Sejanus wrote:
Svetimas wrote:
net toks smulkus klausimas "ar blogai vedžioti darželinukus su virve?" nėra paprastas, bet apie jį žmonės labai greitai ir lengvai nusprendžia emociškai.
Nesutiksiu. Manau, kad šis klausimas yra labai paprastas. Tiesiog atsakymasį jį gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių kuriomis darželinukas vedžiojamas, mūsų tikslų ir aišku asmeninio supratimo kas gerai, kas blogai.
Pasakei "priklausomai nuo aplinkybių", tarsi čia būtų koks vaikų žaidimas. Na, jei labiau naudingumo (utilitaristine) prasme šį kausimą vertinti, tai nėra jis toks labai paprastas. Šiame paveiksle veikia labai daug įvairių dalykų ir dalyvių. Yra ir draudimo bendrovė, kuri nori pasireklamuoti tuo, kad padovanojo specialiai pagamintas virves darželinukams. Yra valdžios atstovai, kuriems priekaištaujama, kad žūties keliuose statistikos rodikliai blogi ir jie nori kokią varnelę pasidėti ir painformuoti visuomenę, parodyti arba bent jau pasigirti, kad ir jie yra už saugų eismą ir kažką daro. Žurnalistams (kurie vaikystėje mokyklose rašydavo rašinius pagal programą) reikia arba jie patys nuoširdžiai nori (geriau, kad nuoširdžiai norėtų) kažką parašyti. Yra krūva žmonių, kurie tik ir laukia progos kokio nors delfio ar pan. komentaruose laisvalaikį praleisti ir pasinervinti.
Kažką panašaus apie aplinkybes pasakoju? Šilta ar nelabai?
Nesakau, kad tik tokiais vertinimais per naudingumo prizmę ir reikėtų užsiimti, nes tokių smulkių klausimų mus supa šimtai, tūkstančiai, milijonai jei ne milijardai. Gal tik noriu pasakyti, kad galbūt visuomenei būtų sveikiau, jei žmonės emociškai artintų tokius klausimus link "kokiu būdu užsirišti batų raištelius" klausimų lygio. Būtų sutaupoma visiems brangaus laiko ir nervų, nes mazgų mokslu aiškintųsi daugiau tie, kam tikrai tas įdomu ir aktualu. Nes man dažnai susidaro vaizdas, kad daugiausiai žiniaklaidos pagamina ir laiko tokiais klausimais atima emocinis išsiliejimas kur nors komentaruose. Iš ko gimsta naujos emocinės kaladėlės naujiems meno kūriniams.
O klausimas, kaip jau anksčiau sakiau, labai paprastas, kai emociškai iš lempos, kaip dažniausiai būna, šitas dalykas vertinamas. Gal yra ir kitokių labai lengvų ir paprastų vertinimo būdų. Bet gal tu šitoj vietoj kažką nuo savęs papasakosi.
Sejanus wrote:
Santykis į šitą vertybinį klausimą vienaip ir kitaip emociškai veikia. Tada galima daug tokių vertybinių santykių - klausimų - emocinių kaladėlių asociatyviai (esant tam tikrai nuotaikai) sudėti į eklektišką straipsnį, kuris neš tam tikrą jau bendresnį emocinį krūvį. Vieniems skaitytojams tas straipsnis emociškai rezonuos, o kitiems ne. O paskui kažkas dėl šito meninio kūrinio ginčysis kokiame nors forume.
Negaliu nesutikti, bet argi tas pats negalioja praktiškai bet kokiems straipsniams apie bet kokius vertybinius nesutarimus?
Yra vertybiniai straipsniai, kuriuos aš vertinu kaip meno kūrinius. Ir yra straipnių su tam tikrais loginiais ir faktiniais ryšiais ir struktūra, kuriuos aš galiu analizuoti ir suprasti. Anas straipsnis man kol kas atrodo kaip meno kūrinys, kurio aš nesuprantu. Mano protas konkrečiai ties tuo straipsniu buksuoja ir neturi, ką veikti. Todėl man sako: "Skipinam šitą dalyką ir einam užsiiminėti naudingesniais dalykais. Pasiklausyti muzikos, pagrafomaninti ką nors kokiam forume ar pan.".
Ai. Dar prisiminiau keletą tikrų dalykų iš savo gyvenimo.
Esu kelis kartus matęs gyvai Vilniuje, jog vedžioja darželinukus su paprastom virvėm (ne su tom dovanotom), bet man tas kažkodėl visiškai neužkliuvo. Net jei ta virvė gal ir buvo šiek tiek murzina (galima pasidžiaugti: žmonės turbūt ūkiški ir pinigus taupo). Man labiau į akį krito vaikų liemenės, kurios straipsnyje irgi buvo paminėtos. Aš asmeniškai manau, kad liemenės yra labai puiku ir gerai. Jeigu būčiau auklėtojas tai turbūt net iš savo pinigų nupirkčiau ir padovanočiau savo auklėjamiems vaikams. Jei ir nenešiotų, tai bent galėtų kokiais markeriais apipiešti ir lipdukais aplipdyti. Taip smarkiai man patinka ryškios, šviesą gerai atspindinčios liemenės ar pan., kai kalba pasisuka apie vaikščiojimą gatvėse žmonių, kuriems ugdoma atsakomybė. Kai dalis tų vaikų šiek tiek paugs, tai spėju, jog pagal "tikrų bachūrų" supratimą greičiausiai tie bus laikomi kietesniais ir nemamyčiukais, kurie greičiau tas liemenes nusiims ir nebenešios.
Dar ta proga prisiminiau ir papasakosiu tikrą, man nutikusį, nuotykį, dėl ko turbūt mano smegenims patinka liemenės ir iš karto duoda joms pliusus vertybinėse diskusijose.
Prieš kelis metus tamsų vėlyvą, kai naktys yra ilgesnės, vakarą buvau pakliuvęs į autoavariją. Nes automobilio, kuriuo važiavau, priekyje važiuojamojoje dalyje staiga prieš automobilio šviesas iš patamsių išdygo tamsiais drabužiais apsirengęs (be jokio prožektoriaus ar pan.) įkaušęs pilietis. Ėjo tas pilietis iš vieno kaimo į kitą kaimą berods namo (pagal vėlesnius to piliečio liudijimus) asfaltu (ne kelkraščiu), nes jam turbūt eiti asfaltu patogiau. Tam piliečiui matyt atrodė, kad jei jis mato automobilio šviesas, tai kiti išoriniai sąmoningi agentai mato ir jį. Todėl automobilio vairuotojui teko fast thinking automatikos režime manevruoti, kad to piliečio nepartrenktų. Automobilio suvaldyti nepavyko, dėl ko automobilis vertėsi ir buvo sumaitotas (iš dalies gerai, kad apdraustas), o man teko atsidurti rajoninėje ligoninėje, kurioje traumatologinio gydytojai džiaugėsi, kad, valio, šį kartą pas juos atvežė ne kokį eilinį įkaušusį "pacientą", dėl kurio kaprizų budinčioms seselėms su juo reikės žaisti visą naktį. Kaip mums važiavusiems mašinoje vėliau paaiškino pareigūnai, pagal kelių eismo taisykles teisinga duotuoju atveju būtų buvę bandyti spausti stipriai automobilio stabdžius ir žiūrėti, kas bus. Bet labai tikėtina, kad tam piliečiui būtų pasibaigę daug liūdniau, nei iš tiesų pasibaigė mano nupasakotu atveju. Nežinau, ar gerai čia ar blogai gavosi, kad fast thinking automatika šitoj vietoj vairuotoją pavedė.
Dėl to, kai kas nors vertybinėse diskusijose bando supeikti liemenes, man įsijungia automatika jas apginti. Ir į liemenių ar kitokią saugumo propagandą žiūriu teigiamai. Kad tie, kuriems su atsakomybės ugdymu sunkiais sekėsi, išmoktų elgtis kaip atsakingi sąmoningi žmonės bent jau propagandos dėka. Pagalvojau, kad gal aš geriau iškeisčiau tokius įkaušusius piliečius į kokius kartais parėkiančius SJW, kuriems, aš, kažkodėl labai tikiuosi, rasčiau ką pasakyti, juos įtikinti, pagąsdinti ar kokias kitas kontrapriemones jau nebe fast thinking režime, jeigu būčiau šalia.