Stormas wrote: ↑2020-04-01 04:58
Vilius kitoje temoje pakalbėjo apie "baltą melą", tai prisiminiau vieną filmą kuris man uždavė labai sunku moralinį klausimą į kuri nesugebėjau atsakyti. Filmo pavadinimas yra "Gone Baby Gone" ir rekomenduočiau jį pažėti. Nes jei skaitysit spoiler tai be warned, tai yra labai supaprastina versija kurios gal net nesuprasit. Geriau tiesiog įsijunkit ir pažėkit filmą, nu tikrai geras filmas, nesigailėsit(tikiuos)
- [+] show hidden text
- Filme dingsta maža 3 m. mergaitė, iš tokios tarkime "socialiai remtinos" šeimos, kur na sakykim motina itin liberaliai žiūri į vaikų auginimą. Na jos ten ilgai ieško, kol paaiškėja jog pagrobėjai yra policijos viršininkas, paskatintas kito policininko kuris yra tos motinos pusbrolis ar pan.(nebepamenu), nes nu matė kad ten nelabai rūpinasi ta mergaite ta motina. Tai protagonistas gale filmo pamato kad ta mergaitė yra pas tą policijos viršininką ir turi išspręst moralinę dilemą:
a) priduoti policijos viršininką kuris yra jau metuose ir pasiųsti į belangę už mergaites pagrobimą, nors ir jis būtų suteikęs jei greičiausiai geresnį gyvenimą ir galimybes jame. Ir atiduoti motinai kuri na vis dėl to yra jos motina ir na myli ta mergaitę, kad ir nesugeba jos augint normaliai
b) ar palikti viską kaip yra ir pameluoti motinai kad jos nerado taip jei suteikiant sielvartą, bet galimai mergaitei geresnį gyvenimą
Šiaip ilgai galvojęs turbūt rinkčiausi b) variantą, ir gerovę(ir tema iš pradžių buvau pavadinęs tiesa vs teisingumas, tai ta gerovė tam tikru vertinimu galėtų būti teisingumas). O ką jūs rinktumėtės ?
Dėkui, Stormai, už temą ir rekomendaciją.
Vakar pažiūrėjau tą filmą. Man, asmeniškai, visai nieko. Nesigailiu pažiūrėjęs.
Pritariu - spoileris mažai ką sako apie filmą.
Kas dėl tavo, Stormai, užduotos moralinės dilemos, tai gan įdomus klausimas. Šiaip, aišku filme kai kuriose situacijose trūksta tikroviškumo. Kai kur specialiai "paspausta" taip, kad žiūrovams atrodytų patrauklesnis b) variantas, dilema atrodytų sudėtingesnė. Bet nenurašau filmo dėl kitų dalykų. Per daug nesigilinant į visokius sąlyginius netikroviškumus filme, kurių tokio pobūdžio filmuose sunku išvengti, kai kur neskanias manipuliacijas žiūrovų emocijomis, yra apie ką pagalvoti.
Aš tai, asmeniškai, turbūt būčiau už a) variantą. Šiaip man šiek tiek užkliuvo, kaip gan nevykusiai a) variantas realizavosi filme. Man atrodo, kad a) variantas, jei protagonistas būtų labiau pasistengęs, galėjo būti išvairuotas geriau, kūrybingiau ir galėjo būti didesnė pamoka motinai. Dar mane subiesino protagonisto merginos "pozicija".
Dėl to, jog "b) variantas - gerovė" nebūčiau toks tikras. Statyti gerovę ant melo nėra geras dalykas. Gan neretai yla išlenda iš maišo ir nesunkiai sugriauna tą ant melo pastatytą "gerovę". Net ir filme matosi, kad ta ant melo pastatyta "gerovė mergaitei" realiai pakenkė kitų žmonių gerovei (mirė keli žmonės), net jei tariamai ir atmestume tą variantą, jog tiesa galiausiai nebūtų anksčiau ar vėliau išaiškėjusi (kas, kaip jau sakiau, realistiškai dėl įvairių priežasčių sunkiai tikėtina). Beje, tiesa filme kažkuria prasme irgi išaiškėjo išlindus motinos ir pan. melui.
------------------------------------
O šiaip apskritai "tiesa" vs "gerovė" moralinės dilemos pačiose įvairiausiose situacijose gali būti įdomios.
Beje, šią savaitę klausiausi Sam Harris ir Bret Weinstein diskusijos, kurioje kaip tyčia tarp kitų temų (nors diskusijos pabaigoje didžiąją dalį gan nerezultatyviai ir man šiek tiek juokingai kapojosi dėl determinizmo ir laisvos valios temos) jie kalbėjo ir apie
melavimą vaikams. Sam Harris bekalbant apie jo itin teisuolišką nemelavimo poziciją vaikų auklėjime man iš kart mityse iššoko stereotipinis pavyzdys/klausimas dėl melavimo vaikams apie Kalėdų senį. Nors nebepamenu, ar Sam Harris buvo kažkaip pasisakęs dėl šio stereotipinio klausimo savo "Lying" knygoje.
O Bret Weinstein paminėta "žaidybinė" vaikų auklėjimo pozicija nevengianti melavimo "dėl vaiko gerovės" žiaurios tikrovės akivaizdoje man priminė "Life Is Beautiful" (
wiki,
imdb) filmą (abejoju, kad kas nors dar nėra matęs). Ten tėtis žydas savo sūnui melavo įvairių juos ištikusių holokausto įvykių, koncentracijos stovyklos ir pan. kontekste, jog tai, kas vyksta aplinkui ir su jais, yra tam tikras žaidimas. Savaip kažkuo įspūdingas ir ironiškas filmas, nors ir kaip bebūtų keista ir neįtikėtina, jog naivuolis sūnus nesusiejo aplinkui vykstančių įvykių ir neišrišo savo tėtės melo.
Šiaip žaidybinė vaikų auklėjimo pozicija žiaurios tiesos akivaizdoje man kažkuo labai patraukli. Manau daugelyje situacijų yra įmanoma gan kūrybingai ir be melo (t.y. ne tokiu melu kaip "Life Is Beautiful" filme) pristatyti tikrovę švelniau netraumuojančiai ar net pamokančiai su paslėptos tiesos skraiste, tik reikia paieškoti vertų dėmesio būdų.
Ai, ir dar man atrodo, kad tam tikras tiesos neatskleidimas kai kuriais atvejais, nėra tas pats kas sąmoningas melas ir prie tam tikrų aplinkybių tokį dalyką vertinu švelniau nei tiesioginį melą "sąmoningą netiesos sakymą" (beje, filosofai yra gerokai šitoje vietoj prianalizavę ir prigalvoję N viskokių skirtingų melo ar pan. rūšių/tipų, pvz.,
bullshit). Sakyčiau, jog kai kuriais atvejais tiesos neišdavimas, nepasakymas (t.y. nebandymas atskleisti tiesą bukai, vien tik tam, kad ją atskleisti, nes neva "tiesa" yra gėris savaime) galėtų būti kaip savotiška bausmė blogiukams ar durniams, kurie tos tiesos nenusipelno, arba jei jie patys nededa pastangų išsiaiškinti tiesą (tai tiek jie tos tiesos ir verti, jei dėl jos nesistengia).