hanson. Tada ir pakalbėsim.

[Stormas]

Tu čia jau koks trečias žmogus, kuris svaidosi sparnuotomis generalizacijomis apie "šiuolaikinę dešinę", nieko doro apie tą judėjimą nežinodamas.. Nes gi pats rašei, kad tik visai neseniai atradai Jordaną Petersoną Gal sakau, palauk bent kol atrasi Beną Šapiro, ar ten kokį Victor Davis Hanson. Tada ir pakalbėsim.

o Benas Šapiro vis dar yra role modelis šiuolaikinės dešinės?

[RB]

Tu čia jau koks trečias žmogus, kuris svaidosi sparnuotomis generalizacijomis apie "šiuolaikinę dešinę", nieko doro apie tą judėjimą nežinodamas..

Aš labai nemažai žinau apie šiuolaikinę dešinę ir esu sočiai prisižiūrėjęs jos pavyzdžių bei prisiskaitęs jų minčių perlų. Aš tiesiog tikiuosi, kad toje „šiuolaikinėje dešinėje“ kažkur tarp trumpų, radžvilų, sinicų, le pen, tukerių karlsonų ir panašių propatrijų glūdi kažkokia užguita intelektuali mažuma, kurios mintims aš turbūt irgi nepritarsiu, bet kurias man būtų bent jau įdomu paskaityti. Todėl ir prašau čia rekomendacijų.

Trumpai permetęs akimis tavo rekomenduotų autorių publikacijas randu tokius pavadinimus kaip „The People Vs. Barack Obama: The Criminal Case Against the Obama Administration“, „Primetime Propaganda: The True Hollywood Story of How the Left Took Over Your TV“ (Shapiro) ir V. Hanson straipsnius apie tai, kaip Bidenas bamba sau po nosimi, Fauci melavo apie kaukes, o leftistai Stenforde pjaunasi tarpusavyje (jo knygos, kiek matau, yra apie karo istoriją, ne apie politiką ar filosofiją). Čia rimtai visas šiuolaikinio konservatyvizmo idėjinis fundamentas? Sejanus kažkada šioje temoje rašė, kad norint pasiskelbti dešiniuoju intelektualu nepakanka vien kritikuoti tolerastus ir prieštarauti naujų įvardžių naudojimui. Ar tu šiuo klausimu mažiau reiklus?

Kaip jau rašiau Svetimui, aš norėčiau pasiskaityti, kokiomis vertybėmis remiasi šiuolaikinis konservatyvizmas ir kaip tas vertybes argumentuoja. Kelios Shapiro knygos, sprendžiant iš pavadinimų, lyg ir galėtų pretenduoti į tą pusę, tad jei ką nors iš jo veikalų skaitei, gal gali rekomenduoti, kas verta dėmesio?
O jei nieko neskaitei, tai ta pastaba apie „nieko doro nežinojimą“ įgyja įdomių atspalvių.

[Svetimas]

Šiek tiek, RB, nustebinai mane.

Kodėl?

Šiaip šiek tiek nustebau, kas sugundė paskaityti. Pats kažkada buvau iš smalsumo užmetęs akį internete į tos knygos pagrindinių tezių ar pan. trumpas apžvalgas, tai mano smalsumas labai greitai išgaravo. Nebent liko šiek tiek smalsu iš tos pusės, kame priežastis, kad ji tapo bestseller'iu.

Na, ir kaip tau, RB, visumoj iš tavo pabandymo paskaityti? Gal kokių įdomesnių minčių iš tos patirties (net nebūtinai dėl pačios knygos turinio) kilo? Gal galėtum šiek tiek pareziumuoti savo įspūdį, jei nesunku?

[RB]

Šiaip šiek tiek nustebau, kas sugundė paskaityti. Pats kažkada buvau iš smalsumo užmetęs akį internete į tos knygos pagrindinių tezių ar pan. trumpas apžvalgas, tai mano smalsumas labai greitai išgaravo. Nebent liko šiek tiek smalsu iš tos pusės, kame priežastis, kad ji tapo bestseller'iu.

Na, ir kaip tau, RB, visumoj iš tavo pabandymo paskaityti? Gal kokių įdomesnių minčių iš tos patirties (net nebūtinai dėl pačios knygos turinio) kilo? Gal galėtum šiek tiek pareziumuoti savo įspūdį, jei nesunku?

Aš tiesiog paėmiau ją, neskaitęs jokių apžvalgų, tikėdamasis, kad knyga bus labiau apie vertybes ir jų pagrindimą.
Kol kas dar nebaigiau, nes skaitau ją tarpuose tarp įdomesnių ir vertingesnių knygų (OK, OK, iš tiesų – tarp krūvos fantastinių romanų). Jei beskaitant kils kažkokių minčių – pasidalinsiu.

[Seianus]

Kol kas dar nebaigiau, nes skaitau ją tarpuose tarp įdomesnių ir vertingesnių knygų (OK, OK, iš tiesų – tarp krūvos fantastinių romanų). Jei beskaitant kils kažkokių minčių – pasidalinsiu.

Skamba kaip įdomesnės ir vertingesnės knygos be juokų. Verčiau pasidalink jų pavadinimais, nors mano to read sąrašą šiuo metu sudaro kokios 200 knygų, visada nieko prieš sužinoti kažką naujo, ypač, iš fantastikos srities, gana seniai skaičiau kažką naujo ir gero. O Petersono „12 gyvenimo taisyklių“ man neatrodė verta dėmesio net tada, kai pats Petersonas dar atrodė vertas dėmesio. Bet kaip pagrindas dešinės šaržavimui turėtų tikti

[Svetimas]

Bet kaip pagrindas dešinės šaržavimui turėtų tikti

Na, bent jau aš labai norėčiau, kad bent kažkas iš forumiečių pasidalintų kažkokia informacija ar nuorodomis, kurių dėka galima būtų geriau ir giliau susipažinti su nesušaržuota "dešine".