1. Dėl „normalių žmonių laikomų ginklų“ – tu preziumuoji, kad visi žudikai yra kažkokie ypatingi individai, smarkiai besiskiriantys nuo „normalių“. Bet nemaža dalis nužudymų įvyksta neplanuotai, per smulkius buitinis konfliktus. Kur po ranka turimas ginklas, leidžiantis labai lengvai kažką nužudyti, lemia skirtumą tarp apsikeitimo keiksmažodžiais ir (arba) antausiais ir lavono. Statistiką čia neseniai Lionginas buvo įmetęs, tų impulsyvių žmogžudysčių dalis yra gan žymi.
Ne statistika, bet iliustratyvus nesenas ir plačiai nuskambėjęs pavyzdys – M. McGlockton nužudymas. M. Drejka aprėkė McGlockton žmoną dėl ne vietoje pastatyto automobilio. McGlockton jį pastūmė ir nueidinėjo šalin. Lietuvoje būtume turėję chuliganizmo atvejį, galbūt su nesunkiu sveikatos sutrikdymu, jei Drejka krisdamas nusibrozdino alkūnę ar pan. Šiuo atveju Drejka išsitraukė ginklą ir nušovė McGlockton. Ar jis tas „nenormalus“ žmogus iškreiptomis asmeninės moralės normomis, nebijantis įstatymo ir t. t.? Ar tiesiog adrenalino antplūdis ir turimas ginklas konfliktinėje situacijoje nulėmė tokią baigtį?
Taip pat didelė dalis žmogžudysčių įvyksta vykdant kitus nusikaltimus. Lietuvoje banditai dažnai papurškia aukai į akis dujų ir iškrausto kišenes. Nemaloni situacija? Be abejo. Bet kai banditai ginkluoti ir žino, kad auka irgi gali būti ginkluota, jiems kur kas saugiau yra ją nušauti, pamačius menkiausią įtartiną judesį (ar jam pasivaidenus) ir dabar jau turime ne apiplėšimą, o žmogžudystę. Situacija, turbūt sutiksi, šiek tiek nemalonesnė. Pagal Liongino pateiktą statistiką tokie atvejai (su kitu nusikaltimu susijusi žmogžudystė) sudaro 30 %.
2. Dėl ginklų prieinamumo nusikaltėliams – nesugalvoju, kaip protingai suformuluoti paiešką ir ko konkrečiai ieškoti. Bet pabandykime įjungti logiką: jau buvau davęs statistiką, kokią dalį nužudymai šaunamuoju ginklu sudaro JAV, o kokią – D. Britanijoje. Jei manysime, kad nusikaltėliai yra racionalūs ir naudoja patogiausią prieinamą žudymo būdą, tuomet sunku sugalvoti kokį nors kitą paaiškinimą, išskyrus tai, kad britų nusikaltėliai elementariai neturi šaunamųjų ginklų.
Taip pat galima paieškoti JAV teisėsaugos tyrimų, kaip legaliai įsigyti ginklai nukeliauja į juodąją rinką, ne taip seniai kelis tokius mačiau.
3. Dėl paties fakto, kad ginklai padeda apsiginti, ginčų nekyla. Klausimai kiti:
a) kiek dažnai pavyksta apsiginti?
b) ar didesnė tikimybė apsiginti atsveria padidėjusią tikimybę būti nužudytam buitinio konflikto metu (net nesigilinant į kitus didelio ginklų paplitimo nulemtus efektus, pvz., geriau ginkluotus ir labiau pasiryžusius naudoti ginklą nusikaltėlius)? Nemažai tyrimų rodo, kad namų ūkiuose, kuriuose yra ginklas, tikimybė būti nužudytam yra didesnė.
Pvz.:
https://www.nejm.org/doi/full/10.1056/N ... 0073291506
„Rather than confer protection, guns kept in the home are associated with an increase in the risk of homicide by a family member or intimate acquaintance.“
(Prisipažinsiu, viso tyrimo neskaičiau ir į metodiką nesigilinau.)
4. Teiginys, kad JAV „tiesiog yra daugiau žmogžudyžių“ reikalauja kažkokio paaiškinimo. Aš kelias hipotezes kiek seniau bandžiau iškelti, bet, man atrodo, tau jos nepatiko.
Neabejotinai kultūriniai dalykai turi didelės reikšmės (bet, kaip minėjau, gali būti, kad didelis ginklų paplitimas ir prieinamumas taip pat turi įtakos kultūrai). Bet disproporcija tarp maždaug „normalaus“ nusikaltimų apskritai lygio ir labai didelio žmogžudysčių lygio rodo, kad apskritai JAV nėra kažkokios ypatingos „nusikalstamumo kultūros“.Ar yra „žmogžudysčių kultūra“? Visų pirma reikėtų kažkokių būdų tai hipotezei patikrinti, o po to dar būtų įdomu ir padiskutuoti, kas nulėmė jos atsiradimą, jei ji tikrai egzistuoja.