Iš karto šiek tiek atsiprašau už savo grafomanijos burstą. Šiek tiek užsikabliavau per daug įsijautęs.
Man
Tikras aš vs kopija tema nemažai visokių minčių ir priisiminimų sukėlė. Priminė Michael Graziano
straipsnelį. Šiek tiek nesupratau Graziano pasiginčijimo su pačiu savimi jame. Vienur rašo (beveik baugina optimistus), kiek nepaprastai sudėtingos yra mūsų smegenys. Iš ko atrodytų, jog dar prireiks mažiausiai kelių šimtmečių, kad žmonija bent jau kažkiek priartėtų prie to sudėtingumo savo technologijomis (čia prisiminiau krioniką, kaip galimą workaroundą dideliems skaitmeninių asmenybės kopijų optimistams). Tačiau kitose straipsnelio vietose prasišviečia keistos optimistinės gaidos apie galimybes sukišti žmonių asmenybes į superkompiuterius. Na, galbūt Graziano tiesiog norėjo šiek tiek paconfusinti ir sudominti skaitytojus šia sudėtinga tema.
Aš greičiausiai būsiu iš būrio tų skeptikų, kurie labai dideliu optimizmu dėl žmonių asmenybių perkėlimo į skaitmenines kopijas, netrykšta. Nors principiniai klausimai šia tema man įdomūs ir veža.
Sejanus wrote:
Bet dabartinės aplinkybės gali stipriai pasikeisti. Tarkime, apibrėžiame aš pagal pojūtį, aš jaučiuosi aš ir matau (ar galiu įsivaizduoti, jei realybėje kopijos nesusitiks), kad tas kitas nėra aš, nors „viduje“ turi mano asmenybės kopiją. Kol kas šis suvokimas ir man atrodo protingiausias ir paprasčiausias, ir tikrai pasidaręs savo priešmirtinę kopiją nesijausčiau gyvenąs toliau. Viskas atrodo tvarkoje, pagal tokį supratimą taip pat išeina, kad kelionė skaitmeniniu pavidalu tėra žmogžudystė vienoje vietoje ir kopijos sukūrimas kitoje vietoje. Kas jokiu būdu nesiektina.
Bet ar iš tiesų tai labai skiriasi nuo užmigimo ir prabudimo, neskaitant, kad prabusi kitoje vietoje ir gal būt kitame kūne? Gal būt mūsų subjektyvus aš suvokimas yra paprasčiausiai stipriai klaidingas, kaip ir kiti pojūčiai mus dažnai apgauna? Kiti žmonės matys tave. Kopija elgsis kaip tu, mąstys kaip tu. Ji pati irgi jausis tavimi. Turbūt taip išeina, kad situacija nebus niekaip pasikeitųsi, visų kas egzistuoja požiūriu tu esi gyvas. Visuomenė nieko neprarado, galėsi tęsti savo darbą, mokėti savo mokesčius, bendrauti su savo artimaisiais, užsiiminėti savo hobiais, socialine veikla ir whatnot. Panašiai, kaip prabudęs ryte po gero nakties miego, ar atsigavęs iš komos, ar po sąmonės praradimo dėl traumos ir t.t. Jei kas naktį jaustumės mirdami ir bijotume užmigti, greičiausiai reikėtų kažkokios psichiatrinės pagalbos. Ar šios situacijos dėl kažkokių priežasčių nelygintinos?
Bent jau man, asmeniškai, į tavo, Sejanai, klausimus padeda atsakyti "mūsų asmenybė = mūsų materialios smegenys" interpretacija. Iš ko seka, kad po teleportacijos arba priešmirtinės kopijos padarymo ir užkrovimo ar pan. nebebūtum tas tikrasis
tu. Tai būtų tam tikra tam tikro momento tavo smegenų kopija (ir tai, jei labai sėkmingai viskas pavyktų). Tuo nesakau, kad ji iš principo būtų kažkuo už tave prastesnė, vien tik dėl to, kad yra tavo kopija (net jei ir identiška). Ji tiesiog būtų (jeigu būtų) jau kitas savarankiškas reiškinys.
Kelionės skaitmeniniu pavidalu ar pan. intuityviai (dėl evoliuciškai įsiūto išlikimo instinkto ir realiai, pagal asmenybė = smegenys interpretaciją) atrodo labai netikras ir rizikingas reikalas. Mes intuityviai saugome savo vientisumą. Tuo labiau, kad biologinio kūno nuskaitymas ir vėliau sulipdymas iš informacijos man technologiškai skamba kaip iš visiškos fantastikos srities (labai sunku įveikti savo vidinį skeptiką, net ir filosofiškai svarstant apie tokius dalykus).
Iš kitos pusės, tam tikras savęs tęstinumas (net ir savo vaikuose, tam tikruose savo darbuose, kitų žmonių prisiminimuose) dalį žmonių gan smarkiai guodžia būsimos nebūties akivaizdoje (kai kuriuos turbūt tokie pamąstymai net kažkiek teigiamai etiškai ar kaip kitaip paveikia ir egzistencialiai nuramina).
Grįžtant prie skaitmeninių asmenybių kopijų. Žinojimas, kad šiame pasaulyje lieka labai panaši į tave asmenybės kopija (nors nemažai žmonių greičiausiai tą tiesiogiai interpretuotų kaip nenumirusį save), kuri potencialiai gali pratęsti tavo darbus ir gyvenimą, intuityviai irgi atrodo labai patraukliai savęs tęstinumo prasme.
Neretai su reikšmingomis technologinėmis naujovėmis ir jų pliusais, ateina ir tam tikri minusai. Gal sumažinę tokiu technologiniu būdu savo konfliktą su savo išlikimo, noro gyventi instinktu, artimų žmonių netektimi ir pan., žmonės mainais gautų tai, ko visai nenorėtų ar nesitikėjo? Pvz. kiek anūkai realiai bendrautų su savo senelių asmenybių kopijomis? O prosenelių arba proprosenelių?
Galima šitoj vietoj panarplioti ir kitas alternatyvas savo išlikimo, noro gyventi instinkto įveikimui, primažinimui ar net "išjungimui".
Pvz. žmonių biologinių kūnų ilgaamžiškumo ženklus prailginimas. Tarkim iki kokių 500-1000 metų. Man atrodo, jog tai potencialiai galėtų ateiti netgi anksčiau už asmenybių nuskaitymo technologijas. Tarkim koks labai advanced ląstelių ar audinių auginimas/įtakojimas, telomerų paturbinimas ir mokėjimas išvengti vėžinių ląstelių man neatrodo taip baisiai sudėtingai, kaip skaitmeninių asmenybės kopijų padarymas. Kaip pasikeistų žmonių visuomenė tokio pasikeitimo atveju?
Arba kitas naivus pavyzdys (jau be jokių savęs kopijų ir savęs pratęsimo po mirties). Žmonės iš esmės gyvena tiek, kiek ir dabar, bet ateini į tam tikrą laboratoriją, susimoki pinigus, tave užmigdo, kažką tau padaro, ir vėliau atsibundi be mirties baimės ir instinktyvaus noro gyventi instinkto. Susitvarkai per daug nesiparindamas savo tam tikrus priešmirtinius reikalus ir dar kurį laiką pagyvendamas lauki kol ateis natūrali smertis arba eutanazuojiesi. Nuėjimas į tokią laboratoriją tarsi prilygtų savotiškai užvėlintai eutanazijai. Tik galbūt iš anksto mažiau egzistencialiai slegiančiai. Nematot šiame mano naiviame pavyzdyje nieko labai iškreipto?
Dar tavo "teleportacijos" pavyzdys:
- [+] show hidden text
-
Super duper aukštomis technologijomis žmogų su visu kūnų galima paversti tiesiog bangomis, nusiųsti kur reikia ir ten atgaminti. For practical purposes beveik teleportacija. Bet ar ten tikrai tas pats žmogus? Vienas knygos personažų iškelia šį klausimą, ir atsakymas taip, tikrai tas pats, nes proceso metu pats kūnas su visom smegenim ir therefore sąmone virsta bangomis, o ne tik padaroma jo kopija. Nesu tikras kiek šita situacija realistiška technologiškai, manyčiau, tikroviškiau yra tą kūną „nuscanuoti“ whatever that means, ir tikslią informaciją apie jo sandarą persiųsti bangomis, kur kitoje pusėje remiantis ta info kūnas būtų sukonstruotas iš naujo su visais neuronais ir visa sąmone. T.y. ar yra būtinybė naikinti originalą? Ir, šios temos kontekste dar svarbiau, ar originalo virtimas bangomis iš tiesų kažką keičia, ar vis gi čia atvejis „mane užmuša Kaune ir sukuria mano kopiją Rio de Žaneire, bet aš vis tiek jau nebegyvas“?
man šiek tiek priminė turbūt daugelio matytą Christopher Nolan filmą "The Prestige (2006)" (
wiki,
imdb) kai veikėjo "originalas" miršta, kad pademostruotų teleportacijos fokusą su savo kopija. Tiesiog prisiminiau, papildomų įspūdžių atgaivinimui šioje temoje.
Klausimai apie prabudimą ryte po gero nakties miego, komos, smegenų traumos ir pan. (sąmonės užkrovimo iš tam tikro hibernate režimo, kaip aš kartais vadinu) savaip irgi įdomūs. Savęs suvokimą apie save pačius labai didele dalimi lemia atsiminimai apie mus pačius praeityje (iš to seka, kad mūsų smegenų kopijas ir originalus labai smarkiai sietų mūsų bendri asmeniniai praeities atsiminimai). Čia prisiminiau kitą Christopher Nolan filmą "Memento (2000)" (
wiki,
imdb), kuris padeda žiūrovams gan originaliai ir bent kažkiek tolimai pajusti praeities atsiminimų nebuvimo reikšmę savęs suvokimui.
Taigi, tam tikras minties posūkis šitoj vietoj: mūsų smegenys nuolatos keičiasi. Tam tikra poetiška prasme, net ir paprasčiausiame kasdieniame gyvenime mes nuolatos patiriame "teleportaciją" (kartais net gana skausmingą) į šiek tiek kitokius naujus mus (darant crazy filosofinę analogiją su "The Prestige" teleportacijos epizodu, kai seni mes "miršta" ir mes "teleportuojamės" į naujus mus šiek tiek kitomis aplinkybėmis). Toks požiūris galbūt padeda šiek tiek geriau pagauti tą pakankamai reikšmingą skirtumą tarp "dabartinio manęs" ir tarp "aš" vaikystėje, tarp "aš" prieš 10 metų, tarp "aš" prieš savaitę ir pan. Gal net ir tarp tam tikro "aš" ateityje.
Gan neretai su tam tikra šypsena prisimenu save praeityje. Dėl kai kurių praeities epizodų kartais ir pafacepalminti norisi. Ir kartais įdomu pagalvoti, kaip į dabartinį "mane" žiūrėtų ateities "aš" (ar ir jis facepalmintų?). O kaip hipotetiškai pažiūrėtų į mane praeities "aš" prieš 10 metų (gal ir jis facepalmintų?). Man tokie keisti pafantazavimai suteikia tam tikro labai keisto pozityvumo. Ir šilčiau norisi žiūrėti į žmones, su kuriais susiduriu per savo gyvenimą.
Sejanus wrote:
Kaip manote, šiam dalykui tapus realybe, ar bus praktiška jį naudoti? Ar vertės daryti savo kopijas amžinam gyvenimui, ar vis gi ten bus tik kopija, kuri niekaip nepagelbės išvengti mano mirties, todėl įprastu atveju beprasmiška ją daryti (bet prasminga, pvz., kokio nors Stephen Hawking atveju, kad tęstų „savo“ mokslinius darbus)? Ar kopija dėl natūralių priežasčių tiek skirsis nuo originalo, kad net ir kopija ją vadinti bus per stipru? Kokie turėtų būti visa tai reglamentuojantys įstatymai? Kaip užtikrinti, kad juodai dienai saugykloje laikoma nuolat atnaujimama mano kopija nėra subtiliai koreguojama fanatiško komunisto junior darbuotojo?
Manau, jog kopija tiek skirsis nuo originalo, kad net ir kopija ją vadinti bus per stipru. Tačiau jei būtų tokia galimybė, turbūt pabandyčiau padaryti savo kopiją. Gal net grynai dėl duoklės savo smalsumui, kuris labai tikiuosi nukeliautų į mano būsimą kopiją.
Labai poetiškai kalbant, mes jau ir dabar ir taip darom tokias kopijas (tik labai fragmentiškas, galbūt nevykusias) savo idėjomis, poelgiais, darbais ir panašiai.
Čia galima pagalvoti apie kančiose (arba ne) nusibaigsiantį "originalą", kuris dalinai "teleportuosis" bent jau savo idėjomis ar kitais dalykais į kitas asmenybes.
Dar minties šuolis dėl Stephen Hawking. Kažkodėl nemanau, kad Stephen Hawking asmenybės kopija dėl savo "Stephen Hawkingumo" nuveiktų kažką labai reikšmingo naujo. Tiesiog tikrasis Stephen Hawking su savo protinėm savybėm dirbo tam tikroje savo srityje ir jam pavyko gauti tam tikrų reikšmingų rezultatų joje (ne per dieną ir ne per dvi jis prisikasė prie savo idėjų ir ne vien tik iš savo grynojo proto). Tai nereiškia, kad kiti žmonės, kuriems nepavyko gauti įspūdingų rezultatų toje srityje, kažkuo ženkliai nuo Stephen Hawking skyrėsi gabumais ar buvo prastesni. Stephen Hawking nebuvo kažkoks nuo jo aplinkos izoliuotas reiškinys su super-savybėmis. Na, gal tariamas pomirtinis Stephen Hawking su savo specifiniu intelektu visumoj ir labai neblogai tariamoje ateityje ir toliau moksle pavarytų, bet netikiu, kad ištisai gamintų reikšmingus proveržius moksle vienas po kito. Gal kaip tik ilgainiui pradėtų virti savo sultyse, kur nors užklimptų ar kitus klampintų. Nenuvertinu Stephen Hawking pasiekimų. Tačiau nenorėčiau, kad šalia jo nublanktų ir kitų žmonių reikšmingas indėlis ir tam tikri pasiekimai. Be realiojo Stephen Hawking realios aplinkos, nebūtų ir tikrojo Stephen Hawking.