Vat nuėjau (iki virtuvės, aišku - nes kur gi daugiau ), ir paklausiau. Sakė "pats faktas, kad kažką nusprendi - nenervina. Bet kartais nusprendi neteisingai, tai tada nervina". (Dėl šventos ramybės nepaklausiau, ką reiškia "teisingai", nes į tokį minų lauką dėl jūsų tikrai nelysiu). Tai va, o mane nervina kiekvienas kartas, kai žmona nusprendžia už mane - net (ypač?), jei būna teisi. Tai matyt, mes šiuo klausimu esame.. Well.. Nelygūs.
Kažin, ar pats drįstum savo antros pusės to paklausti? Gal net nustebtum dėl atsakymo..
Nežinau, sunku pasakyti, ką ir kaip daryčiau, jei su savo dabartine patirtimi galėčiau grįžti į jaunystę, ir svarbius sprendimus priimti iš naujo. Nemanau, kad kažką kitaip sakyčiau prie altoriaus.. Bet dėl sąlygų tikrai pasiderėčiau žymiai strategiškiau.Stormas wrote: ↑2021-05-08 13:11Beje kalbant apie autonomija, tai jei jos tau taip norisi tai gal nereikėjo sakyti taip prie altoriaus? Ir vaikų gimdytis, bendros buities kurtis, etc. Aišku visada gali ir pats pagadinti tą santuokos institutą kuris ir taip pasak tavęs jau labai pagadintas ir išsiskirti. Tada tai jau susigrąžinsi autonomiją pilnai į savo rankas
Ir skyrybos tikrai negali atsukti laiko atgal - aš tik ateityje būčiau tas netikėlis, kuris nesugebėjo užauginti savo vaikų. Tai ačiū, bet čia turbūt blogiausias variantas iš visų galimų.
Be abejo, kažkiek atsisakai. Bet mainais už tai gauni teisę dėlioti visos šeimos gyvenimą iš dalies kaip nori tu.. Pagalvojau, ar nebus taip, kad tu truputį per lengvai atsisakei pirmos dalies, ir truputį per silpnai pasiderėjai dėl antrosios?
Nu čia toks neįmanomas uždavinys.. Jei paklausčiau žmonos, turbūt sakytų - aišku, kad taip. Bet aš nuoširdžiai irgi sakyčiau panašiai.. Manau, abu ariam pakankamai, laiko sau turim tikrai nedaug. Tai turbūt prisidedam panašiai - tik skirtingose srityse.
Man atrodo tu per drąsiai darai prielaidą, kad vyrai (arba - aš konkrečiai), jei nejaustų žmonos spaudimo, by default visą laiką iššvaistytų tuščiai.. Bet ar tikrai taip yra? Kodėl manai, kad vyrai negali jausti panašaus pareigos jausmo kaip moterys? Man tai atrodo, kad vyrai tiesiog linkę dėl šeimos daryti kitus dalykus, nei moterys nori, kad jie darytų.. Tai čia viskas vėl susiveda į autonomiją - kiek tu turi teisės pats spręsti, ką dėl šeimos daryti tau yra svarbiausia tuo momentu.
Kažkaip labai jau skūpiai ir kūrybiškai interpretavai tą dalį apie sunkius ir bjaurius darbus..
Ok, kad jau prakalbom apie šiukšles, mano atveju šitas reikalas yra organizuotas taip. Nuo virtuvės iki kiemo konteinerio (keliolika metrų aplink namą) šiukšlių maišiukus neša dažniausiai žmona arba vaikai - aš tik kartais, jei vis tiek einu į tą pusę. Toliau 2-3 kartus per savaitę nuo kiemo konteinerio iki didžiojo gatvės konteinerio (pasak Google maps 350 metrų į vieną pusę) aš vežu šiukšles karučiu. Jei reikia pavalyt konteinerį, ar ten pasmulkinti kažkokias nestandartines atliekas, tai čia irgi mano reikalai.. Man atrodo, gana teisingas darbo pasidalinimas - visi gauna prisidėti pagal išgales.. Ar ne?
Bet pointas čia yra, kad aš pats nusprendžiau ir kaip tas darbas turi būti paskirstytas, ir kaip/kada man daryti savo dalis, ir aš nusprendžiu kokie švaros standartai yra Ok mūsų namuose (nes turbūt ir pats pastebėjai, kad vaikai yra linkę didinti visatos entropiją kiek daugiau, nei reikalauja termodinamikos dėsniai).
Eik jau.. Niekad nepagalvojai, kad "skelti bobai antausį" toli gražu nėra vienintelis būdas, kad iš jos gautum, ko nori? Gal sakau, rimtai pabandyk tiesiog pakalbėti su savo žmona..
Esam abu valę tūlikus. Nei vienam nepatiko, tai pasamdėm moteriškę, kuri tą ir kai kuriuos kitus darbus padaro už mus. Nesitikėjai šito siužeto posūkio, ane?
Kai aš perku duoną su žmona, tai ji būna prie kasos, o aš laukiu mašinoje.. Nes vėlgi, darbo pasidalinimas - ji perka, aš vairuoju mašiną, ir tempiu maišus iki virtuvės. Taip, tokį pasidalinimą (bandymų ir klaidų metodu) irgi sugalvojau aš. Despotas, ane?