Na, to Rawlso eksperimento esmė, man regis, yra savo ateities nenuspėjamumas, nežinai ar pataikysi į grupę, istoriškai turėjusią daugiau, ar mažiau galios. Tada, jei rimtai svarstant, prireikia įsivaizduoti, kaip su kitokiais nei tu elgiasi pasaulis etc.Svetimas wrote: ↑2021-10-09 13:14Kaip su žmogumi. Turinčiu tam tikrą individualų savitumą, žinoma.
Dėl įvairių kvotų, kur buvo kažkiek užkabinta ir kitose temose. Aš pats dažniausiai gana kreivokai žiūriu į visas tas naujoviškas kvotas (moterims, juodaodžiams ir pan.). Greičiausiai, nesant tam tikrai natūraliai susiformavusiai kultūrai ir supratimui visuomenėje, kvotos duoda bereikalingą priešingą efektą ir pasipriešinimą tam.
Eksperimento trūkumas tas, kad tektų kažkaip apsispręsti dėl istorijos: kiek mėginant sugyventi potencialioje ateityje turim atsižvelgti, kad pvz. vienas gimsta žydas, kitas NKVD'istų šeimoje auga ir jam prikaišiojama dėl šeimos nuodėmių, trečias gėjus, ketvirto individualų savitumą apsprendžia dar kokios nuo jo nepriklausomos savybės. Istorija ir komplikuoja situaciją, nes norisi viską supaprastintai atitaisyti kvotomis ar kokiomis kompensacijomis, sutinku, kad tai ne išeitis.
Bet tebūnie, ignoruojam istoriją. Tai toliau tempiant viską prie to nelemto Rawlso, ir toliau nuo šiandienos kultūrinių karų apkasų. Sakykim, kad mes nieko nežinom. Kokios tada bendrabūvio normos, pačios minimaliausios, jums atrodo esminės? Kol kas užfiksavau tik žodžio ir raiškos laisvę. "Elgtis kaip su žmogum", t. y. Kanto žvaigždėtu dangum vadovautis?