Svetimas wrote: ↑2021-05-07 22:49
Augustas wrote: ↑2021-05-03 13:06
Truputį nesupratau, kodėl Tau nepatiktų kitų rodoma užuojauta.
Ir neatsakei, kodėl manai, kad jų akyse būtų ne tik užuojauta, bet ir kančia.
Nes tai būtų tam tikras signalas, kad dėl situacijos, į kurią atsidūriau, aš
bereikalingai apkraunu ir artimuosius.
Manau, kad pagaliau prisikasėm prie viso šito reikalo esmės.
Tu jautiesi nereikalingas, t.y., kompleksuoji, ir dėl to, kad jautiesi nereikalingas, dar papildomai kompleksuoji?
Ir man, šiaip, šiek tiek keista, kad tau klausimas šitoj vietoj kyla. O tai ką artimieji, tavo įsivaizdavimu, jaustų?
Globos jausmą. T.y., jaustųsi stiprūs ir galintys pagloboti sergantį artimąjį. O Tu savižudybe ar eutanazija norėtum atimti savo artimiesiems tą galimybę pasijausti stipriems ir galintiems Tave pagloboti?
Negi tau nekeltų diskomforto ir nebūtų liūdna matyti į savo paties šėšėlį virstantį tau brangų žmogų? Matyti, kaip jis kankinasi? Jausti, kad negali jam kažkuo daugiau padėti ar pan.?
Tai man jau ir dabar skaudu matyti, kaip žmonės savo nesveiku hedonistiniu gyvenimo būdu save žlugdo (tik jokio diskomforto pati ligonių slauga man nekelia, todėl aš ir klausiu, kame problema, t.y., ar pačioje slaugoje, ar dar kur nors kitur). Ir aš nieko čia negaliu padaryti, nebent tik sveiko gyvenimo būdo agitprop'ą varyti. Ir kadangi nieko čia negaliu padaryti, tai jau seniai su tuo negalėjimu susitaikiau, ir sėkmingai darau tai, ką dar galiu padaryti.
Kadangi apie tokius atvejus kartais paprasčiau kalbėti metaforomis, tai į mano kūną įsimetęs mirtinas ir kančias sukeliantis vėžys kažkuria prasme reikštų, jog susiklostė situacija kuomet tūpa tikrovė (t.y. Perestukinas) bando labai rimtai iš manęs pasityčioti. Tai savižudybė su pagalba šiuo konkrečiu atveju, mano galva, yra gana neblogas būdas kūrybingai parodyti vidurinį pirštą Perestukinui ir oriai išeiti iš jo "zonos". Su artimaisiais prieš tai gražiai atsisveikinus, kol dar visiškai nepavirtau į savo paties besikankinantį šėšėlį.
Tai Tu jau dabar po truputį virsti į tokį besikankinantį savo paties šešėlį.
Visi žmonės laipsniškai virsta tokiais. Tai žmogaus gyvenimo faktas. Jei Tu dar to nesupratai, tai patariu tai kuo greičiau suprasti ir (kiek įmanoma Tavo aplinkybėmis) susitaikyti su tuo faktu.
Atskiras klausimas, ką laikai kančia. Ar fizinį skausmą, ar psichologinį bejėgiškumo jausmą, t.y., jausmą, kad nieko negali padaryti? O gal psichologinį kaltės jausmą (ar gėdos jausmą)?
Bet kokiu atveju tam yra išeitis be savižudybės ar eutanazijos. To puikus pavyzdys yra Stivenas Hokingas.