Kažkaip pasimetė tavo šitas post'as, kol susiruošiau į jį atsakyti, tik dabar vėl pamačiau.Svetimas wrote: ↑2021-11-27 12:21Labai įdomu. O tai kokius, RB, pagrindinius ir esminius dalykus galėtum trumpai išskirti, kas stumia žmones į totalitaristines nuotaikas?
Kad prie to ištakų neretai stovi dėl kažko pikti ir pernelyg kryptingai dėl kažko nusiteikę žmonės, tai tą nujaučiu. Bet kokie esminiai dalykai prie to priveda?
Apskritai aiškių ir vienareikšmiškų atsakymų Arendt neduoda – tai vienas iš dalykų, dėl kurių knyga man patiko kur kas labiau nei daugelis šiuolaikinių panašių veikalų, kurių pagrindinę idėją, universaliai paaiškinančią milžiniškos apimties ir sudėtingumo istorinius procesus, galima pateikti vienu ar dviem sakiniais, o likę 400+ puslapių yra autoriaus bandymai pritempti visus įmanomus istorinius pavyzdžius prie tos jo pet theory.
Kalbėdama apie totalitarizmo atsiradimą, Arendt kaip būtiną įžangą į totalitarinį režimą įvardija masinį totalitarinį judėjimą. Tokie judėjimai ima formuotis, kai masės dėl vienų ar kitų priežasčių, „įgyja apetitą politiškai organizuotis“. Žodį „masės“ ji irgi naudoja labai specifine prasme – kaip grupės žmonių, kurie nėra integruoti į klasikines organizacijas, pagrįstas priklausymu klasei, įprastai politinei partijai, profesinei sąjungai, t. y. įprastomis sąlygomis izoliuoti ir gan apatiški individai, kurie masiniame judėjime išvysta kažkokį savo būties įprasminimą, kurio iki tol niekur nerado. Tokie individai visuomenėje sudaro labai didelę dalį ar ir absoliučią daugumą, bet dėl savo pasyvumo neturi politinės įtakos. Totalitariniai judėjimai sąmoningai taikosi į juos, nes dėl menko politinio išprusimo tokie žmonės nėra susipažinę su kitų partijų programomis, nepastebi prieštaringumų judėjimo deklaracijose, t. y. norint juos patraukti, judėjimui nereikia „nuginčyti“ partijų programų – tikslinė auditorija tų programų tiesiog nežino.
Arendt rašo apie totalitarizmo formavimąsi XX a. pradžioje, tad gan daug dėmesio skiria tuometinės klasių ir tas klases atstovaujančių partijų sistemos žlugimui.
Patys judėjimai irgi skiriasi nuo, pvz., įprastų politinių partijų. Visų pirma politinės programos nebuvimu, amorfiškumu ar tiesiog jos nesilaikymu. „Judėjimas“ čia labai tinkamas terminas, nes, Arendt nuomone, nuolatinis kitimas, aiškių struktūrų ir taisyklių nebuvimas, totalitarinėms struktūroms (tiek totalitariniam judėjimui netotalitarinėje visuomenėje, tiek totalitariniam režimui) yra būtinas. Be jo jis labai greitai virsta arba dar viena partija, arba tiesiog įprastine diktatūra.
Iš esmės judėjimus apibrėžia vienintelė taisyklė „lyderis visada teisus“. Arendt teigimu Hitleris nedidelę ir neįtakingą NSDAP išplėtė iki masinio judėjimo tiesiog atsisakydamas šnekėti apie jos programą. Stalinas, kaip žinome, buvo priverstas kurti ištisą naują stalinizmo politinę filosofiją, kad išsilaisvintų nuo iš pirmtakų paveldėtų programinių rėmų.
Dar vienas svarbus totalitarinių judėjimų bruožas – atsisakymas riboti save realybe. Totalitarinis judėjimas egzistuoja savo susikurtame pasaulyje, kurio atitikimas faktams visiškai nėra būtinas. Svarbus tik ideologinis nuoseklumas – jei komunizmo pergalė yra neišvengiamai nulemta istorinio proceso, jokie teiginiai negali prieštarauti šiai dogmai. O jei atsiranda su dogma nesuderinamų faktų, juos galima tiesiog ignoruoti kaip priešo melą. Judėjimo nariams būdingas užsidarymas saviškių „burbule“, todėl jie labai lengvai įtiki ta alternatyvia realybe, o jei susiduria su žmonėmis iš išorės, kurie kalba apie kitokius faktus, labai lengvai nurašo juos kaip priešo agentus ar naivias priešo propagandos aukas (sheeple?
).Apskritai totalitarinio judėjimo dogmų teisingumą visada „patvirtins istorija“. Tokiu būdu jis atsikrato prievolės kažką įrodinėti dabar, tiesiog pažadėdamas, kad ateityje tie įrodymai bus akivaizdūs.
Be to, totalitarizmas yra... totalitarinis. T. y. jis skirtas visiems. Partijos atstovauja tam tikroms klasėms ar tam tikroms interesų grupėms. Totalitarinis judėjimas gi teigia, kad jis atstovauja visiems, visai tautai, visai rasei, visai žmonijai (aprėptis nuolat plečiasi, sustoti niekada negalima – žr. nuolatinį kitimą aukščiau).
Čia tik kelios mintys, kurias prisimenu – knyga gan sunki, gan stora ir nėra lengva nei ją įsiminti, nei tuo labiau glaustai perpasakoti.
Vienas įdomus ir baugus dalykas, kurio neišeina nepastebėti – kaip smarkiai Arendt aprašyti totalitariniai judėjimai primena įvairiausius judėjimus, kuriuos matome šiandien. Tas pats aiškios programos nebuvimas, tas pats masiškumas („mes atstovaujame tautai, o ne siauriems partiniams interesams“), tas pats savęs priešpastatymas egzistuojančioms politinėms struktūroms, „elitui“, ta pati orientacija į apskritai politiškai neaktyvius ir neišprususius asmenis.
Lietuvos mastu tokių užuomazgų lyg ir yra, bet bent jau kol kas trūksta lyderio. Tuo tarpu trumpizmas JAV idealiai atitinka visus Arendt aprašytus totalitarinio judėjimo požymius. J. Corbyn'as Jungtinėje Karalystėje irgi buvo kažką panašaus užkūręs, bet, panašu, kad ten viskas jau sėkmingai užsilenkė.
Šiek tiek džiugina tai, kad, kaip pastebi ir pati Arendt, totalitariniai judėjimai toli gražu ne visada tampa totalitariniais režimais. Kartais jie tiesiog nesugeba paimti valdžios, kaip nutiko tarpukario Prancūzijoje, kartais paėmę valdžią jie tampa įprastomis autokratijomis (beveik visoje likusioje Europoje, nežinau, kiek tai paguodžianti perspektyva) – anot Arendt, totalitariniam režimui sukurti reikalingas mastas, kuris įmanomas tik didelėse valstybėse.
Nežinau, ar šitas nebūtinai iki galo rišlus mano rašinėlis kažkiek atsakė į tavo klausimus.
Rusijai labai norisi to blickrigo su ukrainiečiais.