Sutinku su viskuom, kitaip tingiu. Kapelionas - Augustas, kas visiems aišku. Bl., ką tik prasidėjo pasaulio futbolas, o o prieš porą dienų sužinojau. kad bus problemos su alumi - a la tik tik keli taškai aplink stadionus. Kas nors įsivaizduoja vaizdelį - bealinis įsiutęs škotas pakėlęs apmyžtą sijoniuką ir moteriškę žiūrinčią per skuduro išpjovą? Čia, ne Ukrainoje, bus 3-čias pasaulinis - casus belli zajebatelnas. Šm 0:2 Kataras, ruskiuose dabar toks memas yra. Ką reiškia xzj. Futbolą mėgstu.Svetimas wrote: ↑2022-11-20 15:27Į kraštutinumą suvesta Džeko filosofija realiam gyvenime nebūtų liuks, kaip ir bet koks kraštutinumas.
"Titaniko" sėkmė spėčiau tame, kad buvo gan įdomus ir kažkuo galbūt pataiko pačiai įvairiausiai auditorijai dėl skirtingų priežasčių. Kaip ir į top 5-uką daugiausiai uždirbusių filmų patenka berods. Skirtinga auditorija turbūt rado kažką skirtingai sau. Ten toj pramoginėj "analizėj" minėjo, kad žinojimas fakto, jog "Titanikas" nuskendo, neva neturėtų sukurti žiūrovams intrigos. Su kuo pats nesutikčiau.
Pvz., bent jau mano pagrindiniai motyvai ir lūkesčiai tais laikais, kai filmas pasirodė, buvo nueiti pažiūrėti kaip tais laikais neblogų efektų, "istorinių" detalių, "inžinerinių" dalykų ir pan. Visokie epizodai ir niuansai, kaip kad laivo skendimo metu grojantis orkestras ar pan. Su draugu net lengvai susiginčijom, ar tokio laivo, kaip "Titanikas", skendimo metu susiformuotų koks verpetas, realiai trukdantis ant laivo esantiems žmonėms išplaukti į paviršių. Ir t.t.
? Gali gal kiek plačiau?
Keistesni interviu rusų kalba
Svetimas wrote: ↑2022-11-20 15:27Į kraštutinumą suvesta Džeko filosofija realiam gyvenime nebūtų liuks, kaip ir bet koks kraštutinumas.
"Titaniko" sėkmė spėčiau tame, kad buvo gan įdomus ir kažkuo galbūt pataiko pačiai įvairiausiai auditorijai dėl skirtingų priežasčių. Kaip ir į top 5-uką daugiausiai uždirbusių filmų patenka berods. Skirtinga auditorija turbūt rado kažką skirtingai sau. Ten toj pramoginėj "analizėj" minėjo, kad žinojimas fakto, jog "Titanikas" nuskendo, neva neturėtų sukurti žiūrovams intrigos. Su kuo pats nesutikčiau.
Pvz., bent jau mano pagrindiniai motyvai ir lūkesčiai tais laikais, kai filmas pasirodė, buvo nueiti pažiūrėti kaip tais laikais neblogų efektų, "istorinių" detalių, "inžinerinių" dalykų ir pan. Visokie epizodai ir niuansai, kaip kad laivo skendimo metu grojantis orkestras ar pan. Su draugu net lengvai susiginčijom, ar tokio laivo, kaip "Titanikas", skendimo metu susiformuotų koks verpetas, realiai trukdantis ant laivo esantiems žmonėms išplaukti į paviršių. Ir t.t.
Pražiopsojau šį. Pirma - reik mesti į filmus ar kaip ten. Iš to - reik dar kartą žiūrėt tą nelaimingą "Titaniką". Pats mačiau gal 2x ir iš to liko, kad tai gera meilės istorija. Taškas. Visos kitos "aplinkybės" mano galva š... vertos., ty, nevertos disputo. Sutinku su tavimi visur kitur.
PS. Kažkur kažkas apie Šimonytę vietoje Stoltenbergo. Bl... Grybauskaitė būtų pati ta - pamenu, kaip Trampas iškišęs liežuvį į ją žiūrėjo baltuose rūmuose. Joblintų 5 straipsnį ir dalbajobui pyzdec.
Gan savotiškas video вДудь kanale, kur jis kalbina rusų jaunuolius, kurie anksčiau pašiepdavo, debunkindavo rusų propagandos nesąmones ar dabar tai daro, apie jų asmeninius įspūdžius, pastebėjimus dėl antiukrainietiškos rusų propagandos:
Пропаганда – топливо войны / Propaganda: Fuelling War
Пропаганда – топливо войны / Propaganda: Fuelling War
Kas kapelionas aišku (tikiuosi), o N Egipto kampanija (pradžia) gimusi. Laukiu reklamos, o po to visiems nemokama - Patreon ir tt., patys žinot kas ir kaip... P.S. Jei kas pajus manyje reklamos skonį - žr. manyje anksčiau. PPS. Egiptas bus zjb. PPPS. Čia ne aš.Svetimas wrote: ↑2022-11-20 15:27Į kraštutinumą suvesta Džeko filosofija realiam gyvenime nebūtų liuks, kaip ir bet koks kraštutinumas.
"Titaniko" sėkmė spėčiau tame, kad buvo gan įdomus ir kažkuo galbūt pataiko pačiai įvairiausiai auditorijai dėl skirtingų priežasčių. Kaip ir į top 5-uką daugiausiai uždirbusių filmų patenka berods. Skirtinga auditorija turbūt rado kažką skirtingai sau. Ten toj pramoginėj "analizėj" minėjo, kad žinojimas fakto, jog "Titanikas" nuskendo, neva neturėtų sukurti žiūrovams intrigos. Su kuo pats nesutikčiau.
Pvz., bent jau mano pagrindiniai motyvai ir lūkesčiai tais laikais, kai filmas pasirodė, buvo nueiti pažiūrėti kaip tais laikais neblogų efektų, "istorinių" detalių, "inžinerinių" dalykų ir pan. Visokie epizodai ir niuansai, kaip kad laivo skendimo metu grojantis orkestras ar pan. Su draugu net lengvai susiginčijom, ar tokio laivo, kaip "Titanikas", skendimo metu susiformuotų koks verpetas, realiai trukdantis ant laivo esantiems žmonėms išplaukti į paviršių. Ir t.t.
? Gali gal kiek plačiau?
Campo Formio taika atnešė taiką Europos žemyne, ir 1797m. gruodžio 5 N su triumfu grįžo į Paryžių. Gruodžio 10 jį pagerbė Direktorijoje, bet N direktorium netapo - ta chebra jau nujautė kažką negero. Napoleonas tuo metu buvo populiariausias žmogus Prancūzijoje, ir dar Italijoje eiliniai kareiviai N prašė padaryti tvarką Prancūzijoje, kur Direktorija buvo nuvarius šalį iki daugiau negaliu, ir armija prisižadėjo eiti paskui jį iki galo. Tapti direktorium N buvo per jaunas – pagal konstitucija > 35m., bet tai niekai, nes už poros metų N tapo konsulu, o amžiaus cenzas prisitaikė pagal jį. Pats N Paryžiuje irgi jautėsi ne itin – jį visada ir visur sveikino ir lydėjo fanų minia, į ką N replikavo - „Kai mane ves ant ešafoto, fanų susirinks keliariopai daugiau“. Trumpai tariant, vyriausybė norėjo pasiųsti N kur nors toliau, o N avantiūristinė gyslelė šį norą labai palengvino. Vienintelė šalis, su kuria kariavo Prancūzija, liko Anglija, ir Direktorija nusprendė virš Bakingamo rūmų iškelti respublikos vėliavą – 1798m. vasario pradžioje N buvo paskirtas Anglijos armijos vadu (Prancūzijos armijos buvo vadinamos šalies su kuria ar kurios teritorijoje kariaujama vardu). O kare su Anglija svarbiausias buvo karinio jūrų laivyno klausimas.
XVIIa. Prancūzijos karinis laivynas niekuo nenusileido Anglijai, ir greičiau Prancūzija buvo galingiausia karine prasme jūrų valstybė, pvz., amžiaus pabaigoje prancūzai turėjo 120, o anglai 100 linijinių laivų. 1690m. jūrų mūšyje prie Cape Béveziers 75 prancūzų linijiniai laivai sutriuškino jungtines Anglijos ir Olandijos pajėgas, 59 laivus – 16 laivai buvo paskandinti ar užgrobti, 26 suniokoti, o tokios netektys burinių eroje buvo katastrofiškas pralaimėjimas. Bet už poros metų dėl kvailo vadovavimo ir kitų aplinkybių jau prancūzai patyrė sutriuškinimą, kuomet prie Barfleur/La Hougue 43 prancūzų linijiniai laivai buvo priversti atakuoti 88 anglų/olandų laivus. Prancūzų nuostoliai buvo praktiškai vienodi, bet paraleliai vykę karai žemyne ilgam nustūmė laivyną į antrą planą, ir Anglija tapo tikrąja jūrų valdove – „The battle of Cape La Hougue, with its consequential actions ... broke decisively for the whole of the wars of William and Anne all French pretensions to supremacy at sea. It was the Trafalgar of the seventeenth century.
— Winston Churchill[. Pergalei įamžinti Anglijoje buvo pastatyta dešimtys laivų, pavadintų „La Hougue“. Liudviko XVI laikais bandyta atsigriebti, ir iki revoliucijos tas beveik pavyko : nauji prancūzų laivai buvo geresni už anglų (kad ir toks niekniekis - korpusams pirmą kart pritaikytas integralinis skaičiavimas), Prancūzija revoliucijos išvakarėse turėjo 80 linijinius laivus ir tiek pat fregatų (Anglija kiek > 100 linijinių), Prancūzijos karo laivynas ženkliai padėjo Amerikai kovoje už nepriklausomybę - pvz., amerikiečių apsuptas Jorktaunas kapituliavo, nes prancūzų laivynas nugalėjo anglus prie Chesapeake, o tai, pasak kai kurių autorių, buvo lemiamas karo už Amerikos nepriklausomybę mūšis. Be to, vidutinio, 74 pabūklų, linijinio laivo korpusui reikėjo 2 400 šimtamečių ąžuolų, ko salose jau nebuvo. Bet revoliucija vėl pastatė Angliją į pirmą vietą – ir šiandien Prancūzijos karo laivynas kartais vadinamas „karališkuoju“, o anais laikais visi kapitonai/karininkai buvo aristokratai, kurie po revoliucijos emigravo ar išėjo į atsargą, o po Tulono maišto Prancūzija prarado Viduržemio jūros flotilę, kurios geriausius laivus anglai pasiėmė, o kitus sunaikino. Ir tt.
Bet Anglija nesijautė saugi, nes jos sausumos kariuomenė buvo nedidelė, o Prancūzija, Ispanija ir Olandija tapo sąjungininkėmis. Jau po revoliucijos 1796m. buvo bandyta desantuoti į Airiją, kur vyko kova už nepriklausomybę, operacija nepavyko, bet ir tai nepridėjo anglams ramybės.
1798 m vasarį N inspektavo Anglijos armiją, vertino desanto galimybes ir suprato, kad Lamanšo forsavimas per daug rizikingas dėl neišvengiamo susidūrimo su Anglijos laivynu. Prancūzų pergalės galimybė geriausiu atveju buvo fifty-fifty, o tai maštabinei desanto operacijai nepriimtina. Savo išvadas N pateikė Direktorijai, ir kovo 5 atsiranda pirmieji Egipto ekspedicijos dokumentai.
Egipto idėjos autorius buvo ne N, o Taleiranas, kurio raportas Direktorijai prasidėjo žodžiais „Egiptas buvo Romos respublikos provincija - dabar jis turi tapti Prancūzijos respublikos provincija“. Apie Egiptą jis ne kartą užsiminė Prūsijos pasiuntiniui, o tas raportavo savo vyriausybei. Tokia tai ir buvo paslaptis, nors oficialiai nė murmur. N prarijo kabliuką, ir idėją galėjo įgyvendinti tik toks žmogus kaip jis. Mintis užkariauti Egiptą atsirado dar XVIIIa. pradžioje, kuomet Leibnicas ją pasiūlė Liudvikui XIV kaip kompensaciją už Prancūzijos pralaimėjimus žemyne, ir valdančiose galvose ji daugiau/mažiau visada ruseno. Prancūzų Viduržemio jūros flotilė dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti permesta arčiau Anglijos, o čia dar atėjo pranešimas, kad Maltos ordinas gyvena paskutines dienas, ir ta proga Anglija ketina ją priglausti po sparnu. Malta burinių laivų eroje buvo neįkainojama visomis prasmėmis. Valetos uostas buvo ir yra unikalus savo topografija, charakteristikomis ir įtvirtinimais. Įtvirtinimus mačiau savo akimis – jie iš tikro ciklopiški, kai kur sienų aukštis/plotis 20m, pastatyti/iškalti iš kalkakmenio, įspūdingi bastionai, mieste-tvirtovėje 1 200 pabūklų, kai kur išdėstyti 3-4 lygiais, aplink uostą galingų fortų sistema. Uoste prie pirso galėjo švartuotis 8m. grimzdos linijiniai laivai, kas tais laikais kitur buvo praktiškai neįmanoma, pvz., Tulone, stambiausioje Prancūzijos karinio laivyno bazėje, linijiniai laivai stovėjo reide. Buriniams laivams buvo būtinos bazės, nes jie negalėjo mėnesiais trankytis jūroje - reikėjo periodiškai remontuoti audrų nuniokotus laivus ir pildyti vandens bei maisto atsargas. Va Malta šia prasme ir buvo unikali jūrų bazė kontroliuoti Viduržemio jūrą, todėl salos užgrobimas pakeliui į Egiptą suvaidino savo vaidmenį Egipto ekspedicijos kontekste. Osmanų imperija buvo gilioje krizėje, todėl Egiptas, valdomas mameliukų, buvo faktiškai nepriklausomas - Direktorija ir tai vertino kaip palankų momentą. Čia yra šioks toks niuansas – Prancūzijos ir Osmanų imperijos santykiai buvo geri, ne per seniausiai jie buvo vos ne sąjungininkai prieš Habsburgus, bet Direktorijai tiek svarbu buvo pasiųsti N xzj-kur, kad Osmanų teritorijos užgrobimą jie tikėjosi kaip nors užglaistyti/kompensuoti – vyriausybė teisingai N bijojo > nei turkų.
Nu ir Indija… Tada buvo manyta, kad vienintelė Anglijos galybės priežastis yra ne kas kita, o Indija. Kolonijinė Indija be abejo buvo ryškiausias brangakmenis Britanijos karūnoje, tuo apie galybę ir apsiribočiau, bet ir N manė kaip visi. Žinant kaip baigėsi Egipto ekspedicija, sakoma, kad planai į Indiją per Egiptą buvo absurdas. Bet jokio oficialaus Indijos užkariavimo plano nebuvo, o N tik pabandė iš „kitos pusės“ įlįsti giliau į Artimuosius Rytus ir pažiūrėt, kokia ten „dirva“. Ir dėl Indijos nemanyčiau, kad absurdas dėl paprastos priežasties – Aleksandras M juk nusibaladojo į Indiją po Egipto... Ir jei N būtų pavykę sausuma bent „paliesti“ Indiją (ekspedicija aplink Afriką atkrenta automatiškai), gautųsi toks atspirties taškas/svertas Prancūzijai, kad istorija ko gero būtų kitokia - Anglija tikrai šoktų pagal prancūzų dūdelę.
Vyriausybės noras pasiųsti N į dykumas suprantamas, bet kodėl pats N į Angliją „ne“, o į Egiptą „taip“? Spėčiau, kad kaip matematikas jis paskaičiavo susidūrimo su anglais tikimybę – Lamanše tikimybė šimtaprocentinė, o Viduržemio jūroje sąlyginai maža. O jei dar „Tūkstantis ir viena naktis“, rytietiška egzotika ir turtai, tt. - kažkas panašaus N galvoje irgi buvo. Ir gavosi Egiptas „taip“. Tuo metu N iš tikro buvo egzotiškas avantiūristas.
Ekspedicijos tikslas buvo valstybės paslaptis, ir bent jau formaliai „niekas nežinojo“, kur plauks. „Nežinojo“ ir tas pat Nelsonas, kuris – kaip ne keista - tiksliai žinojo kiek laivų, karių, arklių ir tt. kraunama Tulone, o tai į Angliją per mažai, o į Airiją ar Egiptą pats tas. Imta formuoti Rytų armiją, bet kreipimesi N ją pristatė kaip Anglijos armijos rytinį sparną/dalį, ir Nelsonas, kurio 14 linijinių laivų trynėsi aplink Gibraltarą, ilgą laiką manė, kad eskadra iš Tulono pavarys į Airiją. O per tą laiką... Buvo daug savanorių, ir N galėjo rinktis geriausius - suprantama, kad praktiškai visa Italijos armija virto Rytų armija. Savanoriais užsirašė 11 divizijos generolų (Lanas, Bertje, Kleberas, Miuratas, Davu, Deze, kt.), 20 brigados generolų (ir Montenote reduto didvyris Ramponas), žymios demibrigados (32, 18, 75, kt) ir tt. Viso apie 35 000, iš jų apie 3 000 kavaleristų, arklių 300, kitus planavo rasti ir rado vietoje - Egipte arklių buvo dx, nes mameliukai tik raiti. Eskadra - 13 linijinių laivų (flagmanas 118 pabūklų „Orient“), fregatos ir brigai, viso 55 koviniai laivai. Ir šimtai transporto laivų, o visa armada > 400 laivų, jūreivių 10 000. Vadas - 45m viceadmirolas Briuesas.
Ir kaip be mokslininkų – mokslą N labai mylėjo. Po Italijos, 1797m gruodžio 25, N buvo išrinktas Prancūzijos Instituto nariu matematikos srityje. Institutas įkurtas po revoliucijos vietoje 5 karališkų akademijų kaip jų atitikmuo (kas „karališka“ buvo naikinama, bet dažniausiai pervadinama), t.y., N tapo matematikos „akademiku“. Savo kalboje jis pasakė – „Žinau, kad aš neprilygstu Instituto nariams ir dar ilgai būsiu jų mokiniu. … Pačios didžiausios pergalės, pergalės, dėl kurių mes visi absoliučiai neapgailestaujame, yra pergalės prieš nežinojimą ir kvailystę“. Tada N dokumentus pasirašinėjo taip – „Bonapartas, Prancūzijos Instituto narys, Rytų (ar Anglijos) armijos vadas“. Mokslinį desantą savanoriškai suformavo 167 mokslininkai, nemaža dalis > 50m. „Verbavimas“ vyko maždaug taip – „Gerbiamas kolega, gal norėtumėt dalyvauti mokslinėje ekspedicijoje su generolu Bonapartu?“. Mokslininkas - „O kur keliausim?“. „Verbuotojas“ – „ Mmm…, deja tai paslaptis, ir aš pats nežinau kur, bet tai bus nuostabi kelionė su pačiu Bonapartu!!!”. Mokslininkas – „Rūpūs miltai!!! – su Bonapartu kad ir į pasaulio kraštą!“. Taip realiai ir verbavosi, nes jei su N, tai bus tikrai kažkas nepaprasto... Kelios pavardės – Monžas, Bertole, Dolomje, Furje, Konte, kt – istorikai, geologai, archeologai, astronomai, orientalistai, poetai, muzikantai dailininkai ir kt. mokslo ir meno žmonės. O kur dar pagalbinis personalas ar prietaisai, knygos, spaustuvės ir tt. Tik mokslo pasiruošimui pirmame etape skirta apie 200 000 frankų (atitinka apie 2 000 000eu - tos epochos frankas buvo maždaug10-12eu), gal ir šiaip sau, bet bet tuo metu tai buvo pasakiška subsidija. Iš tikro nematyta/negirdėta polidisciplininė mokslinė ekspedicija, kokios nebuvo iki ir po...
1798 gegužės 9 N atvyko į Tuloną – ekspedicijos štabą, kur koncentravosi ekspedicijos laivynas, mažesnė dalis iš Genujos, Korsikos ir Italijos turėjo prisijungti prie flotilės pakeliui. Ir gegužės 19 armada išplaukė iš Tulono. 13 linijinių laivų išsidėstę 4-5-4, priekyje ir abipus lengvieji koviniai laivai (fregatos ir brigai) „dengia“ flotilę, transportiniai laivai plaukia kartu su linijiniais. Į linijinius laivus sulaipino geriausius karius (grenadieriai ir pan.), kurie pasiruošimo etape buvo mokomi tiek laipioti burėmis, tiek šaudyti nuo rėjų/vantų ir laivo pabūklais. Vilkstinės „ilgis“ apie 16km., plotis desetkas km. tai tikrai, o lengvieji koviniai laivai priekyje dar už 30-40km., atitinkamai iš šonų – kleckas jūroje bajavas.
1798 birželio 9 armada išmetė inkarus Valetos reide – stiebų miškas, vaizdelis buvo ohoho... N pareikalavo leidimo eskadrai įplaukti į uostą vandens ir maisto, į ką magistras atsakė, kad prašom, bet po 4 laivus per dieną (buvo kažkoks tarptautinis sutarimas). Taip automatiškai buvo rastas „pretekstas“ užimti miestą, N - „Vyriausias vadas įžeistas ir tt“. Birželio 10 „įžeistas“ N su 3 000 karių išsilaipino į krantą ir be didesnio pasipriešinimo užėmė miestą-tvirtovę Valetą, žuvusių iš abiejų pusių buvo vienetai. Tvirtovė birželio 12 atvėrė vartus – generolas Kafarelis, prancūzų inžinierių vadas, pajuokavo, kad kitaip nebūtų radę įėjimo, nes įtvirtinimai realiai buvo beprotiški. Valetos garnizonas tuo metu buvo apie 800 „riterių“-karininkų ir iki 1 800 samdinių, dauguma prancūzai – jie paprasčiausiai nenorėjo gintis. O jei norėtų, N planams būtų pyzdec, nes tvirtovė galėjo laikytis kol baigsis vanduo ir šaudmenys, o to gero buvo min pusmečiui. Maltos ordinas tuo metu buvo finišo krizėje, nes prarado savo reikšmę, kitaip tariant buvo beprasmis, ką jautė ir ordino valdžia, ir riteriai, ir prancūzai čia tik pasirodė greitesni už anglus - birželio 12 ryte Prancūzijos trispalvė iškilo tvirtovėje, ir Maltos ordinas baigė savo dienas. Magistrui buvo išmokėti astronominiai pinigai ir pažadėta didžiulė renta, kiti riteriai irgi gavo pinigo. Iš kur pinigai? - ogi paties ordino pinigų ir atseikėjo, ordinas buvo pasakiškai turtingas.
Sekančią dieną prancūzai įplaukė į uostą, ir 300 laivų išmetė inkarą, didelė dalis prie pirso - linijinis stovėjo prie pirso „kaip žvejų valtis“. Todėl proviantą ir kt. pakrovė greitai, kitaip procedūra užtrukdavo.
Armada iš Tulono atplaukė per 20 dienų - atstumas kaip ir nedidelis, bet 20d. aiškiai per ilgai, nu ir vanduo prasmirdo. Prancūzai kasdien dar gaudavo vyno butelį ir apie 100g. („vyno porciją“) šnapso vandens dezinfekcijai/paskaninimui (gb informacija netiksli). Kyla klausimas – o kaip tada per Atlantą? Per Atlantą buriniai laivai taip pat plaukdavo apie 20d. ir finišuodavo su prasmirdusiu vandeniu – taigi svarbiausia buvo greitis. N armados greitis buvo objektyviai labai nedidelis, nes koviniams laivams reikėjo nepamesti lėtesnio transporto, buvo ir kitos „organizacinės“ gaišaties, pvz., N kelias dienas prie Sardinijos laukė Deze konvojaus iš Čivita-Vekio, kuris, kaip pasirodė, N aplenkė ir tuo metu jau trynėsi aplink Maltą.
2 000 Valetos riterių/karių prisijungė prie ekspedicijos („Maltos legionas“), ir N, palikęs 4 000 garnizoną, birželio 19 išplaukė į Egiptą.
Yra toks anekdotas – 2 kileriai laukia kliento, bet kliento kaip nėra, taip nėra. Sunerimęs kileris sako kitam - „Jau 2 val laukiam – gal klientui kas negero nutiko?“. Ir Nelsonas nutarė, kad reikėtų patikrinti, ką prancūzai sau galvoja, ir 3 linijiniai laivai ir kelios fregatos išplaukė iš Gibraltaro į Tuloną. Pakeliui, gegužės 19, tą pat dieną, kai prancūzai išplaukė iš Tulono, Nelsono divizija pakliuvo į štormą – „Avangardas“ su kontradmirolo vėliava neteko stiebų, o laivai buvo išblaškyti. Kai pagalvoji, kas nutiktų, jei N ekspedicijos laivynas patektų į štormą ar užšoktų prie Tulono ant Nelsono, plaukai šiaušiasi… Birželio 11 prie Nelsono prisijungė 11 linijinių laivų, ir eskadra pasileido pavymui pagal Italijos krantus. Nelsono planas buvo toks – pavijus prancūzus, 10 linijinių stoja į mūšį su 13 prancūzų, o likę 4 skandina transportą. Kai pagalvoji, kas nutiktų, jei taip nutiktų, plaukai šiaušiasi ... Pakeliui Nelsonas užsuko į Neapolį, kur pasiuntinys buvo seras Hamiltonas, ir suprantama - Nelsonas kelias dienas praleido ledi Hamilton draugijoje. Vėliau, plaukdamas pro Mesinos sąsiaurį, sužinojo, kad N užėmė Maltą ir išplaukė. Teisingai nusprendęs, kad į Egiptą, Nelsonas pasileido tiesiu taikymu į Aleksandriją. Atplaukė birželio 28 – gaudykit vagį!!! O N niekas nei matęs, nei girdėję apie tokį… Nelsonas puolė prie Mažosios Azijos – nėra, į Graikiją – nėra, tada ėmė rautis plaukus – apmovė, pro Gibraltarą prasmuko į Airiją!!! Bet atplaukė šliupka ir atnešė žinią – viskas ok, korsikietis Egipte. Tada pralinksmėjo. N karavanai buvo lėtesni už Nelsono eskadrą (be viso kito, koviniai laivai dažnokai turėjo bizūnu varyt atsilikusiu transporto laivus, nes buvo norinčių ir nusiplauti), prancūzai į Egiptą plaukė pro Kretą, tt. Birželio 25 naktį anglai aplenkė prancūzus, kurie girdėjo signalinius pabūklų šūvius dešinėje nuo kurso. Liepos 1 armada išmetė inkarus prie Aleksandrijos, išmetė be tvarkos, belekaip - kai pagalvoji, kas būtų, jei dabar pasirodytų anglai, kurie vos prieš porą dienų buvo Aleksandrijoje, plaukai šiaušiasi… N kreipėsi į armiją ir galų gale paviešino, kas matosi krante - „Kareiviai, Egipte jūs suduosite Anglijai tooo...kį bajavą smūgį, po kurio - kaip Dievą myliu – Anglija bus sutriuškinta…, tt“. Nors jūra buvo audringa, liepos 2 naktį armija ėmė laipintis į krantą - prasidėjo Egipto kampanija.
XVIIa. Prancūzijos karinis laivynas niekuo nenusileido Anglijai, ir greičiau Prancūzija buvo galingiausia karine prasme jūrų valstybė, pvz., amžiaus pabaigoje prancūzai turėjo 120, o anglai 100 linijinių laivų. 1690m. jūrų mūšyje prie Cape Béveziers 75 prancūzų linijiniai laivai sutriuškino jungtines Anglijos ir Olandijos pajėgas, 59 laivus – 16 laivai buvo paskandinti ar užgrobti, 26 suniokoti, o tokios netektys burinių eroje buvo katastrofiškas pralaimėjimas. Bet už poros metų dėl kvailo vadovavimo ir kitų aplinkybių jau prancūzai patyrė sutriuškinimą, kuomet prie Barfleur/La Hougue 43 prancūzų linijiniai laivai buvo priversti atakuoti 88 anglų/olandų laivus. Prancūzų nuostoliai buvo praktiškai vienodi, bet paraleliai vykę karai žemyne ilgam nustūmė laivyną į antrą planą, ir Anglija tapo tikrąja jūrų valdove – „The battle of Cape La Hougue, with its consequential actions ... broke decisively for the whole of the wars of William and Anne all French pretensions to supremacy at sea. It was the Trafalgar of the seventeenth century.
— Winston Churchill[. Pergalei įamžinti Anglijoje buvo pastatyta dešimtys laivų, pavadintų „La Hougue“. Liudviko XVI laikais bandyta atsigriebti, ir iki revoliucijos tas beveik pavyko : nauji prancūzų laivai buvo geresni už anglų (kad ir toks niekniekis - korpusams pirmą kart pritaikytas integralinis skaičiavimas), Prancūzija revoliucijos išvakarėse turėjo 80 linijinius laivus ir tiek pat fregatų (Anglija kiek > 100 linijinių), Prancūzijos karo laivynas ženkliai padėjo Amerikai kovoje už nepriklausomybę - pvz., amerikiečių apsuptas Jorktaunas kapituliavo, nes prancūzų laivynas nugalėjo anglus prie Chesapeake, o tai, pasak kai kurių autorių, buvo lemiamas karo už Amerikos nepriklausomybę mūšis. Be to, vidutinio, 74 pabūklų, linijinio laivo korpusui reikėjo 2 400 šimtamečių ąžuolų, ko salose jau nebuvo. Bet revoliucija vėl pastatė Angliją į pirmą vietą – ir šiandien Prancūzijos karo laivynas kartais vadinamas „karališkuoju“, o anais laikais visi kapitonai/karininkai buvo aristokratai, kurie po revoliucijos emigravo ar išėjo į atsargą, o po Tulono maišto Prancūzija prarado Viduržemio jūros flotilę, kurios geriausius laivus anglai pasiėmė, o kitus sunaikino. Ir tt.
Bet Anglija nesijautė saugi, nes jos sausumos kariuomenė buvo nedidelė, o Prancūzija, Ispanija ir Olandija tapo sąjungininkėmis. Jau po revoliucijos 1796m. buvo bandyta desantuoti į Airiją, kur vyko kova už nepriklausomybę, operacija nepavyko, bet ir tai nepridėjo anglams ramybės.
1798 m vasarį N inspektavo Anglijos armiją, vertino desanto galimybes ir suprato, kad Lamanšo forsavimas per daug rizikingas dėl neišvengiamo susidūrimo su Anglijos laivynu. Prancūzų pergalės galimybė geriausiu atveju buvo fifty-fifty, o tai maštabinei desanto operacijai nepriimtina. Savo išvadas N pateikė Direktorijai, ir kovo 5 atsiranda pirmieji Egipto ekspedicijos dokumentai.
Egipto idėjos autorius buvo ne N, o Taleiranas, kurio raportas Direktorijai prasidėjo žodžiais „Egiptas buvo Romos respublikos provincija - dabar jis turi tapti Prancūzijos respublikos provincija“. Apie Egiptą jis ne kartą užsiminė Prūsijos pasiuntiniui, o tas raportavo savo vyriausybei. Tokia tai ir buvo paslaptis, nors oficialiai nė murmur. N prarijo kabliuką, ir idėją galėjo įgyvendinti tik toks žmogus kaip jis. Mintis užkariauti Egiptą atsirado dar XVIIIa. pradžioje, kuomet Leibnicas ją pasiūlė Liudvikui XIV kaip kompensaciją už Prancūzijos pralaimėjimus žemyne, ir valdančiose galvose ji daugiau/mažiau visada ruseno. Prancūzų Viduržemio jūros flotilė dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti permesta arčiau Anglijos, o čia dar atėjo pranešimas, kad Maltos ordinas gyvena paskutines dienas, ir ta proga Anglija ketina ją priglausti po sparnu. Malta burinių laivų eroje buvo neįkainojama visomis prasmėmis. Valetos uostas buvo ir yra unikalus savo topografija, charakteristikomis ir įtvirtinimais. Įtvirtinimus mačiau savo akimis – jie iš tikro ciklopiški, kai kur sienų aukštis/plotis 20m, pastatyti/iškalti iš kalkakmenio, įspūdingi bastionai, mieste-tvirtovėje 1 200 pabūklų, kai kur išdėstyti 3-4 lygiais, aplink uostą galingų fortų sistema. Uoste prie pirso galėjo švartuotis 8m. grimzdos linijiniai laivai, kas tais laikais kitur buvo praktiškai neįmanoma, pvz., Tulone, stambiausioje Prancūzijos karinio laivyno bazėje, linijiniai laivai stovėjo reide. Buriniams laivams buvo būtinos bazės, nes jie negalėjo mėnesiais trankytis jūroje - reikėjo periodiškai remontuoti audrų nuniokotus laivus ir pildyti vandens bei maisto atsargas. Va Malta šia prasme ir buvo unikali jūrų bazė kontroliuoti Viduržemio jūrą, todėl salos užgrobimas pakeliui į Egiptą suvaidino savo vaidmenį Egipto ekspedicijos kontekste. Osmanų imperija buvo gilioje krizėje, todėl Egiptas, valdomas mameliukų, buvo faktiškai nepriklausomas - Direktorija ir tai vertino kaip palankų momentą. Čia yra šioks toks niuansas – Prancūzijos ir Osmanų imperijos santykiai buvo geri, ne per seniausiai jie buvo vos ne sąjungininkai prieš Habsburgus, bet Direktorijai tiek svarbu buvo pasiųsti N xzj-kur, kad Osmanų teritorijos užgrobimą jie tikėjosi kaip nors užglaistyti/kompensuoti – vyriausybė teisingai N bijojo > nei turkų.
Nu ir Indija… Tada buvo manyta, kad vienintelė Anglijos galybės priežastis yra ne kas kita, o Indija. Kolonijinė Indija be abejo buvo ryškiausias brangakmenis Britanijos karūnoje, tuo apie galybę ir apsiribočiau, bet ir N manė kaip visi. Žinant kaip baigėsi Egipto ekspedicija, sakoma, kad planai į Indiją per Egiptą buvo absurdas. Bet jokio oficialaus Indijos užkariavimo plano nebuvo, o N tik pabandė iš „kitos pusės“ įlįsti giliau į Artimuosius Rytus ir pažiūrėt, kokia ten „dirva“. Ir dėl Indijos nemanyčiau, kad absurdas dėl paprastos priežasties – Aleksandras M juk nusibaladojo į Indiją po Egipto... Ir jei N būtų pavykę sausuma bent „paliesti“ Indiją (ekspedicija aplink Afriką atkrenta automatiškai), gautųsi toks atspirties taškas/svertas Prancūzijai, kad istorija ko gero būtų kitokia - Anglija tikrai šoktų pagal prancūzų dūdelę.
Vyriausybės noras pasiųsti N į dykumas suprantamas, bet kodėl pats N į Angliją „ne“, o į Egiptą „taip“? Spėčiau, kad kaip matematikas jis paskaičiavo susidūrimo su anglais tikimybę – Lamanše tikimybė šimtaprocentinė, o Viduržemio jūroje sąlyginai maža. O jei dar „Tūkstantis ir viena naktis“, rytietiška egzotika ir turtai, tt. - kažkas panašaus N galvoje irgi buvo. Ir gavosi Egiptas „taip“. Tuo metu N iš tikro buvo egzotiškas avantiūristas.
Ekspedicijos tikslas buvo valstybės paslaptis, ir bent jau formaliai „niekas nežinojo“, kur plauks. „Nežinojo“ ir tas pat Nelsonas, kuris – kaip ne keista - tiksliai žinojo kiek laivų, karių, arklių ir tt. kraunama Tulone, o tai į Angliją per mažai, o į Airiją ar Egiptą pats tas. Imta formuoti Rytų armiją, bet kreipimesi N ją pristatė kaip Anglijos armijos rytinį sparną/dalį, ir Nelsonas, kurio 14 linijinių laivų trynėsi aplink Gibraltarą, ilgą laiką manė, kad eskadra iš Tulono pavarys į Airiją. O per tą laiką... Buvo daug savanorių, ir N galėjo rinktis geriausius - suprantama, kad praktiškai visa Italijos armija virto Rytų armija. Savanoriais užsirašė 11 divizijos generolų (Lanas, Bertje, Kleberas, Miuratas, Davu, Deze, kt.), 20 brigados generolų (ir Montenote reduto didvyris Ramponas), žymios demibrigados (32, 18, 75, kt) ir tt. Viso apie 35 000, iš jų apie 3 000 kavaleristų, arklių 300, kitus planavo rasti ir rado vietoje - Egipte arklių buvo dx, nes mameliukai tik raiti. Eskadra - 13 linijinių laivų (flagmanas 118 pabūklų „Orient“), fregatos ir brigai, viso 55 koviniai laivai. Ir šimtai transporto laivų, o visa armada > 400 laivų, jūreivių 10 000. Vadas - 45m viceadmirolas Briuesas.
Ir kaip be mokslininkų – mokslą N labai mylėjo. Po Italijos, 1797m gruodžio 25, N buvo išrinktas Prancūzijos Instituto nariu matematikos srityje. Institutas įkurtas po revoliucijos vietoje 5 karališkų akademijų kaip jų atitikmuo (kas „karališka“ buvo naikinama, bet dažniausiai pervadinama), t.y., N tapo matematikos „akademiku“. Savo kalboje jis pasakė – „Žinau, kad aš neprilygstu Instituto nariams ir dar ilgai būsiu jų mokiniu. … Pačios didžiausios pergalės, pergalės, dėl kurių mes visi absoliučiai neapgailestaujame, yra pergalės prieš nežinojimą ir kvailystę“. Tada N dokumentus pasirašinėjo taip – „Bonapartas, Prancūzijos Instituto narys, Rytų (ar Anglijos) armijos vadas“. Mokslinį desantą savanoriškai suformavo 167 mokslininkai, nemaža dalis > 50m. „Verbavimas“ vyko maždaug taip – „Gerbiamas kolega, gal norėtumėt dalyvauti mokslinėje ekspedicijoje su generolu Bonapartu?“. Mokslininkas - „O kur keliausim?“. „Verbuotojas“ – „ Mmm…, deja tai paslaptis, ir aš pats nežinau kur, bet tai bus nuostabi kelionė su pačiu Bonapartu!!!”. Mokslininkas – „Rūpūs miltai!!! – su Bonapartu kad ir į pasaulio kraštą!“. Taip realiai ir verbavosi, nes jei su N, tai bus tikrai kažkas nepaprasto... Kelios pavardės – Monžas, Bertole, Dolomje, Furje, Konte, kt – istorikai, geologai, archeologai, astronomai, orientalistai, poetai, muzikantai dailininkai ir kt. mokslo ir meno žmonės. O kur dar pagalbinis personalas ar prietaisai, knygos, spaustuvės ir tt. Tik mokslo pasiruošimui pirmame etape skirta apie 200 000 frankų (atitinka apie 2 000 000eu - tos epochos frankas buvo maždaug10-12eu), gal ir šiaip sau, bet bet tuo metu tai buvo pasakiška subsidija. Iš tikro nematyta/negirdėta polidisciplininė mokslinė ekspedicija, kokios nebuvo iki ir po...
1798 gegužės 9 N atvyko į Tuloną – ekspedicijos štabą, kur koncentravosi ekspedicijos laivynas, mažesnė dalis iš Genujos, Korsikos ir Italijos turėjo prisijungti prie flotilės pakeliui. Ir gegužės 19 armada išplaukė iš Tulono. 13 linijinių laivų išsidėstę 4-5-4, priekyje ir abipus lengvieji koviniai laivai (fregatos ir brigai) „dengia“ flotilę, transportiniai laivai plaukia kartu su linijiniais. Į linijinius laivus sulaipino geriausius karius (grenadieriai ir pan.), kurie pasiruošimo etape buvo mokomi tiek laipioti burėmis, tiek šaudyti nuo rėjų/vantų ir laivo pabūklais. Vilkstinės „ilgis“ apie 16km., plotis desetkas km. tai tikrai, o lengvieji koviniai laivai priekyje dar už 30-40km., atitinkamai iš šonų – kleckas jūroje bajavas.
1798 birželio 9 armada išmetė inkarus Valetos reide – stiebų miškas, vaizdelis buvo ohoho... N pareikalavo leidimo eskadrai įplaukti į uostą vandens ir maisto, į ką magistras atsakė, kad prašom, bet po 4 laivus per dieną (buvo kažkoks tarptautinis sutarimas). Taip automatiškai buvo rastas „pretekstas“ užimti miestą, N - „Vyriausias vadas įžeistas ir tt“. Birželio 10 „įžeistas“ N su 3 000 karių išsilaipino į krantą ir be didesnio pasipriešinimo užėmė miestą-tvirtovę Valetą, žuvusių iš abiejų pusių buvo vienetai. Tvirtovė birželio 12 atvėrė vartus – generolas Kafarelis, prancūzų inžinierių vadas, pajuokavo, kad kitaip nebūtų radę įėjimo, nes įtvirtinimai realiai buvo beprotiški. Valetos garnizonas tuo metu buvo apie 800 „riterių“-karininkų ir iki 1 800 samdinių, dauguma prancūzai – jie paprasčiausiai nenorėjo gintis. O jei norėtų, N planams būtų pyzdec, nes tvirtovė galėjo laikytis kol baigsis vanduo ir šaudmenys, o to gero buvo min pusmečiui. Maltos ordinas tuo metu buvo finišo krizėje, nes prarado savo reikšmę, kitaip tariant buvo beprasmis, ką jautė ir ordino valdžia, ir riteriai, ir prancūzai čia tik pasirodė greitesni už anglus - birželio 12 ryte Prancūzijos trispalvė iškilo tvirtovėje, ir Maltos ordinas baigė savo dienas. Magistrui buvo išmokėti astronominiai pinigai ir pažadėta didžiulė renta, kiti riteriai irgi gavo pinigo. Iš kur pinigai? - ogi paties ordino pinigų ir atseikėjo, ordinas buvo pasakiškai turtingas.
Sekančią dieną prancūzai įplaukė į uostą, ir 300 laivų išmetė inkarą, didelė dalis prie pirso - linijinis stovėjo prie pirso „kaip žvejų valtis“. Todėl proviantą ir kt. pakrovė greitai, kitaip procedūra užtrukdavo.
Armada iš Tulono atplaukė per 20 dienų - atstumas kaip ir nedidelis, bet 20d. aiškiai per ilgai, nu ir vanduo prasmirdo. Prancūzai kasdien dar gaudavo vyno butelį ir apie 100g. („vyno porciją“) šnapso vandens dezinfekcijai/paskaninimui (gb informacija netiksli). Kyla klausimas – o kaip tada per Atlantą? Per Atlantą buriniai laivai taip pat plaukdavo apie 20d. ir finišuodavo su prasmirdusiu vandeniu – taigi svarbiausia buvo greitis. N armados greitis buvo objektyviai labai nedidelis, nes koviniams laivams reikėjo nepamesti lėtesnio transporto, buvo ir kitos „organizacinės“ gaišaties, pvz., N kelias dienas prie Sardinijos laukė Deze konvojaus iš Čivita-Vekio, kuris, kaip pasirodė, N aplenkė ir tuo metu jau trynėsi aplink Maltą.
2 000 Valetos riterių/karių prisijungė prie ekspedicijos („Maltos legionas“), ir N, palikęs 4 000 garnizoną, birželio 19 išplaukė į Egiptą.
Yra toks anekdotas – 2 kileriai laukia kliento, bet kliento kaip nėra, taip nėra. Sunerimęs kileris sako kitam - „Jau 2 val laukiam – gal klientui kas negero nutiko?“. Ir Nelsonas nutarė, kad reikėtų patikrinti, ką prancūzai sau galvoja, ir 3 linijiniai laivai ir kelios fregatos išplaukė iš Gibraltaro į Tuloną. Pakeliui, gegužės 19, tą pat dieną, kai prancūzai išplaukė iš Tulono, Nelsono divizija pakliuvo į štormą – „Avangardas“ su kontradmirolo vėliava neteko stiebų, o laivai buvo išblaškyti. Kai pagalvoji, kas nutiktų, jei N ekspedicijos laivynas patektų į štormą ar užšoktų prie Tulono ant Nelsono, plaukai šiaušiasi… Birželio 11 prie Nelsono prisijungė 11 linijinių laivų, ir eskadra pasileido pavymui pagal Italijos krantus. Nelsono planas buvo toks – pavijus prancūzus, 10 linijinių stoja į mūšį su 13 prancūzų, o likę 4 skandina transportą. Kai pagalvoji, kas nutiktų, jei taip nutiktų, plaukai šiaušiasi ... Pakeliui Nelsonas užsuko į Neapolį, kur pasiuntinys buvo seras Hamiltonas, ir suprantama - Nelsonas kelias dienas praleido ledi Hamilton draugijoje. Vėliau, plaukdamas pro Mesinos sąsiaurį, sužinojo, kad N užėmė Maltą ir išplaukė. Teisingai nusprendęs, kad į Egiptą, Nelsonas pasileido tiesiu taikymu į Aleksandriją. Atplaukė birželio 28 – gaudykit vagį!!! O N niekas nei matęs, nei girdėję apie tokį… Nelsonas puolė prie Mažosios Azijos – nėra, į Graikiją – nėra, tada ėmė rautis plaukus – apmovė, pro Gibraltarą prasmuko į Airiją!!! Bet atplaukė šliupka ir atnešė žinią – viskas ok, korsikietis Egipte. Tada pralinksmėjo. N karavanai buvo lėtesni už Nelsono eskadrą (be viso kito, koviniai laivai dažnokai turėjo bizūnu varyt atsilikusiu transporto laivus, nes buvo norinčių ir nusiplauti), prancūzai į Egiptą plaukė pro Kretą, tt. Birželio 25 naktį anglai aplenkė prancūzus, kurie girdėjo signalinius pabūklų šūvius dešinėje nuo kurso. Liepos 1 armada išmetė inkarus prie Aleksandrijos, išmetė be tvarkos, belekaip - kai pagalvoji, kas būtų, jei dabar pasirodytų anglai, kurie vos prieš porą dienų buvo Aleksandrijoje, plaukai šiaušiasi… N kreipėsi į armiją ir galų gale paviešino, kas matosi krante - „Kareiviai, Egipte jūs suduosite Anglijai tooo...kį bajavą smūgį, po kurio - kaip Dievą myliu – Anglija bus sutriuškinta…, tt“. Nors jūra buvo audringa, liepos 2 naktį armija ėmė laipintis į krantą - prasidėjo Egipto kampanija.
Susipisau - paveiksliukai telpa tik po vieną, o aš norėjau sugrūsti daug.
Pavaizduotas jūrų mūšis prie Cape Béveziers - didžiausia prancūzų pergalė prieš Angliją (ir Olandiją) jūroje. Ir kaip visada neišnaudotos galimybės – reikėjo damušti anglus, o leista pasislėpti Temzėje, dėl ko įgyta Kanalo kontrolė netrukus prarasta ir tt. Viceadmirolas Turvilis, prancūzų eskadros vadas, buvo sumanus ir drąsus jūreivis, bet… ir tt. Autorius greičiausia anglas, nes skęsta olandų laivas. Kažkada minėjau, kad nuskandinti karinį burinį laivą pavykdavo laaa...bai retai.
Pavaizduotas jūrų mūšis prie Cape Béveziers - didžiausia prancūzų pergalė prieš Angliją (ir Olandiją) jūroje. Ir kaip visada neišnaudotos galimybės – reikėjo damušti anglus, o leista pasislėpti Temzėje, dėl ko įgyta Kanalo kontrolė netrukus prarasta ir tt. Viceadmirolas Turvilis, prancūzų eskadros vadas, buvo sumanus ir drąsus jūreivis, bet… ir tt. Autorius greičiausia anglas, nes skęsta olandų laivas. Kažkada minėjau, kad nuskandinti karinį burinį laivą pavykdavo laaa...bai retai.
Chesapeake mūšis. Atsiradus artilerijai linijinė taktika (anksčiau greičiausiai vyravo abordažas) šimtmečius tapo jūros mūšių pagrindas. Burinių eroje buvo įvairių niuansų dėl vėjo, potvynių, kt. - pvz., buriniams išsirikiuoti linija buvo nemažas iššūkis...
Mokslinis seminaras „Orient“ denyje pakeliui į Egiptą (lektorius N). Tokia darbotvarkė buvo kasdien. Aišku, dauguma generolų/karininkų seminaro metu pūtė į ūsą, bet su Monžu iš Čivita Vekio plaukęs karininkas norėjo plaukioti jūra mėnesių mėnesiais – taip jam patiko Monžo paskaitos.
Valeta - mažiausia sostinė Europoje (0.61 kv. km), pagrindinė gatvė ko gero trumpesnė už Laisvės alėją. St Elmo fortas pirmame plane kairėje dengia abu uostus (viršuje Didysis, apačioje vadinu Mažasis, nes maltiško pavadinimo nesuprantu). Didžiosios turkų apgulties metu St. Elmo fortas išsilaikė, o Valeta radosi vėliau, taip eliminuodama spaudimą iš sausumos. Kitoje pusėje iš sausumos grėsmingi įtvirtinimai, dešinėje St MIchael's bastion, kitoje pusėje St Peter @Paul bastion