Seianus wrote: ↑2021-05-16 15:39
Tarp kitko, kandidatų į kunigų seminarijas skaičius - tai labai geras rodiklis, parodantis, kiek krikščioniška yra konkreti visuomenė.
Parodo ne daugiau, kaip indulgencijų prekybos apyvarta ar Inkvizicijos sudegintų žmonių kiekis per metus. Laikai keičiasi, krikščionybė keičiasi.
Esminiai krikščionybės bruožai nesikeičia niekada. Nors apskritai paėmus, tai taip, skirtingose epochose visuomenių krikščioniškumo rodikliai skirtingi (beje, skirtingi ne procentine dalimi, bet savo esme): Viduramžiuose buvo vienokie, Renesanse - kitokie, Švietimo epochoje - dar kitokie, ... O šiais laikais tie rodikliai iš esmės dar kitokie. Tačiau yra ir universalių rodiklių, kurie parodo realią padėtį visais laikais ir bet kurioje kultūroje. Tai vienas iš tokių universalių rodiklių ir yra kandidatų, norinčių tapti dvasininkais, kiekis (absoliučiais skaičiais ir procentais).
Žinoma, kultūrinė pažanga daro poveikį ir šioje srityje. Pvz., dėl psichologijos mokslo pasiekimų galima ištestuoti norinčiųjų tapti kunigais asmenybes jau parapijų lygmenyje. Tad galima būtų įtarti, kad nemažai kandidatų į kunigus nubyra dar parapijų lygmenyje, t.y., nepereina parapijose esančio filtro. Ir šitų kandidatų, nubyrančių dar parapijose, statistika nefiksuoja niekaip. Be to, yra dar vienas filtras tarp seminarijos ir parapijos (turiu minty specializuotas, pašaukimui ištirti skirtas religinio susikaupimo dienas). Šitame filtre kandidatų skaičius jau yra statistikos fiksuojamas, bet ir jisai būna mažas ir kasmet vis mažėja. Tad nors statistiniai iškraipymai visai galimi ir šiame gana universaliame rodiklyje, ir tik juo vienu nereikėtų labai pasikliauti, tačiau jis vis tiek išlieka patikimas. Kodėl? Todėl, kad kandidatai, neįstengiantys pereiti parapijos lygmens filtro, paprastai būna arba mėmės (t.y., rimtai nepraktikuojantys krikščionybės), arba sinkretistai (t.y., praktikuojantys kažką kitą, bet ne krikščionybę), o dažniausiai abu būna viename ir tame pačiame asmenyje.