Apie blogį kaip gėrio trūkumą
Posted: 2020-04-12 19:59
Kažkaip sugalvojau pasidalinti vieno pažįstamo žmogaus kažkada parašyta savotiška analize tam tikros urban-fantazijos, kaip tariamas studentas Einšteinas universiteto profesoriui „įrodė", kad egzistuoja Dievas.
Gal kas tik šiaip paskaitys tą tekstą, kuris, bent jau mano akimis, atrodo gan daugiasluoksnis ir nevienareikšmis. Su daugiau nei vienu didaktikos ir paslėpto komiškumo sluoksniu. Ir ne į vienus kuriuos nors vartus, kaip galbūt kam nors gali pasirodyti.
O gal net kažką sugundys kažkokiam feedback'ui į tai, ar net įdomesniam nuomonių apsikeitimui.
Pati analizė rėmėsi konkrečiu kažkurios minėtos angliškos urban-fantazijos versijos vertimo į lietuvių kalbą tekstu. Tačiau konkrečios veikiančios nuorodos į tą originalų lietuviško vertimo tekstą man jau nebepavyko išrišti.
Pavyko rasti tik tam tikrą kitą lietuviško teksto variantą: Profesorius ir studentas: Yra Dievas ar nėra?.
O šiaip plačiau angliškai apie pačią urban-fantaziją galima pasiskaityti https://www.snopes.com/fact-check/false ... -professor .
Taigi, žemiau savotiška analizė "Ar blogis egzistuoja?".
-------------------------------------------------------------------------------------------------
Dabar permąstykime dialogą tarp profesoriaus ir studento. Kai kur ta istorija buvo stipriai redaguota, o paaiškinimai pateikti skliausteliuose.
Dialogas su jaunu tikinčiuoju (ilgesnė versija)
Filosofijos profesorius savo studentams iškėlė pagal Eutifrijaus dilemą suformuluotą klausimą: ar tikrai dievas sukūrė viską, kas egzistuoja? Vienas studentas atsiliepia: „Taip, žinoma!" („Drąsiai" išmetėme, nes filosofinėje diskusijoje visiškai nereikia jokios drąsos nesutikti su keliama teze. Civilizuotas nuomonių nesutapimas yra sveikintinas. Besąlygiškas sutikimas su bet kokiu klausimu ar argumentu yra filosofijos mirtis, o nesutikimas yra jos gyvasties syvai.)
„Dievas sukūrė viską?" -- perklausė profesorius. „Taip," -- atsiliepė studentas. („Sere" buvo irgi išmestas, nes joks XXI a. universiteto studentas į profesorių nesikreipia „sere". Tas kreipinys tik parodo, jog kad ir kas sukūrė tą infantilišką originaliąją istoriją, niekuomet nėjo į universitetą. Dar papildyčiau, kad žodžio „sere" vartojimas tame kontekste viso labo tėra pretenzija į pagarbą; savo esme tai pasyviai agresyvus elgesys, ir kaip toks -- visiškai netoleruotinas diskusijoje.)
Tuomet profesorius tarė: „Taigi žiūrėkite, tuomet yra loginis galvosūkis: jei Dievas sukūrė viską, tuomet Dievas sukūrė ir blogį, o pagal principą, kad mus apibrėžia mūsų daromi darbai, tuomet išplaukia, kad Dievas yra blogas."
Studentas tyliai įsiuto pajautęs, kad jo pasaulėžiūra „atakuojama". Jis pradėjo projektuoti savo menkavertiškumo jausmą į profesorių, ir galvoti, kad anas patiria didelį piktdžiugos jausmą taip „negarbingai" elgdamasis.
Studentas tuomet paklausė: „Ar galiu užduoti klausimą, profesoriau?".
„Be jokios abejonės!" -- atsiliepė profesorius -- „Tai juk filosofinio diskurso esmė." (Originalios istorijos autoriaus universitetinė-seminarinė patirtis aiškiai gana menka. Teologijos ar filosofijos kurso paskirtis yra skatinti diskusijas ir mąstymą plačiąja prasme.)
Studentas: „Ar yra toks dalykas kaip karštis?"
Profesorius: „Be abejo."
Studentas: „Ar yra toks dalykas kaip šaltis?"
Profesorius: „Be jokios abejonės, kad yra."
Studentas: „Ne, nėra!"
Profesorius nesivaipo ir nesirauko ir jo reakcija nesusijusi su kokia kita emocija, o tik smalsumu. Kaip ten bebūtų, jis girdėjo alogiškus argumentus daugiau metų nei studentas yra gimęs. (Troškimas nuvalyti „savim patenkintą vypsnį" nuo profesoriaus veido yra viso labo tik dar viena menkai sugebančio apginti savo argumentą tikinčiojo menkavertiškumo projekcija.)
Studentas tęsia: „Galite turėti daug karščio, netgi dar daugiau karščio, super-karščio, mega-karščio, karščio iki baltumo, mažai karščio, arba išvis jokio karščio, bet negalite turėti šalčio. Galima pasiekti -273 laipsnius ir toliau nėra kur eiti. Nėra tokio dalyko kaip šaltis, nes priešingu atveju būtų galima turėti šaltį didesnį nei 273 laipsniai žemiau nulio. Matote, dėstytojau, „šaltis" viso labo tėra žodis, kuriuo mes apibūdiname karščio stoką. Mes negalime matuoti šalčio. Karštį matuoti galime šilumos vienetais, nes karštis yra energija. Šaltis yra priešingas karščiui dalykas, tiesiog karščio trūkumas."
Profesorius pavargusiai linkčioja galvą, svarstydamas kiek kartų gyvenime jis yra girdėjęs šią ydingą minčių eigą. Šimtą kartų? Du šimtus? Tuomet perklausia: „Ar prisimenate vadovėlio skyrių, kuriame kalbama apie semantines klaidas?".
Studentas žiūri sutrikęs, it subartas šuo.
Profesorius toliau tęsia: „Nagi trumpai apibendrinkime. Tiek „šaltis", tiek „karštis" yra subjektyvūs terminai. Tai yra būtent tai, ką filosofas Džonas Lokas teisingai vadina „antrinėmis savybėmis". Antrinės savybės apibūdina, kaip žmonės junta kažkokį konkretų fenomeną. Šiuo atveju, šios antrinės savybės apibūdina, kaip žmonės jaučia molekulių judėjimą. Terminai „karštis" ir „šaltis" nusako žmogaus nervų sistemos ir aplinkoje esančių skirtingą kinetinę energiją turinčių molekulių sąveiką. Taigi ką mes iš tikro turime yra temperatūra. O žodžiai „karštis" ir „šaltis" viso labo subjektyviai apibūdina mūsų patirtį.
Taigi visas tamstos argumentas yra apgaulingas. Jūs neįrodėte, kad šaltis neegzistuoja, ar kad šaltis egzistuoja be jokio ontologinio statuso. Ką jūs padarėte, tai įrodėte, kad „šaltis" yra subjektyvus terminas. Betgi atimkime subjektyvią koncepciją ir dalykas-pats-savaime -- temperatūra, kurią mes apibūdiname kaip „šaltą" -- vis viena lieka. Pašalinę terminą, kuriuo aprašome fenomeną, mes nepašaliname pačio fenomeno."
Gerokai sutrikęs studentas bando tęsti: „Emm... Gerai.... Na, bet yra toks dalykas kaip tamsa, profesoriau?"
Profesorius atsiliepia: „Tamsta vėl bandote daryti tą pačią loginę klaidą, tik su skirtingu antrinių savybių rinkiniu."
Studentas: „Taigi sakote, kad toks dalykas kaip tamsa yra?"
Profesorius: „Ką aš sakau, tai kad jūs bandote kartoti absoliučiai tą pačią klaidą. „Tamsa" egzistuoja kaip antrinė savybė."
Studentas: „Jūs vėl klystate. Tamsa nėra kažkas, tai kažko trūkumas. Galite turėti menką šviesą, normalią šviesą, ryškią šviesą, mirkčiojančią šviesą, bet jei neturite jokios šviesos, tuomet neturite nieko, ir tai vadiname tamsa, tiesa? Juk taip mes apibrėžiame tą žodį. O realybėje, tamsos nėra. Jei ji būtų, mes galėtume tamsą padaryti dar tamsesne, o jūs man galėtume duoti stiklainį tamsos. Ar galite man duoti stiklainį tamsos, profesoriau?"
Profesorius: „Žinoma. Iškart po to, kai man duosite stiklainį šviesos. O jei rimčiau, „šviesus" ir „tamsus" vėlgi yra subjektyvūs terminai, kuriais mes, žmonės, apibūdiname stebimą fotonų srautą. Fotonai egzistuoja, o žodžiai „šviesa" ir „tamsa", pasikartosiu, yra viso labo antrinės savybės, kurios apibūdina žmogaus nervų sistemos ir aplinkoje esančių fotonų sąveiką. Ir vėlgi pastebėkime, kad subjektyvaus termino pašalinimas nepašalina pačio fenomeno -- fotonų. Niekas nepasikeičia. Jei mums, žmonėms, atrodo, kad „X skaičius fotonų" yra „tamsa" (katės veikiausiai pasakytų „o man pakankamai šviesu"), tas fotonų skaičius egzistuoja ir liks egzistuoti, net jei atmesime žodį „tamsa".
Ar jau supratote?"
Studentas spokso akivaizdžiai nesupratęs. Visa savo povyza primindamas trečiametį, bandantį susivokti kvantinėje fizikoje.
Profesorius: „Matau, kad vis dar nesuprantate, kur slypi tamstos argumento klaida. Na, betgi tęsiame; galbūt sugebėsite tą klaidą suvokti."
Studentas: „Emm... Na, jūs žaidžiate su dualumo prielaida."
Profesorius: „Tiesą sakant, aš šitai paneigiau jau du kartus, bet prašau tęsti."
Studentas: „Na, jūs darote prielaidą, pavyzdžiui, kad yra geras Dievas ir blogas Dievas. Jūs žiūrite į Dievą kaip į kažką baigtinio, kažką, ką mes galime matuoti ar apibūdinti."
Profesorius: „Atsargiai, atsargiai. Jei norite patalpinti Dievą už mąstymo, logikos, mokslo ar kalbos ribų, ir padaryti jį „neišmatuojamu", tuomet jums teliks tik jūsų paties susikurta paslaptis. Trumpai šnekant, Dievo patalpinimas už ratio ribų niekaip neišsprendžia problemos, mat tokiu atveju negalite jo pavadinti „moraliu" irgi. Jūs apskritai niekaip ir jokiu būdu tuomet negalite jo apibūdinti. Apskritai nieko negalite pasakyti apie kažką, ką jūs pats tik ką apibūdinote kaip už proto ribų, išskyrus tai, kad bet koks už proto ribų esančiam objektui pritaikytas terminas yra nekoherentiškas, netikslus. Tamstos sprendimas primena bandymą gydyti pleiskanas nukertant galvą."
Studentas sunkiai nuryja seiles ir tęsia, visiškai nesupratęs, kas jam tik ką buvo paaiškinta: „Sere, mokslas net negali paaiškinti minties. Jis remiasi elektra, magnetizmu, bet niekada minčių nėra matęs, o tuo labiau niekada to nepaaiškino."
Profesorius: „Jūs tik ką pasakėte, kad mokslas negali paaiškinti minties. Net nesu visiškai tikras, ką turite omenyje. Spėju, kad norėjote pasakyti, jog neuromoksle vis dar esama daug paslapčių. Sutinkate?"
Studentas: „Taip."
Profesorius: „Na, o dabar tęsiant ta pačia vaga, mes priimame, kad tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, mintys, elektra, magnetizmas yra, egzistuoja, nors mes jų niekada nesame matę?"
Studentas: „Taip!"
Profesorius: „Prisiminkite vadovėlio skyrių, kuriame kalbama apie klaidingas prielaidas. Atsiverskite „Kategorijų klaidos" paragrafą. Tuomet pamatysite, kad kategorijos klaida atsiranda tuomet, kai bandoma netinkamu matu apibūdinti dydį. Pavyzdžiui, kai klausiama, kokios spalvos yra garsas... Prašymas tiesiogiai „pamatyti" magnetizmą (o ne jo efektus) yra ta pati kategorijos klaida. Tačiau yra ir kita klaida, kurią jūs darote: jūs darote prielaidą, kad empiricizmas -- ar net visas mokslas -- pagrįstas vien tik stebėjimais, kurie vyksta „realiame laike". Tai netiesa. Rega nėra vienintelis būdas pažinti pasaulį, anei mokslas studijuoja vien tik tuos dalykus, į kuriuos mes galime žiūrėti. Fenomeno aptikimui galima pritaikyti ir kitus pojūčius, o taip pat mes galime tirti fenomenų keliamus efektus aplinkoje.
Dar daugiau, jūs bandote daryti eilinę klaidingą prielaidą, jog tai, kad mokslas yra neišbaigtas, kad jis kol kas kai kurių dalykų negali paaiškinti, kažkokiu būdu automatiškai turėtų implikuoti, kad tamstos teistinis teiginys yra teisingas. Taigi jums taip pat derėtų peržiūrėti ir skyrių „Argumentavimas iš nežinojimo".
Ar turite ką pridurti?"
Studentas beveik nesutrikęs tęsia (storas nežinojimo skydas jį sėkmingai saugo, o gilintis jis niekada ir nematė reikalo): „Emm... taigi žiūrėti į mirtį kaip į gyvenimo priešingybę reiškia nesuprasti to fakto, kad mirtis pati savaime egzistuoti negali. Taigi mirtis nėra gyvenimo priešingybė, o tiesiog jo stoka."
Profesorius: „Jūs tiesiog įsimylėjęs šį ydingą antrinių savybių argumentą, ar ne? Jūs vėl painiojate antrinę savybę su pačiu fenomenu. „Mirtis" ir „gyvenimas" yra viso labo subjektyvūs terminai, kuriais mes aprašome kur kas bendresnį biologijos fenomeną. Aptariamas fenomenas egzistuoja. Biologinės formos egzistuoja įvairiose būsenose. Atmetus vieną subjektyvų terminą, niekaip nepašalina mirties egzistavimo.".
Visiškai neimdamas į galvą, studentas užsispyrėliškai klausia: „Taigi yra toks dalykas kaip amoralumas?"
Profesorius jau beveik pasiekė savo kantrybės ribas ir, pajutęs bebundantį galvos skausmą, suskato stalčiuje žvejoti aspirino pakelį: „Tikiuosi, jūs nesiruošiate vėl painioti antrinės savybės ir atributo? Prašau... ką aš turiu padaryti, kad pagaliau suprastumėte, apie ką šneku?"
Studentas sau palaimingai varo toliau, kurstomas savo paties ideologijos ir visiškai neimdamas domėn, kas jam sakoma: „Matote, amoralumas yra viso labo tik moralės trūkumas. O neteisybė yra? Žinoma, kad ne. Neteisybė yra tik teisybės trūkumas. O blogis? Ar yra toks dalykas kaip blogis?" -- padaro pauzę -- „Blogis yra tik gėrio trūkumas!"
Profesorius: „Taigi tai reiškia, kad jei kažkas šiąnakt nužudys tamstos motiną, tuomet išeis, kad nieko nenutiko? Tiesiog name tuomet bus moralės trūkumas. Sekundėlę, visai pamiršau. Motina gi nemirs. Ji tik patirs gyvenimo trūkumą. Teisingai?"
Studentas: „Emm..."
Profesorius: „Panašu, kad pagaliau pradedate pastebėti, jog kažko tamstos argumente trūksta, ar ne? Taigi kartoju dar kartą, štai ko trūksta: jūs painiojate antrinę savybę -- subjektyvų terminą, kuriuo apibūdiname fenomeną -- su pačiu fenomenu. Tikiuosi, jūs tai jau esate girdėjęs?" -- auditorija prapliumpa juoku, bet profesorius mosteli ranka, duodamas ženklą visiems nusiraminti -- „Taigi aiškinu, kad „amoralumas" yra aprašomasis terminas tam tikram elgesiui. Žodžiai ir terminai yra antriniai, nes elgesys bet kuriuo atveju egzistuotų. Taigi pašalinęs žodį jūs nieko nepadarote, kad prapultų pats elgesys, kurį, visų pirma, tas žodis ir apibūdina. Taigi sakydamas „amoralumas" ar „amoralus" jūs nieko nepadarote, kad pašalintumėte amoralius ketinimus ar elgesį, ar problemas, kurias sukelia realiai egzistuojantys amoralūs ketinimai ar elgesys. Jūs tik pašalinate antrinį atributą, subjektyvų terminą.
O dabar pastebėkite, koks nesąžiningas tamstos argumentas dar vienoje plotmėje: jūs sakote, kad „moralumas" ar „amoralumas" egzistuoja patys savaime nepriklausomai nuo elgesio, bet „blogis" egzistuoja kaip elgesys. Blogis yra ketinimas padaryti žalą ir aktas, atliktas su būtent tokiu ketinimu.
Tarp kitko, o jūs tikrai teigiate, kad amoralumas ar blogis yra paprasčiausiai subjektyvios savybės?"
Studentas sunkiai nuryja seiles (sunkiai pakeldamas vieną po kito sekančius smūgius savo iškreiptai pasaulėjautai): „Ar esate stebėjęs evoliuciją savo paties akimis, profesoriau?"
Profesorius pasimasažuoja nosies tiltelį, bandydamas nuraminti beįsibujojantį galvos skausmą ir pasiruošia jau milijonąjį kartą gyvenime išgirsti „ar gali pamatyti vėją" argumentą.
Profesorius: „Koks įdomus posūkis šiame pašnekesyje. O aš galiu tamstą paraginti perskaityti Brofenbrenerio perspėjimą nediskutuoti tais klausimais, apie kuriuos visiškai nieko neišmanote? Tai parašyta jūsų vadovėlio pirmame puslapyje."
Studentas: „Betgi, profesoriau, kadangi niekas nėra stebėjęs evoliucijos veikimo ir net negali įrodyti, kad tai nuolatos vykstantis procesas, ar tik jūs nebandote įpiršti savo paties nuomonės kaip fakto? Argi tokiu būdu iš mokslininko netampate šventiku?"
Profesorius: „Įdomus netiesioginis pastebėjimas apie šventikus. Betgi palikime tai nuošalėje... Mes stebime evoliucijos vyksmą, nes tas procesas vyksta netgi dabartiniu momentu. O jūsų argumente implikuojama prielaida, kad stebėtojas turi „būti ten", idant galėtų pamatyti kaip veikia procesas. Be jokios abejonės, jūs suprantate, kad mes galime daryti išvadas apie procesus, analizuodami tų procesų ir fenomenų paliktus artefaktus? Tam tikra prasme, mes „esame ten", kai stebime tuos artefaktus.
Astronomija galėtų būti puikiu pavyzdžiu. Kaip mes žinome apie supernovas? Žinome, nes galime stebėti skirtingas supernovas skirtingose vystymosi stadijose, o jas stebime įvertindami jų paliktus artefaktus nakties danguje. Lygiai tas pats galioja bet kuriam istoriją tiriančiam mokslui. Jūsų klaida yra ta, kad jūs galvojate, jog mokslas yra „stebėjimas realiame laike". Jūs darote šiaudinę baidyklę iš mokslo. Vadovaujantis tamstos logika, medžiai negali augti. Ir iš tikro, kas yra matęs, kaip auga medis?
Mokslas remiasi ir tiesioginiais, ir netiesioginiais stebėjimais. Jei nuoseklumo dėlei jūsų paprašytume vadovautis savo paties pasiūlyta mintimi, tuomet turėtume sutikti, kad nėra jokių įrodymų, jog medžiai auga, ar kad formuojasi kalnai. Aš pats niekada nesu matęs medžio augančio; aš augimą matau tik etapais."
Studentas: „Betgi profesoriau! Jūs gi sakėte, kad mokslas yra stebimų fenomenų studija."
Profesorius: „Supraskite pagaliau. Mokslas yra daugiau nei vien stebėjimas realiu laiku. Mes taip pat stebime artefaktus ir gebame daryti išvadas. Betgi tęskite..."
Studentas paaiškinimą suvokia ne kažin ką daugiau, nei ožys suprastų matematinės analizės subtilybes, ir toliau spiriasi: „Ar galiu pateikti pavyzdį, ką turiu omenyje?"
Profesorius: „Žinoma."
Studentas: „Ar šioje auditorijoje yra bent vienas, kuris yra matęs orą, deguonį, molekules, ar profesoriaus smegenis?"
Auditorijoje pasigirsta krizenimas. Jaunasis krikščionis beda pirštu į profesorių ir retoriškai klausia: „Ar yra bent vienas, kuris yra girdėjęs profesoriaus smegenis, užuodęs profesoriaus smegenis ar, galų gale, palietęs profesoriaus smegenis? Niekas?" -- jaunuolis liūdnai papurto galvą -- „Panašu, kad nė vienas jokiais pojūčiais nėra pajutęs profesoriaus smegenų. Taigi vadovaudamasis empiriniu, stabiliu, moksliniu, pademonstruojamu protokolu, aš skelbiu, kad profesorius neturi smegenų!"
(Tuo ir pasibaigia visa perdėta apsimestinė studento pagarba. Akivaizdu, kad jo tikslas tėra tik šaipytis.)
Profesorius: „Šitaip gali pasirodyti tik sutinkant su iškastruotu tamstos siūlomu mokslo apibrėžimu. Džiaugiuosi, kad esate šioje auditorijoje. Tai reiškia, kad galiu padėti geriau suprasti, ką kritikuojate. Mokslas nėra vien tiesmukas „žiūrėjimas į daiktus". Mokslas yra empiriškas, bet taip pat ir racionalus. Mes darome išvadas, remdamiesi artefaktais, kuriuos matome, ir taip grįžtame prie fenomeno, kurio galbūt tiesiogiai nematome, pavyzdžiui, funkcionuojančių smegenų.
O viena išvada, kurią padariau stebėdamas šiandieninį tamstos elgesį, yra ta, kad jūs iššvaistėte pinigus pirkdamas savo logikos vadovėlį. Stipriai rekomenduoju, savo paties labui, tą vadovėlį atsiversti ir pradėti skaityti. Nuo pirmo puslapio."
Gal kas tik šiaip paskaitys tą tekstą, kuris, bent jau mano akimis, atrodo gan daugiasluoksnis ir nevienareikšmis. Su daugiau nei vienu didaktikos ir paslėpto komiškumo sluoksniu. Ir ne į vienus kuriuos nors vartus, kaip galbūt kam nors gali pasirodyti.
O gal net kažką sugundys kažkokiam feedback'ui į tai, ar net įdomesniam nuomonių apsikeitimui.
Pati analizė rėmėsi konkrečiu kažkurios minėtos angliškos urban-fantazijos versijos vertimo į lietuvių kalbą tekstu. Tačiau konkrečios veikiančios nuorodos į tą originalų lietuviško vertimo tekstą man jau nebepavyko išrišti.
Pavyko rasti tik tam tikrą kitą lietuviško teksto variantą: Profesorius ir studentas: Yra Dievas ar nėra?.
O šiaip plačiau angliškai apie pačią urban-fantaziją galima pasiskaityti https://www.snopes.com/fact-check/false ... -professor .
Taigi, žemiau savotiška analizė "Ar blogis egzistuoja?".
-------------------------------------------------------------------------------------------------
Dabar permąstykime dialogą tarp profesoriaus ir studento. Kai kur ta istorija buvo stipriai redaguota, o paaiškinimai pateikti skliausteliuose.
Dialogas su jaunu tikinčiuoju (ilgesnė versija)
Filosofijos profesorius savo studentams iškėlė pagal Eutifrijaus dilemą suformuluotą klausimą: ar tikrai dievas sukūrė viską, kas egzistuoja? Vienas studentas atsiliepia: „Taip, žinoma!" („Drąsiai" išmetėme, nes filosofinėje diskusijoje visiškai nereikia jokios drąsos nesutikti su keliama teze. Civilizuotas nuomonių nesutapimas yra sveikintinas. Besąlygiškas sutikimas su bet kokiu klausimu ar argumentu yra filosofijos mirtis, o nesutikimas yra jos gyvasties syvai.)
„Dievas sukūrė viską?" -- perklausė profesorius. „Taip," -- atsiliepė studentas. („Sere" buvo irgi išmestas, nes joks XXI a. universiteto studentas į profesorių nesikreipia „sere". Tas kreipinys tik parodo, jog kad ir kas sukūrė tą infantilišką originaliąją istoriją, niekuomet nėjo į universitetą. Dar papildyčiau, kad žodžio „sere" vartojimas tame kontekste viso labo tėra pretenzija į pagarbą; savo esme tai pasyviai agresyvus elgesys, ir kaip toks -- visiškai netoleruotinas diskusijoje.)
Tuomet profesorius tarė: „Taigi žiūrėkite, tuomet yra loginis galvosūkis: jei Dievas sukūrė viską, tuomet Dievas sukūrė ir blogį, o pagal principą, kad mus apibrėžia mūsų daromi darbai, tuomet išplaukia, kad Dievas yra blogas."
Studentas tyliai įsiuto pajautęs, kad jo pasaulėžiūra „atakuojama". Jis pradėjo projektuoti savo menkavertiškumo jausmą į profesorių, ir galvoti, kad anas patiria didelį piktdžiugos jausmą taip „negarbingai" elgdamasis.
Studentas tuomet paklausė: „Ar galiu užduoti klausimą, profesoriau?".
„Be jokios abejonės!" -- atsiliepė profesorius -- „Tai juk filosofinio diskurso esmė." (Originalios istorijos autoriaus universitetinė-seminarinė patirtis aiškiai gana menka. Teologijos ar filosofijos kurso paskirtis yra skatinti diskusijas ir mąstymą plačiąja prasme.)
Studentas: „Ar yra toks dalykas kaip karštis?"
Profesorius: „Be abejo."
Studentas: „Ar yra toks dalykas kaip šaltis?"
Profesorius: „Be jokios abejonės, kad yra."
Studentas: „Ne, nėra!"
Profesorius nesivaipo ir nesirauko ir jo reakcija nesusijusi su kokia kita emocija, o tik smalsumu. Kaip ten bebūtų, jis girdėjo alogiškus argumentus daugiau metų nei studentas yra gimęs. (Troškimas nuvalyti „savim patenkintą vypsnį" nuo profesoriaus veido yra viso labo tik dar viena menkai sugebančio apginti savo argumentą tikinčiojo menkavertiškumo projekcija.)
Studentas tęsia: „Galite turėti daug karščio, netgi dar daugiau karščio, super-karščio, mega-karščio, karščio iki baltumo, mažai karščio, arba išvis jokio karščio, bet negalite turėti šalčio. Galima pasiekti -273 laipsnius ir toliau nėra kur eiti. Nėra tokio dalyko kaip šaltis, nes priešingu atveju būtų galima turėti šaltį didesnį nei 273 laipsniai žemiau nulio. Matote, dėstytojau, „šaltis" viso labo tėra žodis, kuriuo mes apibūdiname karščio stoką. Mes negalime matuoti šalčio. Karštį matuoti galime šilumos vienetais, nes karštis yra energija. Šaltis yra priešingas karščiui dalykas, tiesiog karščio trūkumas."
Profesorius pavargusiai linkčioja galvą, svarstydamas kiek kartų gyvenime jis yra girdėjęs šią ydingą minčių eigą. Šimtą kartų? Du šimtus? Tuomet perklausia: „Ar prisimenate vadovėlio skyrių, kuriame kalbama apie semantines klaidas?".
Studentas žiūri sutrikęs, it subartas šuo.
Profesorius toliau tęsia: „Nagi trumpai apibendrinkime. Tiek „šaltis", tiek „karštis" yra subjektyvūs terminai. Tai yra būtent tai, ką filosofas Džonas Lokas teisingai vadina „antrinėmis savybėmis". Antrinės savybės apibūdina, kaip žmonės junta kažkokį konkretų fenomeną. Šiuo atveju, šios antrinės savybės apibūdina, kaip žmonės jaučia molekulių judėjimą. Terminai „karštis" ir „šaltis" nusako žmogaus nervų sistemos ir aplinkoje esančių skirtingą kinetinę energiją turinčių molekulių sąveiką. Taigi ką mes iš tikro turime yra temperatūra. O žodžiai „karštis" ir „šaltis" viso labo subjektyviai apibūdina mūsų patirtį.
Taigi visas tamstos argumentas yra apgaulingas. Jūs neįrodėte, kad šaltis neegzistuoja, ar kad šaltis egzistuoja be jokio ontologinio statuso. Ką jūs padarėte, tai įrodėte, kad „šaltis" yra subjektyvus terminas. Betgi atimkime subjektyvią koncepciją ir dalykas-pats-savaime -- temperatūra, kurią mes apibūdiname kaip „šaltą" -- vis viena lieka. Pašalinę terminą, kuriuo aprašome fenomeną, mes nepašaliname pačio fenomeno."
Gerokai sutrikęs studentas bando tęsti: „Emm... Gerai.... Na, bet yra toks dalykas kaip tamsa, profesoriau?"
Profesorius atsiliepia: „Tamsta vėl bandote daryti tą pačią loginę klaidą, tik su skirtingu antrinių savybių rinkiniu."
Studentas: „Taigi sakote, kad toks dalykas kaip tamsa yra?"
Profesorius: „Ką aš sakau, tai kad jūs bandote kartoti absoliučiai tą pačią klaidą. „Tamsa" egzistuoja kaip antrinė savybė."
Studentas: „Jūs vėl klystate. Tamsa nėra kažkas, tai kažko trūkumas. Galite turėti menką šviesą, normalią šviesą, ryškią šviesą, mirkčiojančią šviesą, bet jei neturite jokios šviesos, tuomet neturite nieko, ir tai vadiname tamsa, tiesa? Juk taip mes apibrėžiame tą žodį. O realybėje, tamsos nėra. Jei ji būtų, mes galėtume tamsą padaryti dar tamsesne, o jūs man galėtume duoti stiklainį tamsos. Ar galite man duoti stiklainį tamsos, profesoriau?"
Profesorius: „Žinoma. Iškart po to, kai man duosite stiklainį šviesos. O jei rimčiau, „šviesus" ir „tamsus" vėlgi yra subjektyvūs terminai, kuriais mes, žmonės, apibūdiname stebimą fotonų srautą. Fotonai egzistuoja, o žodžiai „šviesa" ir „tamsa", pasikartosiu, yra viso labo antrinės savybės, kurios apibūdina žmogaus nervų sistemos ir aplinkoje esančių fotonų sąveiką. Ir vėlgi pastebėkime, kad subjektyvaus termino pašalinimas nepašalina pačio fenomeno -- fotonų. Niekas nepasikeičia. Jei mums, žmonėms, atrodo, kad „X skaičius fotonų" yra „tamsa" (katės veikiausiai pasakytų „o man pakankamai šviesu"), tas fotonų skaičius egzistuoja ir liks egzistuoti, net jei atmesime žodį „tamsa".
Ar jau supratote?"
Studentas spokso akivaizdžiai nesupratęs. Visa savo povyza primindamas trečiametį, bandantį susivokti kvantinėje fizikoje.
Profesorius: „Matau, kad vis dar nesuprantate, kur slypi tamstos argumento klaida. Na, betgi tęsiame; galbūt sugebėsite tą klaidą suvokti."
Studentas: „Emm... Na, jūs žaidžiate su dualumo prielaida."
Profesorius: „Tiesą sakant, aš šitai paneigiau jau du kartus, bet prašau tęsti."
Studentas: „Na, jūs darote prielaidą, pavyzdžiui, kad yra geras Dievas ir blogas Dievas. Jūs žiūrite į Dievą kaip į kažką baigtinio, kažką, ką mes galime matuoti ar apibūdinti."
Profesorius: „Atsargiai, atsargiai. Jei norite patalpinti Dievą už mąstymo, logikos, mokslo ar kalbos ribų, ir padaryti jį „neišmatuojamu", tuomet jums teliks tik jūsų paties susikurta paslaptis. Trumpai šnekant, Dievo patalpinimas už ratio ribų niekaip neišsprendžia problemos, mat tokiu atveju negalite jo pavadinti „moraliu" irgi. Jūs apskritai niekaip ir jokiu būdu tuomet negalite jo apibūdinti. Apskritai nieko negalite pasakyti apie kažką, ką jūs pats tik ką apibūdinote kaip už proto ribų, išskyrus tai, kad bet koks už proto ribų esančiam objektui pritaikytas terminas yra nekoherentiškas, netikslus. Tamstos sprendimas primena bandymą gydyti pleiskanas nukertant galvą."
Studentas sunkiai nuryja seiles ir tęsia, visiškai nesupratęs, kas jam tik ką buvo paaiškinta: „Sere, mokslas net negali paaiškinti minties. Jis remiasi elektra, magnetizmu, bet niekada minčių nėra matęs, o tuo labiau niekada to nepaaiškino."
Profesorius: „Jūs tik ką pasakėte, kad mokslas negali paaiškinti minties. Net nesu visiškai tikras, ką turite omenyje. Spėju, kad norėjote pasakyti, jog neuromoksle vis dar esama daug paslapčių. Sutinkate?"
Studentas: „Taip."
Profesorius: „Na, o dabar tęsiant ta pačia vaga, mes priimame, kad tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, mintys, elektra, magnetizmas yra, egzistuoja, nors mes jų niekada nesame matę?"
Studentas: „Taip!"
Profesorius: „Prisiminkite vadovėlio skyrių, kuriame kalbama apie klaidingas prielaidas. Atsiverskite „Kategorijų klaidos" paragrafą. Tuomet pamatysite, kad kategorijos klaida atsiranda tuomet, kai bandoma netinkamu matu apibūdinti dydį. Pavyzdžiui, kai klausiama, kokios spalvos yra garsas... Prašymas tiesiogiai „pamatyti" magnetizmą (o ne jo efektus) yra ta pati kategorijos klaida. Tačiau yra ir kita klaida, kurią jūs darote: jūs darote prielaidą, kad empiricizmas -- ar net visas mokslas -- pagrįstas vien tik stebėjimais, kurie vyksta „realiame laike". Tai netiesa. Rega nėra vienintelis būdas pažinti pasaulį, anei mokslas studijuoja vien tik tuos dalykus, į kuriuos mes galime žiūrėti. Fenomeno aptikimui galima pritaikyti ir kitus pojūčius, o taip pat mes galime tirti fenomenų keliamus efektus aplinkoje.
Dar daugiau, jūs bandote daryti eilinę klaidingą prielaidą, jog tai, kad mokslas yra neišbaigtas, kad jis kol kas kai kurių dalykų negali paaiškinti, kažkokiu būdu automatiškai turėtų implikuoti, kad tamstos teistinis teiginys yra teisingas. Taigi jums taip pat derėtų peržiūrėti ir skyrių „Argumentavimas iš nežinojimo".
Ar turite ką pridurti?"
Studentas beveik nesutrikęs tęsia (storas nežinojimo skydas jį sėkmingai saugo, o gilintis jis niekada ir nematė reikalo): „Emm... taigi žiūrėti į mirtį kaip į gyvenimo priešingybę reiškia nesuprasti to fakto, kad mirtis pati savaime egzistuoti negali. Taigi mirtis nėra gyvenimo priešingybė, o tiesiog jo stoka."
Profesorius: „Jūs tiesiog įsimylėjęs šį ydingą antrinių savybių argumentą, ar ne? Jūs vėl painiojate antrinę savybę su pačiu fenomenu. „Mirtis" ir „gyvenimas" yra viso labo subjektyvūs terminai, kuriais mes aprašome kur kas bendresnį biologijos fenomeną. Aptariamas fenomenas egzistuoja. Biologinės formos egzistuoja įvairiose būsenose. Atmetus vieną subjektyvų terminą, niekaip nepašalina mirties egzistavimo.".
Visiškai neimdamas į galvą, studentas užsispyrėliškai klausia: „Taigi yra toks dalykas kaip amoralumas?"
Profesorius jau beveik pasiekė savo kantrybės ribas ir, pajutęs bebundantį galvos skausmą, suskato stalčiuje žvejoti aspirino pakelį: „Tikiuosi, jūs nesiruošiate vėl painioti antrinės savybės ir atributo? Prašau... ką aš turiu padaryti, kad pagaliau suprastumėte, apie ką šneku?"
Studentas sau palaimingai varo toliau, kurstomas savo paties ideologijos ir visiškai neimdamas domėn, kas jam sakoma: „Matote, amoralumas yra viso labo tik moralės trūkumas. O neteisybė yra? Žinoma, kad ne. Neteisybė yra tik teisybės trūkumas. O blogis? Ar yra toks dalykas kaip blogis?" -- padaro pauzę -- „Blogis yra tik gėrio trūkumas!"
Profesorius: „Taigi tai reiškia, kad jei kažkas šiąnakt nužudys tamstos motiną, tuomet išeis, kad nieko nenutiko? Tiesiog name tuomet bus moralės trūkumas. Sekundėlę, visai pamiršau. Motina gi nemirs. Ji tik patirs gyvenimo trūkumą. Teisingai?"
Studentas: „Emm..."
Profesorius: „Panašu, kad pagaliau pradedate pastebėti, jog kažko tamstos argumente trūksta, ar ne? Taigi kartoju dar kartą, štai ko trūksta: jūs painiojate antrinę savybę -- subjektyvų terminą, kuriuo apibūdiname fenomeną -- su pačiu fenomenu. Tikiuosi, jūs tai jau esate girdėjęs?" -- auditorija prapliumpa juoku, bet profesorius mosteli ranka, duodamas ženklą visiems nusiraminti -- „Taigi aiškinu, kad „amoralumas" yra aprašomasis terminas tam tikram elgesiui. Žodžiai ir terminai yra antriniai, nes elgesys bet kuriuo atveju egzistuotų. Taigi pašalinęs žodį jūs nieko nepadarote, kad prapultų pats elgesys, kurį, visų pirma, tas žodis ir apibūdina. Taigi sakydamas „amoralumas" ar „amoralus" jūs nieko nepadarote, kad pašalintumėte amoralius ketinimus ar elgesį, ar problemas, kurias sukelia realiai egzistuojantys amoralūs ketinimai ar elgesys. Jūs tik pašalinate antrinį atributą, subjektyvų terminą.
O dabar pastebėkite, koks nesąžiningas tamstos argumentas dar vienoje plotmėje: jūs sakote, kad „moralumas" ar „amoralumas" egzistuoja patys savaime nepriklausomai nuo elgesio, bet „blogis" egzistuoja kaip elgesys. Blogis yra ketinimas padaryti žalą ir aktas, atliktas su būtent tokiu ketinimu.
Tarp kitko, o jūs tikrai teigiate, kad amoralumas ar blogis yra paprasčiausiai subjektyvios savybės?"
Studentas sunkiai nuryja seiles (sunkiai pakeldamas vieną po kito sekančius smūgius savo iškreiptai pasaulėjautai): „Ar esate stebėjęs evoliuciją savo paties akimis, profesoriau?"
Profesorius pasimasažuoja nosies tiltelį, bandydamas nuraminti beįsibujojantį galvos skausmą ir pasiruošia jau milijonąjį kartą gyvenime išgirsti „ar gali pamatyti vėją" argumentą.
Profesorius: „Koks įdomus posūkis šiame pašnekesyje. O aš galiu tamstą paraginti perskaityti Brofenbrenerio perspėjimą nediskutuoti tais klausimais, apie kuriuos visiškai nieko neišmanote? Tai parašyta jūsų vadovėlio pirmame puslapyje."
Studentas: „Betgi, profesoriau, kadangi niekas nėra stebėjęs evoliucijos veikimo ir net negali įrodyti, kad tai nuolatos vykstantis procesas, ar tik jūs nebandote įpiršti savo paties nuomonės kaip fakto? Argi tokiu būdu iš mokslininko netampate šventiku?"
Profesorius: „Įdomus netiesioginis pastebėjimas apie šventikus. Betgi palikime tai nuošalėje... Mes stebime evoliucijos vyksmą, nes tas procesas vyksta netgi dabartiniu momentu. O jūsų argumente implikuojama prielaida, kad stebėtojas turi „būti ten", idant galėtų pamatyti kaip veikia procesas. Be jokios abejonės, jūs suprantate, kad mes galime daryti išvadas apie procesus, analizuodami tų procesų ir fenomenų paliktus artefaktus? Tam tikra prasme, mes „esame ten", kai stebime tuos artefaktus.
Astronomija galėtų būti puikiu pavyzdžiu. Kaip mes žinome apie supernovas? Žinome, nes galime stebėti skirtingas supernovas skirtingose vystymosi stadijose, o jas stebime įvertindami jų paliktus artefaktus nakties danguje. Lygiai tas pats galioja bet kuriam istoriją tiriančiam mokslui. Jūsų klaida yra ta, kad jūs galvojate, jog mokslas yra „stebėjimas realiame laike". Jūs darote šiaudinę baidyklę iš mokslo. Vadovaujantis tamstos logika, medžiai negali augti. Ir iš tikro, kas yra matęs, kaip auga medis?
Mokslas remiasi ir tiesioginiais, ir netiesioginiais stebėjimais. Jei nuoseklumo dėlei jūsų paprašytume vadovautis savo paties pasiūlyta mintimi, tuomet turėtume sutikti, kad nėra jokių įrodymų, jog medžiai auga, ar kad formuojasi kalnai. Aš pats niekada nesu matęs medžio augančio; aš augimą matau tik etapais."
Studentas: „Betgi profesoriau! Jūs gi sakėte, kad mokslas yra stebimų fenomenų studija."
Profesorius: „Supraskite pagaliau. Mokslas yra daugiau nei vien stebėjimas realiu laiku. Mes taip pat stebime artefaktus ir gebame daryti išvadas. Betgi tęskite..."
Studentas paaiškinimą suvokia ne kažin ką daugiau, nei ožys suprastų matematinės analizės subtilybes, ir toliau spiriasi: „Ar galiu pateikti pavyzdį, ką turiu omenyje?"
Profesorius: „Žinoma."
Studentas: „Ar šioje auditorijoje yra bent vienas, kuris yra matęs orą, deguonį, molekules, ar profesoriaus smegenis?"
Auditorijoje pasigirsta krizenimas. Jaunasis krikščionis beda pirštu į profesorių ir retoriškai klausia: „Ar yra bent vienas, kuris yra girdėjęs profesoriaus smegenis, užuodęs profesoriaus smegenis ar, galų gale, palietęs profesoriaus smegenis? Niekas?" -- jaunuolis liūdnai papurto galvą -- „Panašu, kad nė vienas jokiais pojūčiais nėra pajutęs profesoriaus smegenų. Taigi vadovaudamasis empiriniu, stabiliu, moksliniu, pademonstruojamu protokolu, aš skelbiu, kad profesorius neturi smegenų!"
(Tuo ir pasibaigia visa perdėta apsimestinė studento pagarba. Akivaizdu, kad jo tikslas tėra tik šaipytis.)
Profesorius: „Šitaip gali pasirodyti tik sutinkant su iškastruotu tamstos siūlomu mokslo apibrėžimu. Džiaugiuosi, kad esate šioje auditorijoje. Tai reiškia, kad galiu padėti geriau suprasti, ką kritikuojate. Mokslas nėra vien tiesmukas „žiūrėjimas į daiktus". Mokslas yra empiriškas, bet taip pat ir racionalus. Mes darome išvadas, remdamiesi artefaktais, kuriuos matome, ir taip grįžtame prie fenomeno, kurio galbūt tiesiogiai nematome, pavyzdžiui, funkcionuojančių smegenų.
O viena išvada, kurią padariau stebėdamas šiandieninį tamstos elgesį, yra ta, kad jūs iššvaistėte pinigus pirkdamas savo logikos vadovėlį. Stipriai rekomenduoju, savo paties labui, tą vadovėlį atsiversti ir pradėti skaityti. Nuo pirmo puslapio."