Po Mantujos kapituliacijos N pasuko ienas į Vieną.
Keli momentai.
1. Prie Reino įvyko kadriniai pakitimai - Moro liko, o vietoje Žordano vadovauti armijai paskirtas talentingas generolas Gošas. Tai reiškė, kad neužilgo prasidės kampanija prie Reino, ir yra nemaža tikimybė, kad šiaurėje Moro ir Gošo armijas lydės sėkmė, kas privers Austriją ne Italijoje, o prie Reino paprašyti taikos. Iš I koalicijos beliko Anglija ir Habsburgų imperija, strategiškai - N pergalių dėka - Ausrija pralaimėjo karą, todėl N planuose buvo pačiam pasirašyti taikos sutartį su Austrija, ty., baigti 5m. besitęsiantį karą. Planas teisėtas.
2. Prancūzijoje po Rivoli ir Mantujos už N gėrė visi ir visur, Direktorija tp. Ir pirmą kartą, praėjus metams nuo kampanijos pradžios, 1797m. pavasarį jau N turėjo ženklią kiekybinę persvarą lyginant su austrais. Žygiui į Austriją pas N po ranka apie 65 000, o vasarą viso bus apie 145 000. „Viso“ – tai ir užnugariai, garnizonai, komunikacijų apsauga, … ir tt, ir pan. Ir 30 000 N gavo iš Reino armijų ir nuo Atlanto – žygiuojant per Alpių perėjas juos užklupo sniego audra, ir generolas Bernadotas įsakė išskleisti vėliavas, o būgnininkams barabanint signalą atakai. Reino armijos kariai iš tikro norėjo pakliūti į į Italijos armiją bei parodyti, kad ir jie ne iš kelmo spirti. O juos pasitiko ne itin svetingai – atėjot mūsų gero ir pan., vėliau suprantama prisitrynė. Italijos armiją pasiekė apie 23 000, bet ir tokio papildymo iki nebuvę. O N priešininkas irgi ilgai lauktas – ne kas kitas, o erchercogas Karlas, kuris pirmą kartą atsidūrė Italijos „fronte“. Bet pas Karlą tuo metu 2x mažesnė armija, apie 32 000, ir tik maždaug už mėn. jis turės apie 70 000 ar daugiau. Taigi irgi buvo verta paskubėti.
Kai kas 145 000 laiko Didžiosios N armijos pirmtake, pvz., dėl tuo metu suformuotų tautinių legionų – lenkų ir Lombardijos. Bet kitataučių legionai tada buvo ne „avangarde“, o „ariergarde“, nors lenkams generolo Dombrovskio 2 000 legionas labai svarbus – 1797m. liepos mėnesį pirmą kartą nuskambėjo Dombrovskio mazurka, vėliau tapusi Lenkijos himnu. Lombardijos legiono (3 000) uniforma tokia kaip prancūzų, tik vietoje mėlynos spalvos žalia (Lombardijos) spalva, o balta ir raudona Milano spalvos. Va ir gavosi Italijos trikoloras. Su italais nutiko toks fokusas (legenda?) – Lombardijos batalionas kažkaip atsidūrė prie mūšio lauko, atlėkė pabūklo sviedinys, ir batalionas išlakstė. Bėgdamas pro apstulbusį/praradusį amą prancūzų generolą italų karys informavo – „Pone generole, ten patrankos šaudo!!!“ ir nurūko neatsigręždamas. Apskritai nieko stebėtino - už 10 metų lenkų, italų ir kt. junginiai taps pilnaverte armijos dalimi.
3. Popiežius nepasirašė taikos sutarties su Prancūzija, todėl N gavo Direktorijos įsakymą sutvarkyti šį reikalą, ty., galų gale nuversti popiežių. N pasinaudojo proga ir per 2sav. sutvarkė reikalą taip, kad Italijos armija žygyję į Vieną „nepamestų kelnių“, o popiežius tuo tarpu px. Viktoro divizija sutriuškino popiežiaus armiją, po to visi/visur pasiduodavo itin pavyzdingai – ginklus sudėdavo už 50m (ne 15m) ir „ramiai“, kad tik prancūzai ko nepagalvotų… Lano avangardas susidūrė su popiežiaus kavalerijos eskadronu (100). Eskadrono vadas įsakė ištraukti kardus, bet čia raitas prilėkė Lanas su keliais karininkais – „Kas per saviveikla, bl!!! Kardus į makštis! Visi nuo arklių! Vesti arklius į štabą ir priduoti, o jus paskiau apiformins! Kelią parodys karininkas!”. Kavaleristai buvo labai disciplinuoti – tvarkingai pridavė ir arklius, ir save. Nu ir ką – popiežius atidavė žemių Cispadinei respublikai, davė meno kūrinių Prancūzijai ir padėjo parašą, o N armija gavo pinigo, ir kelnės jau nekrito. Ir kairys flangas tapo saugus.
1797m kovo 10 N armija pajudėjo į Vieną. Pajudėjo 3 kryptimis – 1. Žuberas su 18 500 į šiaurę, Adidže slėniu per Tirolį, 2. N su trimis divizijomis (Ožero, Seriurje ir Bernadotas - gausiausia grupuotė, > 30 000) į rytus, „pajūriu“ ir 3. tarp jų Masena divizija.
Tirolio grafystė nuo XV a. priklausė Habsburgams ir kalnuose „kabėjo“ virš Lombardijos, todėl reikėjo šį kraštą neutralizuoti, kad būtų saugūs N armijos užnugariai. O Žuberas vadovavo 3 divizijom – savo ir dar 2, t.y., žygyje į Vieną N tiesiogiai vadovavo 3 divizijom ir jo generolas pavaldume taip pat turėjo 3 divizijas. Korpusą kitaip tariant, o korpusinė armijos organizacija jau būdinga Didžiajai armijai.
Tiroliečiai buvo „žiauri, kietasprandė, kariauti įpratusi tauta“ (perfrazuojant Petrą Dusburgietį). Prancūzai tiroliečiams vienareikšmiškai buvo priešai. Pralaužęs austrų armijos gynybines pozicijas ir lipdamas ant kulnų, Žuberas stūmė austrus į šiaurę/rytus, o tiroliečius pastatė į vietą botagu ir meduoliu. Sokolovas kaip aršus Napoleono/franko-filas/fanas suprantama akcentuoja meduolį, nors savaime aišku, kad visko buvo. Žuberas uždraudė atsakyti ugnimi į tiroliečių ugnį, ir prancūzai artėdavo prie kokios gyvenvietės ant šautuvų užmovę kepures, ir dažnokai tiroliečiai dingdavo kalnuose, nes jiems buvo kaip ir nepatogu/nemalonu
šaudyti į tokius prancūzus. Taip pat Žuberas įsakė šaudyti vietoje tuos, kas savavališkai įėjo į tiroliečio trobą, nesvarbu, ar vandens atsigert ar ko kito arba automatiškai tribunolas, jei išėjai už stovyklos ribų. Žodžiu, Žubero korpusas judėjo per Alpes upių slėniais, takais ir perėjomis, o tirololiečiai stebėjo judėjimą nuo kalnų. Vienaip ar kitaip prancūzų armija daugiau-mažiau suėjo „į vieną“ aplink Klagenfurtą, o vėliau pasiekė ir Leobeną, 150-160 km. nuo Vienos (pėsčiomis, oru - 120km)
Piečiau Masena divizija susidūrė su generolo Luzinjano daliniais ir mūšyje kalnuose jį sutriuškino į šipulius. Sutriuškino tai sutriuškino, bet kautynės buvo atkaklios – austrai finalinėje stadijoje kovėsi kare rikiuotėje.
Biškį apie anų laikų kavaleriją. Prancūzai Italijoje bijojo ne austrų pėstininkų, o kavalerijos, kuri buvo geresnė nei prancūzų. Be to, Italijos armijoje kavalerijos buvo nedaug, o pastiprinimai buvo tik pėstininkai, kavalerijos N negaudavo. Suprantama, kad kalnuose kavalerija kaip ir nereikalinga, bet vienaip ar kitaip tiek lygumoje, tiek kalnuose ji epizodiškai pasirodo. Luzinjano kare buvo priverstinė rikiuotė „apsuptyje“ prieš pėstininkus. N laikais ir vėliau pagrindinis kavalerijos taktinis ginklas buvo tiesioginis fizinis smūgis galopuojančia, itin glausta kavaleristų rikiuote. Pvz., eskadronas 100, 2 linijos raitelių po 50, ir rikiuotės plotis 40m., ty. arkliui tenka mažiau nei 1m. Toks reglamentas, o reglamento autoriai Fridrichas II ir jo kavalerijos generolai. Anksčiau buvo Gustavo Adolfo, Švedijos karaliaus, taisyklės – kai pamato priešo akių baltymą (nu 10m), pirmos linijos kavaleristai salve šauna iš pistoletų, tada pistoletą į dėklą, traukia kardą ir pereina į galopą. Aišku, kad nei pataikysi jodamas, nei pilnavertis galopas gausis, todėl prūsai ir pasirinko maksimalų aliūrą bei šaltą ginklą, kuris panaudojamas iš esmės tik persekiojant priešą arba prieš 3 ar 4 ir tt linijas, nes 1, 2 ir tt linijas tiesiogine prasme nušluoja žirgai. Tokia teorija, o praktikoje visaip būdavo ir puolant, ir ginantis, galiausiai ir arklys turi savo nuomonę. Kavalerijos ataka buvo įspūdinga, ir pridėti į kelnes, kai matai dulkių debesį, girdi kanopų bildesį, trimitų garsus ir puolančiųjų riksmus, buvo net labai normalu. Neabejoju, kad į kelnes pridėdavo ir puolantys kavaleristai. O geriausia gynyba nuo kavalerijos – kare rikiuotė, dažniausiai 2 linijom, daugiau geriau. Kavalerija labai retai įveikdavo kare, todėl mūšyje kavalerija irgi pakankamai retai frontaliai atakuodavo tvarkingą pėstininkų rikiuotę. Kavalerijos pliusai 100proc. atsiskleisdavo tik atakose iš flangų/užpakalio arba kai pėstininkų rikiuotė suardyta pvz. artilerijos. Ir neįsivaizduoju, kaip šiame kontekste kavalerija frontaliai atakuodavo kavaleriją, t.y., manau, kad retai taip būdavo. Spėčiau, kad dažniau kavalerija atakuodavo priešo kavaleriją, kuomet ta užsiėmusi kitkuo – pvz., Austelice N raitieji jėgeriai ir dragūnai sudorojo rusų kavalergardus, kuomet tie dorojo 24 demibrigados kare, kuri buvo artilerijos sudarkyta. Sokolovas apie kavalerijos taktiką prieš kavaleriją neužsiminė, bet paminėjo vieną kavalerijos praktiko-teoretiko rekomendaciją – dislokuoti kavaleriją taip, kad ją pasiektų priešo šautuvų ar pabūklų ugnis. Eksperto nuomone, ugnyje atakos ar galo laukiantys kavaleristai su dideliu malonumu atakuos priešą, nes beprasmė mirtis laukiant atakos signalo labai jau xjova. Egipte per dykumas prancūzai judėjo milžiniškomis kare, nes mameliukai neturėjo pėstininkų. Visi žino komandą „Asilai įr mokslininkai į centrą“ – pasirodžius horizonte mameliukams, tai buvo rutininė komanda (apskritai, komanda „visi likę į centrą“ yra įprasta komanda, kai dalinys formuoja kare), nors dabar tie asilai-mokslininkai gal atrodo juokingai.
Pats Luzinjanas pateko į nelaisvę, ir N neleido jo garbėsžodiškai paleist, nes anksčiau Brešijoje jis kažką ne taip padarė su prancūzų belaisviais (kitus generolus ir karininkus paleido). Luzinjanas jojo su Masena divizija, lydymas štabo karininko, ir patarė – „Pasakykit savo generolui, kad šioje vietoje jo divizija nepraeis“. Į tai Masena – „Vakar aš parodžiau Luzinjanui kaip reikia kautis kalnuose, o dabar parodysiu kaip maršu žygiuoti per kalnus“. Parodė, o paskiau ir paleido generolą - Sokolovas atkasė Luzinjano laišką ar tai Masena, ar tai Napoleonui, kuriame jis prašėsi namo, nes turįs sutvarkyti kažkokius degančius reikalus. N spjovė ir paleido Luzinjaną – jei generolas toks užsiėmęs ir visur turi degančių reikalų, ką bedarysi, teks pasiųsti jį nx.
N su 3 divizijom žygiavo piečiausiai 30-40km. pločio sąlygine lyguma, tarp jūros ir Alpių, o prieš jį žymiai silpnesnės, 2x mažesnės, erchercogo Karlo pajėgos. Princas nusprendė gintis ties Taljamento upe. Prancūzai priėjo upę, davė keletą salvių ir atsitraukė. Austrai nusprendė, kad šiandien viskas, ir grįžo į stovyklą. Bet už poros valandų prancūzai vėl pasirodė – centre Seriurje, dešinėje Bernadoto ir kairėje Gyjo (Ožero tuo metu buvo Paryžiuje su laimėtom vėliavom) divizijos, viso apie 30 000. Rikiuotė kovinė, ir Taljamento buvo forsuota kaip per paradą. Kiekvienos divizijos rikiuotė maždaug tokia – priekyje lengvoji demibrigada „išsklaidytoje/išskleistoje/išbarstytoje rikiuotėje“ (rus. pассыпной cтрой, kaip teisinga xzj), už jos paraleliai 2 demibrigados - kiekvienos priekyje 1 batalionas linijoje, už 2 batalionai kolonomis, už jų – paraleliai 2 demibrigados po tris batalionus kolonomis. Upė gylis maždaug iki juostos, ir tokia idealia rikiuote 3 N divizijos forsavo upę priešo akivaizdoje. Psichologinis efektas buvo pritrenkiantis. Prieš forsavimą N šūktelėjo Bernadoto, t.y., Reino divizijos kariams – „Italijos armija žiūri į jus!“, o Italijos divizijoms atvirkščiai, ir kariai nėrėsi iš kailio, kad pasirodyti kuo geriau. Iš esmės Taljamento forsavimas buvo jėgos ir taktinio meistriškumo demonstracija – austrai kiek pašaudė ir nusirito nuo upės ir toliau tik traukėsi ir traukėsi. Ir Julijaus Alpėse tas pat - Žubero, Masena, Gyjo ir Seriurje divizijos (Bernadoto divizija į Alpes atėjo per Laibachą/ Lliublianą) divizijos stūmė austrus į rytus/šiaurę, ir austrai nelaimėjo nė vienų kautynių ir nesugebėjo sustabdyti prancūzų puolimo. Austrų armijoje vyravo chaosas, nes kalnuose Karlas negalėjo koordinuoti veiksmų su ateinančiais pastiprinimais - N divizijos atakavo ir tuos, ir tuos „iš visų pusių“. Sniegas ir šaltis irgi suvaidino savo vaidmenį. Visa Europa kalbėjo apie mūšį prie Tarviso perėjos, dar žinomą kaip „mūšis virš debesų“, 1 500m. aukštyje. Masena užėmė ir sugebėjo išsilaikyti perėjoje, tuo būdu iš Italijos besitraukiantys austrai buvo atkirsti nuo saviškių, ir iš pietų juos pribaigė persekiojantys Gyjo ir Seriurje. Mūšyje pasižymėjo generolas Masena, kurio demibrigada pralaužė austrų centrą, sukėlė paniką ir bėgantys su savimi nunešė bandantį kontratakuoti erchercogą Karlą, kuris pats vos nepateko į nelaisvę – grenadierius atidavė žirgą, ir Karlas sugebėjo pabėgti. O į nelaisvę pateko 4 000 Bojaličiaus junginys, kuris buvo suspaustas Masena, Gyjo ir Seriurje.
Karas artėjo prie pabaigos, todėl byškį politikos. Balandžio 7 N užėmė Leobeną, o dar kovo 31 jis parašė laišką Karlui su mandagiu pasiūlymu sustabdyti karo veiksmus. Prancūzų avangardai 150km. nuo Vienos, kas sukėlė sostinėje paniką, buvo ruošiamasi evakuacijai į Prahą, ir nieko keisto, kad balandžio 7 pas N atvyko austrų atstovai ir paprašė paliaubų. Buvo sutarta dėl 5 dienų paliaubų, bet N pareikalavo preliminarių sąlygų – tik tuo atveju jis tęs derybas. Balandžio 18 naktį austrai buvo priversti sutikti su N sąlygomis, ir buvo pasirašytas preliminari taikos sutartis. N sąlygos iš esmės sutapo su Direktorijos reikalavimais – Austrija privalo atsisakyti Pietų Nyderlandų (Belgijos), vakarinio Reino kranto, Savojos ir Nicos grafystės (de facto šios žemės jau buvo prancūzų rankose) ir pripažinti Lombardijos nepriklausomybę – va Lombardija jau buvo asmeninis N reikalavimas, nes Direktorija planavo ją grąžinti Austrijai. N kaip korsikietis gal jautė Italijai sentimentą ar atsakomybę už Lombardiją, kurioje jis sukėlė nacionalinio išsivadavimo judėjimą, davė daug pažadų/avansų ir tt., xzj.
Pažymėtini 2 dalykai – 1. N neturėjo Direktorijos įgaliojimo vesti taikos derybas ir 2. balandžio 17-18d. Moro ir Gošo armijos forsavo Reiną. Bet viskas greitai išsisprendė N naudai – gegužės 31 įgaliojimai buvo suteikti (Direktorija sutiko ir dėl Lombardijos statuso), o Moro ir Gošas sustabdė karinius veiksmus, nes N neformaliai tapo visos armijos vadu. Taigi N pasirodė visame gražume ir kaip karo laimėtojas, ir kaip taikdarys – to jis ir siekė. Derybos tęsėsi iki rudens, ir buvo vienas niuansas – pirminėje sutartyje buvo pažymėta, kad Austrijai bus rasta kompensacija už Lombardiją. Kas sumokės, bl? Ir čia laiku po kojom pasipainiojo Venecija. Venecija turėjo nemažai žemių šiaurės Italijoje, Terra Ferma (Brešija, Verona, kt.), ir pavasarį ten įvyko išpuoliai prieš prancūzus, nužudyta apie 400 sergančių/sužeistų, o Venecijoje nuskandintas prancūzų karo laivas. Pasinaudoję pretekstu, birželio 14 prancūzai užėmė Veneciją, dodžas „atsistatydino“, ir aristokratų/oligarchų respublika baigė savo dienas - Venecija buvo atiduota Austrijai už Lombardiją. Austrai nesipriešino tokiai kompensacijai ir su malonumu priglaudė Veneciją po sparnu. Prancūzai iš Venecijos pasiėmė Jonijos salas, mat jau planavo dalinti Osmanų imperiją („ligonio palikimą“).
Cispadinę ir Transpadinę respublikas („šiapus Po“ ir „anapus Po“) įkūrė N. Cis apėmė užimtas popiežiaus valdas, o Trans Lombardiją. 1797m. birželio mėn. abi respublikos buvo sujungtos į Cizalpinę („šiapus Alpių“) respubliką, ir Austrija taikos sutartyje pripažino jos nepriklausomybę. Buvo kilęs ginčas tarp Prancūzijos ir Ciz respublikos dėl pavadinimo, kuris savaime buvo xjovas. Prancūzija norėjo, kad respublika vadintųsi prancūzų atžvilgiu, ty., Transalpine, o italai užsispyrė – tai prancūzai yra transalpiniai, o jie kaip tik šiapus Alpių. Romos imperijos laikais šios žemės vadinosi Cizalpine Galija, ir italai galiausiai pasivadino kaip norėjo. O 1802m N padėjo tašką – Cizalpinę respubliką pervadino į Italijos respubliką, kas davė pradžią... ir tt.
Iki sutarties pasirašymo N gyveno Mombelo rūmuose prie Milano, kur įsikūrė ir jo „dvaras“. Ten lankėsi visa Italijos grietinėlė, nors manau vyravo siekiančios N dėmesio/palankumo kilmingos gražuolės ir generolai/karininkai - jaunimas taip sakant. Dvaras gyveno linksmai, bet N liko ištikimas Žozefinai ir nekreipė dėmesio į gražuoles. Kvailys - reikėjo atkreipti, nes gavosi, kad darmai 2 metus trynėsi Italijoje, o Žozefina tuo tarpu jautėsi kaip žuvis vandenyje ir neleido laiko veltui. Ir armija ją mylėjo, o savo meilę išreiškė tokiais žodžiais - „Senutė mums laimę neša!“. Ji iš tikro su visais buvo labai maloni ir kiekvienam prašančiam stengėsi padėti, o tais laikais moterys >30m. vadintos bobutėm. Mokslininkai „dvare“ jautėsi kaip namie - Monžas, Bertole, kt buvo N draugai, vakarais vykdavo moksliniai „seminarai“ ir tt. Volta pademonstravo savo bateriją, ir N buvo taip sužavėtas, kad buvusį rūmuose Voltero atvaizdą dėl panašių pavardžių palaikė Volta. 1797 spalio 17d buvo pasirašyta Campo Formio taika, o lapkričio 17 Napoleonas paliko Italiją. Taikos sutartį į Paryžių nuvežė armijos štabo viršininkas Bertje ir matematikas Monžas. N nusiuntė laišką Direktorijai, kuriame buvo tokie žodžiai (deja rusiškai, versti nemoku) :
„Науки, открывшие нам столько тайн природы, разрушившие предрассудки, сослужат нам ещё большую службу. Будут сделаны новые открытия, необходимые для счастья людей, найдены новые законы природы. Но для этого нужно любить учёных и покровительствовать наукам. Примите же с равным уважением заслуженного генерала и учёного-физика, и тот, и другой славят своё Отечество и делают знаменитым имя французов“.
N mylėjo ne tik karą, bet ir mokslą, o I Italijos kampanija buvo šviesiausias periodas N gyvenime. Manau, kad visi taip mano.
Dar apie belaisvius. Tuo laikotarpiu belaisvių kareivių nepaleisdavo, jie gyvendavo miestuose ir miesteliuose, kur nulydėdavo konvojus. Nebūdavo jokių specialių barakų ir spygliuotų vielų - rasdavo kokį pakenčiamą statinį apgyvendinimui. Žandaras ar kareivis ryte-vakare patikrindavo, ar visi, ir dirbdavo viešuosius darbus ar privačiai pas kokį fermerį ar buržujį. Privalėjo nešioti uniformą, jei suplyšdavo, turėjo pasisiūti naują, nes kiekvienas užsidirbdavo pinigo. Nedaug, bet užtekdavo ir pavalgyt, ir apsirengti. Jei pabėgdavo, kas buvo labai reta, ieškodavo, surasdavo ir į katorgą. Į laisvę, kai keisdavosi belaisviais, „amnestija“ ir pan., nors nemaža dalis namo negrįždavo. Dar 1792m. buvo priimtas įstatymas, dėl baudžiamos atsakomybės už belaisvio įžeidimą ar ką blogiau.
Daugiau-mažiau parodyta visa 1796-1797m. kampanija, ir dešinė pusė matosi geriau, nes ten tik 3 N armijos grupuočių judėjimas Vienos link. Ir matyti Napoleono operacijos strategija – armija irgi padalinta į 3 dalis (austrų armijos į Lombardiją visada įsiverždavo „dalimis“), bet Žuberas ir Masena gavo konkretų įsakymą atkirsti Karlą nuo tėvonijos bei ateinančių pastiprinimų, ir tai pavyko įgyvendinti. Velnias koją nusilaužtų tuose kalnuose, bet Žuberas (centre, nuo Trento) kalnuose sukosi kaip vijurkas, kaip ir Masena kiek piečiau – Žuberas daugiau lupo rezervus, o Masena ir rezervus, ir Karlą.