Keistesni interviu rusų kalba

Naujas temas kurkite čia
User avatar
Lionginas
senbuvis
Posts: 5558
Joined: 2011-10-03 09:35

2023-02-21 15:52

Produktyvi dienelė!
User avatar
Seianus
senbuvis
Posts: 2936
Joined: 2018-11-16 23:57

2023-02-23 07:52

majolis wrote:
2023-02-21 14:45
Malta_-_Valletta_-_St._Michael's_Bastion_(Manoel_Island)_01_ies.jpg

St Michael’s bastion. Kur „įėjimas“?
Viduj yra labai įdomus istorijos muziejus.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-03-16 15:39

Seianus wrote:
2023-02-23 07:52
majolis wrote:
2023-02-21 14:45
Malta_-_Valletta_-_St._Michael's_Bastion_(Manoel_Island)_01_ies.jpg

St Michael’s bastion. Kur „įėjimas“?
Viduj yra labai įdomus istorijos muziejus.
Žinok nebuvau. O kaltas kas - karštis kaltas bl., plg Landsbergio sniegas (kokia balta žiema.. ir tt.). Ten išlipi iš lėktuvo, ir karštis tave priploja prie asfalto. Į Valetą nusitrenkėm apie 12:00, ir tai virto pydiec. Kažką mačiau, bet apskritai nieko nemačiu, galiausiai įlindau į alubarį, o ten tikrai buvo zjb. Grįžom į savo kaimą, šokau nuo uolos, lūžo krūtinkaulis ir 2 šonkauliai, tada nusipirkau 3ltr vyno ir ibuprofeno. Zjb. Ant rytojaus buvau mylymoje Lietuvoje. P.S. Žmona išvadino negražiai.
User avatar
Svetimas
senbuvis
Posts: 4701
Joined: 2004-05-25 19:04
Location: Vilnius

2023-07-01 22:27

Lionginas su "smegenoskopu" karts nuo karto pazonduoja Milovą. Dar viena potenciali proga:
"Я распилил бы Путина бензопилой"
Majoliui kažkada patiko anekdotas apie kalbantį šunį. Interviu pabaigoje buvo paminėtas anekdotas apie kalbančią karvę.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-14 22:51

Įvykiai Art. Rytuose atbuksavo.

Anksti ryte 1798m. liepos 1d prancūzai nuo stiebų pamatė žemę, ir suskambo kovinio pavojaus signalas. Įplaukti į Aleksandrijos uostą buvo neįmanoma dėl saugančių fortų ir kitų priežasčių, todėl nuspręsta desantuoti apie 12km nuo Aleksandrijos į vakarus, ten buvo/yra kažkoks Marabu pliažas. Kažkur už šimto kito jūrmylių trynėsi anglai (Aleksandrijoje buvo prieš keletą dienų), ir, nepaisant, kad jūra buvo audringa, pliažas seklus, ir koviniai laivai išmetė inkarus 8km nuo kranto, o transportas 6km, t.y toli, N įsakė laipintis – liepos 1 13:30 250 valčių su Menu divizijos pėstininkais pajudėjo kranto link ir apie 15:00 pirmieji išsilaipino Egipto žemėje. Krante jodinėjo karingai ir priešiškai nusiteikę beduinai, bet kanonieriai davė keletą pabūklų salvių (po 1-2 patrankas buvo didžiausiose valtyse, kurios plaukė su desantuojančiais daliniais), ir jie dingo smėlynuose. N pasikrovė į galerą (keletą galerų prancūzai pasiėmė Maltoje kaip tik desanto reikmėm), 18:20 pajudėjo, ir išsikrovė tik liepos 2 apie 1:00 – ilgai suposi ant bangų, nes „iš vidaus“ vadovavo išsilaipinimui. Paskendo apie 20 žmonių (?- nedaug), ir liepos 2 2:00 krante buvo apie 5 tūkstančiai karių iš Menu, Klebero ir Bono divizijų. O nebuvo nei pabūklų, nei arklių, nei kopėčių, etc., kariai buvo kaip stovi, bet N įsakė nedelsiant žygiuoti į Aleksandriją. Desantas pajudėjo, o priekyje kulniavo N, lydymas artilerijos vado Damarteno be pabūklų, inžinierių vado Kafarelio, kuris klibikščiavo su medine koja, bearklio kavalerijos vado Diuma (to paties mulato), divizijų vadų, tt. Kolonos smarkiai išsitęsė, ir ariergardas artėjant prie Aleksandrijos buvo atakuotas beduinų, kai kas žuvo, kai kas pateko į nelaisvę. Už keleto dienų beduinai grąžino belaisvius, ir tie papasakojo įdomių dalykų – beduinus sužavėjo balta prancūzų oda ir tt, o smulkmenos apie jų moralę buvo (o gal ir nebuvo) šokiruojančios. Ši informacija iš N memuarų - į nelaisvę arabams geriau buvo nepatekt.

Liepos 2d 8:00 (12km per 6val lyg ir per ilgai, bet maršas naktį, nežinant kas prieš) prancūzai pasiekė miestą, ir N nuo Pompėjaus kolonos kalvos (piečiau miesto) žvelgė į Aleksandriją. Prieš jį sugriuvęs antikos miestas, apjuostas apie 4km ilgio gana grėsminga, bet stipriai apgriuvusia gynybine siena, už, link jūros, sąsmaukoje - naujas arabų miestas, gal 2x mažesnis už antikinį. Siena apgriuvusi, ir tai kompensuos pabūklų ir kopėčių nebuvimą – N įsako šturmuoti, ir 9:30 prasideda šturmas. Gynėsi daugiausia miesto gyventojai, kurių ant sienų buvo daugybė. Aleksandrijoje buvo ir apie 600 janyčarų, ir tai vieninteliai profesionalūs kariai. Kairėje žiūrint nuo Pompėjaus kolonos, ty iš vakarų, šturmavo generolo Menu, centre Klebero ir dešinėje Bono divizijų daliniai. Divizijų vadai ėjo atakuojančių avangarde – Menu užsiropštė ant sienos, bet gavo akmeniu ir nuskrido žemyn (sako, kad jame užfiksuotos 7 pjautinės-durtinės-šautinės žaizdos), Kleberui kulką pataikė į galvą, bet jis liko gyvas (Kleberą, jam žuvus, Menu N po savo evakuacijos paliko tvarkytis Egipte, nes abu buvo jau pirmą dieną mušti tame Egipte, o už vieną muštą...tt), o jo štabo viršininkas sužeistas, Bono divizijoje žuvo keletas karininkų, o pulko vado pavaduotojas užmuštas. Siena buvo greitai užimta, prancūzai įsiveržė į antikos, o paskiau ir į arabų miestą – užėmė namus, iš kurių šaudė ir visus viduje nugalabijo, ir miestas kapituliavo, garbiausi miesto žmonės pasidavė N globai. N užtikrino, kad viskas bus ok - nuosavybė saugoma, melstis galės kada kaip nori, etc. N nemelavo ir pasigailėjo miesto – plėšikavimo ir smurto, kas paprastai leidžiama po šturmo, nebuvo, keletas marodierių sušaudyta prieš dalinio frontą. 15:00 pasidavė Qaitbay citadelė, kuri pastatyta vietoje sugriuvusio Aleksandrijos švyturio. Vakare du 64 pabūklų linijiniai laivai (lengviausi), o paskui juos ir transportas palengva suplaukė į senąjį Aleksandrijos uostą, ir prasidėjo išsikrovimas, trukęs ne vieną dieną.


Egipte anais laikais gyveno apie 7.5 mlj žmonių, vyravo arabai, bet nemažai buvo ir kitataučių. Didžiausią gyventojų dalį sudarė žemdirbiai (felachai) ir klajokliai (beduinai). Formaliai Egipto suverenas buvo Osmanų imperijos sultonas, jo vietininkas, paša, sėdėjo Kaire, buvo ir keli tūkstančiai tiesiogiai pavaldžių sultonui janyčarų, bet ir tie glaudėsi tik Kaire (daugiau - keli tūkstančiai, kiek iš tikro nežinoma) ir Aleksandrijoje.

O reali valdžia Egipte priklausė mameliukams - Murad Bėjui su 8 000 mameliukų ir Ibarhim Bėjui su 4 000. Mameliukas – tai puikiai ekipiruotas, meistriškai ginklą ir arabų ristūną valdantis raitelis, kuris plėšė vietinius, kad turėt "gražiausią žmoną, gražiausią žirgą ir gražiausius ginklus". Mameliukas yra kažkas panašaus į viduramžių riterį ar net feodalą, tik riteris mokėsi kariaut namuose, o mameliukai specialiuose „internate“ ty, a la karo mokykloje-akademijoje. Tokia tvarka buvo nuo senų senovės, kai dar niekur jokių karo mokyklų nebuvo. Tuose internatuose jaunimas buvo įvairus, ir pagrindinė dalis vergų turguose supirkti gražiausi ir stipriausi vaikai/paaugliai. Taigi didesnė dalis mameliukų ne arabai, o europiečiai ir kt – pietų prancūzai, italai, slavai, daug gruzinų, apskritai kaukaziečių, ir visi kam reikėjo patapę musulmonais. Kažkas panašaus buvo ir janyčaruose, tik pastarieji daugiausia pėstininkai, nes raitelių arabų armijose per akis. Galingiausias mameliukas Muradas kaip ir atsakingas už karybą, o Ibrahimas daugiau užsiėmė civiliais ir administravimu. Vienas kito nemylėjo, žiūrėjo tik savo naudos ir dažnai konfliktavo. Žodžiu mameliukai buvo ypatinga karinė kasta, kurios kariavimo maniera/taktika išliko tokia pati nuo viduramžių. Tuose kraštuose ši taktika šimtmečiais pateisino savo efektyvumą - mameliukai kažkada laimėjo keletą mūšių prieš mongolus, kurių armija ir konkrečiai raitija buvusi galingiausia tais laikais žinomame pasaulyje.

N gerai žinojo 1259 metų Liudviko IX Šventojo nevykusio Kryžiaus žygio istoriją. Karalius taip pat su 35 000 karių greitai užėmė Dumjato uostą, bet paskiau dėl įvairių priežasčių sustojo ir daugiau kovojo su islamu, nei triuškino priešus. Per tą laikai arabai subūrė galingą armiją, sumušė karaliaus kariuomenę ir patį Liudą paėmė į nelaisvę. Todėl Egipte N vadovavosi 2 principais : 1. Greitis, kas jam visada buvo būdinga, o karaliaus pavyzdys kaip tik patvirtino, kad tai teisingas principas ir Egipte ir 2. Priešingai karaliui jokios prievartos islamui. Kreipimesi į Aleksandrijos gyventojus jis prisiekė labai mylįs Alachą, jo pranašą Mohametą ir Koraną, kariauja tik su valdžios uzurpatoriais mameliukais, o sultoną be galo gerbia ir kuriam arabų stiliumi palinkėjo „ ...te Dievas išpildo visus jo norus ir nubaudžia visus jo priešus“, tt. Be to priminė/informavo, kad jis nugalėjęs popiežių ir Maltos ordiną (islamo priešus) ir paleido Maltoje išlaisvintus musulmonus, kuriems net davė arbatpinigių.

Dar liepos 2 vakare Deze divizija palengva pajudėjo Kairo kryptimi, o N per keletą dienų perėmė miesto administravimą visakeriopai išnaudodamas vietinį resursą - liepos 4 buvo pasirašyta Deklaracija su šeichais ir muftijais, kurie prisiekė respublikai ir tt, sutarė su beduinais dėl „taikos“, ta proga užsitikrinęs kelių saugumą, išsireikalavo kelių šimtų arklių ir „išsinuomavo“ tūkstančius kupranugarių, o Aleksandrijos komendantui Karaimui, kuris pripažino respublikos valdžią, grąžino kardą.

Nu ir laivynas, 13 kovinių laivų – ką su jais daryt? N primygtinai siūlė Briuesui paslėpti laivyną senajame Aleksandrijos uoste, kuriame jis būtų absoliučiai saugus. Galima blokada, bet anglų eskadros buriniai laivai negalėjo mėnesių mėnesiais trintis aplink Aleksandriją jūroje. Valetos uoste linijinis laivas galėjo švartuotis prie pirso, o Aleksandrijos uostas buvo žymiai seklesnis, ypač uosto vartai, todėl - kad įplaukti į uostą, didžiausius linijinius laivus reikėjo iškrauti, sumažinti grimzdą, ty, nuimti pabūklus. Darbelis būk sveikas, visa operacija ilga ir sudėtinga, bet įmanoma - laivai galės saugiai stovėti vidiniame reide. Jei jau ne, tuomet N pasiūlė eskadrai grįžti į Maltą ar Korfu. Kodėl tik siūlė, o ne įsakė? N pasitikėjo laivyno vado profesionalumu ir suprato operacijų jūroje specifiką (pats kadaise buvo pasinešęs į jūrą) - todėl ir apsiribodavo tik rekomendacijomis. Briuesas pasirinko kitą sprendimą - linijiniai laivai stojo išoriniame reide prie Abukiro į rytus nuo Aleksandrijos, ir šis lemtingas sprendimas lėmė viceadmirolo, tūkstančių jūreivių ir eskadros likimą.

Egipte liepos 6 atsirado realus imperatoriaus gvardijos pirmtakas – N įsakė Italijoje buvusią raitųjų asmens apsaugos „gidų“ kuopą padidinti iki išplėstinės demibrigados standartų, kažkur apie 800-1 000 durtuvų, pridedant elitines pėstininkų kuopas ir raitąją artileriją.

O armiją, pamačius kur ji atsidūrė, ištiko šokas. Visi tikėjosi tūkstančio ir vienos nakties potyrių, o tai ką jie pamatė po Italijos ir kitų Europos grožybių kariuomenę sukrėtė – aplink tik mėšlas, smarvė, tūkstančiai valkataujančių šunų, pusiau sugriuvę pastatai, kur sveikoje pusėje susigrūdę dešimtys vietinių varguolių, visur smirdančios bakūžės, moterys niūrios/baisios (vieno karininko nuomone), vyno nėra, tt. „Mes jautėmės tokie pat laimingi, kaip žuvys, išmestos į krantą“ – rašė ekspedicijos dalyvis. Kitaip tariant, visų noras buvo atgal į laivus ir į jūrą namolei.

O N tikslai buvo kiti – kuo greičiau žygiuoti į sostinę Kairą. Buvo 2 keliai – jūros pakrante per Rozetą iki Nilo ir aukštyn upe iki Rachmanijos pakeliui į Kairą arba per dykumą iki Rachmanijos ir tt. Per Rozetą iki Rachmanijos apie 100km o per smėlio dykumą apie 75km, ty, 1 žygio diena greičiau. Čia N padarė klaidą, pasiuntęs pagrindines jėgas, 4 divizijas (Deze, Renje, Bono ir Vialio, pastarasis pakeitė sužeistą Menu) per dykumą , o 1 (Diuga – pakeitė Kleberą) per Rozetą (viso apie 18 000 pėstininkų) - „kuo greičiau“ pakišo koją. Liepos 3 avangardas, Deze divizija, pradėjo maršą į Rachmaniją. Liepos mėn. žygiuoti Egipte per smėlio dykumą pats tas malonumas, turint omeny ir karių mundurus bei ekipiruotę, ir čia ypač patrauklios grenadierių kailinės kepurės. Be to – kaip pasirodė - arabai sunaikino didesnę dalį šulinių/vandens saugyklų. Taigi, nors žygiavo tik naktį, žygis buvo itin sunkus, ypač avangardui, bet trumpas - sunkiausias etapas iki Damanchūro, kaimelio netoli Rachmanijos, apie 60km, truko 3 dienas. Trečioji, Bono divizija, iki Damanchūro marširavo 2d. Pasiųsti 4 divizijas į dykumą buvo N klaida - jis jokio laiko nelaimėjo, išsekino karius (divizijos po dykumos 2 dienas ilsėjosi), tt, bet nereikia jos pervertinti, nes kai kas tai laiko vos ne katastrofa, atsieit tūkstančiai žuvo dėl vandens stygiaus, apako ir pan. Manau, kad tokius pasisakymus apie 200m senumo įvykius didžia dalimi lemia šiandienos vakariečių „vertybių skalė“. Maršų netektys visada buvo didesnės nei mūšių netektys, o dykumoje kas atsiliko, tą žudė beduinai – iš Kairo atėjo nurodymas galabinti netikėlius, ir beduinai spjovė į „taiką“. Ty, dykumos maršo netektys gal kiek viršijo įprastines, bet - žiūrint tik aritmetiką - priimtinos, toli gražu ne katastrofinės. Liepos 9 d prie Damanchuro žuvo 28m brigados generolas François Mireur, faktiškas Marselietės, Prancūzijos himno, autorius. Maršas buvo parašytas Reino armijai, atliktas Strasbūre, visiems patiko ir už dienos užmirštas. Natos pakliuvo į Marselio bataliono karininko François Mireur rankas, jis jo melodiją pastoviai švilpavo/dainavo, kol ėmė švilpti visas batalionas – Reino armijos maršas tapo Marselio bataliono maršu, Marseliete, o vėliau ir Prancūzijos himnu. Generolo žūties aplinkybės nėra pilnai žinomos, bet labiausia tikėtina versija, kad jis susikirto su N (ko mes čia atsibeldėm? plaukiam atgal, geriau pasiruošiam ir gal tada..), ir armijos vadas „pasiuntė“ jį į smėlynus. Bejojant nuo vieno būrio prie kito generolą persmeigė ietimi beduinas. Vardas iškaltas triumfo arkoje Paryžiuje.

Liepos 10 prie Damanchūro įvyko pirmas susidūrimas su tikrais mameliukais, tais dykumų riteriais. Prancūzai žygiavo 2-iem kolonom būriais (platoon), centre karinė gurguolė. Šimtas-kitas mameliukų pajodinėjo aplinkui, bandė pulti, bet suskambo komanda „Būriai į kairę ir į dešinę, ugnis eilėmis!!!“ ir trenkė salvės. Apstulbę mameliukai dingo, o prancūzai pamatė, kad mameliukai ne tokie jau baisūs, kaip jie anksčiau vaizdavosi. Pasikėlė kovinę dvasią taip sakant.

Tą pat dieną, už kelių valandų, Deze divizijos avangardo kolonos pasiekė Rachmaniją ir nesustodamos sužygiavo į Nilą – ėmė gerti kaip arkliai, praustis ir išdykauti. Į krokodilus visiems buvo nusispjauti. Paniliu visur prinokusių arbūzų ir moliūgų (? - dynia) laukai, ir gyvenimas vėl tapo gražesnis ir įdomesnis – ilsėjosi dvi dienas.

Liepos 12 vakare armija pradėjo žygį į Kairą. Žygis vakariniu Nilo krantu, o Kairas rytiniame krante.

Čia kai kurie istorikai vėl prikiša, kodėl jis neišsilaipino Dumjate kaip Liudvikas Šventasis, kur puikus uostas, ir Dumjatas yra rytiniame krante, tame pat kur Kairas. Suprask – nebūtų sunkaus žygio per dykumą „košmaro“, Kairas būtų užimtas greičiau, tt. Lengva dabar patarinėti dėl neesminių taktinių klaidų, kurios nieko kampanijoje nepakeistų, nes pati Egipto ekspedicija pasirodė buvusi ne taktinė, o strateginė klaida visai dėl kitų priežasčių – Vakarams Azija ir tada, ir dabar bei matomoje ateityje buvo, yra ir bus didelė problema. Ateity didesnė, vos ne egzistencinė (bl). O N laivynas plaukė per viduržiemį drauge su jį medžiojančia anglų eskadra, todėl pasiekus Aleksandriją ir buvo skubiai laipintasi į krantą nevarant dievo į medį – nuo Aleksandrijos iki Dumjato 3d kelionė jūra tikrai užvarytų dievą į medžio viršūnę, nes Horacijus buvo netoliese. Manau, kad kariniai linijiniai laivai tai tikrai turėjo apsistoti Dumjato uoste - Briueso eskadra be transporto galėjo drąsiai plaukti į jūrą ir net pabandyti pričiupti Nelsoną. To nepadarė, nes abu - N ir viceadmirolas - asilai buvo. :(

Liepos 13 rytą, artėjant prie Šubrachito miestelio į pietus nuo Racmanijos, buvo pastebėti mameliukai (dar išvakarėse N sužinojo, kad Murado 3 000 mameliukų avangardas yra kažkur netoliese), ir N įsakė divizijoms formuoti karė. Čia kažkas iš karių ir šūktelėjo „“Asilai ir mokslininkai į vidų“ – kariai nemėgo mokslininkų, nes daugelis manė, kad Egipte jie atsirado dėl mokslininkų užgaidų. Mokslininkų buvo apie 150, o naudos iš jų nulis - kaip užvesti tik landžioja po griuvėsius, kažką kapsto ir paišo, gaudo vabalus ir pan. Karė rikiuotę mūšiuose paprastai formuoja batalionai ir pulkai kaip vienintelį efektyvų ginklą prieš kavaleriją, o divizijų karė pasitaikydavo itin retai – tada, kai žinota a priori, kad bus susidurta tik su kavalerija, o mameliukai tokie ir buvo. Kampanijos pradžioje divizija vidutiniškai apie 3 500-3 600 durtuvų (5 divizijos, viso apie 18 000 karių), o pagal reglamentą vienam kariui karė rikiuotėje tenka tik 50cm, realiai apie 70cm, ty, rikiuotė labai glausta. Egipte divizijos karė rikiuotės fronte buvo po 200-220 karių 6 eilėm/linijom (1 demibrigada/pulkas), užpakalyje taip pat 1 pulkas 6 eilėm, šonuose karė 3 eilių, ty, 0.5 demibrigados/pulko (divizijoje 3 demibrigados), kvadrato/stačiakampio kampuose po 2 pabūklus. Jei vaizdingiau – divizijos karė dydis kiek daugiau, nei 2 futbolo aikštės viena greta kitos, kraštinė 140-150m. Karė viduje gurguolės, visi kas nedalyvauja mūšyje, o pvz. prie Šubrachito Deze divizijos karė viduje buvo ir „kavalerija“, ty, dragūnai ir raitieji jėgeriai tik su balnais, nu buvo kelesdešimt ant žirgų. Atsiplukdė apie 300 arklių, bet jie skirti ne kavalerijai, o pabūklams – vienam reikalinga min 8 arkliai (4 tempia pabūklą, 4 šaudmenų vežimą, pagal reglamentą pastarųjų turi būt 2), o 5 divizijose buvo 42 patrankos. Ristūnais kavalerijai nesuspėta pasirūpinti, ir buvo pasakyta – pirmieji gaus arklius tie, kas žygiuos į Kairą, ty, jie gaus mameliukų žirgus. Drąsiausi ir tempė balnus per dykumą. Pvz., pagal vieną versiją, generolas Mireur žuvo, kai norėjo išbandyti įsigytą pakeliui žirgą ir nutolo nuo stovyklos. Gal šimtas kitas kavaleristų ir buvo raiti (viso atplaukė 3 000), bet prieš 3 000 mameliukų nulio verti. Avangarde greta buvo Bono ir Deze divizijos, Bono karė prie Nilo, Deze toliau, už jų palei Nilą Renje, Diuga ir Vialis. Armijos apsižiūrėjo, ir mameliukai puolė – iš esmės tik apjojo Deze karė dešinį flangą, pamatė, kad užpakaly tas pat (tur būt manė, kad ne tas pat), ir tarp Bono ir Deze karė pasitraukė, toks tai tebuvo „mūšis“. Mameliukai pirmą kartą susidūrė su europietiška armija, ir karė rikiuotė jiems buvo ir staigmena, ir didelis atradimas – viduramžių riterių kariuomenės taktika pasirodė bevertė prieš Europos naujųjų laikų armijos taktiką. Bet išvadų mameliukai – panašu - nepadarė. Nuostoliai buvo nedideli, žuvo apie 60 mameliukų ir 10 prancūzų (be flotilės nuostolių), pastarieji daugiausia nuo „draugiškos“ ugnies, kai mameliukai atsidūrė kryžminėje ugnyje tarp Deze ir Bono divizijų karė. „Draugiška“ ugnis yra vienas iš karė minusų, kai greta esantys savi taip pat ginasi karė rikiuotėje, nuostoliai ne astronominiai, bet būdavo, ir čia nieko nepadarysi, Vienas nutrūktgalvis mameliukas asmeniškai pabandė įsiveržti į karė, bet buvo mirtinai sužeistas – pasirodo, kad tai prancūzas. O vienas drąsuolis itališkai kvietė prancūzų kavaleristus į dvikovą.

Paraleliai vyko ir „upės“ mūšis – su Diuga divizija nuo Vidužiemio atplaukė ir flotilė (vadas – kapitonas Pere, vėliau admirolas), gabenusi daug būtinų armijai resursų, mokslininkus gabeno taip pat. Prie Šubrachito prancūzų flotilė buvo atakuota arabų flotilės, ir mūšis buvo gana atkaklus ir kruvinas – pradžioje arabai turėjo iniciatyvą, paėmė abordažu ir išpjovė keleto laivų įgulas, bet galiausiai prancūzai atsibudo, trinktelėjo pabūklai, pataikius į parako atsargas sprogo vienas laivas, arabų vado laivas buvo pažeistas, paskendo dar keletas, ir likusieji atsitraukė - „nusiyrė“ prieš srovę atgal į Kairą.

Į Kairą N divizijos ir toliau žygiavo karė rikiuotėje, nes pastoviai aplink šmėžavo mameliukai. Žygis buvo sunkus – karė rikiuotėje žygiuoti menkas malonumas, karštis (žygiavo dieną), dulkės, tt taipogi dirbo savo juodą darbą, bet visgi jau buvo vandens ir maisto, nes pakeliui daug gyvenviečių kas 3-5km, ir ten kariai gana sėkmingai marodieriavo. Bet armija jau murmėjo, o N kalbėjosi su kariais, aiškino, kad pakilus Nilui (vanduo pradės kilti rugpjūtį) viskas neatpažįstamai pasikeis, bus visokių gėrybių, ir vyno taipogi bus, rojus bus. Bet kariai jau tuo mažai tikėjo. Iš kitos pusės neprarado jumoro – inžinierių vadas vienakojis generolas Kafarelis taipogi stengė
pakelti kariams ūpą, o kažkas jam atsakęs – „Jums generole gerai – jūsų viena koja tai Prancūzijoje!“.

Liepos 20 armija pasiekė Omdinaro kaimelį (22km į šiaurės vakarus nuo Kairo), iš kur pirmą kartą tolumoje pamatė piramides, o N sužinojo, kad Muradas jų laukia šiapus Nilo prie Embabe kaimelio.

Patyrus nesėkmę - kurios niekas nesitikėjo - prie Šubrachito, Kairo gyventojus (apie 300 000) apėmė panika, ir buvo daug chaoso – kai kas bėgo, kai kas plėšė ir žudė, mameliukai pjovėsi tarpusavyje, bandyta susidoroti su krikščioniais ir tt. Bet muftijai liepė melstis, statyti įtvirtinimus ir ginkluotis, ir visi daugiau mažiau pakluso. Kaire buvo apie 9 000 mameliukų (6000 Murado ir 3 000 Ibrahimo), ir Muradas su saviškiais persikėlė į kitą, prancūzų krantą, kiekvienas mameliukas dar turėjo 1-2 raitus tarnus. Kartu su juo persikėlė keli tūkstančiai janyčarų ir nežinomas skaičius apsiginklavusių tuo ką turėjo miesto ir aplink gyventojų. Ir visi drauge, Vakarų armija, gal apie 30 000 (Rytų armija - 3 000 Ibrahimo mameliukų plius dar kažkiek pėstininkų liko Kaire), ramiai laukė, kol prancūzai prie piramidžių juos sutriuškins. Kyla absoliučiai natūralus klausimas – kodėl nesiginta priešingame, rytų krante, kur pats Kairas ir stovi? Niekas to nežino. Viena iš versijų ta, kad priežastis viduramžių feodalo/riterio psichologija, nes mameliukas beveik vienas prie vieno - jis mokėjo tik kariauti ir siurbti varguolių kraują, ir savo lyderiu rinkdavosi labiausiai pasižymėjusį šiuose srityse. Muradas, pralaimėjęs prie Šubrachito ir dabar turėdamas visas savo pajėgas+, tiesiog negalėjo slėptis nuo prancūzų „už upės“. Jis privalėjo duoti mūšį atvirame lauke, kitaip tikrai praras visą savo autoritetą, ir jo vietą užims kitas. Kiti mano, kad Muradas vakariniame krante gynė savo prabangią „užmiesčio rezidenciją“ prie Gizos, kas savaip įsipina į pirmą versiją. Vienaip ar kitaip įvyko tai kas įvyko – Piramidžių mūšis.

Liepos 21 2:00 N armija pajudėjo iš Omdinaro, avangarde kaip visada Deze divizija. Už poras km divizijos suformavo karė ir taip tęsė maršą būgnams dundant. 8:00 piramides pamatė visi, nereikėjo jokių žiūronų, o dar už valandos, pasiekus Biktilio miestelį, armija sustojo ir susitvarkė prieš mūšį. Prancūzų viso apie 21 000, be 18 000 pėstininkų kavalerija (5 „pėsti“ pulkai, mūšio metu visi karė viduje), inžinieriniai daliniai, tt, ir fotilė apie 600 jūreivių, tt. Čia N kreipėsi į armiją ir papasakojo apie 40 amžių, kurie žiūri nuo piramidžių į karius ir tt. Dabar visi matė piramides, bet ne visi girdėjo ką sakė N, o kas girdėjo, nelabai suprato apie ką kalba. Puikiai matėsi ne tik piramidės dykumoje, bet ir priešo pozicijos. O pozicijos buvo tokios žiūrint iš prancūzų – dešinėje pėstininkai, absoliuti dauguma belekaip apsiginklavusių arabų iš Kairo ir aplink, centre mameliukai, kairėje, prie Nilo, janyčarai, priešais janyčarus įtvirtintas Embabe lageris su 40 pabūklų ir nemažai arabų ir janyčarų viduje. Už armijos matėsi ir įspūdingas Murado lageris – didžiulės palapinės su vėliavom ir pusmėnuliais viršūnėje, vėliavos plazda, visko daug ir viskas blizga/spalvota. Viduramžių armija. Už valandos mameliukai puolė. Prieš juos iš kairės į Deze, Renje, Diuga, Vialio ir Bono (prie Nilo) divizijų karė. N viduje Diuga karė, ir prasidėjus puolimui mūšiui vadovauti negalėjo, divizijų karė veikė kaip nepriklausomi/savarankiški vienetai. Mameliukai iš pradžių lyg judėjo į Diuga, bet greitai pasuko į kairę ir apsupo Deze ir Renje karė, kurios buvo apie 100m viena nuo kitos. Mameliukus 200m atstumu pasitiko pabūklų kartečė, iš maždaug 150m 800 šautuvų 2-jų karė salvės, vėliau vyko „ugnis linijomis“ – 2 linijų pėstininkas užsitaiso ir šūvis. Galima paskaičiuoti ugnį aplink karė – anais laikas galėta paleisti 3 „kulkas“ per minutę, šaudo 2 linijos, 400 karių, išeina 1 200 šūvių/min arba 20 šūvių/sek, ir tada tai buvo škvalinė ugnis. Apie 45 minutes tęsėsi nesėkmingi mameliukų bandymai pralaužti Deze ir Renje karė, ir arklių bei mameliukų kūnų kalnas prieš/tarp karė tik didėjo. Tada pabandyta užgrobti Biktilio stovyklą, kur buvo gurguolės, inžinieriniai daliniai, artileristai be patrankų, pan., ir juos saugojo kelios pėsčiųjų grenadierių kuopos, apie 300-400 durtuvų. Gynybai vadovavo bataliono vadas Darsenas, vėliau generolas ir Imperatoriaus gvardijos pėsčiųjų grenadierių vadas. Mameliukai pabandė įsiveržti į miestelį, bet juos užklupo kryžminė/škvalinė ugnis, ir palikę krūvą lavonų mameliukai atsitraukė prie Nilo ir į pietus. Pasitraukus mameliukams N ėmėsi vadovauti - įsakė Bonui šturmuoti Embabe lagerį. Bonas nurodė iš frontalinio 6 linijų karė krašto nelyginiams batalionų divizionams (divizionas yra 2 kuopos, batalione 4 divizionai) suformuoti 3 kolonas šturmui. Viso gavosi apie 900 karių - 3 kolonos po 300, o karė rikiuotė niekur nedingo, jos kraštinė tik „suplonėjo“ iki 3 linijų. Šturmui vadovavo generolas Ramponas (tas pat, kuris Italijos kampanijos pradžioje gynė MonteLegino redutą ir su pagarba prašė šnapso ir - kaip priedo - žmonių, šaudmenų, pabūklų, pan.) bei N adjutantas Marmonas. Kolonos buvo ne kartą atakuotos mameliukų, bet virsdavo spygliuotomis durtuvais karė ir atmušė visus mameliukų bandymus, vėliau perėjo į durtuvų ataką ir įsiveržė įsiveržė į Embabe. Tuo metu Vialio divizija apėjo lagerį ir atakavo iš užpakalio - lageris buvo apsuptas ir prispaustas prie Nilo. Žuvo daug arabų pėstininkų, janyčarų ir mameliukų, didesnė dalis paskendo, nes metėsi plaukti per Nilą.

N šventė pergalę - mūšis truko apie 2val, Murado armija buvo sutriuškinta, žuvo šimtai, su paskendusiais tūkstančiai mameliukų/janyčarų, su išlikusiais gal 3 tūkstančiais Muradas ir atsitraukė į pietus. Prancūzų nuostoliai apie 250, iš jų apie 40 žuvo – daugiausia nuo „draugiškos“ ugnies ir šturmuojant Emababe. Rytų armija (Ibrahimas su 3 000) iš kito kranto tik rėkė („Lojo kaip šunys“ - pastebėjo liudininkas), o pamatę, kad Muradas pralaimėjo, pabėgo į smėlynus. Arabų istorikas rašė - prancūzai laimėjo, nes „nuo jų pūtęs stiprus vėjas nešė smėlį/dulkes, kurie užlipdė Vakarų armijai akis“.

Vakare N įsikūrė Murado rezidencijoje prie Gizos - ten buvo daug turtų, nuostabus parkas (be alėjų) ir puikūs vynuogynai, kas vadą ir karininkiją labai nudžiugino. Kareiviai irgi pagaliau rado ko ieškojo – žuvusių mameliukų kišenėse ir turbanose buvo šimtai auksinių monetų, todėl lavonus žvejojo ir upėje, iš durtuvų sukonstravę „kabliukus“. Ir kareiviai ėmė manyti, kad Egipte visai neblogai.

Liepos 22 pas N atplaukė delegacija iš Kairo, puolė ant kelių ir meldė pasigailėjimo. N pasigailėjo miesto – kreipimasis į gyventojus prasidėjo žodžiais „Kairo gyventojai! Aš patenkintas jūsų elgesiu...“ ir tt apie meilę islamui, sultonui ir kovą su mameliukais. N net pasiuntė laišką su Ibrahimu pabėgusiam sultono vietininkui, pasiūlė pašai grįžti – kaip du garbingi ir protingi žmonės jie aptars kaip drauge tvarkytis Egipte ir tt. Suprantama, nei pašos, nei atsakymo į laišką nesulaukė. Liepos 22 vakare dalis 32 linijinės demibrigados (tos legendinės) iš Bono divizijos, gal apie 300-400 karių, įėjo į 300 000 – tinį miestą, prisiglaudė tuščiuose mameliukų namuose ir naktį praleido nesakyčiau kad ramiai. Nosį iškišo tik ryte, kai vis daugiau divizijos dalinių persikėlė per Nilą. Buvo užimta citadelė ir kiti svarbiausi miesto objektai, tada ir pasirodė patenkinto N kreipimasis, išklijuotas visur kur buvo vietos. Liepos 23 Diuga divizija įsikūrė piramidžių papėdėje, o Gizoje atsirado kariniai sandėliai, dirbtuvės ir pan. - su Kairu susisiekimas vyko keltais. Vietinis istorikas rašė „Prancūzai vaikščiojo gatvėmis be ginklo, buvo linksmi ir draugiški, iš vietinių pirko įvairių prekių ir mokėjo gerus pinigus“. Manau, kad atsiskaitydavo mameliukų pinigais.

Liepos 24 N be pompos įžengė į Kairą. Įsikūrė gražiame name ir ėmė raudoti. Kodėl verkė dar 29 neturintis karvedys, ką tik laimėjęs lemiamą mūšį ir per 20 dienų užkariavęs didžiulę šalį? Raudojo, nes Murado rezidencijoje jis sužinojo (greičiausiai iš savo draugo Žiuno), kad Žuzefina visą tą laiką jį apgaudinėjo - „Kaip?!?!?!“ - „O va taip - klausk ko nori”. Kiti patvirtino, ir N laiške broliui pažadėjo tapti egoistu (?), nes nusivylė žmonių (greičiausiai moterų) natūra ir tt. Kitą dieną apie pažadus ir Žozefiną užmiršo, sušaukė vietinių Divaną (Tarybą) ir išdėstė būsimus Kairo administravimo principus, kurie neužilgo tapo privalomi visame Egipte. Tvarkai palaikyti buvo suformuotos 5 „milicijos“ kuopos iš vietinių, turtingieji armijos reikmėm davė „paskolą“, o mameliukų, kurie pabėgo ir išsinešė ką galėjo, visas likęs turtas konfiskuotas. Bet buvo likę nemaža mameliukų žmonų, tame tarpe ir iš Murado haremo – per jas N nuramino visas likusias žmonas, niekas joms ir jų turtams nenutiks, bet - po teisybei - tik pasidalinus tuo ką turi. Visos išsipirko. Buvo konfiskuota daug puikių žirgų, ir kavalerija pagaliau sušoko į balnus. Tik išrodė jau gana egzotiškai, nes daugelis papildė/pakeitė ekipiruotę rytietiškais motyvais - mameliukų balnai ir balnakilpės, ginklai, aprangos elementai, etc. Be abejo grenadieriai seniai metė savo kailines kepures ir kai kas dabar gal ir su turbanais buvo.

Gyvenimas Kaire atgijo ir grįžo į vėžes, o N pirmą kart gyvenime tapo faktišku didžiulės šalies valdovu. Egipte įgyta patirtis jam labai pravers ateityje, bet deja čia tik žiedeliai – Egipto šaknelės bus karčios.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-14 23:05

1798Alexandrie.jpg
Aleksandrija. Matomas „aptvertas“ antikinis miestas, aukščiau „naujas“ arabų miestas. Apačioje Pompėjaus kolona. Menu šturmavo trikampio formos fortą ir aplinkui vakaruose, Kleberas Pompėjaus vartus ir aplinkui, Bonas Rozetos vartus ir aplinkui.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-14 23:16

The attachment aleksandrijos šturmas.jpg is no longer available
Visaip paišo. Pirmas planas teisingas. Tas susiėmęs už galvos sužeistasis manau Kleberas – sprendžiu iš apvalaus veido, lygtai vešlių žandenų, munduro, generolo juostos ant juosmens ir aplinkinių reakcijos. Menu atmesčiau dėl Klebero atvaizdams būdingo gesto – rankos ant galvos. Antrame plane matosi kopėčios – gal ir buvo kažkas panašaus ant greičio surišta. Gynybinė siena gana įspūdinga, bet su daugybe spragų – pirmas planas.
Attachments
aleksandrijos šturmas.jpg
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-14 23:45

Jean_Baptiste_Kleber_(Jean_Guérin).jpg
Jean_Baptiste_Kleber_(Jean_Guérin).jpg (12.98 KiB) Viewed 215 times
N „pabėgo“ iš Egipto, o vadovauti armijai paliko Kleberą, kuris apie tai sužinojo iš pavaldinių po visko. Keikėsi ir paišė N karikatūras, nes tai mokėjo - turėjo architekto-statybiniko išsilavinimą. 1800 metais sirų „studentas(?)-teroristas“ (vos ne pirmas iš žinomų?) jį papjovė. Žuvo tą pat dieną kaip jo draugas Deze prie Morengo.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-14 23:54

umdinar.jpg
Nilo deltos žemėlapis. Pažymėti Rozeta, Dumjatas, Damanchūras, Rachmanija, Šubrachitas, Embabe, Giza, net piramidės, o Bektilis ne. Iki Rachmanijos per dykumą 4 divizijos žygiavo apie 7 dienas (ėjo viena paskui kitą + Diuga per Rozetę), nuo jos iki Kairo apie 10 dienų. Matosi žygio maštabas ir daugiau mažiau atstumai. Parodytas Abukiras, prie kurio išmetė inkarus prancūzų eskadra. Rudos linijos neaišku ką rodo – į N armijos judėjimą nelabai panašu, gal keliai.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-14 23:59

483px-Murad_Bey_čerkesas kaip pas S.jpg
Murad Bėjus. Vienas iš dviejų ir ko gero pagrindinis mameliukų lyderis. Sako, kad čerkesas. Kaip tikras riteris/feodalas niekino pėstininkus. Išgirdęs, kad į Kairą žygiuoja prancūzų pėstininkai be kavalerijos, nudžiugo – „Tik pėstininkai?! Mes juos iškaposim kaip arbūzų lauką!!!“
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 00:24

The attachment pėsčias mameliukas.jpg is no longer available
pėsčias mameliukas.jpg
Mameliukai. Vienas pėsčias, kodėl nupieštas be žirgo neaišku. Lengva šarvuotė ir visų rūšių ginklai iki ausų. O kitas raitas, kiek mažiau ginkluotas, šarvų lyg nėra. Raitasis lygtai sakartvelas, nu ir ačiū Dievui- paimk tokį jei gali.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 00:25

mameliuas gruzinas.jpeg
Čia tas gruzinas.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 00:45

Armijos apranga egipte.jpg
N armijos aparanga Egipto kampanijos pradžioje. Panašu, kad su kailinėm kapurėm buvo ne visi grenadieriai. Centre N ir Kleberas, parodyta pastarojo svarba kampanijoje. Ant kairio skruosto – randas po sužeidimo (?). Kariai be pilnos ekipiruotės, kuri sverdavo apie 30kg. Tarp generolų ant arklio manau N draugas Junot, kuris kampanijoje gavo generolo laipsnį, o šiaip buvo N sekretorius, kariaujantis sekretorius. Susipažino per Tulono apgultį. Va taip visi ir kulniavo Egipto smėlynais liepos vidury.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 00:55

piramidės.jpg

Piramidžių mūšis. Autorius Ležonas - žymus karininkas-generolas ir dailininkas, bet jo prie piramidžių nebuvo. Nupiešė daugiau-mažiau tiksliai, piešinyje „viskas viename“, ir tai normalu. Apskritai mūšio chronologija yra takus dalykas, nes mūšio įvykiai visada daugiau ar mažiau „persidengia“. Dešinėje tolumoje už 4 palmių – Deze ir Renje divizijų karė, iš visų pusių atakuojamos tūkstančių mameliukų. Prieš piramides Diuga divizijos karė, joje N. Pirmame plane Bono divizija, matyti 4 „storos“, 6 eilių, karė kraštinės, viduje karė desetkas kitas raitų kavaleristų ir karininkų, keletas kupranugarių ir kt. Kairėje Embabe lageris ir jį šturmuojančios prancūzų kolonos, viena, arčiausiai Nilo, suformavusi karė atsimušinėja nuo mameliukų. Kitoje lagerio pusėje dūmų daug ir kairėje matoma karių kolona su vėliava - vėliava panaši į prancūzų dalinio (kaip paveikslo dešinėje). Tai Vialio divizija, kuri apėjo Embabe ir šturmuoja lagerį. Kairėje kyšo laivo nosis, spėčiau, kad tai prancūzų laivas, nes valtyje stovintis-šaunatis tipas primena mameliuką ar janyčarą.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 01:02

mameliukų ataka.jpg
Mameliukai atakuoja. Galima manyt, kad centre Muradas. Publika gana marga ir gausi, kai kurie lengvai apsišarvavę, rikiuotės nėra, visų žirgai lengvi ir greiti. Todėl ir karė frontas 6 linijų/eilių - kad ši europiečiams nežinoma ir tiems laikams galima sakyti unikali kavalerijos „rūšis“ nepridarytų bėdos. Artilerijos mameliukai nepanaudojo, nors turėjo pakankamai – karė ir jiems buvo nematytas-negirdėtas daiktas, neaišku su kuo valgomas daiktas. Piramidžių mūšyje iš esmės 7 000 prancūzų pėstininkų (Deze ir Renje divizijos) sumušė 6 000 puikių raitelių/viduramžių riterių armiją. Teiginys diskutuotinas kaip ir visi panašūs.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 01:52

Pyramides schema.jpg
Piramidžių mūšio planas.
Kiekvienas paišo savaip ir viską viename, kaip ir paveiksle - kitaip neina. Pas Muradą janyčarų nėra, tik felachai. O pas Ibrahimą tik felachai, o kur jo mameliukai? - geriausias ginklas prieš forsuojančius upę yra lengvoji kavalerija. Parodytas Marmonas su kolona apėjęs Embabe – nesiginčysiu, paveiksle gal ne Vialis, o Marmonas. Bektilį atakuoja felachai, bet parodyti ir prisijungę vėliau mameliukai. Buvo ir flotilės, Pere arčiau vakarinio kranto - laivo nosis paveiksle prancūzų. Apskritai įdomu, kodėl autorius niekur nepažymi janyčarų, kurie tikrai buvo Egipte. O gal autoriui janyčaras, ty, praktiškai elitinis karys, yra tas pat, kas felachas? Tokiu atveju "pasiųsčiau" jį į smėlynus.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 02:01

mokslininkai viduje karė.jpg
Karikatūra. Mokslininkai karė viduje. Juos prižiūri markitantė su bačkele. Faktiškai karė viduje ir keliavo iki Kairo – jei kas nubėgo paskui drugelį į smėlynus, tas buvo nudobtas beduino ar mameliuko. Nesidomėjau kiek mokslininkų mirė Egipte per kelis metus, manau, kad tokių buvo. Piramidžių mūšyje mokslininkai buvo nuošaly (apskritai mūšis vyko už kelių km) – kas liko stovyklose su gurguolėm, kupranugariais ir tais pačiais asilais, kas flotilės laivuose. Laivų mūšyje prie Šubrachito mokslininkai realiai padėjo jūreiviams/kariams kuo galėjo. Man patinka prancūzas su turbanu.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 02:35

Kairas 2.jpg
Kairas. Kai ką girdėjęs apie miestą. Nuotrauka tada, kai atsirado nuotraukos, ty, už kelių desetko mėtų po N laikais. Ar kažkas pasikeitė? - spėčiau, kad nelabai. N įsikūrė ne čia, o pagrindinėje aikštėje.
Post Reply