Vilius wrote: ↑2018-07-17 22:13
Kažkur skaičiau, kad vidutiniškai nuo ~35 metų žmonės nustoja sekti naują muziką.. Kas mano atveju yra visiška tiesa - maždaug tuo metu pastebėjau, kad klausau beveik išimtinai vien senų dainų. Kas yra truputį liūdna, nes neabejoju, kad ir šiais laikais kažkas kažkur groja muziką, kuri man galėtų patikti - jei kažkaip papultų į mano ausiratį...
Paguoda tik tokia, kad su laiku Nirvana pradeda skambėti vis geriau
Ar pastebėjot kažką panašaus savo gyvenime?
Taip, iš dalies.
Berods V. Čerčilis yra išsireiškęs maždaug taip " Tas, kuris 20-ties ne revoliucionierius, tas neturi širdies, tas, kuris 40-ties ne konservatorius, neturi smegenų". Konteksto nežinau, bet nemanau, kad turėta omeny politinės pažiūros. Tokio amžiaus žmogus kaip asmenybė iš esmės jau susiformavęs, susiformavęs ir jo skonis, ir į visokias "naujoves" jis žiūri rezervuotai/atsargiai, t.y. "konservatyviai". Savaime aišku - visaip būna, bet daugeliui greičiausiai būna taip. Manau, kad aštrialiežuvis V. Čerčikis būtent tai turėjo galvoje.
Kažkokios atskiros grupės niekada nemėgau (o gal ir mėgau – nepamenu) - pirmoje eilėje duok man melodiją, a la baladę. Vienos grupės tas gabalas praeina, kitos - anas ir t.t. Patinka ir klasikinis melodingas "popsas" - ne visa klasika apskritai, o kokio kompozitoriaus simfonijos ar operos dalis ar arija. Pvz., šiandieninio klasiko Andrew Lloyd Webber operos nuo pradžios iki galo man buvę/nebuvę, nūda, bet atskiros arijos liuks. Taigi, pas tave tik Nirvana, pas mane melodija, bet tau "sunkiau", o man lengviau - išgirstu kažką "atitinkantį standartą" ir įtraukiu į sąrašą. Kad nuo 35 m. nustoja sekti tik muziką abejoju, pvz., grožinė literatūra - dabar perskaitinėju kažkada patikusias knygas, o kažką naują renkuosi retai. Aišku, išskyrus detektyvus – tie kaip ėjo, taip ir eina.