Keistesni interviu rusų kalba

Naujas temas kurkite čia
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-15 02:54

Yra niuansas dėl karė. Divizijų karė labai retas dalykas, o dalinių karė ne retas. Kuo mažesnis dalinys, tuo lengviau ir greičiau suformuojama sakysim kvadratinė 3 linijų karė rikiuotė, nes kiekvienas žino kaip, kur, su kuo, kokiu greičiu jam eiti ir tt, o kad tai žinoti ir išgirdus komandą atlikti automatiškai, kariai yra muštruojami. Spėčiau, kad pradžioje divizijų karė vadai formavo „iš bendro išsilavinimo“, tik vėliau įgijo patirties. Paveiksle Bono divizijos karė visos kraštinės atrodo yra 6 linijų, kai kur tokius duomenis užtikęs ir paieškų metu. Kad suformuoti divizijos karė, mano galva, greitesnis-lengvesnis, ty., geresnis, yra aprašytas būdas - priešingose karė kraštinėse rikiuojasi 2 pulkai 6 linijomis, kitose priešingose po 1/2 pulko 3 linijomis. 2 pulkai išsirikiuoja linijomis automatiškai, nes tai įprastas manevras, o 3-čias pulkas dalinasi į dvi dalis divizionais (demibrigadoje 12 divizionų, ty, po 6), ir kiekviena užima priešingą kraštinę – atrodo, kad palyginti nedaug kibinio. Tai „ant popieriaus“, realiai kibinio pakanka. O kai divizijos visos karė kraštinės yra 6 linijų manau sunkiau – divizijoje 3 demibrigados, jas padalinti į 4 apilygias dalis, kiekvieną išrikiuoti 6 linijom, tt, ir „ant popieriaus“ išrodo, kad vaznios yra ženkliai daugiau. Nu čia nežinau, gal paveikslas ir nemeluoja, nes pvz., Deze karė mameliukai matė „iš arti“ ir turėjo pastebėti, kad 2 kraštinės yra „plonesnės“, ty, kaip tik čia sukoncentruoti pastangas pralaužti karė, o to kaip ir nebuvo. Prieš Bono karė, arčiausiai, šaudantys yra ne karė rikiuotės pėstininkai, o tai kas atliko formuojant karė, ir jei tai būtų pvz., Deze karė, kurią iš visų pusių atakuoja mameliukai, kariai būtų viduje, rezerve taip sakant. Realiame mūšyje visko visur visada buvo, vienaip ir kitaip buvo.ą.
Apskritai - dėl visos šios "aritmetikos" nesu absoliučiai tikras, tai šen, tai ten nesiklijuoja viena su kitu. Randu ir šaltinyje prieštaravimų - čia ko gero priežastis. Bet tai tik detalės.
User avatar
Svetimas
senbuvis
Posts: 4701
Joined: 2004-05-25 19:04
Location: Vilnius

2023-11-23 20:53

Malonu, majoli, tave vėl matyti.
majolis wrote:
2023-11-15 02:54
Paveiksle Bono divizijos karė visos kraštinės atrodo yra 6 linijų, kai kur tokius duomenis užtikęs ir paieškų metu.
Čia, majoli, turbūt turi omenyje paveikslą poste per kelis postus auksčiau?
Ir gal kartais netyčia esi susidūręs su kokiom sau įdomiom knygom apie karo inžinerijos dalykus ar pan. (per istorinę prizmę, nors ir nebūtinai)?
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2023-11-27 16:19

Svetimas wrote:
2023-11-23 20:53
Malonu, majoli, tave vėl matyti.
majolis wrote: ↑2023-11-15 02:54
Paveiksle Bono divizijos karė visos kraštinės atrodo yra 6 linijų, kai kur tokius duomenis užtikęs ir paieškų metu.
Čia, majoli, turbūt turi omenyje paveikslą poste per kelis postus auksčiau?
Ir gal kartais netyčia esi susidūręs su kokiom sau įdomiom knygom apie karo inžinerijos dalykus ar pan. (per istorinę prizmę, nors ir nebūtinai)?
Taip, tą paveikslą. O apie karo inžineriją ar inžinierines pajėgas jokios specialios knygos nesu skaitęs ir su tuo susidūręs tik priešokiais, pvz., šituose N karuose. N I Italijos kampanija iš esmės buvo Mantujos tvirtovės kampanija, tada užsiminiau apie S. Vaubaną. Apie Vaubaną yra daug visko prirašyta, o čia Valdas Rakutis apie jį.
User avatar
Svetimas
senbuvis
Posts: 4701
Joined: 2004-05-25 19:04
Location: Vilnius

2023-12-01 21:00

Dėkui, majoli.

Beje, brolis yra skaitęs Roberto Petrausko knygą apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje ir man rekomendavo pabandyti paskaityti.
Kelios jo knygos yra išleistos:
Pirmoji knyga „Trečiojo Reicho triumfas“ (2010)
Antroji knyga "Lemtingi sprendimai" (2013)
Trečioji knyga "Barbarosa" (2018)
User avatar
Seianus
senbuvis
Posts: 2936
Joined: 2018-11-16 23:57

2023-12-01 22:06

Svetimas wrote:
2023-12-01 21:00
Dėkui, majoli.

Beje, brolis yra skaitęs Roberto Petrausko knygą apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje ir man rekomendavo pabandyti paskaityti.
Kelios jo knygos yra išleistos:
Pirmoji knyga „Trečiojo Reicho triumfas“ (2010)
Antroji knyga "Lemtingi sprendimai" (2013)
Trečioji knyga "Barbarosa" (2018)
Skaičiau ir aš, tik seniai labai. Patiko.
RB
senbuvis
Posts: 5793
Joined: 2004-05-18 13:16

2023-12-01 22:08

Svetimas wrote:
2023-12-01 21:00
Beje, brolis yra skaitęs Roberto Petrausko knygą apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje ir man rekomendavo pabandyti paskaityti.
Kelios jo knygos yra išleistos:
Pirmoji knyga „Trečiojo Reicho triumfas“ (2010)
Antroji knyga "Lemtingi sprendimai" (2013)
Trečioji knyga "Barbarosa" (2018)
Pirmas dvi skaičiau, labai neblogai. „Barbarosos“ dar neprisiruošiau. Tik elektroniniam formatui (tiems, kurie kaip aš, praktiškai atsisakė popierinių knygų) nelabai pritaikyta, sunku ką nors įžiūrėti žemėlapiuose ir vartyti pirmyn–atgal tarp žemėlapio ir teksto.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 14:31

Gyvenimas Kaire ir kitur grįžo į vėžes – atsigavo prekyba, amatai, Kaire ėmė funkcionuoti policija (viršininku paskirtas kažkoks šiurpus graikas), vėl pradėta rinkti mokesčius (rinko koptai, kurie tą funkciją atliko ir mameliukams valdant), tt. Karininkas rašė, kad už pinigus galima visko įsigyt, atsirado ir delikatesai, kuriuos prekeiviai atnešdavo į prancūzų stovyklas, o kareiviai nerūpestingai vaikščiojo po miestą, lyg tarnautų kokiame Prancūzijos garnizone. Ir visa tai per mėnesį kitą po prancūzų išsilaipinimo.

Eskadros klausimas taip ir liko atviras – Briuesas ir toliau stovėjo reide prie Abukiro (sakėsi, kad laikinai), nors N kiekviename laiške primygtinai reikalavo įplaukti į senąjį Aleksandrijos uostą. Formalaus/konkretaus N įsakymo Briuesas negavo (kai kas dėl katastrofos kaltina ir N) – sausumoje įsakymus N dalino į kairę ir į dešinę (tada - data – tam ar anam padaryti tą ar aną, tada – data - tam ar anam atmarširuoti ten ar kitur, tt), o laivynui formulavo užduotis/reikalavimus, nes pvz., jei štormas ar pan., įsakymas automatiškai tampa niekiniu, todėl jūroje ir „laisvas grafikas“. Nu bet tačiau absoliučiai nesuprantama, kodėl viceadmirolas ignoravo vyriausią vadą, juo labiau ir pats turėjo suprasti, kad praradus laivyną kampanijai pyzdiec, ty, paslėpti laivyną yra jo svarbiausias/pirmaeilis jo uždavinys. Briuesas nebuvo bailys, bet jo elgesys nesuvokiamas – kai kas sako, kad tuo metu sirgo. Nu gal...

Dar liepos 13 II rango kapitonas Bare atliko matavimus ir uoste rado 3 farvaterius, iš kurių vienas apie 200m pločio, 300m ilgio ir 18-22m gylio, ty., visi linijiniai laivai galėjo laisvai įplaukti į uostą (gramzda iki 7.5m), gal būt tik l’Orient (120 pabūklų flagmanas), kurio gramzda kiek daugiau 9m, reikėjo „iškrauti“, ty, nuimti sunkiausius 36 svarų (18kg) kalibro ( kiekvieno svoris > 2 tonų) ar kokius nori pabūklus. Tik liepos 20 Briuesas kapitonui atsakė, kad raportas jam „neatrodo įtikinamas“. Kodėl jam taip atrodė niekas nesužinojo, ir toliau tęsėsi neaišku kas, nors Briuesui liepos 26 žvejai ar pirkliai pranešė, kad anglų eskadra kažkur už 100 jūrmylių. Liepos 27 N rašė, kad informuotas apie farvaterius ir tikisi, kad eskadra jau uoste. Liepos 30 N lygtai įsakė išplaukti į Korfu, bet šaukštai buvo po pietų. Pasiųstą kurjerį beduinai pakeliui nudobė – tragiškas ir absoliučiai beprasmis epizodas. Vėliau kurjeriai iš Kairo ir atvirkščiai pagal galimybes keliavo tik Nilu, nes visur „partizanavo“ beduinai.

Eskadra stovėjo 6km nuo kranto, ir iškilo provianto ir vandens klausimas, nes viceadmirolas niekaip nesugebėjo užsitikrinti tiekimo iš už 20km esančios Aleksandrijos, kur viskas eskadrai buvo paruošta ir stovėjo sename uoste ant pirsų. Todėl kasdien iki 30proc jūreivių krante ieškojo maisto, kasė šulinius, o kiti saugojo nuo beduinų. Suprantama, tokioje situacijoje jokių pratybų laivuose nevyko, o lengvieji kariniai laivai trynėsi netoli eskadros, užuot patruliavę už pvz 100km. Taigi, laivų komandos buvo ženkliame nekomplekte ir netreniruotos būsimam mūšiui.

Briuesas planavo gynybines kautynes „ant špringo“, ty, „ant inkaro“ - inkarai laivo priekyje ir gale (kaip prancūzai inkaravosi yra įvairios versijos), laivai sujungti lynais ir gali kiek pasisukioti aplink vertikalią ašį. Anglai tik jūros pusėje, dešinėje, todėl prie kairio borto suverstas visoks „chlamas“ – vėliau tai labai apsunkino ugnį į „apsupusius“ anglus. Dėl lynų tarp laivų (atstumas apie 130-140m) jūra ir personalijos įnešė savo pataisas, ir mūšio metu keli anglų laivai įlindo į „tarpus“ ir šaudė išilgai prancūzų laivų, o tokia ugnis labai efektyvi. Bet esminė taktinė klaida buvo ta, kad per mėnesį Briuesas negebėjo išsimatuoti dugno ir „patraukti“ eskadros arčiau Abukiro salelės ir seklumų - eskadra ramiai sau suposi ant bangų vos ne 3km atstumu. Suprantama, jei laivai stovėtų Aleksandrijos uoste, mūšio apskritai nebūtų (burinių eroje blokada neefektyvi). Eskadros ilgis reide daugiau 2 km, priekyje prie salelės seniausi linijiniai laivai, centre ir gale (pastarajai divizijai vadovavo būsimo mūšio, o vėliau ir Trafalgaro „didvyris“ kontradmirolas Pierre-Charles Villeneuve) naujausi/geriausi laivai – Briuesas tikėjosi atakos „iš užpakalio“ pagal vyraujantį tame regione „vėjavimą“, o „iš priekio“ dėl seklumų jautėsi saugus. O gal dar kažkaip sau argumentavo špringinę taktiką.

Jis manė ir visada tai pažymėdavo, kad prancūzų karo laivų įgulos profesionalia prasme nusileidžia anglams, todėl kautynės „ant špringo“ jam atrodė visai logiška taktika. Sutinku, o „apėjimas“ parodė, kad ši taktika „efektyvi“ visada, nes anglai buvo „priversti“ inkaruotis ar bent dreifuoti greta prancūzų eskadros, o prancūzai tą irgi puikiai sugeba - gavosi visi „ant inkaro“, ir prancūzai, ir anglai, ir jokio britų pranašumo. Čia Briuesas labai savotiškai „eliminavo“ britų profesionalumą. Prieš mūšį jis ruošėsi traukti inkarus ir pasitikti anglus jūroje, bet apsigalvojo, ir šis momentinis/impulsyvus sprendimas „pirmyn-atgal“ rodo, kad eskadra buvo pasmerkta. Ir neįsivaizduoju, kaip su tokiomis mintimis jis plaukė per Viduržiemio jūrą ir „saugojo“ milžinišką konvojų. Pasirodo, kritikuoti po visko labai lengva...

Vidutinis, 74 pabūklų linijinis laivas buvo 55-60m ilgio (l’Orient 65m), gramzda 7.25-7.5m, talpa 1 600 tonos H2O, max greitis iki 11mazgų (apie 20km/val). Korpuso storis beveik 1m ąžuolinių lentų + špangautai (pas anglus „lentų“ kiek ploniau, bet daugiau špangautų/korpuso „šonkaulių’).

Apatiniame denyje 28 36 svarų kalibro pabūklai (vienam aptarnauti reikalinga ne mažiau 15 žmonių), viduriniame 30 18-24 svarų ir viršutiniame 16 8-12 kalibro ir kt. Lauko artilerijoje 12 svarų kalibras buvo ohoho, o laivyne tai max fregatų ginkluotė, linijinio laivo kalibrai iš tikro įspūdingi. Šaudyta geležiniais sviediniais ir vadinamais „knipeliais“ - grandine ar strypu „surištais“ 2 metalo gabalais, skirtais takelažui ir burėms niokoti, sprogstamų šaudmenų/užtaisų tais laikais laivyne dar nebuvo (tuomet manyta, kad mediniuose laivuose jie pavojingesni šaudantiems nei taikiniui).

36 svarų kalibro sviedinys pramušdavo 1m ąžuolinių lentų 400m atstumu, 1,3m iš 100m, o 18 kalibro 1m iš 200m. Pas prancūzus (greičiausia ir kitur) ugnis buvo trejopa – „į rangautą“ (šaudo iš virš. atviro denio), „į medieną“(vidur. denis) ir „skandinti“ (apat. denis). „Į medieną“ reiškia į priešo artileriją ir komandas deniuose, „skandinti“ - mušti žemiau vaterlinijos, čia jau daugiau 36 kalibrui. Jūra banguoja, tai šaudyta iš visur visaip, nors stengtasi išauti „ant bangos“, ypač apatiniuose deniuose. Linijinio laivo bortas galėjo paleisti 2-3 salves per 5 min.

Kitaip tariant, „plaukiojančios artilerijos platformos“ linijiniame mūšyje nenuilstamai dalbalina viena į kitą „kūju“, o ugnies tankumą galima tik įsivaizduoti, pvz., l’Orient viename borte 60 pabūklų, šachmatine tvarka išdėstytų 3, tiksliau 4, lygiais (l’Orient „triaukštis“ plius virš. atviras denis), yra maždaug 7-8 lauko baterijos, kai pabūklai max „suspausti“ vienas greta kito. Neužmiršti ir šautuvų ugnies. Laivų įgulos apie apie 800-850 žmonių (maždaug tiek „komplekte“) 60m „ilgyje“ trimis (keturiais) aukštais– suprantama, kad jūros mūšio nuostoliai dažnai dešimtis ar net šimtus kartų viršijo sausumos mūšio nuostolius.

Rugpjūčio 1 14:00, po 1 mėn nuo išsilaipinimo pradžios, budėtojai jūroje pamatė bures, kurias identifikavo kaip anglų eskadrą, ir apie tai buvo pranešta Briuesui. Dėl neaiškių priežasčių tik už valandos viceadmirolas paskelbė kovinio pavojaus signalą – „Branle-bas!!!“, kas reiškia „Hamakus šalin!!!“. Tuomet jūreiviai miegodavo hamakuose, kurie suposi deniuose ir tarp patrankų, ir po atitinkamo signalo visiems tapdavo aiškiau nei aišku, kad bus mūšis – hamakai nukabinami, viršutiniame denyje perkabinami prie falšborto (apsaugai nuo medžio skeveldrų), aptiniu0se deniuose pašalinami. Tik už valandos paskelbtą kovinį signalą galima būtų paaiškinti nebent tuo, kad viceadmirolas nesitikėjo anglų atakos jiems nežinomuose vandenyse vakare (Egipte labai greitai temsta) – Briuesas kažką žinojo apie anglus, bet labai mažai žinojo.

Anglų eskadra (14 laivų, pas prancūzus 13) greitai artėjo, ir priartėjusi iš karto perėjo į ataką. Atlikti apėjimą Nelsonas įsakymo nedavė, avangardo kapitonai veikė savo iniciatyva, ir vėjas buvo palankus tokiam manevrui – laivai tarp salelės/seklumų ir reide stovinčių laivų apėjo prancūzus iš kranto pusės, nors linijinis Culloden ir šliupas „užkliuvo“ už seklumų. „Nilo mūšio didvyrio“ (toks „titulas“ suteiktas po mūšio) kapitono Thomas’o Foley Goliath praplaukė pirmas, paskui jį kiti, ir apie 18:00 sugriaudėjo pabūklai kairėje, o 18:40 ir dešinėje - prancūzų laivai atsidūrė kryžminėje ugnyje ir turėjo kautis su min 2 priešo laivais. Jau 18:30 pirmas prancūzų laivas Guerrier prarado stiebus, kurie nuvirto ant kairio borto – artilerijos ugnis tapo neįmanoma. Už 3 val laivas nuleido vėliavą, pasidavė – iš 600 įgulos narių 400 buvo užmušti ar sužeisti. Kažkas panašaus buvo ir kituose prancūzų avangardo laivuose. Po mūšio paskaičiuota, kad Spartiate kairiame borte gavo 49 skyles žemiau vaterlinijos, o dešiniame 27. Laivas nenuskendo, nes mediniai labai gyvybingi savaime (medis prastai skęsta :shock: ), o skylės buvo užkišamos, vanduo išpompuojamas, tt, bet taipogi ir parodo, kad prancūzų kairio borto ugnis buvo ženkliai menkesnė nei dešinio. Fregata Seriouse, matydama kokioje katastrofinėje padėtyje atsidūrė eskadros avangardas, pabandė padėti ir davė salvę į Orion. Linijiniai laivai tais laikais į mūšį su fregatomis nestodavo („negi vaikus skriausi“), bet Orion atsuko bortą ir viena salve sunaikino fregatą.

Greitai anglai prisikasė ir iki l’Orient, ir neužilgo jau sužeistą Briuesą sviedinys vos ne padalino į dvi dalis, laivo kapitonas žuvo vėliau. Bellerophon, 74 pabūklų anglų laivas, netyčia atsidūrė flagmano borto ugnies lauke, gavo kelias salves, pasijuto blogai ir ką jūs manot – ogi nuleido vėliavą. Bet l’Orient ne pasidavėlis buvo galvoje – jis luposi su 4 laivais, gesino gaisrus, kamšė skyles, pumpavo lauk vandenį, tt. O Bellerophon tuo metu nudreifavo į saugius vandenis ir ryte visai neblogai jautėsi. Įdomu tai, kad kaip tik šis laivas vėliau nuplukdė N į Šv Elenos salą. 22:30 l’Orient sprogo, žuv0 beveik visa komanda, ir mūšis kuriam laikui nutrūko – milžiniškas sprogimas visus „pritrenkė“, o degančios skeveldros išsilakstė aplinkui min 500m spinduliu, ir kilo gaisrai kituose laivuose, tiek anglų, tiek prancūzų.

Neužilgo mūšis atsinaujino ir tęsėsi iki ryto – visą naktį anglai daužė prancūzus. Atkakliai kovojo Tonnant, vienintelis nenuleidęs vėliavos – sako, kad pasidavė tik rugpjūčio 3. Kapitonui sviediniai žiauriai sužalojo abi rankas ir kojas (galima sakyt nutraukė), bet jis liko ant škancų kol išleido kvapą, ir lyg įsakęs prikalt vėliavą, kad būtų neįmanoma jos nuleist. Apskritai, admirolai ir kapitonai mūšio metu rizikavo nepalyginti daugiau nei generolai sausumoje ir net eiliniai jūreiviai (pas prancūzus žuvo viceadmirolas ir 4 kapitonai, pas anglus 1 kapitonas, o sužeisti praktiškai visi) – jie ant škancų (kiek aukščiau viršutinio denio užpakalyje) su paradine uniforma, todėl visi juos mato ir stengiasi nudobt, ugnies intensyvumas neįsivaizduojamas, tt. Pvz, Nelsonas lyg paskęs, kad po mūšio jis grįš arba į Lordų rūmus, arba į Vestminsterio abatiją, o mūšio metu buvo sužeistas į galvą - ant sveikos akies užkrito atplėštas skalpas, dėl ko visiškai „apako“, net įsakęs pranešt žmonai apie savo žūtį ir pakviesti kapelioną. Bet gydytojas paaiškino, kad gyvens, susiuvo/sutvarstė, ir Nelsonas vėl ant škancų.

Įdomus kontradmirolo Vilnevo elgesys, kuris visą mūšį ramiai suposi ant bangų ir vėliau sakėsi negavęs įsakymo įsitraukti. Gavo ar negavo įsakymą niekas nežino, nes sudegė l’Orient laivo žurnalas, tegalima tikrai pasakyti, kad Vilnevas išliko itin šaltakraujis, kai jo akyse valandų valandas eskadros avangardas ir centras buvo trinami į miltus tarp 2 anglų laivų linijų. Ryte apie 12:00 „nukirto“ inkarus, pakėlė bures ir namolei, išsigelbėjo 2 linijiniai laivai ir 2 fregatos. Dar nutiko toks kvailas įvykis – Nelsonas pasiuntė mažiausią linijinį Leander (50 pabūklų) pranešti apie pergalę, ir jūroje tas atsitiktinai susidūrė su vienu iš pabėgusių linijinių Genereux (74 pabūklai). Užvirė mūšis, ir laivai 5 valandas dalbalinosi sviediniais, kol anglai nuleido vėliavą - Leander „nusitemptas“ į Korfu.

Abukiro ar Nilo mūšis truko apie 3 dienas, ir anglai šventė išties neeilinę pergalę - prancūzų eskadra dingo lyg nebuvus (2 laivai sprogo, 9 pasidavė), žuvo ir sužeista apie 4 000 jūreivių, 3 500 pateko į nelaisvę. Belaisvius paleido, nes anglai paprasčiausia neturėjo kur juos padėti ir kuo maitinti, pasiliko tik karininkus. Anglų nuostoliai 900 žuvusių ir sužeistų. Strategiškai tai buvo galo pradžia – Egipto užkariavimas įkalino prancūzų armiją Egipte. „Pergalė yra per menkas žodis tam, kas įvyko“- pasakęs Nelsonas.

Rugpjūčio 8 N patraukė iš Kairo paskui Ibrahimą (apie eskadrą dar nieko nežino), kuris keliavo Sirijos link (ten realiai valdė turkai), ir už 3 dienų jį pavijo prie Salahieh. Su Ibrahimu apie 1 200 mameliukų ir 500 arabų pėstininkų, bet avangarde buvę husarų ir raitųjų jėgerių eskadronai (apie 200 raitelių) atakavo besiruošiantį kelionei karavaną. Užvirė mūšis, prie kurio prisijungė ir su pėstininkais atsilikę raiti karininkai, apie 60 raitelių – štabistai, adjutantai, kt, net turėję arklius vienakojis inžinierių vadas generolas Kafarelis ir artilerijos vadas generolas Damartenas, ir tie dalyvavo mūšyje (vėliau nuo N gavo velnių). Tai buvo pirmasis N kavalerijos ir mameliukų (dalyvavo gal 400 - prancūzai sakė, kad 1 000) mūšis, ir kova buvo atkali ir kruvina. Žuvo husarų eskadrono vadas Detre, kt., daug buvo sužeista, pvz., N adjutantas Sulkovskis gavo 7 „šaltas“ ir 3 šautines žaizdas. Raitųjų jėgerių eskadrono vadas Lasalis (tas pats) „pametė“ kardą, bet suspėjo nušokti nuo žirgo, pasičiupti kardą ir vėl atsidurti balne. Kavalerijos mūšis labai dinamiškas, gyvas išliks (ir laimės) tik tas, kas visą laiką judės, niekas nė negalvoja fechtuotis kardais, todėl Lasaliui labai pasisekė, kad čia pat nebuvo kokio kito mameliuko, nes tikrai būtų likęs be galvos. Pergalę lėmė atskubėjęs Leklerkas su 2 dragūnų eskadronais. Ibrahimas iškrito iš žaidimo, o prancūzai priedo atmušė karavaną iš Mekos, kurį Ibrahimas buvo užgrobęs – karavanas dakeliavo iki Kairo. Rugpjūčio 14 Salahieh N sužinojo apie Abukiro katastrofą, ir ta proga daug prikalbėjo apie mirtį ir didybę.

Grįžęs į Kairą N įsitraukė į civilinį ir religinį gyvenimą. N realiai pasimaišė dėl islamo, ir vos ne kasdien diskutavo su ulemais ir šeichais apie religiją, o adjutantai nešiojo arbatą ir kavą. Nemažai ulemų buvo pakviesti į Kairo Tarybą (Divaną), o mečetės saugomos kaip akies vyzdys, to visko prie mameliukų nebuvo.

Rugpjūčio 18 įvyko Nilo šventė – nukasta damba ir kylantys Nilo vandenys paleisti į irigacinius kanalus. Šventėje dalyvavo apie 200 000 žmonių, o vakare - spėju - priėmimas pas N. Rugpjūčio 23 buvo iškilmingai pažymėta pranašo Mahometo diena, surengtas kariuomenės paradas, fejerverkai, tt, o vakare priėmimas. Rugpjūčio 24 įvyko pirmas Egipto Instituto (Akademijos) posėdis. N paskyrė institutui 2 erdvius/gražius namus, ir pradėta kaupti tai, kas 1809-1826 metais išleista kaip „Egipto aprašymas ….. Prancūzijos armijos ekspedicijos metu“. Viso išleista 24 tomai – 10 tomų teksto, 13 tomų graviūrų ir 1 tomas žemėlapių. Rugsėjo 18 N pirmą kartą aplankė piramides, susimąstęs apžiūrinėjo į sfinksą ir mumijas, tt - nosį sfinksui nudaužė ne prancūzai, o arabai prieš keletą šimtmečių. Radosi turistinis maršrutas – pažiūrėt piramidžių ant asilų/kupranugarių keliavo ir karininkai, ir kareiviai.

Rugsėjo 22 atšvęstas 7-tas respublikos gimtadienis, vėl vyko paradai, fejerverkai, kt linksmybės, ir štabo pulkininkas pasakė kariams ugningą kalbą, kaip viskas Egipte yra liuks ir bus dar liuksiškiau. Baigdamas sušuko „Tegyvuoja Respublika!!!“, bet iš karių eilių pritarė tik keli mieguisti balsai - ant sfinksų jiems buvo nusišvilpt. Vakare - kaip įprasta - pas N priėmimas 100 personų, ir viskas buvo paruošta ne blogiau nei Paryžiuje. Šventės proga suimprovizuota (gal jau buvo nuo romėnų) Triumfo arka kurios vienoje pusėje kabėjo „Nėra kito dievo išskyrus Alachą, ir Mahometas yra jo pranašas!“, kitoje „Tegyvuoja Respublika!!!“.

Greitai finita la comedia – Turkijos Porta (vyriausybė) paskelbė Prancūzijai karą, ir iš Konstantinopolio atėjo firmanas (įsakas) skersti netikėlius. Iš minaretų įsaką muedzinai artikuliavo 5x paroje, ir spalio 21 Kairas neatpažįstamai pasikeitė. Visur buriavosi ginkluoti gyventojai, galop iš sukilimo ar maišto „štabo“ al Azhar mečetėje visi patraukė į miestą. Pirmas po ranka pakliuvęs Egipto institutas buvo nusiaubtas ir nužudyti visi ten buvę. Generolas Kafarelis, kuris Institute kasdien lankydavosi, tik per plauką išvengė mirties. Taip Egipte gimė tradicija per neramumus visada plėšti Egipto institutą - ši tradicija gyva po šiai dienai. Buvo bandyta užgrobti kariuomenės iždą, bet apsaugoje buvusi 32 demibrigada įtikinamai paaiškino, kad praėjimo nėra. Buvo nužudytas prancūzų paskirtas vietininkas, Kairo komendantas generolas Dupuy mirtinai sužeistas (kažkas jam suvarė ietį po mente), minia galabijo prancūzus visur kur pasimaišė, pradėta siaubti koptų, graikų ir žydų namus. Aplink Kairą pastoviai šmižinėję beduinai pamatė, kad prasideda įdomūs dalykai, ir taipogi įsitraukė į veiksmą – užgrobė konvojų ir nužudė apie 150 sužeistų/sergančių iš Renje divizijos.

N mokėjo apsieiti su maištu mieste - kitą dieną patrankos buvo nukreiptos išilgai pagrindinės Kairo gatvės (pavadinta Tonnant kapitono du Petit-Thouars vardu), jų salvės išblaškė sukilėlius, ir kariuomenė sustūmė visus į Al Azhar mečetę. Tą pat dieną Sulkovskis su būriu kavaleristų beduinus apramino, bet grįždamas susidūrė su minia egiptiečių, ir tame chaose jo arklys suklupo – N adjutantas buvo suplėšytas į gabaliukus tiesiogine žodžio prasme. 16::00 Damarteno artilerija iš citadelės atidengė ugnį į mečetę, o 18:00 Kaire kilo audra su perkūnija, arabai puolė paniką ir prašė pasigailėjimo, bet pasigailėjimo nebuvo – pabūklai nutilo tik kitą dieną 8:00. Didesnė dalis buvusių mečetėje pasidavė, bet apie 1 000 arabų užsibarikadavo - įvyko šturmas ir visi viduje išpjauti.

Sukilimo metu žuvo apie 300 prancūzų ir 3 000 arabų, bet per kelias dienas Kaire tapo daugiau-mažiau ramu. N suprato, kad šį ramybė apgaulinga - aplink Kairą imta statyti fortus, kurie būtų prancūzams atspirties taškai, jei ateity vėl kils neramumai. Fortai pavadinti žuvusių Sulkovskio, generolų Dupuy, Mireur, kt vardais. Taip pat pradėta statyti įtvirtinimus aplink stambesnius Nilo deltos miestus (Aleksandriją, Rozetą, Dumjatą, kt), kad kontroliuoti teritoriją. Statant įtvirtinimus prie Rozetos ir buvo rastas žymusis akmuo, kurį pionieriai perdavė mokslininkams – karininkas turėjo proto suprast, kad akmuo ypatingas.

Gruodžio pabaigoje N su nedideliu būriu nukeliavo į Suecą – jį domino kanalo klausimas. Iškylos metu buvo rastas faraonų kanalas (iš Raudonosios į Nilą), o gruodžio 26 temstant N pakliuvo į nepavydėtiną padėtį – su eskortu atsidūrė žemumoje, kurią apsemdavo potvynio vandenys. Sutemo, vanduo vis kilo, greitai arkliai buvo iki kelių vandenyje, aplink absoliuti tamsa, visi prarado orientaciją erdvėje, žiburėlis jūroje palaikytas Suecu - kilo vos ne panika, ir nedaug trūko, kad N būtų paskendęs Raudonojoje jūroje kaip kadaise žydus gaudęs faraonas. Bet 2 raiti jėgeriai iš palydos rado kur išsikapstyti ant kietos žemės, ir viskas baigėsi gerai. Suprantama, kad kartu buvo ir vienakojis generolas Kafarelis, kuris kitaip nei likusieji turėjo medžio po ranka ir vandenyje nepanikavo. Egipte generolas Kafarelis buvo armijos numylėtinis.

Dar rugpjūčio 25 Deze įsakyta išstumti Muradą iš Egipto, o jis tuo tarpu apsistojęs Fajumo oazėje į pietus nuo Kairo. Pas Deze 2 700 pėstininkų, 32 artileristai, 22 pionieriai ir 2 patrankos, kavalerija (-). Prie Deze „armijos“ prisijungė mokslininkų ir dailininkų armija, tarp jų Luvro muziejaus įkūrėjas Denonas.

Spalio 7 prie Sedimano Deze stojo prieš Muradą, pas kurį pagal prancūzus 4 000 mameliukų ir 8 000 arabų (realiai keliskart mažiau). Deze suformavo divizijos (ženkliai praretėjusios) karė, o abejose pusėse 2 maži karė po 150-180 karių. Kaip įprasta, mameliukai atakavo ir vienintelį kartą pralaužė karė – mažą kapitono Valetos karė dešinėje nuo Deze divizijos. Karė vadovavęs narsus kapitonas Valeta atidengė ugnį tik iš 10 žingsnių (5-6m), dėl ko „įsibėgėję“ žuvę ir gyvi mameliukai užgriuvo ant flango ir jį pralaužė, žuvo 20 ir sužeista 30-40 prancūzų. Deze atėjo į pagalbą, ir mameliukai atsitraukė, kitas mažas karė apsigynė savarankiškai. Epizodas – kai Deze davė komandą „Grenadieriai, ugnis!!!“, niekas nepradėjo šaudyti, o kažkas ramiai atsakė „Iš 20 žingsnių, generole...“ Mameliukai grįžo į išeities pozicijas, bet tada ėmė šaudyti jų artilerija – turėjo 8 patrankas, ir tai prieš mažiau 2 700 prancūzų įtikinama. Deze neliko nieko kito kaip atakuoti, ir karė pajudėjo artilerijos link. Priartėjus atsiskyrė atakuojantys šauliai ir pasileid0 bėgte prie patrankų, kas laukiančių/žiūrinčių mameliukų akivaizdoje buvo labai rizikinga. Neaišku kodėl mameliukai rimčiau nekontratakavo, ir baterija buvo užimta, prancūzams atiteko 4 patrankos, o Muradas pasitraukė į pietus. Prancūzai neteko 30 užmuštų ir 80 sužeistų. Denonas rašė, kad sunku įsivaizduoti įnirtingesnį mūšį, šlovingesnę pergalę ir tokį netikėtą rezultatą. Nuostolius galima palyginti su jūros mūšio nuostoliais, jie iš tikro kitos eilės.

Fajume kariai pailsėjo, o mokslininkai/dailininkai kasė ir paišė, ir lapkričio 6 divizija patraukė paskui Muradą, Fajume palikta 150 karių garnizonas ir 350 sergančių/sužeistų Didelę dalį sergančių sudarė pusakliai ar akli dėl oftalmijos, Deze porą dienų irgi nieko nematė. Netrukus Fajumą užpuolė keli šimtai mameliukų ir arabų, bet buvo atmušti, o Deze grįžo ir atstatė tvarką. Po to nuvyko į Kairą ir N paaiškino, kad be kavalerijos nieko nebus. N susiprato ir pasiuntė 1 120 kavaleristų (husarai, raitieji jėgeriai ir dragūnai) į pagalbą. Kavalerijai vadovavo tada brigados generolas ir pramuštgalvis kavaleristas, o vėliau gudragalvis ir „geležinis“ maršalas Davu. Be to pas Deze atplaukė džermų flotilė, su ja ir N sau pasistatytas didelis ir prabangus laivukas „Italija“, byškį artilerijos irgi davė. Su laivais vėliau buvo gaišaties, nes Nilo vandenys dar nepakankamai pakilę, ir keliauti upe aukštyn sudėtinga. Flotilę ne kartą puolė arabai, o „Italiją“ berods sudegino.

Gruodžio 16 Deze vėl pajudėjo paniliu paskui Muradą , ir divizija žygiavo ne karė, o kolonomis – mameliukų jau mažiau bijojo. Mokslininkai bandė pristabdyti armiją, nes pakeliui radosi daugybė senovės Egipto liekanų, bet buvo pasakyta „Vėliau“, ir griuvėsiai palikti ateičiai. 1799 sausio 3, artėjant prie kaimelio Tachta, įvyki susidūrimas su mameliukais ir arabais - Davu su husarais ir raitais jėgeriais juos iškapojo, žuvo/sužeista apie 600.

Tuo tarpu Muradas gavo pastiprinimų – iš Arabijos pusiasalio atkeliavo > 500 mameliukų ir keli tūkstančiai arabų, vadovavo Hasanas Bėjus, anksčiau Murado priešas, dabar sąjungininkas. Muradas ir Hasanas prie Samchuto kaimelio laukė Deze ir sausio 22 sulaukė. Pas juos gal 2000 mameliukų ir 4 000 pėsčių arabų. Deze divizija išsirikiavo neįprastai – tarp Friano ir Beljaro brigadų karė Davu kavalerijos (!?) karė - matyt mameliukų dar prisibijojo. Muradas jau žinojo prancūzus ir lūkuriavo, o Hasanas dar nežinojo ir užvedė mameliukus atakai – iš užpakalio puolė Friano karė, o pėsti arabai Beljaro karė. Ataką pavyko atmušti, ir prancūzai perėjo į kontrataką - buvo atakuoti mameliukai ir arabų pėstininkai, pastarieji pasileido bėgti, ir kavalerija beveik 10km kapojo bėgančiuosius, mameliukams irgi gerai kliuvo. Muradas ir Hasanas su likusiais pabėgo. Deze lipo ant kulnų, ir sausio 26 įžengė į Tėbus. Visi buvo apstulbinti senovės Egipto mūrų didybės - kariai plojo, o jautresni pagerbė ginklu.

1799 vasario 2 Deze armija sustojo prieš rytiniame krante esantį Asuaną (apie 1 000km nuo Kairo – žygis truko beveik pusmetį) – piečiau Nilo slenksčiai („kataraktos“) ir negyvenamos vietos, kurios ir priglaudė Muradą. Aukštutinis Egiptas buvo užkariautas, ir ant šventyklos pilono Filėjos saloje iškalta „Osia ir Kisa buvo čia“, jei tiksliau – „1798 liepos 1 Bonaparto vadovaujama prancūzų armija išsilaipino Aleksandrijoje, už dvidešimt dienų prie piramidžių sutriuškino mameliukus, ir pirma Deze divizija juos persekiojo iki Nilo slenksčių. Brigados generolai Davu, Frianas ir Beljaras, artilerijos vadas …, štabo viršininkas …, 21 linijinės demibrigados vadas ..., 1799 kovo 3, iškalė skulptorius…“. (revoliucinio kalendoriaus datos). Užrašas išlikęs.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 14:51

abukiras -anglai atakuoja.jpg
Mūšio pradžia. „Goliath“ apeina prancūzų eskadros „galvą“ labai nedideliu atstumu. Sako, kad prancūzų inkarai buvo tik laivų priekyje, ir tai matydamas patyręs kapitonas Thomas Foley suprato, kad laivai gali sukiotis „aplink inkarą“, ir priekyje pakankamai gilu - galimas apėjimo manevras. Tolumoje prancūzų „fortas“, kurio ugnis buvo nulio verta. Anglų eskadra rikiuojasi į 2 linijas. Kairėje prie palmių vikrus egiptiečių laivelis džerma, toliau prancūzų fregatos.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 14:58

3 Map_Battle_of_the_Nile_1798-en.png
Nesimato, kad pirmas prancūzų laivas Guerrier buvęs kryžminėje ugnyje, bet esmės tai nekeičia. Spartiate tikrai gavęs nuo dūšios į abu bortus, o Nelsoną, buvusį flagmane Vanguard, sužeidė kaip tik Spartiate ugnis. Guillaume Tell buvęs Vilnevas paskutiniam Timoleon įsakė dengti jo „atsitraukimą“. Anglai suprantama Timoleon sudaužė, o įgula pasodino laivą ant seklumos, susprogdino ir evakavosi į krantą.
Manau, kad Nilo mūšis yra unikalus ta prasme, kad pergalė buvo pasiekta nakties metu, vėliau tik dabaiginėjo likusius. Vienintelė šviesa buvo gaisrai, nu ir pabūklų salvės, ir mūšio metu pasitaikė ne vienas „draugiškos“ ugnies epizodas, tiek pas anglus, tiek pas prancūzus (kažko itin tragiško neįvyko). Gal svarbesnis momentas, kad eskadrų ar divizijų vadai negalėjo komanduoti laivams – signalinių vėliavų nebuvo matyt. Kai kas sakė, kad Briueses davė komandą Vilnevui įsitraukt į mūšį, bet jis tikrai tame chaose galėjo ir nepastebėti vėliavinio signalo. N Vilnevą vadino „laimingu žmogumi“ - nusižudė 1806m šaltu ginklu, ir kai kam įvykio aplinkybės nevienareikšmės.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:04

miltelių bezdžionė.jpg
Tada mūšio metu paraką pabūklams iš triumo nešiojo 12-14 m berniukai, „miltų beždžionės“ (powder monkey). Panašaus amžiaus buvo ir l’Orient kapitono Casabianca sūnus, kuris atsisakė palikti laivą be tėvo įsakymo. Nemanau, kad buvo „miltų beždžionė“. O tėvas jau buvo žuvęs, ir po kiek laiko flagmanas sprogo. Geras paveiksliukas.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:07

le_Saint-Esprit_au_combat_en_1782.jpg
Saint Esprit - prancūzų linijinis, 80 (84?) pabūklų (modifikuotas 74 pabūklų). Nilo mūšyje taip modifikuotų buvo 3 – priekyje ir už l’Orient Franklin ir Tonnant bei Guillaume Tell (gal būt, kad vienas iš jų yra pervadintas Saint Esprit) su Vilnevu. Viršutiniame atvirame denyje kaip priklauso pabūklai. Ant falšborto panašu susukti hamakai - maniau, kad kabėjo iš vidaus. Laivas „dviaukštis“ kaip visi 74 pabūklų laivai, o flagmanas l’Orient „triaukštis“.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:10

Frigate_Bay,_26_January_1782_.jpg
Anas paveiksliukas iškirptas iš šio paveikslo - Fregatų įlankos mūšis, 1782 m. sausio 26 d. Fregatų įlankos mūšis vyko per Amerikos nepriklausomybės karą. Mūšis taip pat žinomas kaip Sent Kitso mūšis, kuris vyko tarp britų laivyno, vadovaujamo kontradmirolo sero Samuelio Hudo, ir didesnio bei pranašesnio Prancūzijos laivyno, vadovaujamo admirolo Comte de Grasse. Prancūzai 1782 m. sausį užpuolė Britanijos salas Sent Kitsą ir Nevį. Nepaisant Hudo pastangų, išgelbėti salų nepavyko. Įdomu tai, kad silpnesnė Hudo eskadra šiame mūšyje buvo priversta kautis irgi „ant špringo“ - kairėje paskutinis anglų linijos laivas, burės „nuleistos“, ir Hudui pavyko kuriam laikui atstumti prancūzus. Suprantama, kontradmirolas neprarado savo eskadros.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:13

Bataille_de_st_kitts.png
Schema labai panaši į Abukiro mūšio, tik anglų laivų linija L formos, ir skylės panašu užkamšytos - pagal judėjimą lygtai prancūzai bandė kažką panašaus padaryti, nepavyko ir teko sukti ratus jūroje (berods buvo 3 atakos). Čia vėjas labai palankus anglams – potencialiai jie gali bet kada į jūrą, o va prancūzai negali aktyviai manevruoti. Anglams vėjas palankus ir prie Abukiro - pvz „vargšui“ Vilnevui buvo pakankamai sunku padėti eskadrai, nes vėjas beveik „į veidą“. Tada vos ne svarbiausias linijinio mūšio veiksnių buvo priešininkų gebėjimas „pasikinkyti vėją“, ty, laimėti manevrą – tai dažnai lemdavo pergalę.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:23

Leander_&_Genereux.jpg
Prancūzų laimikis - Leander.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:36

lasalis.jpg
Salehieh mūšyje Lasalis pasičiupo išmuštą kardą ir tt. Sužeistas Sulkovskis mūšio metu buvo ištrenktas iš balno, ir ant jo užgriuvo kažkoks storas arabas, kurį jam pavyko papjauti. Ši informacija greičiausiai iš Sulkovskio užrašų. Kai žuvo, dar nebuvo išgijęs.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:43

[
Nilo šventė.jpg
Saloje netoli Kairo yra upės lygio matuoklis, ir kasmet pasiekus tam tikrą atžymą įvyksta Nilo šventė – nukasama užtvanka ir vandenys paleidžiami į kanalus.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:45

Alazhar.jpg
Šį paveikslą meta pirmą – Kairo sukilimas, skerdynės Al Azhar mečetėje.
majolis
skeptikas
Posts: 641
Joined: 2016-03-20 20:24

2024-01-21 15:46

Fayoum-City-trip2egypt-1.jpeg
Fajumo oazė.
Post Reply